- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-19
- Bylos Nr.
- I1-15880-422/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01822-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2022 m. vasario 8 d. pareiškėjas periodiškai buvo konvojuojamas maršrutais Kretinga-Šiauliai; Šiauliai-Pravieniškės; Kaunas-Kybartai (ir atgal); Kaunas-Marijampolė; Marijampolė-Kaunas; Kaunas-Vilnius; Vilnius-Šiauliai; Šiauliai-Vilnius; Vilnius-Pravieniškės į Klaipėdos apylinkės teismus, Šiaulių apylinkės teismą, Šiaulių VPK, Kauno apylinkės teismą, Kauno apygardos teismą, Vilkaviškio teismą. Pažymėjo, jog konvojavimo sąlygos buvo apgailėtinos, nežmoniškos, ištisai turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, konvojavimo automobiliai buvo labai nešvarūs, purvini, mėtėsi šiukšlės.
Papildomai nurodė, kad konvojavimo metu jautėsi kankinamas ir žeminamas. Tokios konvojavimo sąlygos sukėlė nežmoniškus diskomforto jausmus, nepatogumus, neapykantos jausmus, baimę, stresą, fizines bei dvasines kančias, sudarė pareiškėjui neišvengiamą kentėjimo laipsnį. Akcentavo, kad nežmoniškos konvojavimo sąlygos yra priskirtos prie Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Taip pat konvojavimo metu pareigūnų elgesys buvo netinkamas, todėl patyrė kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamą kentėjimo lygmenį, kylantį iš pareiškėjo sulaikymo teismo proceso metu, pareiškėjo uždarymas aptvare pasiekė minimalų sunkumo lygį, tai patenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį.
Pažymėjo, jog piniginė kompensacija už neturtinę žalą, kilusią kalinimo metu, kaip žalos atlyginimo būdas, paprastai grindžiamas Lietuvos Respublikos konstitucine teise į žalos atlyginimą bei jos taikymą pildančią Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudenciją.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutinka.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, jog Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Akcentavo, kad Tarnyba mano, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat 2013 m., ir taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Pareiškėjas nepateikė skunde savo prašymo dėl ieškinio senaties termino netaikymo. Dėl išvardintų priežasčių ieškinio senaties terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme priėmimo dienos, todėl ginčo laikotarpiui nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2021 m. rugsėjo 24 d. prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 24 d. iki 2022 m. vasario 8 d. Tarnyba nekonvojavo pareiškėjo skunde nurodytomis kryptimis planiniais konvojais, nekonvojavo jo į pareiškėjo skunde nurodytus teismus teisminiais konvojais, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti valstybės civilinei atsakomybei, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl šio laikotarpio atmestini kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais atsakovės atstovės Viešojo saugumo tarnybos veiksmais, konvojuojant jį Viešojo saugumo tarnybos specialiaisiais konvojaus automobiliais nesaugiomis ir nežmoniškomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2022 m. vasario 8 d.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios CK. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartį - administracinėje byloje Nr. A261-363/2012; 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-571-662/2022).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl, jo nuomone, netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo konvojavimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl šių aplinkybių į Viešojo saugumo tarnybos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2024 m. rugsėjo 18 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį atsiliepime į skundą prašo taikyti atsakovės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus, nežmonišką diskomfortą, dvasines ir fizines kančias. Tačiau, teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovės prašymas dėl senaties taikymo tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2021 m. rugsėjo 24 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį šiuo pagrindu atmetamas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas laikotarpis nuo 2021 m. rugsėjo 24 d. iki 2022 m. vasario 8 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.
Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 24 d. iki 2022 m. vasario 8 d. Tarnyba nekonvojavo pareiškėjo skunde nurodytomis kryptimis planiniais konvojais, nekonvojavo jo į pareiškėjo skunde nurodytus teismus teisminiais konvojais. Pareiškėjas dėl atsakovės atstovo nurodytų aplinkybių, dėl jo nekonvojavimo minėtu laikotarpiu prieštaravimų nepareiškė, įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes teismui nepateikė, todėl nenustačius konvojavimo įvykių laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 24 d. iki 2022 m. vasario 8 d., nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus ir dėl to taikyti civilinę atsakomybę. Pareiškėjo skundo argumentai tiek dėl tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimo, tiek dėl netinkamo konvojaus pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.