- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-10
- Bylos Nr.
- I-4260-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04733-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos apeliacinio teismo
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovams Lietuvos apeliaciniam teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos apeliacinio teismo, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
D. B. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 21 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovų priteisti 12 977,00 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 1–3).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis nuo 2006 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. visiems valstybės tarnautojams (taip pat ir jam) buvo neteisėtai sumažintas pareiginės algos bazinis dydis. Pareiškėjas pažymi, kad sumažintas bazinis dydis buvo paliktas galioti ir 2010–2013 metais, nepaisant to, kad Lietuvos ekonomikos sunkmetis jau buvo pasibaigęs. Nurodo, kad jam buvo sumažintas ir galutinis darbo užmokesčio dydis nuo 30 iki 20 proc. už 2 kvalifikacinę klasę. Pareiškėjo nuomone, taip buvo pažeista jo teisė į teisingą darbo apmokėjimą. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija inter alia 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 28). 2016 m. balandžio 20 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas palikti skundą nenagrinėtą, pareiškėjui atsiėmus skundą (b. l. 31).
Atsiliepimas
Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–13). Nurodo, kad 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. dar prieš pareiškėjui kreipiantis į teismą, įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas). Pasak Lietuvos apeliacinio teismo, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog minėtame įstatyme nustatytas neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmas kuriuo nors aspektu būtų neteisingas. Galiojant teisės aktų konstitucingumo prezumpcijai, Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl ginčo dalyko.
Teismo posėdyje Lietuvos apeliacinio teismo atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 25).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Kaip minėta, pareiškėjas 2016 m. balandžio 20 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad atsiima skundą ir prašo jį palikti nenagrinėtą. Pareiškėjas minėtame prašyme pažymėjo, kad šis pareiškimas nėra atsisakymas nuo skundo ir juo pareiškėjas neatsisako teisės kreiptis su tuo pačiu skundu ateityje dėl savo pažeistų teisių gynybos (b. l. 31).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnis numato pareiškėjo teisę atsiimti skundą, tačiau pareiškėjas gali atsiimti skundą, jeigu toks prašymas yra paduodamas teismui iki skundo priėmimo. Pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 21 d. paduotas skundas (b. l. 7) buvo priimtas teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi (b. l. 8). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo atsiėmimo prašymas, paduotas 2016 m. balandžio 20 d. negali būti tenkinamas. ABTĮ 52 straipsnis numato pareiškėjo teisę bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį atsisakyti skundo. Kaip minėta, pareiškėjas pabrėžė, kad jo prašymas nėra skundo atsisakymas, todėl teismas nagrinėja bylą iš esmės.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojo pareigas Lietuvos apeliaciniame teisme (b. l. 4–6). Darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas sumažintas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. (toliau – pirmasis laikotarpis) ir nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. (toliau – antrasis laikotarpis). Lietuvos apeliacinio teismo duomenimis pirmuoju laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestis sumažėjo, įstatymu sumažinus pareiginės algos bazinį dydį nuo 490,00 Lt iki 475,00 Lt. Šio teisinio reguliavimo atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) nebuvo paneigta. Antruoju laikotarpiu Lietuvos apeliacinio teismo pažymos duomenimis pareiškėjui susidarė 10 064,61 Eur darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 20).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lietuvos apeliaciniam teismui nereikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties netaiko.
Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek jame nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450,00 Lt bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau šiame nutarime Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas, įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016). Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nagrinėjamu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.