- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-27
- Bylos Nr.
- 1A-100-354-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- J., J. L.
- Advokatai
- Violeta Savickienė
- Kategorijos
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2007-06-06 iki 2007-06-08 ir suėmimo laikas nuo 2007-06-08 iki 2007-06-18, vieną sulaikyme, suėmime išbūtą parą prilyginant 2 MGL baudai, laikant, kad J. L. liko sumokėti 34 MGL (4420 Lt) dydžio baudą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L. nuteistas už tai, kad, būdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnautoju – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju prižiūrėtoju, 2007 m. birželio 6 d. apie 19.40 val. Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Šiauliuose, Trakų g. 10, tarnybinėse patalpose piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. pažeisdamas „Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo“ 3 str. 1, 3, 4 punktus, numatančius valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievolę nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, taip pat, pažeisdamas 2007-11-28 Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-237 patvirtintų „Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbo tvarkos taisyklių“, 4 dalies reikalavimus, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikla grindžiama įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principu; 5 dalies reikalavimus, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veikla grindžiama įstatymo viršenybės ir skaidrumo principais; 42 dalies reikalavimus, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai privalo: vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus, Teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymus, kitus teisės aktus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymus (1 punktas), ginti teisėtus valstybės ir įstaigos interesus (6 punktas), savo veiksmais ir darbais formuoti palankų įstaigos įvaizdį (9 punktas), taip pat, pažeisdamas 2003-04-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 122 patvirtintos „Įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarkos“, 24 dalies reikalavimus, kad asmuo, įeinantis į pataisos įstaigą ir turintis su savimi mobilaus ryšio telefoną, privalo jį palikti kontrolės ir praleidimo punkto apsaugos prižiūrėtojui; 43 dalies reikalavimus, kad asmenys, įeinantys į pataisos įstaigų ir kitų objektų, kuriuose dirba nuteistieji, teritorijas, negali įsinešti ryšulių, rankinių ir kitų panašių nešulių, minėti nešuliai atiduodami saugoti į tam specialiai įrengtas patalpas, taip pat, pažeisdamas 2005-09-31 Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-109 patvirtintas „Šiaulių tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigybės aprašymo" 4 dalies reikalavimus – vykdyti kalinamųjų ir nuteistųjų priežiūrą ir apsaugą, įsinešė į Šiaulių tardymo izoliatorių ir laikė tarnybinėse patalpose draudžiamus įsinešti ir laikyti daiktus – mobiliojo ryšio telefoną ,,SONY ERICSON“, mobiliojo ryšio telefono pakrovėjo kištuką su atidalintu laido galu bei, paslėpęs cigarečių „Red & White“ pakelyje, narkotines medžiagas – kanapes (ir jų dalis), kurių bendroji masė 18,543 g., kanapių dervą, kurios masė 5,464 g, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybos interesais, šiurkščiai pažeidė duotą priesaiką, sumenkino KD prie LR TM pareigūnų vardą ir sumažino pasitikėjimą šiais pareigūnais visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, sumenkino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos autoritetą ir prestižą ir dėl to valstybė bei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patyrė didelės žalos.
Be to J. L. nuteistas už tai, kad jis, tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, įgijo 18,543 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir 5,464 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2007 m. birželio 6 d. apie 19.40 val. Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Šiauliuose, Trakų g. 10, tarnybinėse patalpose, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė 7,488 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), paslėpęs 12-oje vnt. cigarečių „Red & White“, įdėtų į cigarečių pakelį „Red & White“, bei laikė 11,055 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) paslėpęs polietileniniame paketėlyje, įdėtame į tą patį cigarečių pakelį „Red & White“, bei laikė 5,464 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, paslėpęs kitame polietileniniame paketėlyje, įdėtame į tą patį cigarečių pakelį „Red & White", iki 2007-06-06, 19.40 val., kol patikrinimo metu šias narkotines medžiagas rado ir paėmė pareigūnai.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 13 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, tačiau pastaruosius vertino tik kaltinimo naudai, nepagrįstai atmesdamas jo nuoseklius ir vienodus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodymus, kuriuos patvirtina kitų liudytojų parodymai ir rašytinė bylos medžiaga, kaip patikimus pripažindamas tik liudytojo O. J. nenuoseklius, prieštaringus, abejonių keliančius parodymus. Todėl teismas, apelianto manymu, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliantas nurodo, kad jis turėjo su savim draudžiamų daiktų, kurių neketino realizuoti – mobiliojo ryšio telefoną su kištuku, kurio nespėjo atiduoti broliui, ir 2 l talpos butelį alaus, kurį norėjo su M. R. išgerti prieš darbą, bet nespėjo, tačiau cigarečių pakelio ,,Red & White“ su narkotinėmis medžiagomis neturėjo ir jo neišmetė tardymo izoliatoriaus priėmimo-paskirstymo patalpose, o jo namuose kratos metu rastos cigaretės bei cigaretės be tabako buvo paliktos brolio arba paimtos atliekant kratas kamerose ir laikomos svečiams.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad negalima O. J. parodymų vertinti, kaip teisingų, nes jo parodymų nepatvirtina nei vienas iš apklaustų liudytojų, kurie tuo metu buvo priėmimo-paskirstymo patalpose. Apelianto teigimu, O. J. negalėjo matyti jo nueinančio link režiminės teritorijos, nes tuo metu buvo prie režiminio korpuso tarp dviejų metalinių durų, kur prie antrų metalinių durų jis pasitiko prižiūrėtojus, ką patvirtina tai, kad O. J. negalėjo tiksliai nurodyti, ar grupėje su kitais prižiūrėtojais jis ėjo priekyje, viduryje ar paskutinis. Be to, apeliantas nurodo, kad liudytojas O. J. negalėjo stovėti ant išėjimo laiptų priėmimo-paskirstymo patalpose ir stebėti pagalbinės patalpos duris, jo įtartiną elgesį, nes liudytojai D. L. ir S. R. tvirtino, kad į patalpą įėjęs nebuvo ir patys stovėjo toje vietoje, kur nurodė stovėjęs O. J. (t. 3, b. l. 54; t. 4, b. l. 160). Taip pat nuteistasis teigia, kad O. J. nurodė jo stovėjimo vietą ten, kur tvirtino stovėjęs liudytojas R., nurodydamas, kad stovėjo 1,5 m nuo laiptelių, link pagalbinių patalpų durelių (t. 3, b. l. 48). Dėl to apeliantas nurodo, kad, jei O. J. pasitiko ateinančius pirmos pamainos prižiūrėtojus prie režiminio korpuso durų (t. 4, b. l. 141), tai grįžtant atgal, kad visus stebėti, pastarasis turėjo eiti visiems iš paskos, į priėmimo-paskirstymo patalpas įeiti paskutinis, atsistoti ne patalpoje, ką patvirtina P. Ž. parodymai (t. 4, b. l. 144), o prie sienos šalia posto (t. 4, b. l. 21), iš kur galėjo matyti, geriausiu atveju, tik viršutinę pagalbinių patalpų durų dalį ir jokiu būdu negalėjo matyti, kas vyksta kairėje nuo minėtų durų (t. 4, b. l. 22). Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad eksperimento pagal O. J. parodymus atlikimo metu, pastarasis nurodė netapačias vietas, kas užfiksuota fotografijose Nr. 1 ir Nr. 10 (t. 4, b. l. 16; 21). Tuo pačiu skunde apeliantas teigia, kad net jei O. J. būtų stovėjęs ant laiptų ar koridoriuje, pastarasis nebūtų galėjęs matyti pagalbinių patalpų durų ir langelio duryse geriau nei tai matė P. Ž., kuriam langelis buvo prieš akis, o visiems prižiūrėtojams už nugaros (t. 4, b. l. 144), todėl patalpose buvę asmenys būtų užstoję pagalbinių patalpų duris ir langelį O. J.. Apeliantas taip pat nurodo, kad liudytojas R. patvirtino, kad patalpoje buvę žmonės nestovėjo statiškai, buvo šurmulys (t. 4, b. l. 160), tačiau liudytojas P. Ž., visą laiką buvęs viduje, nieko neįprasto jo veiksmuose nepastebėjo, o liudytojas O. J. teigia neva matęs tai, ko nematė patalpoje buvę 10-15 kitų pareigūnų. Nuteistojo teigimu, liudytojas O. J. parodymų patikrinimo metu (t. 2, b. l. 130) ir pirmojo eksperimento metu (t. 3, b. l. 18-19) nurodė skirtingą tikrinamųjų išsidėstymą patalpoje, nei antrojo eksperimento metu nurodė liudytojais apklausti tikrinamieji asmenys, o teisiamojo posėdžio metu O. J. pripažino, kad neprisimena, kur kas stovėjo priėmimo-paskirstymo patalpose (t. 4, b. l. 161). Remdamasis tuo, apeliantas sprendžia, kad nenustačius tikslios kitų asmenų stovėjimo vietos tikrinimo patalpoje, negalima teisingai įvertinti O. J. matomumo galimybių įvykio metu, todėl eksperimentas atliktas pažeidžiant BPK normas ir jo rezultatais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, apeliantas nurodo, kad O. J. teisiamojo posėdžio metu nebetvirtino, kad tikrinamieji buvo išvesti į lauką, todėl, kad pastarasis pastebėjo jo įtartinus veiksmus (t. 4, b. l. 141), kaip ankščiau minėjo ikiteisminio tyrimo metu, o liudytojo O. J. aiškinimo, kad pastebėjęs jį kažką įmetant, nurodė jam atsistoti prie pirmosios persirengimo kabinos, nepatvirtino nei vienas liudytojas. Apelianto teigimu, abejotini O. J. parodymai ir dėl to, kad pastarasis, neva pastebėjęs jį kažką įmetant pro pagalbinių durų langelį, šio fakto neužfiksavo, iš karto nepatikrino pagalbinių patalpų, leido jam išeiti iš patalpų į kiemą ir pradėjo tikrinti kitus, įtarimo nesukėlusius, asmenis.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad tai, jog jo namuose buvo rastos tos pačios rūšies cigaretės, palaidas cigarečių tabakas, nėra pakankamas įrodymas, kad jis patikrinimo metu rastas cigaretes užpildė kanapėmis ir jų dalimis, nes pas jį namuose jokių narkotinių medžiagų rasta nebuvo, ant įvykio vietos apžiūros metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2007 m. birželio 6 d. išimto cigarečių ,,Red & White“ pakelio, 12 cigarečių ir 2 įpakavimo medžiagos gabalėlių nebuvo rankų pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui, o ant vienos įvykio vietoje paimtos cigaretės ir paketėlio buvo žmogaus biologiniai pėdsakai, tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, tačiau ne jo. Dėl to apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas visiškai nevertino ir neaptarė byloje esančių įrodymų, kurie leidžia daryti išvadą, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių įnešė ir pagalbinėse patalpose numetė cigarečių pakelį ,,Red & White“, kuriame buvo narkotinės medžiagos, ne jis, o kitas asmuo.
Skunde apeliantas taip pat teigia, kad nėra patikimų įrodymų, jog pagalbinės patalpos prieš patikrinimą buvo apžiūrėtos, nes tai nebuvo įforminta, J. L. ir O. J., tvirtindami, kad patalpas kruopščiai apžiūrėjo, apie tai neinformavo patikrinimo grupės vadovo P. Ž., o be to J. L. apie patalpos apžiūrą pirminės apklausos metu net neužsiminė (t. 2, b. l. 135). Be to, nuteistojo nuomone, nepagrįstas J. L. tvirtinimas, jog po patalpų patikrinimo ji nuolat stebėjo vienintelį įėjimą iš lauko į priėmimo-patikrinimo patalpas ir niekas nebuvo užėjęs, nes pirmiausia – prižiūrėtojai, nueidami į rėžiminį korpusą, matė ją ateinančią per kiemą nuo daiktų sandėlio pusės, antra – būdama lauke ji negalėjo matyti nei kratų kambario, nei pagalbinių patalpų durų, o viduje yra tunelis į rėžiminį korpusą, kuris nuolat naudojamas pervedant etapu išvykstančius ir grįžusius kalinamuosius, kurie taip pat praeina kratų kambaryje esančių pagalbinių patalpų duris. Todėl J. L. manymu, cigarečių pakelis galėjo atsirasti bet kada prieš patikrinimą.
Be to, apeliantas teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog tarp jo ir O. J. buvo pokalbis apie narkotikus po to, kai buvo rastas cigarečių pakelis, nes O. J. tik po G. P. liudijimo (t. 4, b. l. 142) apie, neva, jo pasakytą frazę dėl narkotikų, ėmė teigti analogiškai. Nuteistojo J. L. nuomone, liudytojai P. Ž. ir G. P., kaip Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos darbuotojai, duoda tendencingus parodymus, o O. J. sąmoningai sufabrikavo jo nusikaltimą, įtakojo liudytojus, ikiteisminį tyrimą ir teismą, nuslėpė įrodymus – sunaikino vaizdo kameros įrašus, kurie galėjo paneigti jam keliamus įtarimus, ėmėsi aktyvių veiksmų P. atžvilgiu, siekiant sukurti įkalčius ir nuteisti jį dėl nepageidaujamos profsąjunginės veiklos Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jo netyčiniai, nesavanaudiški veiksmai į tardymo izoliatoriaus teritoriją įnešus draudžiamus daiktus – alkoholinį gėrimą, mobiliojo ryšio telefoną su priedu, turi būti vertinami kaip tarnybinis pažeidimas, nes tokiais savo veiksmais jis nepadarė didelės žalos valstybei, nepažemino ir nediskreditavo valstybės tarnautojo vardo, nesumenkino KD prie LR TM pareigūno vardo ir nesumenkino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos autoritetą ir prestižą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. L. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto padarytų nusikaltimų aplinkybių. J. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir 259 str. 1 d.
Nuteistasis J. L., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, neigia turėjęs cigarečių pakelį ,,Red & White“ su narkotinėmis medžiagomis ir išmetęs jį tardymo izoliatoriaus priėmimo-paskirstymo patalpose, tačiau pripažįsta, jog su savimi turėjo kitus draudžiamus daiktus – mobiliojo ryšio telefoną su kištuku ir 2 l talpos butelį alaus.
Apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl neteisėto narkotinių medžiagų (kanapių ir jų dalių, kanapių dervos) įgijimo, laikymo ir įnešimo į Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybines patalpas, argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, įrodymus vertino vien kaltinimo naudai, jo parodymus atmetė ir rėmėsi tik liudytojo O. J. parodymais.
Nuteistasis, kritikuodamas liudytojo O. J. parodymus, skunde deklaravo eilę kaltinimų prieš minėtą liudytoją, teigdamas, kad pastarasis sąmoningai sufabrikavo jo nusikaltimą, darė įtaką liudytojams, ikiteisminiam tyrimui ir teismui, nuslėpė įrodymus – sunaikino vaizdo kameros įrašus, kurie galėjo paneigti jam keliamus įtarimus, ėmėsi aktyvių veiksmų prieš liudytoją A. P., siekiant sukurti įkalčius ir nuteisti jį dėl nepageidaujamos profsąjunginės veiklos Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Konkrečiu atveju J. L. paminėjo priežastį – savo profsąjunginę veiklą, dėl kurios, jo manymu, buvo siekiama sufabrikuoti įkalčius prieš jį. Kita vertus, pats nuteistasis apeliacinio proceso metu pažymėjo, kad su Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija ir, konkrečiai, su liudytojais O. J., P. Ž. jokių asmeninių konfliktų neturėjo – buvo tik darbiniai santykiai, ir pridūrė, kad ,,...izoliatoriaus viršininkai irgi daug gavo per profsąjungos veiklą, neišmokėti pinigai buvo sugrąžinti.“. Tą patį iš esmės tvirtino ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, liudytojas M. T., nurodydamas, kad J. L. profsąjunginė veikla įstaigoje netrukdė ir buvo naudinga – profesinės sąjungos pastangomis darbuotojai gavo uniformas, buvo išmokėtos kompensacijos darbuotojams (t. 4, b. l. 177). Taigi, aptartos aplinkybės byloja apie visiškai priešingą, nei deklaruojama apeliaciniame skunde, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos požiūrį į profesinės sąjungos veiklą ir nepatvirtina jokių negatyvių asmeninio pobūdžio santykių tarp administracijos ir J. L..
Nepagrįsti nuteistojo teiginiai ir dėl tikslinio vaizdo įrašo sunaikinimo, kuris, apelianto manymu, būtų įrodęs jo nekaltumą. Liudytojais apklausti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai P. Ž., N. P., V. V. (t. 4, b. l. 144; 145; 146) tvirtino, kad vaizdo stebėjimo kamera, įrengta stebėti priėmimo-paskirstymo skyriaus patalpas, pagalbinių patalpų durų su langeliu nefiksuoja. P. Ž. ir N. P. nurodė, kad žiūrėjo įvykio dienos vaizdo įrašą, tačiau dėl prastos įrašo kokybės vaizdas buvo neaiškus, vaizdo pagerinti nepavyko. Iš esmės tai patvirtino ir liudytojas V. V., nurodydamas, kad ,,Nelabai ką galėjo pamatyti, nes į vaizdo kamerą įdėtas ne tas objektyvas, koks reikalingas.“. Liudytojų teigimu, po 7-10 dienų vaizdas savaime išsitrina iš kompiuterio atminties ir, kadangi vaizdo įrašo per minėtą terminą niekas nepareikalavo, pastarojo neišliko. Faktą, kad vaizdo stebėjimo kamera nefiksuoja pagalbinių patalpų durų su langeliu, patvirtina ir 2008 m. vasario 27 d. daiktų apžiūros metu užfiksuoti duomenys (t. 4, b. l. 50-53), gauti tuomet, kada po 2007 m. gruodžio 7 d. eksperimento atlikimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo-paskirstymo patalpose, 2007 m. gruodžio 10 d. prokurorė pareikalavo Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus (t. 4, b. l. 48) pateikti 2007 m. gruodžio 7 d. atlikto eksperimento vaizdo įrašą. Tokiu būdu nėra pagrindo išvadai, kad įvykio dienos filmavimo įrašas buvo ištrintas tikslingai, siekiant sunaikinti J. L. teisinančius įrodymus, nes iš vaizdo įrašo nustatyti, kas pro pagalbinių durų langelį įmetė cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis, vis tiek nebūtų įmanoma dėl ankščiau aptartų aplinkybių.
Apelianto skunde minimo liudytojo A. P. parodymai patys savaime ir visete su kitais surinktais įrodymais iš esmės nei patvirtina, nei paneigia J. L. kaltės, nes minimas liudytojas neprisiminė pokalbio su P. Ž. ir nenurodė jokių pokalbio aplinkybių (t. 4, b. l. 160-161), todėl nėra pagrindo teigti, kad A. P. buvo kažkaip įtakotas ar paveiktas.
Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl liudytojo O. J. ir kitų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos darbuotojų suinteresuotumo neteisingai apkaltinti nuteistąjį yra niekuo nepagrįsti, deklaratyvūs pareiškimai, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, tame tarpe ir paties nuteistojo J. L. parodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo J. L. kaltės tiek dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tiek dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo parodymus apylinkės teismas atmetė ir visiškai jais nesirėmė. Skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje apylinkės teismas aiškiai nurodė, kokiais apelianto parodymais remiasi, ir motyvuotai įvardijo, kokius J. L. parodymus atmeta, o būtent, kad jis narkotinių medžiagų nelaikė ir jų nemetė į pagalbines patalpas pro durų langelį.
Iš kaltinamojo akto matyti, kad J. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 260 str. 1 d. (t. 4, b. l. 91-92). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išturtus įrodymus, nusprendė kvalifikuoti apelianto nusikalstamas veikas pagal švelnesnius Baudžiamojo įstatymo straipsnius – atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių kitų informacijos šaltinių apie nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius elementus bei jų požymius, kurie nebūtų paminėti apylinkės teismo nuosprendyje, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino vien tik kaltinimo prasme.
Apeliantas savo skundu neginčija to, kad 2007 m. birželio 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamo prižiūrėtojų pamainos Nr. 1, kurioje dirbo ir pats nuteistasis, patikrinimo metu priėmimo-paskirstymo patalpose (pagalbinėje patalpoje) buvo rastas ir paimtas cigarečių pakelis su narkotinėmis medžiagomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis J. L. viso baudžiamojo proceso metu neigė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybines patalpas įnešęs cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis, įmetęs pastarąjį pro pagalbinių patalpų duryse esantį langelį ir pateikė versiją, kad cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis galėjo įnešti ir įmesti kiti asmenys – pvz. kalinamieji, kurie taip pat yra tikrinami tose pačiose priėmimo-paskirstymo patalpose (t. 2, b. l. 110-118; 3, b. l. 79-82; 84-87; t. 4, b. l. 138-140). Tuo tarpu Šiaulių tardymo izoliatoriaus inspektorius, liudytojas O. J., nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog stebėjo J. L. įtartiną elgesį ir aiškiai matė, kaip nuteistasis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo-patikrinimo patalpose, iš savo portfelio išėmęs baltos spalvos dėžutę, kaip vėliau nustatyta – cigarečių ,,Red & White“ pakelį su narkotinėmis medžiagomis, ją įmetė pro pagalbinių patalpų durų langelį (t. 2, b. l. 106; 107-108; 109; 110-118; t. 3, b. l. 191-192; t. 4, b. l. 140-141). Taigi, akivaizdu, kad tiek nuteistojo J. L., tiek liudytojo O. J. parodymai yra skirtingi dėl esminių aplinkybių. Kita vertus, apie tas pačias esmines bylos aplinkybes kiekvieno iš jų parodymai yra vienodi viso baudžiamojo proceso metu. Todėl būtina įvertinti visus duomenis, kurie patvirtintų arba paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir vertindamas juos visete klaidos nepadarė.
Nuteistasis J. L. savo apeliaciniame skunde pateikdamas savitą įvykio aplinkybių ir surinktų įrodymų vertinimą, siūlo nesiremti liudytojo O. J. parodymais, nes pastarieji, apelianto teigimu, yra nenuoseklūs, prieštaringi ir abejotini. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad esminis argumentas, dėl ko, nuteistojo nuomone, liudytojo O. J. parodymai turėtų būti atmesti, yra tai, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog O. J. įvykio metu stebėjo J. L., buvo priėmimo-paskirstymo patalpose ir matė, kaip J. L. elgėsi.
Iš liudytojų P. Ž. (t. 4, b. l. 143), O. J. (t. 4, b. l. 140), J. L. (t. 4, b. l. 146), Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus M. T. (t. 4, b. l. 177) parodymų, kuriuos patvirtina 2007 m. gegužės 29 d. sudarytas įeinančių į tardymo izoliatorių asmenų apžiūrų ir jų daiktų patikrinimo 2007 m. birželio mėn. grafikas (t. 1, b. l. 157), yra aišku, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patikrinimai vykdomi netikėtai, apie tai iš anksto nepranešus. Liudytojas O. J. parodė, kad jau po instruktažo pranešus darbuotojams, tarp jų ir nuteistajam, kad bus atliekamas patikrinimas, nurodžius jiems eiti į priėmimo-paskirstymo patalpas, J. L. pradėjo elgtis įtartinai – žvalgėsi, ėjo atsilikdamas, akivaizdžiai jaudinosi. Tai patvirtino ir liudytoja J. L.. Tuo tarpu nuteistasis apeliaciniame skunde išreiškė abejonę, kad O. J. turėjo galimybę stebėti jo elgesį einant į priėmimo-paskirstymo patalpas, nes, pasak apelianto J. L., liudytojas buvo tarp dviejų metalinių durų ir jo matyti negalėjo. Tokias abejones paneigė liudytojais apklausti S. K. (t. 4, b. l. 145), I. B. (t. 4, b. l. 143), R. G. (t. 4, b. l. 143) ir J. L. (t. 4, b. l. 146), kurie nurodė, kad po instruktažo juos pasitiko O. J. ir nurodė eiti į priėmimo-paskirstymo patalpas, kur bus atliekamas patikrinimas. Tokiu būdu nekyla jokių abejonių, kad O. J., pranešęs 1-osios pamainos prižiūrėtojams apie ketinamą atlikti patikrinimą, turėjo galimybę stebėti jų elgesį, tarp jų ir paties J. L. įtartiną elgseną.
Byloje nėra patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokia tvarka išsidėstę darbuotojai ėjo link patikrinimo vietos, kur ėjo liudytojas O. J. ir nuteistasis, tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės nei apelianto veikos kvalifikavimui, nei jo atsakomybės rūšiai. Konkrečiu atveju svarbi yra priėmimo-paskirstymo patalpose įvykių raida ir nuteistojo veiksmus patalpoje atskleidžiančios aplinkybės. Kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje aptarti ir įvertinti liudytojų parodymai, dviejų eksperimentų protokoluose užfiksuoti ir kiti byloje surinkti duomenys nėra prieštaringi, kaip teigia apeliantas, o yra papildantys vienas kitą.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo pozicija dėl surinktų įrodymų, kurių pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra nevienareikšmė. Vienu atveju apeliantas nurodo, kad eksperimentai atlikti pažeidžiant Baudžiamojo proceso normas, nes nebuvo nustatyta tiksli liudytojų stovėjimo vieta priėmimo-paskirstymo patalpoje, dėl ko nebuvo galima nustatyti O. J. matomumo galimybių, kitu atveju – J. L., remdamasis tais pačiais eksperimentų rezultatais ir liudytojų parodymais, teigia, kad pastarieji duomenys įrodo jo nekaltumą. Dėl tokių apelianto argumentų kolegija pažymi, kad eksperimentas nelaikomas atliktas pažeidžiant BPK normas tik todėl, kad nepavyko atkurti identiškos įvykio situacijos. Eksperimento metu panašiomis sąlygomis kaip įvykio metu, atkuriami įvykio veiksmai, situacija ar kitokios aplinkybės, siekiant patikrinti ir patikslinti duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti. Atliekamuose eksperimentuose dalyvavo pats nuteistasis J. L. bei jo gynėja ir jokių pastabų dėl BPK normų pažeidimo pareikšta nebuvo, o tai, kad abiejuose procesiniuose veiksmuose dalyvavo ir O. J., nėra pagrindas tų veiksmų atlikimo procese užfiksuotos informacijos nevertinti ar ją atmesti, nes, kolegijos nuomone, be pagrindinio liudytojo dalyvavimo nebūtų įmanoma tiksliau atkurti 2007 m. birželio 6 d. įvykio aplinkybių, patikrinti paties J. L. ir kitų liudytojų parodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant patikrinti, patikslinti bylos objektyviam ištyrimui reikšmingus duomenis, liudytojo O. J., kitų liudytojų, nuteistojo J. L. parodymus, buvo atliktas O. J. parodymų patikrinimas vietoje (t. 2, b. l. 119-134), du eksperimentai – pirmu atveju dalyvaujant J. L., jo gynėjai, liudytojui O. J. ir šešiems pašaliniams eksperimento dalyviams, nesuinteresuotiems bylos baigtimi (t. 4, b. l. 11-24), o kitu atveju – dalyvaujant J. L. ir jo gynėjai, liudytojams O. J., S. R., D. L., A. P., D. G., R. G. ir S. K. (t. 4, b. l. 39-47). Apelianto teigimu, liudytojas O. J. parodymų patikrinimo vietoje metu ir pirmojo eksperimento metu nurodė skirtingą tikrinamųjų išsidėstymą priėmimo-paskirstymo patalpose nei sustojo patys liudytojai antrojo eksperimento metu. Kolegijos nuomone, toks nuteistojo teiginys nėra pagrįstas. Iš liudytojų O. J., S. R., D. L., A. P., D. G., R. G., S. K., P. Ž. ir apelianto parodymų matyti, kad tikrinamieji, suėję į priėmimo-paskirstymo patalpas patikrinimui, surikiuoti nebuvo, sustojo padrikai ir klausydami P. Ž. nurodymų apie patikrinimo eigą, patalpoje prabuvo 1-2 minutes. Parodymų patikrinimo vietoje ir pirmojo eksperimento metu liudytojas O. J. vienodai nurodė, kur įėjęs į patalpą atsistojo jis pats, kur stovėjo jo stebimas J. L. ir kaip pastarasis įmetė cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis pro pagalbinių patalpų durų langelį, taip pat nurodė, kur stovėjo liudytojas A. K.. Nors liudytojas O. J. apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, kad pirmojo eksperimento metu tiksliai neprisiminė, kas kur stovėjo (t. 4, b. l. 161), tačiau aiškiai nurodė savo stovėjimo vietą, iš kurios stebėjo J. L.. Kita vertus, suprantama ir logiška tai, kad per tokį trumpą laiką (1-2 min) sunku tiksliai įsidėmėti visų tuo metu priėmimo-paskirstymo patalpose buvusių žmonių stovėjimo vietas, ypač jei stebėjimas sukoncentruotas į tam tikrą objektą, nors liudytojas A. K. antrojo eksperimento metu nurodė savo stovėjimo vietą būtent ten, kaip nurodė O. J. pirmojo eksperimento metu. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo nurodyti, kur, suėjus visiems į priėmimo-paskirstymo patalpas, stovėjo liudytojas O. J. ir nuteistasis. Pats apeliantas, teigdamas, kad O. J. negalėjo jo stebėti priėmimo-paskirstymo patalpose, nenurodė, kur tuo metu stovėjo pastarasis, o apeliacinio proceso metu teigė nepamenąs, kur ir pats tuo metu stovėjo, nors tuo pačiu tvirtino, kad į priėmimo-paskirstymo patalpą susirinkę žmonės sustojo kitaip. Tokiu būdu kyla logiškas klausimas, kokiu pagrindu apeliantas kritikuoja eksperimentų metu atkurtas įvykio aplinkybes, liudytojo O. J. nurodytą stovėjimo vietą, jei pats negali nurodyti, kur kas stovėjo įvykio metu. Atliekant antrąjį eksperimentą pačiam J. L. ir visiems dalyvavusiems liudytojams buvo pasiūlyta atsistoti į tas vienas, kur pastarieji stovėjo įvykio metu. Iš atkurtos situacijos aiškiai matyti, kad O. J. niekas neužstojo ir jis galėjo aiškiai matyti J. L., kuris pats užsiėmė vietą arčiausiai prie pagalbinių patalpų durų su langeliu. Tai, kad liudytojas P. Ž. nematė, kaip J. L. cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis įmetė pro pagalbinių durų langelį, nėra pagrindas teigti, jog to negalėjo matyti ir O. J., pirmiausia dėl to, kad pastarasis tikslingai stebėjo apeliantą, nes jis, liudytojo teigimu, elgėsi įtartinai, o antra – P. Ž. pranešinėjo darbuotojams apie vyksiantį patikrinimą, todėl tikėtina, kad visų priėmimo-paskirstymo patalpose buvusių žmonių vienu metu stebėti negalėjo. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš liudytojų, išskyrus O. J., negalėjo nurodyti, kur stovėjo J. L. pirmą kartą suėjus į priėmimo-paskirstymo patalpas, tačiau tai nereiškia, kad pastarasis ten nebuvo, nes ir pats neneigė patalpose buvęs.
Nepagrįstai apeliantas teigia, kad O. J. nurodytoje vietoje įvykio metu stovėjo liudytojai S. R. ir D. L., todėl liudytojas O. J. negalėjo ten stovėti ir stebėti jo. Dėl to pažymėtina, kad antrajame eksperimente dalyvavo ir patys apelianto paminėti liudytojai, kurie eksperimento metu atsistojo į tas vietas, kaip nurodė stovėję apklausiami teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 147; 160), ir akivaizdu, kad O. J. stebėti D. L. netrukdė (t. 4, b. l. 41-43).
Nuteistasis apeliuoja ir į liudytojo M. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teigdamas, kad liudytojas O. J. nurodė jo stovėjimo vietą patalpoje ten, kur teigė stovėjęs pats M. R. (t. 3, b. l. 48). Pažymėtina, kad liudytojas M. R. teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklaustas, nes gyvena ir dirba užsienyje (t. 4, b. l. 166-167), todėl nebuvo galimybės patikrinti prieštaringų jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir jais remtis. Apklausiamas pirmą kartą minėtas liudytojas nurodė, kad suėjus į priėmimo-paskirstymo patalpas jis atsistojo prie persirengimo kabinų ir visą laiką ten išstovėjo ir kad jokio alaus tą dieną su J. L. gerti nesitarė ir neketino.(t. 3, b. l. 28-29). Liudytojas M. R., apklausiamas antrą kartą, jau nurodė, kad buvo susitarę su J. L. atsigerti alaus prieš darbą, o vėliau nusprendė nusinešti alaus į darbą ir išgerti ten (t. 3, b. l. 36-37). Apklausiamas trečią kartą M. R. nurodė kitą vietą, kur buvo atsistojęs priėmimo-paskirstymo patalpose – ,,...atsistojau už kokių 1,5 m nuo laiptelių, tarp laiptelių ir persirengimo kabinų, šiek tiek į kairę nuo laiptelių, link pagalbinių patalpų durelių.“ (t. 3, b. l. 47-48). Be to, kad tokiais iš esmės prieštaringais liudytojo parodymais nėra pagrindo remtis, pažymėtina ir tai, kad pastarieji, šiuo konkrečiu atveju, nepaneigia J. L. kaltės dėl draudžiamų daiktų, tame tarpe narkotinių medžiagų, įsinešimo ir laikymo tarnybinėse patalpose.
Neteisus apeliantas teigdamas, kad pirmojo eksperimento metu fotonuotraukose Nr. 1 (t. 4, b. l. 16) ir Nr. 10 (t. 4, b. l. 21) liudytojas O. J. nurodė skirtingas savo stebėjimo vietas priėmimo-paskirstymo patalpose. Iš eksperimento protokolo turinio ir pateiktų komentarų prie fotonuotraukų yra aišku, kad fotonuotraukoje Nr. 1 liudytojas O. J. parodė vietą, kur jis stovėjo tuo metu, kai į priėmimo-paskirstymo patalpą, kratų kambarį suėjo visi tikrinamieji prižiūrėtojai, o fotonuotraukoje Nr. 10, kurią papildo fotonuotrauka Nr. 11 (t. 4, b. l. 22), liudytojas jau parodė vietą, iš kurios jis stebėjo priėmimo-paskirstymo patalpų kratų kambario pagalbinių patalpų duris po to, kai matė J. L. įmetus pro durų langelį pakelį, kaip paaiškėjo vėliau, cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis.
Nepaneigia J. L. kaltės ir liudytojo O. J. pasirinkta veikimo taktika, kuomet, pastebėjęs nuteistąjį įmetant baltą dėžutę pro pagalbinių patalpų duryse įrengtą langelį, nesiėmė atitinkamų veiksmų sulaikyti apeliantą siekiant išsiaiškinti, ką pastarasis įmetė. Be abejonės, O. J. galėjo pasielgti kitaip, tačiau konkrečiu atveju pats tikrintojas renkasi jam tinkamiausią veikimo variantą, dėl kurio pastarasis išsamiai paaiškino teisiamojo posėdžio metu. Liudytojas O. J. nurodė, kad dėl skubotos jo reakcijos galėjo kilti sumaištis – į priėmimo-paskirstymo patalpas surinkti prižiūrėtojai būtų puolę žiūrėti, kas, kur, ką įmetė ir pan. Akivaizdu, kad O. J. sprendimas dėl veikimo taktikos pasirinkimo buvo teisingas – kaip nustatyta, tą sykį J. L. į tarnybines Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpas neteisėtai buvo atnešęs ne tik narkotines medžiagas, bet ir kitų daiktų (talpą su alumi, mobiliojo ryšio telefoną).
Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad cigarečių pakelį su narkotinėmis medžiagomis į pagalbinę patalpą galėjo įmesti bet kas iš kalinamųjų tardymo izoliatoriuje, nes pastarųjų tikrinimas atliekamas tose pačiose patalpose. Liudytojas P. Ž. paaiškino, kad po kiekvieno kalinamųjų etapo patalpos yra patikrinamos ir kad po darbo valandų į patalpas gali patekti tik tardymo izoliatoriaus darbuotojai (t. 4, b. l. 144). Nors byloje nėra duomenų, kad priėmimo-paskirstymo patalpos būtų tikrinamos pagal tam tikrą grafiką, tačiau liudytojai O. J. (t. 4, b. l. 141) ir J. L. (t. 4, b. l. 146) teisiamojo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, kad P. Ž. nurodymu kartu patikrino priėmimo-paskirstymo patalpas, tarp jų, ir pagalbines patalpas, kuriose nei šiukšlių, nei cigarečių pakelių nebuvo. Tai patvirtino ir liudytojas P. Ž.. Nors įėjimas į priėmimo-paskirstymo patalpą nerakinamas, tačiau iš liudytojos J. L. (t. 4, 179) parodymų matyti, kad pastaroji, būdama lauke, stebėjo, kad niekas po patikrinimo neįeitų į priėmimo-paskirstymo patalpas. Šios liudytojos teigimu, į patalpas niekas nebuvo užėjęs. Apelianto tvirtinimu, į priėmimo paskirstymo patalpas galima patekti ir iš režiminio korpuso, per tunelį, kurių durų stovint lauke nesimato. Tačiau iš liudytojų M. L. (t. 4, b. l. 179), P. Ž. (t. 4, b. l. 179), V. A. (t. 4, b. l. 212-213) parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 4, b. l. 191-209) yra aišku, kad pasibaigus kalinamųjų etapavimui norint iš rėžiminio skyriaus per tunelį patekti į priėmimo-paskirstymo, kratų patalpas, reikėtų atsirakinti duris iš abiejų pusių skirtingais raktais, kurių vienas yra pas tardymo izoliatoriaus budėtoją. Todėl techniškai kitiems asmenims po 16.30-17.30 val. iš rėžiminio korpuso patekti į priėmimo-paskirstymo, kratų patalpas neįmanoma.
Tokiu būdu, apelianto versijos apie galimą cigarečių pakelio su narkotinėmis medžiagomis atsiradimą įmetant į pagalbines patalpas jį anksčiau, ar po liudytojų O. J. ir J. L. patalpų patikrinimo atnešant iš režiminio skyriaus nepatvirtina jokie bylos duomenys.
Apeliantas savo skunde taip pat nurodė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad jis pats užpildė cigaretes narkotinėmis medžiagomis. Dėl to kolegija pažymi, kad J. L. skundžiamu nuosprendžiu buvo inkriminuotas neteisėtas narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybinėse patalpose, o tai, kad narkotinės medžiagos vienaip ar kitaip buvo paslėptos, slepiamos, nėra Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis. Šis požymis nėra inkriminuotas apeliantui ir įtakos jo veikos kvalifikacijai ar atsakomybei neturi.
Kita vertus, kratos metu nuteistojo J. L. namuose buvo rastos ir paimtos palaidos cigaretės, tame tarpe 7 vnt. cigarečių ,,Red & White“ su tabaku ir be jo. Toje pačioje keptuvėje, kurioje buvo laikomos cigaretės, buvo pribyrėjusio palaido tabako (t. 1, b. l. 62-63). Rastose kratos metu cigaretėse ir rudos spalvos susmulkintoje augalinėje medžiagoje narkotinių ar psichotropinių medžiagų nebuvo aptikta (t. 1, b. l. 74-76) Rankų pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui, bei J. L. biologinių pėdsakų ant tyrimui pateiktų objektų (cigarečių, popieriaus lapų) taip pat nerasta (t. 1, b. l. 78; 87-90). Tačiau vien tai, kad J. L. gyvenamoje vietoje rastos tokio pat pavadinimo cigaretės su tabaku ir be tabako, į kokias buvo supakuotos narkotinės medžiagos, kurias, liudytojo O. J. teigimu, į pagalbines patalpas įmetė nuteistasis, leidžia pagrįstai manyti, kad palaidos cigaretės buvo laikomos neatsitiktinai. Nuteistasis (t. 4, b. l. 138-139) ir jo sugyventinė liudytoja V. L. (t. 4, b. l. 158-159) teisiamajame posėdyje tvirtino abu yra nerūkantys. Apie cigarečių atsiradimo aplinkybes apeliacinio proceso metu nuteistasis aiškino, kad cigaretes pas jį į namus prisirinkęs iš kitų asmenų (nuteistojo žargonu – ,,prisišaudęs“) po vieną, po penkias atsinešdavo brolis, kuris ir rūkydavo jas. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas J. L. brolis V. L. (t. 4, b. l. 180) pripažino, kad yra rūkantis, kad cigarečių nusiperka pats, o kartais rūko iš cigarečių nuorūkų išimtą taboką, susisukdamas į paprastą popierių, ir sveikų cigarečių neardydavo. Taip pat šis liudytojas nurodė, kad nežinojo, kur brolis laikydavo cigaretes, tačiau kartais pastarasis pavaišindavo savo cigaretėmis ,,Marlboro“, ,,Winston“. Taigi, nuteistojo J. L. ir jo brolio liudytojo V. L. parodymai akivaizdžiai nesutampa. Be to, neįtikėtinas J. L. aiškinimas ir dėl to, kad kratos metu pas jį namuose buvo rastos tik kelių rūšių cigaretės ir ne po vieną ar penkias (16 cigarečių su užrašais ,,Saint george“; 8 cigaretės su simboliais ,,JJ“; 7 cigaretės su užrašu ,,Red White“; 3 cigaretės visiškai be užrašų).
Be to, konkrečiu atveju nėra pagrindo abejoti nuteistojo J. L. kalte dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo net ir dėl to, kad ant vienos cigaretės ir vieno paketėlio, buvusių cigarečių ,,Red&White“ pakelyje, išimtame įvykio vietos apžiūros metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje (t. 1, b. l. 5-15), kuriame (12 vnt. cigarečių ir 2 vnt. polietileno paketėliuose) buvo supakuotos narkotinės medžiagos, buvo aptikti ne J. L. biologiniai pėdsakai (t. 1, b. l. 28-30), o rankų pėdsakų, tinkamų asmeniui identifikuoti, išvis nėra (t. 1, b. l. 33-35). Kaip jau buvo minėta, skundžiamu nuosprendžiu J. L. nėra inkriminuota tai, jog jis asmeniškai įpakavo narkotines medžiagas į cigaretes ir polietileno paketėlius. Kita vertus, nuteistasis, įmesdamas cigarečių pakelį į pagalbines patalpas, betarpiškai lytėjo jį, todėl faktiškai, kaip nurodo ir pats apeliantas, turėjo likti jo asmenį identifikuojančių pėdsakų ant cigarečių ,,Red&White“ pakelio. Dėl to kolegija pažymi, kad ne kiekvienu atveju, asmeniui betarpiškai liečiant tam tikrą objektą, lieka tinkami asmenį identifikuoti pėdsakai. Todėl sutepimų, tinkamų DNR tyrimui atlikti, ar rankų pėdsakų, tinkamų asmeniui identifikuoti, neradimas (t. 1, b. l. 29), savaime nepaneigia visų kitų byloje surinktų, teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir aptartų įrodymų, nes įrodinėjimo procese nei viena įrodymų rūšis neturi prioriteto tarp kitų įrodymų.
Tokiu būdu, visuma išdėstytų ir aptartų aplinkybių paneigia nuteistojo J. L. apeliaciniame skunde keliamas versijas ir įvykio situacijos interpretaciją, nes, kolegijos nuomone, byloje pakanka neginčijamų įrodymų, kad O. J. turėjo galimybę stebėti J. L. veiksmus ir matė, kaip pastarasis įmetė cigarečių pakelį pro langelį duryse. Netikėti liudytojo O. J. parodymais nėra teisinio pagrindo, nes jie kartu su kitų liudytojų parodymais, aptartais ir skundžiamame nuosprendyje paminėtų procesinių veiksmų protokoluose užfiksuotais duomenimis sudaro vieningą J. L. kaltės įrodomąją medžiagą, todėl nėra pagrindo, kaip prašo nuteistasis, nesiremti O. J. parodymais ir kitais surinktais įrodymais.
Kaip buvo minėta, nuteistasis savo skundu neginčija, kad būdamas Lietuvos Respublikos tarnautoju į Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybines patalpas neteisėtai įsinešė ir laikė mobiliojo ryšio telefoną su įkroviklio kištuku ir atidalintu laido galu, tačiau teigia, kad jo veikimas turėtų būti traktuojamas kaip tarnybinis pažeidimas. Dėl to pirmiausia pažymėtina, kad asmeniui taikyta nuobauda už tarnybinį nusižengimą savaime nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Konstatavus, kad apeliantas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybines patalpas įnešė ir laikė jose ne tik mobilaus ryšio telefoną su priedais, bet ir narkotines medžiagas, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad jis piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi pažemino ir diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, taip padarydamas didelės žalos valstybei. Tokiais neteisėtais savo veiksmais J. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., todėl pagrįstai jo nusikalstamas veikimas kvalifikuotas pagal Baudžiamąjį įstatymą.
Skirdamas nuteistajam J. L. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK VIII skyrius) bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Savo skunde apeliantas naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nenurodė. Todėl, kolegijos nuomone, J. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.