Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-28 · Administracinė byla Nr. I-4237-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-28
Bylos Nr.
I-4237-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01840-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
Š. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4237-406/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01840-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 28 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 5), patikslintame skunde (b.l. 10) nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje buvo apribota jo laisvė, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad bausmę teko atlikti kamerose su 3 nuteistaisiais, būdavo ir taip, kad kameroje kalėjo 10 žmonių. Pabrėžė, kad minėtose gyvenamosiose patalpose buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t.y. plotas neatitiko galiojančių standartų, be to plotą užėmė dar ir sanitarinis mazgas bei baldai. Pareiškėjo nuomone, apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punkto reikalavimų, temperatūra neatitiko 26 punkto reikalavimų. Taip pat teigė, kad trūko įrenginių, ant sienų matėsi pelėsis. Viso to pasėkoje patyrė sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose ir vertina 15000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b.l. 12-16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Alytaus pataisos namai nuteistuosius kietuoju inventoriumi aprūpina vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Teigė, kad Alytaus pataisos namus tikrino Alytaus visuomenės sveikatos centras, kuris patikrinimo aktais pažeidimų Lietuvos higienos normoms HN 76:2010 bei HN134:2015 nenustatė. Pabrėžė, kad nuteistasis į pataisos namų administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, siekdamas žalos atlyginimo, jis remiasi abstrakčiais teiginiais, prielaidomis. Nurodė, jog pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius įrodymus ir įrodant, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Pažymėjo, jog pareiškėjas pas gydytojus lankėsi dėl slogos, nugaros skausmų, odos bėrimo, tačiau tokiomis ligomis galėjo susirgti ir būdamas laisvėje. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus PN) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus PN arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kaip minėta, pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų ir nurodo, kad vertinamu laikotarpiu Alytaus PN buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.2. punktas nustato, kad kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.6 m²vienam žmogui.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste Higienos norma HN 134:2015) nurodyta, kad gyvenamoji patalpa tai patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į Alytaus PN kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 3 laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d., nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 29 d., nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d. Šios kameros plotas – 29.36 m², joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3.67 m². Nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 7, kurios plotas – 6.7 m², miegamųjų vietų skaičius - 1, todėl minėtoje kamerų tipo patalpų kameroje tenkantis plotas – 6.7 m². Nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 23 d. pareiškėjas nuobaudą atliko kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 1, kurios plotas 28.77 m², miegamosios vietos 8, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas – 3.596 m², t.y. pareiškėjui trūko 0,004 m² (b.l. 18, 19).

Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str.). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktu, garantuojančiu minimalų 3.6 m² gyvenamosios patalpos plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeista labai minimaliai, t.y. pareiškėjui trūko vos 0,004 m² ir labai trumpą laiką, t.y. 8 paras. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad Š. V. vertinamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

Nors Alytaus PN gydytojo P. R. medicinos dokumentų išraše iš pareiškėjo sveikatos kortelės nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl nugaros skausmų, slogos, dėl odos bėrimo (b.l. 33, 34), tačiau šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, kadangi minėti pareiškėjo susirgimai niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų susirgimų. Duomenų apie pareiškėjo kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui vertinamu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taipogi nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, temperatūra, t.y. neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23, 26 punkto reikalavimų, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamam laikotarpiui aktuali nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti aukščiau minėta Higienos norma HN 134:2015, kurioje nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), taip pat nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė 18oC ir ne aukštesnė kaip 28oC. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl pataisos įstaigos gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos ir temperatūros. Byloje esantys įrodymai, t.y. 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA-436 patvirtina, kad buvo tikrintos Alytaus PN patalpos, tarp jų ir baudos izoliatoriaus bei kamerų tipo patalpos, kurio metu nebuvo nustatyta pažeidimų Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams (b.l. 23-25). Nors patikrinimas buvo atliktas 2015 m. gale, t.y. gruodžio 14 d., o ginčui aktualus laikotarpis yra 2016 m. pradžia tačiau teismas daro išvadą, kad minėtu aktu nėra pagrindo nesiremti, kadangi patikrinimas buvo atliktas vos prieš kelias savaites ir iš esmės gyvenamosiose patalpose buvusi padėtis pasikeisti negalėjo. Teismas taip pat pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo ir temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodo inventoriaus trūkumą, t.y. kad kameroje buvo vienas stalas su suoliuku, nebuvo spintelės daiktams susidėti. Atsakovo atstovas patvirtino, kad vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Pataisos įstaigos administracija aprūpina nuteistuosius taip kaip numatyta baldais ir kietuoju inventoriumi bei, kad uždarosios zonos kameros Nr. 1, Nr. 7, Nr. 3 yra aprūpintos baldais ir inventoriumi (b.l. 13). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį kameroje bausmę atliko vienas, todėl jam tikrai pilnai užteko stalo ir suoliuko, be to pareiškėjas neįvardino ir nenurodė jokių konkrečių kamerų, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada jam trūko inventoriaus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad tualetas kamerose įrengtas netinkamai - tik skylė grindyse. Pagal minėtas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Be to, byloje esančiame patikrinimo akte Nr. PA-369 užfiksuota, jog kiekvienoje kameroje įrengta tualeto patalpa su plautuve, kurioje tiekiamas šaltas tekantis vanduo, patalpų įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi (b. l. 20-22). Atsižvelgiant į aptartą, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Alytaus PN kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo.

2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PA-436 nustatyta, kad patalpos ir jose įrengti įrenginiai patikrinimo metu buvo techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pažymėta, kad patalpos vėdinamos per langus, karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Patalpoms, įrangai, inventoriui valyti naudojamos priemonės pagal paskirtį ir gamintojo nurodytas instrukcijas. Patalpoms, kurias valo patys nuteistieji yra skirtos valymo priemonės. Nors pareiškėjas teigė, kad patalpose pelėsis, tačiau šiame akte pažymėta, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių. Minėtu aktu konstatuota, jog Alytaus PN veiklą vykdo nepažeisdami Higienos normos HN 134:2015 nuostatų (b.l. 23-25). Nors pareiškėjas taip pat kėlė ginčą dėl netinkamos patalpų ventiliacijos, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos bei ant sienų buvusio pelėsio, laikytini nepagrįstais.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN pareiškėjui 8 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui kameroje trūko 0.004 m²), todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).

Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo (pareiškėjui kameroje trūko 0.004 m²), tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Taip pat akcentuotina, kad pažeidimas truko itin trumpai – 8 paras. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Alytaus PN nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas