Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Kreditorius UAB „SNORO LIZINGAS“ 2009-07-08 pateikė pareiškimą, prašydamas priteisti 81607,16 Lt skolos 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas – 612 Lt žyminio mokesčio. Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pinigų sumas, turtines teises ir turtą, priklausantį skolininkui ir esančius pas jį ar kitus asmenis, leidžiant skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi.

Šalies argumentai

Skolininkas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-11-27 nutartį ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo 2007 m. gamybos lengvajam automobiliui BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl prašyme išdėstytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo motyvų, neatsižvelgė į įkeitimo institutą reglamentuojančias teisės normas ir su tuo susijusias kreditoriaus teises. Atskirojo skundo argumentai:

1) Teismas neįvertino faktinių bylos aplinkybių, kurioms esant skolininkas pateikė prašymą dėl jam priklausančio automobilio arešto panaikinimo. Minėtas automobilis dar 2009-01-15 paskolos sutartimi buvo įkeistas trečiajam asmeniui G. J. S. už pastarojo paskolos skolininkui suteikimą. Toje pačioje paskolos sutartyje šalys (UAB „JANIFRA“ ir G. J. S.) aptarė įkeičiamo objekto vertę bei nustatė, jog įkeitimo objektas yra perduodamas įkaito turėtojui (kreditoriui). Tokiais savo veiksmais šalys įgyvendino CK 4.209 str. nustatytą teisę, t. y. ta pačia rašytine sutartimi skolininkui buvo suteikta paskola ir aptartas skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas - lengvojo automobilio įkeitimas. Minėta teisės norma neįpareigoja šalių tokią sutartį tvirtinti notariškai, ar registruoti hipotekos registre, kadangi įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui ir ši aplinkybė buvo aiškiai patvirtinta paskolos sutartyje (3.2. str.). Kai 2009-07-13 nutartimi Vilniaus m. 2 apylinkės teismas UAB „SNORO LIZINGAS“ naudai pritaikė skolininko turto, įskaitant ir lengvojo automobilio, areštą, minėtas automobilis tuo metu jau buvo įkeistas ir perduotas valdyti kreditoriui G. J. S.. Pastarasis iki skolininko suteiktos paskolos grąžinimo termino pasibaigimo 2009-09-30 jokių pretenzijų skolininkui nereiškė, tačiau minėtam terminui pasibaigus, išsiuntė įspėjimą skolininkui dėl paskolos grąžinimo per 20 dienų terminą arba įkeitimo objekto perleidimo kreditoriaus nuosavybėn. Kadangi skolininkas lėšų paskolai grąžinti neturėjo, todėl perleido prievolės įvykdymo užtikrinimą – automobilį kreditoriaus G. J. S. nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, skolininkas ir G. J. S. 2009-10-21 sudarė taikos sutartį, kuria susitarė perduoti įkeitimo objektą kreditoriaus nuosavybėn, ir pateikė šią sutartį tvirtinti teismui. 2009-10-28 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartimi taikos sutartis, kurios pagrindu lengvasis automobilis buvo perleistas kreditoriaus G. J. S. nuosavybėn, buvo patvirtinta ir įsiteisėjo. Šios teismo nutarties pagrindu skolininkas ir kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių automobiliui panaikinimo.

2) Pirmosios instancijos teismas nutartyje nepasisakė apie kreditoriaus, turinčio teisėtą ir įstatymo aiškiai reglamentuotą teisę nukreipti savo išieškojimą pirmiau už kitus kreditorius, nors privalėjo tai padaryti pagal skolininko bylai pateiktus dokumentus ir prašymo turinį. Kreditorius G. J. S., kurio naudai buvo įkeistas lengvasis automobilis, turėjo pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto arba perimti šį turtą savo nuosavybėn. Lengvojo automobilio įkeitimo metu 2009-01-15 minėtas automobilis nebuvo areštuotas ar kaip nors kitaip apsunkintas, todėl UAB „JANIFRA“, kaip savininkas, galėjo šiuo turtu disponuoti be jokių apribojimų. Tuo tarpu kreditoriaus UAB „SNORO LIZINGAS“ naudai tas pats automobilis buvo areštuotas tik daugiau nei po pusės metų – 2009-07-13 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartimi, todėl prioritetiniam kreditoriui pareiškus savo teises į jo naudai įkeistą turtą, kiti kreditoriai tokios teisės negali ginčyti ar pretenduoti į tą patį turtą.

3) Pirmosios instancijos teismas atsisakymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones grindė visiškai kitomis teisės normomis nei yra aktualios, analizuojant bei vertinant atitinkamą skolininko prašymą, o skolininko prašyme įvardintų ir dokumentais pagrįstų aplinkybių apskritai neanalizavo. Skolininkas savo prašymą grindė ne CPK XI skyriaus V skirsnio nuostatomis ir neįrodinėjo, kad šioje byloje išnykęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, o nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos tik lengvajam automobiliui, o ne visam areštuotam turtui, kadangi į aiškiai identifikuotą ir jam įkeistą automobilį savo išieškojimą nukreipė ir patenkino kreditorius G. J. S.. Be to, teismas neįvertino, jog skolininkas neginčijo lengvojo automobilio priklausomybės skolininkui ir pripažino, kad minėtas automobilis tiek arešto jam pritaikymo metu, tiek skolininko prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pateikimo metu, buvo įregistruotas skolininko vardu, tačiau nurodė teismui, jog kreditorius, turintis pirmenybės teisę į minėtą turtą, perima šį turtą savo nuosavybėn dėl skolininko prievolės neįvykdymo.