- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- 2S-664-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01365-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Kreditorius
- UAB „4finance“
- Skolininkas
- R. N.
- Kategorijos
- 125.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4finance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „4finance“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės R. N.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininkės R. N. 500 Lt skolos, 858,55 Lt sutartinių palūkanų, 5 % dydžio palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 11 Lt bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „4finance“ pareiškimą skolininkei R. N. dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas nurodė, kad iš pareiškimo turinio ir kreditoriaus pateikto paaiškinimo dėl vėlavimo palūkanų skaičiavimo tvarkos ir dydžio matyti, kad skaičiuojamos 218,87 % dydžio metinės palūkanos. Atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką, palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad 218,87 % dydžio palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis (CPK 3 str. 7 d.). Atsižvelgiant į tai, jog skolininkė yra vartotoja, kuri vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad kreditoriaus prašomos priteisti 858,55 Lt dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas - aiškiai nepagrįstas (CK 6.258 str. 3 d.). Tokiu pagrindu teismas darė išvadą, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, todėl pareiškimą atsisakytina priimti ir jis grąžintinas pareiškimą padavusiam asmeniui (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „4finance“ prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas buvo grindžiamas argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai nustatė aplinkybę, jog taikoma bendra vartojimo kredito kaina yra neprotingai didelė. Teismas visiškai nevertino LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. ir paskolos rizikingumo, todėl buvo neteisingai išspręstas pareiškimo priėmimo klausimas. Nurodė, jog sutartis su skolininke buvo sudaryta 2011-04-22, galiojant pirmajai LR Vartojimo kredito įstatymo (VKĮ) redakcijai. Sutinkamai su sutarties metu galiojusia VKĮ 21 str. 2 d. nuostata, buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip du šimtai penkiasdešimt procentų. Pareiškėjo taikyta norma sutarties sudarymo metu neviršijo VKĮ 21 str. 2 d. nustatytos ribos. Netaikant įstatymo nustatytos prezumpcijos, visos kitos teismo nustatytos aplinkybės turi būti pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu nutartyje yra tik abstrakčiai nurodoma teismų praktika ir bendrosios teisės normos. Teismas nepateikia jokių nuorodų į konkrečias bylas, nepateikia jokių faktinių duomenų vertinimo, kurie pagrįstų būtinybę taikyti žemesnį protingos kainos standartą, nei buvo nustatęs įstatymo leidėjas VKĮ 21 str. 2 d. Teismas visiškai nevertino suteikto kredito rizikos laipsnio, jo administravimo savikainos ir kitų aplinkybių, kurios pagrįstų, jog VKĮ 21 str. 2 d. ribose nustatyta kaina pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis paliktina nepakeista.
Byloje spręstinas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytina pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo [LR CPK 320 str. 1 d., 2 d., 338 str.]. Šiuo atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta [LR CPK 329 str. 2 d.].
Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininkės 500 Lt skolos, 858,55 Lt palūkanų, 11 Lt žyminio mokesčio bei 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad prašomos priteisti 218,87 % dydžio metinės palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis, todėl šiuo pagrindu atsisakė priimti pareiškimą kaip nepagrįstą. Kreditorius UAB „4finance“, nesutikdamas su teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
Viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas [LR CPK 435 str. 2 d.]. Pirmosios instancijos teismas, šiuo pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 858,55 Lt sutartinių palūkanų priteisimo yra aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, sudarančio 218,87 % dydžio metinių palūkanų normą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais yra aiškiai per didelės. Apelianto teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šios palūkanos yra neprotingai didelės, nes jos neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. numatytos palūkanų normos [250 %], kuriai esant, savaime preziumuojama, kad nustatyta vartojimo kredito kaina yra neprotinga, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą. Iš tiesų, aplinkybė, jog šiuo atveju ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu [2011 m. balandžio 22 d.] sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos [250 %], kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad šiuo atveju nustatyta 218,87 % dydžio metinė palūkanų normą buvo sąžininga skolininkės atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo šalis siejo vartojimo kredito sutartiniai santykiai, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, tokiu būdu esant ribotoms skolininkės galimybėms derėtis dėl sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju pats kreditorius nurodė, kad paskolos sutartimi buvo nustatyta 218,87 % dydžio metinė palūkanų norma, kurią taikant, už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2012 m. kovo 13 d. kreditorius priskaičiavo 858,55 Lt palūkanų. Vertinant faktines aplinkybes, jog skolininkei buvo suteikta 500 Lt paskola, o už beveik 11 mėnesių laikotarpį priskaičiuota 858,55 Lt dydžio palūkanų, kurios ženkliai viršija net pačią paskolos sumą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia palūkanų norma [218,87 %] yra neproporcingai didelė, pažeidžianti skolininkės, kaip vartotojos, teises bei teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, esant vartojimo teisiniams santykiams, teismas turi būti aktyvus ir ginti vartotoją, įgyvendinat vartotojų teisių apsaugą ir atsižvelgiant į tai, kad toks gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas buvo reikiamai aktyvus, o imdamas duomėn faktą, kad skolininkė yra silpnesnioji sutarties šalis, pagrįstai paskolos sutartyje nustatytą palūkanų normą vertino kaip neprotingai didelę LR CPK 3 str. 7 d. įtvirtintų principų kontekste, todėl darė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką, jog galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.