Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorės, nukentėjusiosios G. B. ir nukentėjusiojo J. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 str. 1 d., neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir, kuriuo A. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal LR BK 284 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. ir A. P. išteisinti pagal LR BK 284 str. 1 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pagal LR BK 284 str. 1 d. V. M. ir A. P. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. gegužės 19 d., apie 12.30 val., veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, viešoje vietoje – prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), V. M. suduodant nukentėjusiajai G. B. pagaliu į nugarą, tampant už sprando, o A. P. grasinant nukentėjusiajai G. B. ją bei jos vyrą J. B. pakasti, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniais skundais nukentėjusysis J. B. ir nukentėjusioji G. B. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažinti V. M. ir A. P. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d. ir paskirti jiems įstatyme numatytas bausmes.

Apeliantas J. B. pabrėžė, kad nors paties įvykio nematė, tačiau 2011 m. gegužės 19 d. jo žmona G. B. grįžo išraudusi, susijaudinusi ir sakė, kad V. M. ją čiupo už plaukų, spyrė į dviratį. Jis jai davė vaistų, kad nusiramintų. Taip pat liudytoja V. K. atėjusi pasakė, kad jo žmona grįžo sumušta bei jam liepė eiti slėptis, nes A. P. atvažiuoja jų užmušti. Dėl tokių A. P. pasakytų grasinimų jo žmona buvo išsigandusi, tikėjo, kad atvažiuos ir užmuš. A. P. buvimą kieme patvirtino liudytoja A. Š., to neneigia ir pats A. P..

Apeliaciniu skundu (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-09-03 nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, V. M. pripažinti kalta padarius nusikaltimą numatytą LR BK 284 str. 1 d., ir paskirti jai bausmę – 5 mėnesius viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 20 val. nemokamų darbų visuomenės labui, A. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d., ir paskirti jam bausmę – 5 mėnesius viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 20 val. nemokamų darbų visuomenės labui.

Nesutinka, kad byloje nėra įrodytas V. M. ir A. P. inkriminuotos LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymis – įžūlus elgesys, pasireiškęs kaltinime aprašytais veiksmais. Nurodo, kad neįvertinti visi byloje esantys įrodymai, nesiremta ir neįvertinta nukentėjusiosios G. B. parodymais, kad V. M. sudavė jai pagaliu 2-3 smūgius į pečius ir sprando sritį, suėmė jai už sprando, prilenkė prie žemės ir nutempė į krūmus, o išbėgęs iš kiemo A. P. spyrė į dviratį ir grasino ją bei jos vyrą pakasti, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo išsamūs, nuoseklūs, jų teisingumu nėra pagrindo abejoti. Liudytoja A. Š. nematė muštynių, tačiau girdėjo, kad G. B. ir V. M. barėsi, jos stovėjo prie vartų iš lauko pusės, matė, kad G. B. buvo sušilusi ir susijaudinusi. Mano, kad pirmos instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad G. B. galėjo būti sušilusi ir susijaudinusi nuo barnio. Mano, kad liudytojos A. Š. matyta G. B. būsena patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad prieš ją buvo naudotas fizinis smurtas. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina nukentėjusiojo parodymai, kad grįžusi žmona buvo išraudusi, pasakė, kad ją užpuolė Vilė. Taip pat, nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytoja V. K., kuri parodė, kad tą dieną ravėdama darželį pamatė pareinančią nukentėjusiąją, ji stūmėsi dviratį, buvo visa išraudusi, šaukė, o paskui sužinojo, kad ją puolė Vilė, griebė už galvos, A. P. suspardė dviratį. Liudytoja R. M. nurodė, kad po įvykio mamos G. B. sveikata suprastėjo. Mano, kad visų šių įrodymų, kad ir netiesioginių, visuma patvirtina nukentėjusiosios G. B. parodymus.

Nurodo, kad neteisinga išvada, jog tarp nukentėjusiosios ir kaltinamųjų iki 2011-05-19 įvykio tvyrojo įtampa, tai paneigė nukentėjusioji ir liudytoja A. Š..

Apeliaciniame skunde išteisintųjų parodymai laikomi gynybine pozicija, jie nenuoseklūs. A. P. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad pribėgo prie vartų, mama stovėjo šalia ir, paėmęs G. B. abiem rankom, patraukė ją nuo vartų ir pasakė, kad važiuotų į namus ir ji išvažiavo. To paties posėdžio metu (2012-05-22), atsakydamas į gynėjo klausimus, A. P. nurodė kitas aplinkybes, kad, kai išėjo į kiemą, G. B. atsitraukė, bet ji į kiemą buvo įėjusi, matė, kad G. B. kieme draskėsi, šaukė, puolė kaip ir ant mamos ir nemoka nupasakoti jos būsenos kaip ji elgėsi. Tai paneigia nukentėjusiosios ir liudytojos A. Š. parodymai, kad G. B. ir V. M. buvo už vartų, ne kiemo pusėje. Be to, kieme buvo du dideli šunys ir vienas mažas. Daro išvadą, kad V. M. ir A. P. parodymai yra nepatikimi, jais remtis negalima.

Mano, kad įrodyta, jog V. M. ir A. P., viešoje vietoje – prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais – V. M. suduodant nukentėjusiajai G. B. pagaliu į nugarą, tampant už sprando, grasinimais – A. P. grasinant nukentėjusiajai G. B. – ją bei jos vyrą J. B. pakasti, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes į konfliktą sureagavo pašalinis asmuo – kaimynė A. Š., ir padarė V. M. ir A. P. inkriminuotas LR BK 284 str. 1 d. Skiriant bausmę, prašo atsižvelgti, kad V. M. ir A. P. neteisti, nedirbantys, taip pat, kad LR BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės - viešieji darbai arba bauda, arba laivės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, todėl V. M. ir A. P. skirtina bausmė – viešieji darbai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorė palaikė prokuratūros apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė jį pilnai tenkinti. Mano, kad yra visi subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos inkriminuojami požymiai, kaltinamųjų veika atitiko jiems inkriminuojamą veiką. Ji visiškai įrodyta, išteisintųjų elgesys viešoje vietoje buvo įžūlus, pasireiškė įžūliu elgesiu, panaudojant smurtą ir grasinimus nukentėjusiųjų atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. B. palaikė savo, nukentėjusiojo ir prokurorės apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais. Nurodė, kad iki šiol gydosi. Po įvykio visi kaimynai subėgo, ją gelbėjo, jautėsi labai blogai, buvo priešinfarktinės būsenos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis J. B. palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Pažymėjo, kad G. B. sirgo, visą laiką pas gydytojus vežė.

Apeliacinės instancijos teisme išteisintųjų V. M. ir A. P. gynėjas advokatas A. Koskus nurodė, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti nėra pagrindo. Teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Po konflikto nukentėjusieji bandė pavaizduoti, kad kažkas juos norėjo užmušti. Nukentėjusioji teigė, kad kvietėsi greitąją pagalbą, tačiau tai paneigta. Po konflikto G. B. skambino V. M., kas rodo, kad įvyko barnis. Nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs.

(duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiųjų G. B. ir J. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinių skundų ribose (LR BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai, nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius išteisinamojo nuosprendžio išvadas, pagrįstai V. M. ir A. P. išteisino pagal LR BK 284 str. 1 d., tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas.

Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl neišsamaus, šališko, nepagrįsto įrodymų vertinimo.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis J. B., liudytojos V. K., R. M. ir R. M. įvykio vietoje nebuvo, nieko nematė ir negirdėjo, jų parodymai laikytini netiesioginiais. Minimų asmenų parodymai grįsti nukentėjusiosios G. B. įvykio aplinkybių perpasakojimu, paremtu jos vienpusišku supratimu, vertinimu, perteikti subjektyvia nuomone. Po įvykio nukentėjusiąją matė nukentėjusysis J. B. ir liudytoja V. K.. Liudytojos R. M. ir R. M. duomenis apie nukentėjusiosios sveikatos būklę nurodė jau praėjus kuriam laikui po įvykio. Patį įvykį, ginčą tarp V. M. ir G. B., dalinai matė ir girdėjo A. Š., S. B.. Liudytojos A. Š., išteisintųjų V. M. ir A. P. parodymai priešingai nei teigiama (duomenys neskelbtini) apygardos (duomenys neskelbtini) prokuratūros apeliaciniame skunde, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuoseklūs, jais abejoti nėra jokio pagrindo.

Tuo tarpu nukentėjusiosios G. B. parodymai viso proceso metu kintantys - vienuose parodymuose nukentėjusioji nurodo, kad ji buvo sumušta ir konfliktas tarp išteisintųjų įvyko jai grįžtant dviračiu iš (duomenys neskelbtini) kapinių (1 t. 3, 69-70, 84-85, 176 b. l.), kituose parodymuose nurodo, kad važiuojant į (duomenys neskelbtini) kapines (1 t. 38-39, 47-49 b. l.). Vienais atvejais nurodo, kad jai atvažiavus V. M. kalbėjo su moterimi (1 t. 38-39, 47-49), kitais atvejais visai nemini jokio asmens (1 t. 3, 175-181). Skirtingai aiškina galimo smūgių jai sudavimo faktą, t. y. V. M. atliktus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Pirminiame 2011-05-19 pareiškime nurodyta, kad joms abiems kalbant pradėjo ją „kolioti ir mušė“ (1 t., 3 b. l.). 2011-06-01 apklausos metu nurodė, kad kalbant „pradėjo ant manęs šaukti. Dar ji su rankoje laikytu pagaliuku sudavė man per nugarą ir su rankomis paėmusi už plaukų pastūmė mane link krūmų“ (1 t., 38-39 b. l.). 2011-06-28 papildomos apklausos metu nurodė, kad joms kalbant „V. M. su pagaliuku sudavė man į sprandą, po to griebusi man už plaukų nusitempė mane į kitą įvažiavimo pusę, bei tampė mane“ (1 t., 41-42 b. l.). 2011-10-06 apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad „sukau dviratį važiuoti į dešinę pusę ir pajutau, kad ji man pagaliu sudavė į nugarą <...>. Po to man griebė už sprando ir su visu dviračiu nuvilko į kitą pusę.<...> tik pajutau smūgį, labai išsigandau, man sudavė kelis kartus pečių srityje“ (1 t., 47-49 b. l.). 2011-08-18 akistatos su V. M. metu nurodė, kad „Vilija pradėjo šaukti, trenkė man su pagaliu per nugarą. Smūgis buvo nestiprus, tik nusigandau ir nugriuvau <...> . Man nugriuvus ant žemės, griebė man už plaukų. <...> Po to mane paėmė už kaklo. Ar smaugė, neatsimenu. Aš atsistojau“ (1 t., 69-70 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu 2012-04-18 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „sukau dviratį važiuoti į dešinę pusę ir pajutau smūgius per pečius. Paskui ji čiupo man už sprando, surietė mane ir nuvilko mane į krūmus. <...> Smūgius pajutau į sprando sritį, skausmą jutau, bet nebuvo labai skaudžiai, tik labai išsigandau. Ji su pagaliu man sudavė gal kokius 2-3 kartus. Visi smūgiai buvo suduoti į sprando sritį. Po to ji mane sugriebė už kaklo, mane sulenkė ir nutempė į krūmus.“ Į prokurorės klausimą atsakė, kad „man buvo suduota su pagaliu į pečius, sprando sritį ir buvo paimta už sprando.“ Į advokato A. Koskaus klausimą atsakė, kad „mane tampė už galvos ir sprando“. Į teisėjos klausimą atsakė „kai ji mane sulenkė, ji man buvo paėmusi už sprando (1 t., 175-181 b. l.) Nukentėjusioji taip pat kiekvienu atveju skirtingai aiškina aplinkybes dėl pagalio, kuriuo galimai jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Vienu atveju nurodė, kad jai sudavė su pagaliu, bet jo ji nematė V. M. rankose ir aplink nebuvo jokio pagalio, tvirtinti, kad su pagaliu jai suduota negali, bet pagalį matė liudytoja A. Š. ir ji jai tai pasakė, tačiau kitu atveju aiškina, kad gal ir ne su pagaliu sudavė, ji tiksliai nežino. Įrankis - pagalys, kuriuo galimai buvo padaryti sužalojimai bei sukeltas fizinis skausmas G. B., pagal bylos duomenis nerastas ir nepažiūrėtas. Pastebėtina, jog jo niekas nematė nei pati nukentėjusioji, nei liudytoja A. Š., tai patvirtina ir išteisintieji. V. M., kaip teigia nukentėjusioji ir liudytoja A. Š., buvo už vartelių, todėl akivaizdu, kad pagalys V. M. rankose, jeigu jis būtų buvęs, būtų matomas ar rastas numestas ant žemės.

Taigi, iš nukentėjusiosios aukščiau nurodytų parodymų yra visiškai neaiškūs V. M. veiksmai jos atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, kad tarp V. M. ir G. B. kilo barnis, tačiau įrodymų objektyviai pagrindžiančių faktą, kad šio konflikto metu nukentėjusiajai būtų buvę suduoti smūgiai, baudžiamojoje byloje nėra. To netvirtina liudytoja A. Š., nukentėjusysis J. B. ir liudytoja V. K., nurodę nematę G. B. sužalotos, nes ji buvo tik sušilusi, visa raudona. Nukentėjusiajai atlikta medicininė apžiūra, sužalojimai nenustatyti (1 t., 11, 20 b. l.). Pagrįstų abejonių dėl galimai padarytų sužalojimų nukentėjusiajai kelia G. B., V. K. elgesys nukentėjusiajai grįžus į namus, t. y. jų skambinimas V. M., o ne kvietimas greitosios pagalbos ar policijos.

Taip pat nukentėjusiosios prieštaringai nurodomi A. P. jos atžvilgiu atlikti veiksmai: A. P. atbėgo, nieko nesakęs spyrė į dviratį, kurį ji laikė rankose, dviratis nuvirto, po to jis norėjo jai suduoti ranka į galvą, krūtinę ir pilvą, bet jam neleido V. M., jis šaukė, kad ją ir jos vyrą užkas, ji klausė kodėl, kai jam yra daug padėjusi (1 t., 38-39 b. l.); Airidas atsidarė vartelius, išbėgo į kiemą ir spyrė į dviratį, taip pat turbūt norėjo jai suduoti, bet jam neleido Vilija, jis šaukė, kad ji ir jos vyras bus užkasti, kai atėjo kaimynė, Airidas nubėgo į kiemą (1 t., 47-49 b. l.); Airidas atbėgo, spyrė į gulinčio dviračio stipinus, buvo užsimojęs jai į galvą, pilvą ir krūtinę, tačiau nesudavė, šaukė, kad ji bus užkasta kartu su Jonu (1 t., 86-85 b. l.); kai atėjo Airidas, jis pasakė apie Algį, spyrė į dviratį, pasakė, kad ji bus užkasta tuoj pat, Vilė neleido, tada jis jai pasakė, kad jie abu bus užkasti; A. P. pamatęs A. Š. greitai įbėgo į kiemą. Atsakydama į advokato klausimą nurodė, kad kai A. P. pribėgo, dviratis buvo nuvirtęs, spyrė tris kartus į dviratį (1 t. 175-181 b. l.). Aplinkybę dėl dviračio spardymo ir galimo sugadinimo neigia išteisintieji, to netvirtina liudytojos A. Š. bei S. B.. Šią aplinkybę tvirtina tik liudytoja V. K., nurodžiusi, kad G. B. dviračio priekinio rato stipinai buvo išspardyti. Baudžiamojoje byloje nėra jokių rašytinių ar vaizdinių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, nes dviratis nustatyta tvarka neapžiūrėtas. Duomenų, kad nukentėjusiajam J. B. A. P. kokiu nors būdu būtų grasinęs, nėra. Ginčytina ir aplinkybė dėl galimai buvusių grasinimų nukentėjusiosios G. B. atžvilgiu, nes, kaip ji pati nurodo, vienais atvejais A. P. šaukė, kitais atvejais teigia, kad sakė grasinimus. Kad A. P. būtų šaukęs ar grasinęs G. B. atžvilgiu, nėra jokių objektyviai patvirtinančių duomenų, nes išteisintieji šią aplinkybę neigia, to savo parodymais netvirtina liudytojos A. Š., S. B.. Išteisintieji bei liudytoja S. B. parodo, kad A. P. tik išvedė iš kiemo G. B. pro vartelius. Remiantis A. Š. ir S. B., A. P., V. M. parodymais, kiemo varteliai buvo praviri. G. B., nors ir neigia, tačiau turėjo realią galimybę įeiti į (duomenys neskelbtini) kiemą. Ginčas vyko tarp V. M. ir G. B. už kiemo vartelių, tai tvirtina liudytojos A. Š., nukentėjusioji. (duomenys neskelbtini) kieme vaikščiojo A. P., invalido vėžimėlyje sėdėjo S. B.. Fakto, kad A. P. buvo (duomenys neskelbtini), kieme, niekas neneigia, tačiau, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tai nėra ta aplinkybė, kuri neabejotinai patvirtintų, jog jis buvo išėjęs už kiemo vartų ir ten spardė buvusį nukentėjusiosios dviratį ir grasino nukentėjusiajai.

Pažymėtina, kad ir galimi sužalojimai, ir vėlesnis sveikatos stovis nukentėjusiosios nurodomas vėl gi prieštaringai: jai jokie sužalojimai nepadaryti, o ji tik labai išsigando ir susinervino (1 t., 38-39 b. l.); ar jai buvo sukeltas fizinis skausmas, neprisimena, nes nieko nejuto, po įvykio į medikus nesikreipė (1 t., 41-42 b. l.); jai labai skaudėjo sprandą, gydėsi iš pradžių namuose, tepė tepalus, po to nebegalint iškęsti skausmo, ją išvežė į ligoninę, o taip pat ji kreipėsi į ekspertus, gydėsi pas visus gydytojus, net pas psichiatrą lankėsi (1 t., 48-49 b. l.); žaizdų ant veido nebuvo, nes jai tik davė į kuprą, o ji patyrė ne tiek skausmą, kiek išgąstį; namo parėjo pati, neprisimena kaip; jai grįžus kraujo spaudimas buvo didelis, krėtė drebulys, sukilo temperatūra; po poros dienų, gal po savaitės buvo atėjusi šeimos gydytoja, ją apžiūrėjo; kitomis dienomis jai buvo aukštas kraujo spaudimas, jautėsi blogai, tirpo kūnas, drebėjo, buvo širdies negalavimai; tiksliai negali atsakyti, ar birželį, ar liepą, ar rugpjūtį iškvietė greitąją, ligoninėje sulašino lašelines, atliko tyrimus ir išleido namo; jai nustatyta parkinsono liga, anksčiau taip pat buvo problemos su širdimi, išoperuotos abi kojos ir kitos sveikatos problemos (1 t. 175-181 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, kad iki šiol gydosi, o po įvykio visi kaimynai subėgo, ją gelbėjo, jautėsi labai blogai, buvo priešinfarktinės būsenos.

Apeliaciniuose skunduose akcentuota, kad nukentėjusiosios parodymus, dėl atsiradusius po įvykio G. B. negalavimus, bei V. M. smurtą G. B. atžvilgiu, patvirtina nukentėjusiųjų J. B., liudytojų A. Š., V. K., R. M. ir R. M. parodymai. Pažymėtina, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo J. B., liudytojos V. K. parodymus apie po įvykio į namus sugrįžusios G. B. „pasuktą“ sprandą, išorinių sužalojimų, žaizdų, kraujosruvų ar sumušimų nebuvimą, bei, kad pastarąją aplinkybę patvirtina 2011-06-01 teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 704/11 (04). Duomenų, kad greitoji medicinos pagalba po įvykio ir 2011 m. gegužės – birželio mėnesiais buvo kviečiama nukentėjusiajai, byloje nėra. Į šeimos gydytoją nukentėjusioji kreipėsi po įvykio praėjus beveik savaitei. Negalavimai, kuriuos nukentėjusioji G. B. ir liudytoja R. M. teisminio nagrinėjimo metu įvardijo kaip tiesiogiai susijusius su G. B. įvykio metu patirtu smurtu (galvos, sprando skausmai, galūnių drebėjimas, nemiga, pablogėjusi atmintis) ir G. B. nustatytos diagnozės (nervinis sindromas, kaklo osteochondrozė, galvos kraujotakos sutrikimas, kitos patologijos), remiantis teismo medicinos išvada Nr. pG125/ll-704/11(04), nėra trauminės kilmės, be to, jos negalavimai buvo nustatyti dar iki 2011-05-19 įvykio, todėl jų buvimas su 2011-05-19 įvykiu nesietinas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčas tarp V. M. ir G. B. baigėsi A. Š. priėjus prie tvoros ir jas sugėdijus, taip pat į tai, kad nukentėjusioji iš įvykio vietos, (duomenys neskelbtini), gana nemažą atstumą, grįžo namo, (duomenys neskelbtini), pėstute, varydama dviratį, kas leidžia abejoti patirtų sužalojimų tikrumu. Be to, kaip nurodo nukentėjusysis J. B. ir liudytoja V. K., grįžus nukentėjusiajai, buvo suduoti raminantys ir vaistai dėl aukšto kraujo spaudimo. Duomenų, kad nukentėjusiajai būtų iškviesta greitoji medicinos pagalba, apie šeimos gydytojo iškvietimą, lankymąsi pas kitus gydytojus dėl sveikatos pablogėjimo, gydymosi, nepateikta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog G. B., kai ją pamatė A. Š., buvo išraudusi ir susijaudinusi, neįrodo prieš nukentėjusiąją pavartoto fizinio smurto ir išsakytų grasinimų, nes tokią reakciją galėjo sukelti ir įvykęs barnis. Atsižvelgtina ir į kitas svarbias aplinkybes: į nukentėjusiosios amžių - jai įvykio metu buvo 74 metai; į aplinkybę, jog nukentėjusioji dviračiu važiavo iš namų, esančių (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) kapines bei iš (duomenys neskelbtini) kapinių iki (duomenys neskelbtini) kiemo, t. y. nemažas atstumas, jos dėl to buvusį nuovargį; į aplinkybę, kad kilo asmeninio pobūdžio konfliktas tarp giminaičių dėl kapų priežiūros skirtingo vertinimo; į aplinkybę, kad G. B. turėjo išankstinį nepasitenkinimą esama padėtimi ir neigiamą nusistatymą išteisintosios atžvilgiu. Darytina išvada, kad šios aplinkybės sąlygojo nukentėjusiosios sveikatos stovį po barnio, t. y. išraudimą, suprakaitavimą, susijaudinimą bei drebėjimą.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp nukentėjusiosios G. B. ir išteisintųjų V. M. bei A. P. iki 2011-05-19 įvykio tvyrojo įtampa. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad su V. M. ir jos sūnumi jie bendraudavo iki įvykio, jie pas ją ateidavo į svečius (1 t. 41-42 b. l.). J. B. parodė, kad A. P. apie du metus nematė ir nebendravo (1 t. 50-51 b. l.). Taip pat, kad su jais nebendrauja apie 5 metus, jo žmona G. B. nebendrauja su V. M. ir A. P. nuo to laiko, kai jis A. P. išregistravo, nes jie supyko. G. B. su jais kartais susitinka, kai važiuoja į kapines, nes važiuoja pro jų namą ir jeigu kas kieme būna, tai kartais pasišneka (1 t. 53-54). V. M. parodė jos ir G. B. santykius buvus visokiais, buvę ir konfliktų, ir bendravimo. Nesutarimų su G. B. pagrindu įvardija finansinį stovį, senelių bei mamos priežiūrą, pavydą ir kt. Pagrindinė įtampos priežastis, tai seserų, G. B. ir S. B. nesutarimai dėl nuosavybės teisės į namą, esantį (duomenys neskelbtini), ką tvirtina ir apklaustų asmenų parodymai. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. su kaimynais nebendrauja, tik pasisveikina, todėl jos parodymai, kad ji matydavo bendraujant G. B. ir V. M. normaliu tonu, nebuvo girdėjusi konfliktų, neleidžia pagrįstai teigti, jog santykiai tarp nukentėjusiosios G. B. ir išteisintųjų V. M. bei A. P. buvo neįtempti. Įvertinus visumą išvardintų įrodymų, darytina išvada, kad savitarpio santykiuose tarp nukentėjusiosios G. B. ir išteisintųjų V. M. bei A. P. jau iki 2011-05-19 įvykio tvyrojo įtampa.

Nepagrįstai apeliaciniuose skunduose išteisintųjų parodymai vertinami kaip gynybinė pozicija, nes išteisintųjų parodymai nuoseklūs, logiški, buvo reali galimybė susiklostyti situacijai nurodomai jų parodymuose. Pastebėtina, kad A. Š. matė A. P. tik vaikščiojant kieme, kiemo vartai buvo praviri, G. B. buvo reali galimybė tiek įeiti pro vartus į teritoriją, tiek, tokiu atveju, A. P. ją paėmus už pečių patraukti nuo vartų, pasakant, kad važiuotų į namus. Fakto, kad A. P. būtų šaukęs ant ko nors, niekas netvirtina. Nors A. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kieme G. B. draskėsi, tačiau tai neįrodo A. P. galimai neteisėtų kaltų veiksmų G. B. atžvilgiu fakto, t. y. jos dviračio spardymo ir grasinimų. Liudytoja A. Š. įvykio metu dirbo ir nestebėjo viso įvykio, todėl galėjo ir nematyti fakto, kad iš pradžių G. B. buvo įėjusi į kiemo teritoriją, o A. P. ją nuo vartų patraukė paėmęs už pečių, o jai pradėjus stebėti ginčą, matė G. B. ir V. M. besipykstančias už kiemo vartų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi V. M. ir A. P. parodymus, nukentėjusiųjų G. B. ir J. B., liudytojų S. B., A. Š., V. K., R. M. ir R. M. parodymus, kitus baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad nepadaryta nusikalstama veika turinti nusikaltimo požymių.

Apibendrinant apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamąją bylą, kurioje V. M. ir A. P., buvo kaltinami pagal LR BK 284 str. 1 d., išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų, tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad V. M. ir A. P. remiantis LR BPK 303 str. 5 d. 3 p. išteisinami, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tuo tarpu vertinant aukščiau nurodytus, byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegijos nuomone, keistinas nurodytas išteisinimo pagrindas, nurodant, kad jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nes įvykusio barnio niekas neneigia, tačiau išteisintųjų veikoje nėra nusikaltimo sudėties, t.y. šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį pakeisti:

V. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

A. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.