Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-02-07 · Civilinė byla Nr. 2A-775-464/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-07
Bylos Nr.
2A-775-464/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-12648-2009-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Virginijus Kairevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
Atsakovas
UAB „Lazdynų būstas“
Ieškovas
V. U.
Kategorijos
  • 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-775-464/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-12648-2009-9Procesinio sprendimo kategorija: 50.5.; 114.4.; 114.9. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. vasario 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Virginijaus Kairevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Lazdynų būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. U. individualios prekybos ir automobilių remonto įmonės (buvęs pavadinimas - V. U. individuali prekybos ir automobilių remonto įmonė „Džipas“) ieškinį atsakovui UAB „Lazdynų būstas“ dėl skolos priteisimo, užskaitymo atlikimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas V. U. individuali prekybos ir automobilių remonto įmonė 2009-09-30 su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą ir patikslinęs savo reikalavimus (b.l. 2-6, 28-32, 60-64) prašė: įpareigoti atsakovą UAB „Lazdynų būstas“ užskaityti 26 653,27 Lt į nuomos mokesčio kainą; priteisti iš atsakovo 1872,17 Lt skirtumą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog nuomojo iš atsakovo negyvenamąsias patalpas, kurių pagerinimui išleido 26 653,27 Lt. Šią sumą atsakovas iš pradžių žadėjo įskaityti į nuomos mokestį, tačiau vėliau atsisakė tai padaryti ir prisiteisė iš ieškovo 29 005,66 Lt už patalpų nuomą ir eksploataciją. Be to, atsakovas nepagrįstai priskaičiavo 2099,40 Lt šilumos išlaidų, kurios priskaičiuotos už vasaros laikotarpį, kai šiluma faktiškai nebuvo teikiama. Antstoliai iš ieškovo nepagrįstai išskaičiavo 2125,16 Lt, nes, kaip minėta, atsakovas turėjo atlikti įskaitymą, įskaitydamas ieškovo išlaidas patirtas daikto pagerinimui. Po nuomos sutarties nutraukimo atsakovas pasiėmė daug geresnį daiktą, kurį išnuomojo kitam asmeniui, bet nekompensavo jokių išlaidų. Atmetus minėtas dvi nepagrįstai priskaičiuotas sumas, liktų ieškovo skola atsakovui 24 781,10 Lt, o įskaičius atsakovo 26 653,37 Lt skolą ieškovui, likusi 1872,17 Lt skola priteistina iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Lazdynų būstas“ atsiliepimu (b.l. 36-40, 76-80) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuomininkas nuomos sutartimi prisiėmė pareigą savo sąskaita atlikti nuomojamų negyvenamųjų patalpų, vidaus santechnikos įrenginių bei inžinerinių tinklų einamąjį remontą, todėl atsakovas tokių ieškovo išlaidų atlikti neprivalo. Priešingai nei nurodoma ieškinyje, atsakovas nei žodžiu, nei raštu nebuvo davęs sutikimo atlikti kuriuos nors remonto darbus, todėl išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų pagal 1964 m. CK 316 str. ir CK 6.501 str. 3 d. neprivalo kompensuoti. Ieškovas galėjo nepriimti nuomojamų patalpų, jei jos nebuvo tinkamos naudoti. Be to, klausimus dėl nuomos mokesčio įskaitymo tuo metu sprendė ne atsakovas, bet savivaldybės institucija, todėl atsakovas nėra atsakingas, kad nebuvo atliktas įskaitymas. Taip pat prašė taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes remonto darbai buvo atlikti 1998 m. sausio – gegužės mėnesiais, o ieškovas į teismą kreipėsi 2009-10-13.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-09-21 sprendimu (b.l. 140-143) ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Lazdynų būstas“ 26 653,27 Lt remonto išlaidų ir 736 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė valstybei iš ieškovo 3,34 Lt, o iš atsakovo- 20,52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas išnuomojo ieškovui negyvenamąsias patalpas, komercinei veiklai vykdyti. Patalpos ieškovui buvo perduotos 1998-01-07 patalpų perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo buvo nustatyti perduodamų patalpų trūkumai: nėra san.mazgo, 3-jų durų, sugadinta lauko durų viena spyna, nėra grindų, yra tik blokinis perdengimas, reikia sutvarkyti elektrą, apšildymas gyvatukais, būklė patenkinama. Ieškovas grąžino patalpas atsakovui 2001-12-06 priėmimo-perdavimo aktu, kuriame nurodyta, jog nuomojamų patalpų vidaus santechninių bei inžinierinių tinklų techninė būklė perdavimo metu yra gera. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas patalpų remonto darbams išleido 26 653,37 Lt. Ieškovas 2002-12-02 suderinimo aktu atliko įskaitymą, tačiau atsakovas šio įskaitymo nepripažino, nes įskaitymas buvo atliktas ne Vilniaus miesto valdybos 1999-05-20 sprendimu Nr. 906V nustatyta tvarka. Atsakovas 2003-01-14 raštu Nr. 01-07-16 informavo ieškovą, jog įskaitymo neatliks, nes ieškovas nepateikė visų reikiamų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas šį raštą pripažino ieškovo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentu ir, taikydamas bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d.), sprendė, jog ieškinio sentais nepasibaigusi. Taip pat teismas sprendė, jog ieškovas atliko išsinuomotų patalpų įrengimo, o ne jų remonto ar pagerinimo darbus, t.y. padarė jas atitinkančias nuomos sutarties reikalavimus, nors tokią prievolę turėjo atsakovas. Todėl 26 653,27 Lt patalpų remonto išlaidas pripažino pagrįstomis ir ieškovui jas priteisė. Tačiau nuo 2008-03-17 atsakovas yra privatus juridinis asmuo ir jam Vilniaus miesto valdybos 1999-05-20 sprendimas Nr. 906V netaikytinas, o taikytinos CK 6.130 str. - 6.140 str. nuostatos, pagal kurias įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, todėl ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti įskaitymą teismas atmetė. Pirmosios instancijos teismas bylą ieškovo reikalavimo dalyje dėl iš jo priteistos skolos sumažinimo 2099,40 Lt suma nutraukė CPK 293 str. 1 d. 3 p. pagrindu bei atmetė reikalavimą sumažinti ieškovo skolą atsakovui jau išieškotos iš jo sumos - 2125,16 Lt dydžiu, kadangi ši skola priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Lazdynų būstas“ apeliaciniu skundu (b.l. 145-151) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-09-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuomos sutartį bei patalpų priėmimo-perdavimo aktą laikė tarpusavyje nesusijusiais dokumentais. Minėtas aktas yra neatskiriama nuomos sutarties dalis. Nuomos sutartis buvo pasirašyta apžiūrėjus patalpas bei akte užfiksavus (aptarus) patalpų trūkumus. Ieškovas, išsinuomodamas patalpas, sutiko su jų būkle ir jokių pretenzijų nereiškė, niekada nesikreipė į atsakovą dėl nuomojamo daikto trūkumų. Pirmosios instancijos teismas ieškovo atliktus remonto darbus nepagrįstai kvalifikavo kaip patalpų įrengimą. Atsakovas nebuvo davęs sutikimo šiems remonto darbams atlikti. Ieškovas visus nuomojamo turto vertės pagerinimo darbus atliko savo iniciatyva ir rizika, jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas buvo išreiškęs sutikimą į nuomos mokestį įskaityti daikto pagerinimo išlaidas. Kapitalinis remontas galėjo būti atliktas tik šalių susitarimu, tačiau tokio susitarimo šalys nebuvo sudariusios. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei nepagrįstai atsisakė taikyti Vilniaus miesto valdybos 1999-05-20 sprendimą Nr. 906V. Be to, iš ieškovo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų bei pateiktų darbų sąmatų negalima nustatyti, kokia apimtimi buvo atlikti remonto darbai nuomojamose patalpose.

Atsiliepimas

Ieškovas V. U. individuali prekybos ir automobilių remonto įmonė atsiliepimu (b.l. 164-166) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-09-21 sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog ieškovas, dalyvaudamas konkurse dėl patalpų išnuomavimo, nebuvo informuotas apie patalpų sąlygas. Kad galėtų dalyvauti konkurse, ieškovas sumokėjo 2567,92 Lt įnašą. Ieškovas nebuvo patenkintas išnuomotų jam patalpų būkle. Todėl buvo susitarta, jog lėšos, išleistos patalpų remontui, bus užskaitytos kaip nuomos išlaidos. Visi patalpų trūkumai buvo aptarti priėmimo-perdavimo akte, Ieškovas, dalyvaujant atsakovo direktoriui bei namų statybos vyriausiam inžinieriui J. L., buvo užtikrintas, kad remonto išlaidos bus įskaitytos į nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo išlaidas vertino kaip patalpų įrengimo, kadangi patalpos buvo visiškai be jokios apdailos. 2001-12-06 atsakovui buvo grąžintos puikiai įrengtos patalpos, kurios vėliau buvo parduotos privačiam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, tai pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Ieškovas nuo 1998-01-07 iki 2001-12-06 nuomojosi iš atsakovo 72,54 kv.m. ploto patalpas, esančias Žėručio g. 5, Vilniuje (b.l. 11-13, 41-43), į kurias, jo teigimu, investavo 28 832,01 Lt (b.l. 69-71, 93-94), bei prašė įpareigoti atsakovą šias išlaidas jam kompensuoti įskaitymu į nemokėtą nuomos mokestį (b.l. 19-21, 22-23, 46, 47). Nagrinėjamojoje byloje apeliacine tvarka spręstinas klausimas dėl nuomininko teisės į lėšų, investuotų į nuomojamą turtą (į negyvenamųjų patalpų remontą), kompensavimą, kuomet nuomos sutartis pasibaigia. Pirmosios instancijos teismas tokią teisę ieškovui pripažino, tačiau šias ieškovo (nuomininko) investicijas traktavo ne kaip nuomojamo turto pagerinimo ar jo remonto išlaidas, o kaip patalpų įrengimą bei jų pritaikymą nuomai pagal nuomos sutarties sąlygas. Kadangi bylą nagrinėjęs teismas atsisakė atlikti įskaitymą anksčiau priteisto iš ieškovo nuomos mokesčio sąskaita, taip pat dėl dalies reikalavimų ieškinį atmetė ir nurodytose dalyse teismo sprendimas nėra skundžiamas, teisėjų kolegija, kuri yra saistoma apeliacinio skundo aplinkybių ir įstatymo, dėl to, ar ieškovas apskritai atitiko Vilniaus m. valdybos 1999-05-20 sprendimu Nr. 906V (b.l. 9-10) patvirtintus reikalavimus nuomos mokesčio į negyvenamųjų patalpų remontą (rekonstrukciją) investuotų lėšų įskaitymui ir ar šie darbai gali būti prilyginami kapitaliniam remontui (privalomoji sąlyga įskaitymui) pagal Statybos įstatymą ir atitinkamų metų statybos techninius reglamentus (STR) nepasisako. Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas įvertintinas tik toje apimtyje, kiek tai kvestionuojama apeliaciniu skundu - dokumentų atlikti įskaitymą pakankamumo, faktinių aplinkybių traktavimo ir teisinių santykių kvalifikavimo aspektais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai išaiškino nuomos sutarties institutą bei teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties šalių teises bei pareigas, turinį, todėl neteisingai identifikavo ginčo teisinį santykį ir nepagrįstai sprendė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo (nuomininko) negalėjimo naudotis išsinuomotu turtu pagal nuomos sutartyje nurodytą jo paskirtį, todėl jam kompensuotinos visos lėšos kaip būtinos investicijos tokioms kliūtims pašalinti. Pažymėtina, kad nors dėl senaties taikymo apeliaciniame skunde argumentų nesama, tokiu atveju savaime tampa ydinga teismo išvada dėl bendrojo dešimties metų ieškinio senaties terminio taikymo. Pagal įstatymą nuomojamo daikto trūkumų šalinimo išlaidos yra laikomos nuomininko nuostoliais (CK 6.485 str. 4 d.), o reikalavimams dėl nuotolių atlyginimo nustatytas trumpesnis – trejų metų – ieškinio senaties terminas (CK 1.125str. 8 d.). Todėl esant pareikštam atsakovo prašymui taikyti senatį, net jos pradžią skaičiuojant nuo paties teismo įvardinto momento, t.y. nuo 2003-01-14 atsakovo pranešimo apie atsisakymą atlikti įskaitymą nuomos mokesčiu, šis terminas ieškinio pateikimo metu (2009-09-30) jau buvo akivaizdžiai praleistas. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvados tarpusavyje prieštaringos, nes konstatavus, jog reikalavimo prigimtis yra nuomojamo daikto trūkumų pašalinimo išlaidų kompensavimas (nuomininko nuostoliai), iš karto atsiranda būtinybė CK 1.126 str. 2 d. nuostatų taikymui ir teisinis pagrindas ieškinio atmetimui dėl praleistos ieškinio senaties.

Tačiau teisėjų kolegija su tokiais bylą nagrinėjusio teismo šalių santykių vertinimais negali sutikti. Visų pirma, ieškovas niekuomet nekėlė klausimo, jog dėl patalpų neatitikimo nuomos sutarties sąlygoms jomis nebuvo galima naudotis tuo tikslu, kuriuo siekė išsinuomoti – stiklo taros supirktuvei bei administracijos ofisui (1998-01-07 nuomos sutarties 1 p., b.l. 41). Nuomotojo atsakomybės už daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios teisės normos nedetalizavo, apsiribojant nuoroda, jog nuomotojas privalo pateikti nuomininkui turtą atitinkantį sutarties sąlygas bei šio turto paskirtį, tačiau už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė, neatsako (1964 m. CK 303 str.). Nuo 2001-07-01 įsigaliojusio CK 6.485 str. jau numatyti nuomotojo elgesio tokiu atveju variantai. Nuomininkas arba reikalauja neatlygintinai tuos trūkumus pašalint, arba reikalauja atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, arba reikalauja jam pačiam atlyginti trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu juos ištaiso savo sąskaita. Taip pat nuomininkas gali reikalauti ir nuomos sutarties prieš terminą nutraukimo. Nei vieno iš šių reikalavimų apeliantui (nuomotojui) ieškovas (nuomininkas) nepareiškė ir tokių įrodymų byloje nėra (CPK 12 str., 178 str.). Nors procesiniuose dokumentuose mėginama užsiminti apie 1998-01-10 pranešimo nuomotojui išsiuntimą (b.l. 61), tokio pranešimo ieškovas nepateikė, todėl jo turinio (nuomininko reikalavimo nuomotojui) nėra galimybės išanalizuoti ir įvertinti.

Kita vertus, tiek galiojęs nuomos santykių atsiradimo metu, tiek ir galiojantis dabar teisinis reglamentavimas lemia, kad nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė jau sudarydamas nuomos sutartį arba kuriuos pats nuomininkas turėjo pastebėti be jokio papildomo tyrimo sutarties sudarymo arba daikto perdavimo metu (CK 6.483 str. 2 d. ir 6.485 str. 5 d.). Šioje byloje esantys įrodymai leidžia teisėjų kolegijai pripažinti, kad jokių nematomų, nepastebimų ir/ar apelianto (nuomotojo) neaptartų daikto trūkumų sudarant sutartį nebuvo. Antai pačių šalių yra pripažįstama aplinkybė, kad ieškovas, priimdamas patalpas, jas apžiūrėjo iš karto po konkurso 1998-01-06 (šalių atstovų paaiškinimai teisme, b.l. 108, 133, 134), taigi neabejotinai galėjo objektyviai įvertinti patalpų būklę ir ją įvertino, matė patalpų įrengimo lygį. Tačiau nuo ketinimų pasirašyti nuomos sutartį ir šiomis patalpomis naudotis supirktuvei bei ofisui įsirengti jis neatsisakė, priešingai, sutartį pasirašė. Kaip matyti, ieškovas buvo suinteresuotas savo lėšomis atlikti patalpų pagerinimo darbus, o šiuos darbus pats traktuoja būtent kaip apelianto turto pagerinimą, o ne trūkumus, kliudžiusius patalpomis naudotis pagal paskirtį (ieškovo atstovų teiginiai, b.l. 56, 133-134; ieškovo pateiktų procesinių dokumentų turinys). Nuomojamų patalpų 1998-01-07 perdavimo-priėmimo akte (b.l. 11) taip pat yra aptarta patalpų perdavimo metu buvusi jų būklė, t.y. tai, kad patalpose nesama san.mazgo, 3-jų durų, sugadinta lauko durų spyna, nėra grindų dangos (tik blokinis perdengimas), reikia sutvarkyti elektrą. Tai taip pat reiškia, kad realiai trūkumai buvo nustatyti ir įvardinti, tačiau jie nesukliudė nuomos santykiams atsirasti. Todėl kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik ieškovui už apeliantą atlikus privalomus remonto darbus išsinuomotas turtas ėmė atitikti nuomos sutarties dalyką, nepagrįsta nei byloje esančių įrodymų analize, nei teisės normų aiškinimu. Ieškovas už sutartą nuomos mokestį išsinuomojo būtent tokias patalpas, kurios nurodytos jų priėmimo-perdavimo akte, priėmė šias patalpas nuomai kaip tinkančias jo veiklai, t.y. būtent tam tikslui, kurį buvo numatęs ir nurodęs nuomos sutartyje (b.l. 11-12,41-43). Todėl tokius apeliacinio skundo argumentus, paneigiančius pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytas išvadas, kolegija pripažįsta teisingais ir priimtinais.

Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto pozicija, kad jis visiškai nebuvo davęs sutikimo atlikti išnuomotų patalpų pagerinimo, todėl esą neturi pareigos tokių nuomininko kaštų kompensuoti. Patalpų perdavimo-priėmimo akto turinys ir jo formuluotės patys savaime patvirtina tam tikrą objektyvią būtinybę į šių patalpų pagerinimą. Raštu užfiksavus, kad patalpose nesama trijų durų, kad yra kliūčių patekti ir į pačias patalpas (sugadinta durų spyna), kad jose nėra sanitarinio mazgo ar elektros, taip pat grindų dangos, nors patalpos išnuomotos įskaitytinai ir biurui, jau yra suponuojama galimybė, kad tam tikri darbai vienos ar kitos nuomos sutarties šalies sąskaita turėtų būti atlikti. Lyginant patalpų būklę, sudarant nuomos sutartį, su jų būkle pasibaigus nuomos numos sutarčiai, t.y. nuomos sutarčiai nutrūkus prieš terminą ir 2001-12-06 grąžinus šias patalpas nuomotojui, matyti, kad kai kurių darbų ir pagerinimų atlikimas buvo pripažintas. Akte nurodyta, kad santechninių bei inžinerinių tinklų techninė būklė gera, užfiksuoti karšto ir šalto vandens skaitiklių rodmenys (b.l. 13). Tai, kolegijos nuomone, reiškia, kad 1998-01-07 patalpų perdavimo akte (b.l. 11) išvardintų trūkumų dalyje nuomininko sąskaita buvo atliktas turto pagerinimas nuomotojo leidimu (1964 m. CK 316 str. 1 d., 2000 m. CK 501 str. 1 d.). Tačiau akivaizdu, kad vien tokio fakto konstatavimo nepakanka ieškinio reikalavimas visa apimtimi patenkinti ar laikyti juos absoliučiai pagrįstais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.501 str. nuostatas, yra pasisakęs, kad teisė į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą galima realizuoti nustačius šias būtinas sąlygas: nuomininkas pagerino išnuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą; nuomininkas turėjo šiam tikslui tam tikrą išlaidų dydį; įstatymų ar sutarties šalių nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Teismai, vertindami teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą buvimą, turi nustatyti, dėl kokių atliktų statybos-remonto darbų ir kaip realiai pagerintas nuomojamas objektas, atskirti, kurie darbai pagerino patalpas, o kurie buvo vykdyti dėl to, kad nuomininkas siekė pritaikyti patalpas savo veiklai, iš kurios neabejotinai buvo gauta ekonominės naudos, o kai nuomininkas yra juridinis asmuo - atsižvelgti į tai, kad jis savo išlaidas privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais, ir jam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pasisakydamas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bylose dėl patalpų pagerinimo ir pagerinimų dydžio nustatymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuomininkas, pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti turėtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-06 nutartis c.b. Nr. 3K-3-411/2004; 2008-09-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-379/2008; 2009-06-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-269/2009).

Bendroji įrodinėjimo pareiga taip pat įpareigoja šalys įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Įrodyti pagerinimo darbus ir jų vertę turėjo ieškovas. Susiklosčiusioje šioje byloje faktinėje situacijoje, kuomet patalpos ganėtinai seniai grąžintos nuomininkui, vėliau ir perleistos tretiesiems asmenims, o ieškovas itin ilgą laiką nesiėmė jokių teisėtų veiksmų tokioms išlaidoms iš tuometinio patalpų savininko (valstybės ar savivaldybės įgaliotos institucijos) susigrąžinti ir, atitinkamai, jas pagrįsti tam tikros rūšies įrodinėjimo priemonėmis – perplanavimo ar kitais statybų dokumentais, nuotraukomis prieš ir po nuomos santykių pasibaigimo, darbų priėmimo aktais, ekspertizių ar turto vertinimo išvadomis, jau nebūtų galima nustatyti, kiek realiai tos patalpos buvo pagerintos procentine vertės išraiška. Pabrėžtina, kad išsinuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas būtent grąžinant patalpas apeliantui (CK 6.501 str.), ypač priimant domėn aplinkybę, kad nuomotos patalpos buvo viešosios nuosavybės dalis, o ne privatus turtas. Viešosios (valstybės, savivaldybės) turto disponavimo klausimai yra griežčiau reglamentuoti, o nustatytos taisyklės, įskaitytinai ir dėl pagerinimui išleistų lėšų susigrąžinimo tvarkos, yra vienodos visiems asmenims, ką patvirtina ir jau minėto administracinio akto - Vilniaus m. valdybos 1999-05-20 sprendimo Nr. 906V (b.l. 9-10) priėmimas. Todėl neigiami tokio pasyvaus elgesio padariniai (neveikimo rizika) šiuo atveju tenka pačiam nuomininkui, kuris laiku nekėlė tokių klausimų įgaliotai juos spręsti savivaldos institucijai, o šiai atsisakius – teisme. Be to, ieškovas nekėlė reikalavimo dėl investicijų pripažinimo nuomos mokesčiu net ir tuomet, kai 2001 m. teisme buvo nagrinėjamas nesumokėto nuomos mokesčio iš jo priteisimo klausimas (b.l. 46, 47).

Nors apeliantas iš esmės neginčija ieškovo išsinuomotų patalpų pagerinimo fakto, tačiau neigia, jog ieškovas tai atliko turėdamas jo, kaip nuomotojo, sutikimą. Todėl ieškovo galimybė susigrąžinti visas investicijas būtent tokių duomenų, kurie yra pateikti į bylą, pagrindu, pagal vien sąskaitas-faktūras apie pirktas nuomos laikotarpiu metu statybines medžiagas, nepateisinus jų poreikio į atitinkamą kiekį ir realaus panaudojimo, teisės požiūriu yra pakankamai ribota, juo labiau, kad teismo posėdžio metu ieškovo atstovė teisme pripažino patalpas įrenginėjus kaip sau, tikintis ateityje jas įgyti nuosavybėn, ir dėl to visi esą stebėjosi (b.l. 133). Toks nuomininko neapdairus elgesys anaiptol nereiškia, kad tokiu atveju visus pagerinimo kaštus turėtų kompensuoti būtent nuomotojas (patalpų savininkas). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su akivaizdžiai prieštaraujančia tesės normoms ieškovo pozicija, kad absoliučiai visiems pagerinimams, nepriklausomai nuo jų apimties bei vertės, turto savininko (nuomotojo) rašytinio sutikimo nereikėjo, o žodžiu tokį pažadą buvo davęs apelianto tuometinis administracijos vadovas. Tokie ieškovo teiginiai taip pat nepagrįsti dar ir tuo aspektu, jog panaudotų statybinių medžiagų bei atliktų darbų kiekai iš esmės yra įrodinėjami tik iš paties ieškovo žodžių, jo paties sudarytų sąmatų, nesant jokių darbų priėmimo aktų ar jiems prilyginamų dokumentų, nors, kaip minėta, jis turėjo pareigą derinti su nuomotoju patalpų įrangos lygį, sąmatas ir pan.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina dar ir tai, kad šalys pagal nuomos sutarties 5.5. p. susitarė tik dėl galimybės įskaityti kapitalinio remonto (rekonstrukcijos) lėšas Vilniaus m. valdybos 1999-05-20 sprendimo Nr. 906V nustatyta tvarka. Tokie teiginiai nėra visiškai teisingi, nes nepanaikina įstatyminės nuomotojo pareigos kompensuoti nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų pagal CK 6.501 str. 1 d. bei nuomotojo sutartinės pareigos pagal nuomos sutarties 5.6 p., kuriame buvo pasisakyta apie nuomininko teisę šalių susitarimu pagerinti patalpų būklę bei į jo turėtų būtinųjų išlaidų tokiu atveju atlyginimą. Tačiau skundo argumentai, kad teismas nevertino išlaidų pagrįstumo ir realumo, yra teisingi. Teisėjų kolegija svarstomu klausimu pripažįsta, jog bylą nagrinėjęs teismas visiškai neįvertino ieškovo deklaruojamų kaip savo išlaidų būtinumo ir jų realumo, nepagrįstai rėmėsi išimtinai paties ieškovo iniciatyva atliktais jų paskaičiavimais. Išlaidas civilinėje byloje apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas, protingumas. Realumo požymis reiškia, kad lėšos iš tikrųjų buvo išleistos. Reikšdamas ieškinį dėl išlaidų, kurios buvo išleistos gerinant išsinuomotą daiktą, asmuo turi įrodyti, kad tokios lėšos realiai buvo išleistos ir kad jos išleistos (investuotos) būtent į nuomojamo daikto pagerinimą ir kad daiktas iš tikrųjų buvo pagerintas. Ieškovui esant juridiniu asmeniu, nepakanka vien nuorodos į tai, kad remontas buvo atliekamas ūkio būdu, kolegija jau įvardijo ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Tokiu atveju lėšos, išleistos nuomojamo turto (patalpų) gerinimui, turi būti pagrįstos griežtos atskaitomybės dokumentais. Tačiau ieškovas išleistų lėšų investavimą į patalpų pagerinimą įrodinėja tik PVM sąskaitomis-faktūromis (vokas su dokumentais prie civilinės bylos). Tačiau jų akivaizdžiai nepakanka vertinti visos jo reikalaujamos priteisti sumos kaip pagrįstos, protingos ir būtinos (turint tokioms išlaidoms nuomotojo leidimą), kaip realios (pirktas medžiagas panaudojus išimtinai nuomojamos patalpoms). Ieškovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ar kasos išlaidų orderiai patvirtina aplinkybę, kad šis nurodytas prekes ar medžiagas įsigijo. Be to, kaip minėta, vien medžiagų ar prekių įsigijimo faktas dar nepatvirtina, kad šie pirkiniai buvo panaudoti būtent konkretiems remonto darbams, gerinant išsinuomotas patalpas, juo labiau, nepatvirtinus to atliktų darbų priėmimo aktais, kuriais būtų užfiksuotas konkrečių darbų (jų kiekių) atlikimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo prekių ir medžiagų įsigijimo dokumentus, sprendžia, kad ieškovo pateikti prekių, medžiagų įsigijimo dokumentai, nesant įrodymų, patvirtinančių, jog šios medžiagos ir prekės buvo panaudotos būtent išsinuomoto turto remonto darbams, neįrodo jo išsinuomotų patalpų pagerinimo 28 832,01 Lt sumai (b.l. 93). Abejotina, kad tokios ženklios investicijos į santykinai nedidelio ploto patalpas, kurių tik dalis buvo pritaikyta biurui, o kitos - stiklo taros supirktuvei, gali būti pateisinamos ir protingumo aspektu. Antra vertus, ieškovas į savo paskaičiavimus įtraukė ir savo veiklos sąnaudas, pvz. lemputes, žaliuzes, šviestuvus, vonios aksesuarus, 2 telefono linijų jo poreikiams patenkinti įvedimą, įkainotą jo net 2302,01 Lt suma (b.l. 69-71, vokas su dokumentais). Dar daugiau, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad dalies dokumentų ydingumas pasireiškia taisymais, pavyzdžiui, PVM sąskaitoje-faktūroje GAE Nr. 559454, kuria iš Dvarčionių keramikos parduotuvės pirktos plytelės 527,60 Lt sumai, ištaisyta data (matyti buvę 1994 metai), joje išplėštos skiltys apie pirkėją ir prekes gavusį asmenį. Dar vienas akivaizdžiai taisytas dokumentas - PVM sąskaita-faktūra TAB Nr. 3899202 (iš 1997 m. ištaisyta į 1998 m), susijusi su durų įstatymu 949,35 Lt sumai, ir kasos pajamų orderio kvitas SAA Nr 116577011 apie tokios pat sumos sumokėjimą už atliktus darbus pagal šią sąskaitą UAB „Tragenta“, kuriame taipogi 1997 m., kai šalių dar sutartiniai nuomos santykiai nesiejo, ištaisyti nurodant 1998 m. Raktas už 24 Lt buvo pagamintas 1998-06-22 (sąskaita GAC Nr. 6776811), todėl neaišku, kodėl būtent su nuomotomis patalpomis siejamos šios išlaidos - lauko durų spynos gedimas užfiksuotas patalpų perdavimo akte prieš pusę metų, be to, yra ir sąskaita, kuria pavirtinama 1998-01-21 (netrukus po nuomos sutarties sudarymo) atlikto durų remonto vertė 838,96 Lt sumai. Į kai kurias kitas sąskaitas (pirktas linoleumas), kurios gal ir galėtų patvirtinti buvusius patalpų pagerinimo darbus turint nuomotojo sutikimą (pvz., akte užfiksuota, kad patalpos yra be grindų), teisėjų kolegija negali atsižvelgti, nes nesant tinkamos sąmatos ir darbų priėmimo aktų, neaiškūs būtini šiam pagerinimui kiekiai, taigi ir šios grindų dangos realus panaudojimas. Ieškovas neturi teisės ir į darbų vertės piniginę kompensaciją, kadangi jokie darbai bei jų kaštai nebuvo patvirtinti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 3 d.).

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija pagal CK 6.499 str. 1 d. ir 501 str. 1 d. nuostatas pripažįsta pagrįstomis tokias ieškovo pretenzijas dėl atliktų su apelianto žinia pagerinimo darbų, t.y. dėl trejų durų ir sanitarinio mazgo įrengimo, patvirtinamų tinkamais dokumentais: 1) durys 1216,99 Lt sumai (1998-02-09 sąskaita-faktūra GAB Nr. 8373884); 2) durys 931,03 Lt sumai (1998-04-06 sąskaita-faktūra GAC Nr. 4757442) ir tą pačią dieną už 81 Lt įgyti slenksčiai (sąskaita-faktūra LAC Nr. 3339035); 3) 838,96 Lt sumai durų remontas (1998-01-21 sąskaita-faktūra TZA Nr. 043305 ir kasos pajamų kvitas SSA Nr. 2143242); 4) sanitarinio mazgo įrengimo priemonės 492,61 Lt sumai (1998-01-26 sąskaita-faktūra SAA Nr. 3631587) ir 37,45 Lt (1998-01-26 sąskaita-faktūra GAB Nr. 1940116). Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl įskaitymo administracinio akto pagrindu, dėl priteisto iš ieškovo įsiskolinimo sudėtinių dalių) tampa teisiškai neaktualūs ir dėl jų šioje nutartyje nepasisakoma.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas pakeistinas ir juo priteista iš apelianto UAB „Lazdynų būstas“ ieškovui V. U. individualiai prekybos ir automobilių remonto įmonei 26 653,27 Lt suma mažintina iki 3598,04 Lt (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), o bylinėjimosi (žyminio mokesčio) suma atitinkamai nuo 736 Lt iki 108 Lt (CPK 93 str. 2 d., 3 d. ir 5 d.).

Pašto išlaidos – 23,86 Lt (b.l. 1) pirmosios instancijos teisme ir 4,45 (b.l. 171) apeliacinės instancijos teisme, iš viso 28,31 Lt, valstybės naudai dėl sumos mažumo neskirstytinos ir priteistinos tik iš ieškovo, kurio reikalavimai buvo patenkinti vos 13 procentų, lyginant su prašyta ieškiniu priteisti 28 525,44 Lt suma (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 3 str. 1 d. ir 96 str. 5 d.).

Apeliantui, atsižvelgiant į jo naudai išspręsto ginčo proporciją, priteistina 692 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, išlaidų ([26 653,27 Lt – 3598,04 Lt] x 3 proc.) (CPK 93 str. 2 d. ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria iš UAB „Lazdynų būstas“ priteista 26 653,27 Lt remonto išlaidų ir 736 Lt bylinėjimosi išlaidų pakeisti: priteisti iš UAB „Lazdynų būstas“ 3598 (tris tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt aštuonis) litus 04 centus patalpų pagerinimo išlaidų ir 108 (vieną šimtą aštuonis) litus bylinėjimosi išlaidų V. U. individualios prekybos ir automobilių remonto įmonės naudai.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. U. individualios prekybos ir automobilių remonto įmonės 28 (dvidešimt aštuonis) litus 31 centą procesinių dokumentų siuntimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš V. U. individualios prekybos ir automobilių remonto įmonės 692 (šešis šimtus devyniasdešimt du) litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Lazdynų būstas“ naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Andrutė KalinauskienėVirginijus Kairevičius