- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-491/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- Nordea BankFinlandPlc
- Atsakovas
- M. B., D. Z.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Gera kaina“
- Kategorijos
- 35.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Nordea BankFinlandPlc. veikiančio per Lietuvos skyrių apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2895-585/2011 pagal ieškovo Nordea BankFinlandPlc. ieškinį atsakovams M. B. ir D. Z. dėl sutartinės prievolės pagal laidavimo sutartis vykdymo, trečiasis asmuo BUAB „Gera kaina“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, remdamasis su atsakovais sudarytomis laidavimo sutartimis ir prašė priteisti iš atsakovų solidariai 1665921,45 Lt – UAB „Gera kaina“ skolą ir palūkanas pagal ieškovo ir trečiojo asmens kreditavimo ir banko sąskaitos kredito sutartis.
Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar pasibaigė atsakovų prievolės pagal laidavimo sutartis CK 6.87str.4d., CK 6.86 str. ir CK 6.88 str.1 d. pagrindais.
Šalies argumentai
Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prievolių bankui įvykdymo užtikrinimui be atsakovų laidavimo buvo įkeistas trečiojo asmens turtas - prekės. Įkeisto turto vertės visiškai pakako prievolėms pagal kreditavimo sutartis įvykdyti, kreditavimo sutartyse buvo numatyta, kad įkeistų prekių atsargų vertė turi būti ne mažesnė kaip 2700000 Lt, vėliau įkeisto turto vertė sutartimis sumažinta iki 1710000 Lt. Nuo 2010 m. pavasario įkeisto turto apimtis, nesant sutarčių sąlygų dėl įkeisto turto vertės pakeitimų, nuosekliai mažėjo, kol 2010 m. vasarą siekė vos 1/10 dalį ieškovo sutartimis su trečiuoju asmeniu numatytos vertės. Todėl atsakovai reikalavo atleisti juos nuo civilinės atsakomybės CK 6.86 str. pagrindu. Be to, nurodė atsakovai, laidavimas buvo terminuotas ir pasibaigė CK 6.88 str. pagrindu. Galiausiai, atsakovai atsikirto, kad dėl esminių prievolės pasikeitimų, ieškovui neužtikrinus sutartyse su trečiuoju asmeniu numatyto EBITDA ir skolos santykio, bankui neatlikus veiksmų, kuriuos buvo galima atlikti įvertinus gresiantį trečiojo asmens nemokumą – sutarčių nutraukimą, išieškojimą iš įkeisto turto ir kt. labai pablogėjo atsakovų kaip laiduotojų galimybės išsiieškoti iš pagrindinio skolininko, todėl laidavimas pasibaigė CK 6.87 str. 4 d. pagrindu.
Ieškovas yra komercinis bankas. Ieškovą su trečiuoju asmeniu sieja 2008 01 23 kredito, su vėlesniais 2008 03 18, 2009 03 25 ir 2009 04 22 papildymais, ir 2008 04 10 banko sąskaitos kredito (overdrafto), su 2008 10 24, 2009 03 31 ir 2009 04 27 papildymais, sutartys.
Atsakovai su ieškovu 2008 11 14 sudarė 4 laidavimo sutartis, kuriomis užtikrino trečiojo asmens prievolių pagal 2008 01 23 kredito ir 2008 04 10 overdrafto sutartis ieškovui įvykdymą.
Kredito ir overdrafto sutarčių įvykdymas ieškovui be atsakovų laidavimo dar buvo užtikrintas ir trečiojo asmens prekių įkeitimu.
Nuo 2009 m. balandžio mėnesio trečiojo asmens įkeistų prekių vertė nebesiekė įkeitimo sutartyje nustatytos minimalios ribos ir nuosekliai mažėjo.
Nuo 2009 m. pabaigos tretysis asmuo nebevykdė savo prievolių ieškovui, todėl 2010 02 12 pranešimu ieškovas sutartis su trečiuoju asmeniu nutraukė ir pareikalavo grąžinti visą kreditų sumą su palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis. 2010 03 10 ieškovas su reikalavimu įvykdyti trečiojo asmens prievoles kreipėsi į atsakovus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ginčo atveju laidavimas nėra terminuotas, kadangi laiduotojai sutartimi įsipareigojo kaip ir pagrindinis skolininkas iki visiško pagrindinio skolininko prievolių kreditoriui įvykdymo, o pagrindinės prievolės vykdymo pradžia arba jos pasibaigimas nėra siejamas su terminu (CK 6.33str.). Todėl atsakovų atsikirtimai šioje dalyje buvo atmesti. Teismas pasisakydamas dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 str. pagrindu, nurodė, kad tretysis asmuo savo prievolių ieškovui įvykdymo užtikrinimui buvo įkeitęs prekių atsargas (CK 4.202str.). Taip ieškovas turėjo įgijęs pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš trečiojo asmens turto (CK 4.198str.2d.). Įkeistų trečiojo asmens prekių vertė pagal sutartis turėjo būti ne mažesnė, negu 2700000 Lt (2009 04 22 ir 2009 04 27 pakeitus kredito ir overdrafto sutartis įkeistų atsargų vertė sumažinta iki 1710000 Lt). Tokiai sumai įkeisto turto vertė leido ieškovui savo pirmumo teisę panaudoti realiai ir efektyviai tol, kol įkeisto turto vertė atitiko kredito sutartyse numatytus rodiklius. Trečiojo asmens UAB „Gera kaina“ pažyma apie prekių atsargų likučių kitimą (t.2, b.l.9) patvirtina, kad nuo 2009 03 31 tretysis asmuo nebesilaikė susitarimo turėti grąžintiną kreditą užtikrinančios vertės prekių kiekį. 2009 03 31 duomenimis tretysis asmuo turėjo tik 1613563 Lt vertės atsargų, 2009 08 31 – 911231 Lt, o 2009 12 31 – jau tik 479249 Lt iš privalomųjų 1710000 Lt. Ieškovas pagal sutartį su trečiuoju asmeniu turėjo teisę reguliariai gauti ataskaitas apie trečiojo asmens veiklą ir įkeisto turto vertę, tačiau, turėdamas tokią teisę, sudarančią galimybę sekti turimo užtikrinimo įkeitimu efektyvumą, ieškovas ja tinkamai nesinaudojo. Pagal kredito sutarties su trečiuoju asmeniu 10.1p. (t.1, b.l.23) kreditorius turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir/arba pareikalauti grąžinti visą ar dalį kredito ir/arba pareikalauti papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, jeigu įvyksta įsipareigojimų nevykdymo atvejis, kaip jį apibrėžia sutartis. Vienu iš įsipareigojimų nevykdymo atvejų pagal sutartį yra kredito gavėjo netinkamas prievolių užtikrinimo sandorių vykdymas (Sutarties 10.3.6p.). Taigi, ieškovas, neįgyvendindamas savo teisių skolininkui pagal sutartis savo veiksmais leido trečiajam asmeniui jau nuo 2009 m. balandžio mėnesio naudotis kreditais be sutartyse privalomo užtikrinimo tinkamos vertės įkeitimu, tačiau sutartis ieškovas nutraukė tik 2010 02 25, prieš tai nuo 2009m. balandžio mėn. net nepareikalavęs iš trečiojo asmens papildomo užtikrinimo. Teismo vertinimu, taip ieškovas prisiėmė su tokiais savo veiksmais susijusių pasekmių riziką ir sutiko su padėtimi, kurioje įkeitimas tapo neefektyvus ir nebeužtikrino prievolių pagal kredito sutartis įvykdymo, todėl teismas pripažino, kad atsakovų atsikirtimai šioje ginčo dalyje pagrįsti, nes ieškovas savo veiksmais atsisakė įkeitimo, o atsakovai tokiomis aplinkybėmis turi būti atleisti nuo atsakomybės ieškovui CK 6.86 str. pagrindu. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, vos tik gavę pranešimą apie ieškovo sutarčių su trečiuoju asmeniu nutraukimą, 2010 m. kovo mėn. siekė išsiaiškinti kokios vertės įkeisto turto yra ir kaip keitėsi užtikrinimo įkeitimu priemonės vertė, tačiau ieškovas raštu atsakė, kad negali atsakyti į tokį klausimą, nes tretysis asmuo nebendradarbiauja ir tokios informacijos (nei apie aktualią vertę, nei apie vertės pokyčius) neteikia (t.2, b.l. 10-12). Tai teismo vertinimu papildomai parodo, kad ieškovas, nerinkęs informacijos apie įkeisto turto vertės pokyčius, savo teisėmis, kurios laiduotojų prievolių kreditoriui įvykdymo atveju atitektų laiduotojams, naudojosi nerūpestingai ir taip pažeidė atsakovų teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto trečiojo asmens turto.
Teismas pasisakydamas dėl laidavimo pabaigos CK 6.87 str. pagrindu nurodė, kad ieškovas pagrįstai nurodo, jog laidavimo sutartimis buvo numatyta laiduotojo atsakomybė kreditoriui nepaisant esminio kreditavimo sutarčių su trečiuoju asmeniu pasikeitimo ir nepalankių pasekmių laiduotojams atsiradimo, kadangi toks susitarimas leidžiamas įstatymu (CK 6.87str.4d.). Tačiau teismo vertinimu, tokio susitarimo nepakanka, kad būtų nustatyta laiduotojų civilinė atsakomybė pagal laidavimo sutartį. Teismui vertinant, kad kreditorius veikė nerūpestingai – ne vien savo veiksmais atsisakydamas ir taip prarasdamas užtikrinimą įkeitimu, bet ir nekontroliuodamas kitų sutarčių sąlygų vykdymo – nevertindamas pagal sutarčių 10.3.12p. rodiklio, reikalaujančio trigubo EBITDA (pajamos prieš palūkanas ir mokesčius) ir kredito santykio ir trečiojo asmens neigiamo 2008 metų balanso, kurį pats ieškovas įvardija kaip ant bankroto ribos esančio verslo subjekto balansą (2t., b.l. 169), bei nesiimdamas atitinkamų veiksmų, galėjusių sumažinti ar net eliminuoti nuostolius (užkirsti kelią jų atsiradimui), konstatavo ieškovo kaip kreditoriaus pagrindinėje prievolėje kaltę. Nors nagrinėjamu atveju nenustatytas kreditoriaus prievolės pažeidimas pagal CK 6.64str., nustatytosios aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti kreditoriaus kaltę dėl neatsargumo pagal CK 6.259 str. 2d. ir taikyti CK 6.259 str. 1d. taisyklę. Toks taikomas atsikirtimų patvirtinimo pagrindas papildo išvadą dėl ieškinio atmetimo jau nustatytu CK 6.86str. pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Nordea BankFinlandPlc. veikiantis per Lietuvos skyrių pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2010-07-23 ieškinį bei priteisti iš atsakovų ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai atleido laiduotojus nuo prievolės vykdymo CK 6.86 straipsnio pagrindu, nes teismas nepagrįstai pripažino, kad bankas atsisakė įkeitimo, tokiu būdu teismas paneigė laidavimo kaip užtikrinimo priemonės esmę ir tikslus bei ignoravo laiduotojų kaip solidarių skolininkų teisinį statusą ir jų pareigas.
2. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.259 straipsnio 1 dalimi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai M. B. ir D. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 - 12-13 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame teismo sprendime nurodytais motyvais ir nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, laidavimo sutartimis laiduotojai M. B. ir D. Z. kaip solidarūs skolininkai užtikrino prievolių pagal Nordea ir UAB „FIS investicija“ 2008 m. sausio 23 sudarytą Kredito sutartį Nr. KS 08/01/11 su jos papildomais susitarimais bei prievolių pagal Nordea ir UAB „Flopo informacinės sistemos“ 2008 m. balandžio 10 d. sudarytą Banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS 08/04/09 (overdrafto sutartis) su papildomais susitarimais, kurias pagal 2008 m. lapkričio 14 d. skolos perkėlimo sutartis perėmė UAB „Gera kaina LT“, visišką įvykdymą. Kredito ir overdrafto sutarčių įvykdymas ieškovui be atsakovų laidavimo dar buvo užtikrintas ir trečiojo asmens prekių įkeitimu.
Tarp šalių kilus ginčui dėl netinkamo prievolių vykdymo, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš laiduotojų priteisti 1665921,45 Lt skolą pagal minėtas laidavimo sutartis.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir pripažino, kad laiduotojai atleidžiami nuo prievolės vykdymo CK 6.86 str. pagrindu, nes bankas teismo vertinimu nesiėmė priemonių, kad būtų užtikrintas efektyvus prievolių pagal kredito ir overdrafto sutartis įvykdymas iš kitos užtikrinimo priemonės, t.y. prekių atsargų įkeitimo. Teismas taip pat konstatavo banko kaip kreditoriaus pagrindinėje prievolėje kaltę dėl neatsargumo pagal CK 6.259 str. 1 d. ir atleido laiduotojus nuo prievolės vykdymo pagal laidavimo sutartis.
Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu ieškovas teismui pateikė apeliacinį skundą.
Kaip teisingai nurodo apeliantas, teismas nepagrįstai pripažino, kad bankas atsisakė įkeitimo. Pažymėtina, kad pagal kredito ir overdrafto sutarčių 13.4 punktą yra numatyta banko teisių realizavimas, t.y. jeigu bankas iš dalies ar visiškai nepasinaudoja savo teisėmis pagal sutarties terminus ir sąlygas arba neveikia taip, kaip turėjo teisę veikti pagal sutarties sąlygas, tai neapriboja jo teisių vėliau pasinaudoti sutarties terminais ir sąlygomis ir tai negali būti laikoma tokios teisės atsisakymu. Šioje sutarties sąlygoje taip pat buvo numatyta, kad tik vienareikšmis raštiškas Banko patvirtinimas gali būti laikomas Banko atsisakymu nuo Banko teisės. Nagrinėjamos bylos atveju nėra pateikta įrodymų, kad bankas būtų raštiškai ar kokiais nors kitais veiksmais atsisakęs savo teisių atgauti suteiktą kreditą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3-P-537/2011 nurodė, kad solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip.
Kasacinio teismo praktika numato, jog hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010), tai yra bendro pobūdžio taisyklė, o ne skirta vienai konkrečiai bylai atsižvelgiant į tam tikras faktines aplinkybes. Tokios taisyklės taikymas iš esmės konstatuotas ir kasacinio teismo plenarinės sesijos nutarime, kur nurodyta, jog laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.), o „kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip“. Taigi, tam, kad laiduotojas būtų atleistas nuo atsakomybės, jis turėtų įrodyti, kad šalys buvo susitarę, jog kreditoriaus (ieškovo) nepasinaudojimas teise patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto prieš reiškiant reikalavimą laiduotojui reiškia tokios teisės atsisakymą laiduotojo atžvilgiu (CPK 12, 178 str.). Tokių įrodymų į bylą nėra pateikta.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog bankas būtų atsisakęs savo teisių į įkeitimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankas atsisakė savo teisių į įkeitimą, todėl laiduotojai atleidžiami nuo pareigos įvykdyti prievolę, laikytina nepagrįsta.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.259 straipsnio 1 dalimi.
Minėtoje nuostatoje yra numatyta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas CK 6.259 straipsnio 1 dalį taikė tuo pagrindu, kad bankas teismo vertinimu atsisakė įkeitimo, taip pat nekontroliavo kredito ir overdrafto sutarčių sąlygų vykdymo - nevertino pagal sutarčių 10.3.12 punkto rodiklio, reikalaujančio trigubo EBITDA ir kredito santykio.
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog patys laiduotojai būtų kreipęsi į teismą ir prašę banką inicijuoti išieškojimo iš įkeisto turto procesą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju yra sprendžiamas klausimas dėl laiduotojų prievolių vykdymo, bet ne dėl sutartinės civilinės atsakomybės, todėl CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuojančios skolininko atleidimą nuo civilinės atsakomybės negalėjo būti taikomos. Ginčo atveju laiduotojai neįrodinėja, kad jie negali vykdyti prievolės ir dėl to yra kaltas bankas. Byloje nėra duomenų, kad bankas savo kaltais veiksmais būtų trukdęs ar ribojęs laiduotojų galimybes vykdyti prievoles pagal laidavimo sutartis, todėl ir CK 6.259 straipsnio 1 dalies taikymas šioje situacijoje nebuvo galimas.
Ieškovas ieškinyje be kitų reikalavimų prašo priteisti jo naudai iš atsakovų D. Z. ir M. B. 16 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos pagal 2008 m. sausio 23 d. Kredito sutartį Nr. KS 08/01/11 nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei priteisti iš atsakovų 24 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos pagal 2008 m. balandžio 10 d. Banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS 08/04/09 nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Kredito sutartimi (5.2.1. p.) ir Overdrafto sutartimi (5.2.1. p.) šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu skolininkas panaudoto kredito, palūkanų ar bet kokio kito mokėjimo pagal sutartį neatlieka nustatytu laiku į sąskaitą, kurią Bankas nurodo kredito gavėjui, arba jeigu Kredito sutartis yra nutraukiama Banko iniciatyva sutartyje numatytais pagrindais, tai skolininkui tokiu atveju už visas laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios lygios 16 proc. pagal Kredito sutartį ir 24 proc. pagal Overdrafto sutartį, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo į Banko nurodytą sąskaitą.
Ieškinyje nurodyta, kad skola pagal kredito ir overdrafto sutartis 2010 m. gegužės 21 d. paskaičiuota jau su palūkanomis, todėl teisėjų kolegijos vertinimu palūkanos ir turi būti skaičiuojamos nuo minėtos datos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Pažymėtina, kad didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju teismas turi teisę sumažinti per dideles sutartines palūkanas. Palūkanų mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama, kad šalys pagal kreditavimo ir overdrafto sutartis susitarė dėl fiksuotų, tačiau didelių palūkanų, kurios pagal to meto kreditavimo sutartims įprastai nebuvo naudojamos, todėl tokių didelių palūkanų laikyti kreditoriaus minimaliais nuostoliais yra neprotinga ir nesąžininga laiduotojų, fizinių asmenų atžvilgiu. Todėl palūkanos mažinamos iki protingo 5 proc. dydžio, kurių apimtis taip pat yra pakankamai didelė ir kurių pakanka kreditoriaus nuostoliams atlyginti.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad apeliacinis skundas iš dalies yra pagrįstas ir tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys iš dalies tenkintinas.
Apeliantas apeliaciniame skunde, prašo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, o šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose.
Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis apeliantas Nordea BankFinlandPlc. veikiantis per Lietuvos skyrių už ieškinį ir apeliacinį skundą yra sumokėjęs po 20659 Lt žyminį mokestį (8 b.l., t. 1, 18 b.l., t. 4) iš viso 41318 Lt. Tenkinus apeliacinį skundą minėta suma lygiomis dalimis priteistina iš atsakovų M. B. ir D. Z. ieškovui Nordea BankFinlandPlc. veikiančiam per Lietuvos skyrių.
Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teisme pašto išlaidos sudaro 23,80 Lt (1 b.l., t. 1,3), todėl iš atsakovų ši suma priteistina lygiomis dalimis.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 17540,64 Lt, o apeliacinės instancijos teisme patyrė 20345,90 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nagrinėjama byla nėra nei labai sudėtinga, nei didelės apimties. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad apeliantas Nordea BankFinlandPlc. veikiantis per Lietuvos skyrių bylos nagrinėjimo metu aktyviai gynė savo teises ir teisėtus interesus, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai bei remiantis apelianto pateiktais atstovavimo išlaidas įrodančiais dokumentais (advokato veiklos ataskaitos), Rekomendacijų 8 punkte nustatytais maksimalias užmokesčio už teisinę pagalbą dydžiais (prašomų išlaidų suma žymiai viršija Rekomendacijose nustatytus užmokesčio dydžius), suteiktų paslaugų vertinimo kriterijais (Rekomendacijų 2 p.), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš atsakovų M. B. ir D. Z. apelianto Nordea BankFinlandPlc. veikiančio per Lietuvos skyrių naudai priteistina 6000 Lt išlaidų už advokato pagalbą, suteiktą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ieškovo ieškinį iš dalies tenkinti.
Priteisti ieškovui Nordea BankFinlandPlc. veikiančiam per Lietuvos skyrių iš atsakovų D. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai 1665921,45 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Priteisti ieškovui Nordea BankFinlandPlc. veikiančiam per Lietuvos skyrių iš atsakovų D. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 20659 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą ir po 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Priteisti iš atsakovų D. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 11,90 Lt pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme į valstybės biudžetą.