Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Vitalijus Krivičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-435-348-2014;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00166-2012-1;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Oskarui Martinaičiui, gynėjui advokatui Albinui Miliauskui, nuteistajam M. M., nukentėjusiajam A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013-04-17 iki 2013-06-12.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t.y. 2012 m. vasario 5 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), iš garažo priklausančio J. B. pagrobė 9444,44 Lt vertės ten buvusios A. M. priklausančios 15 m³ apipjaustytos medienos, tokiu būdu pagrobė svetimą A. M. priklausantį turtą, kurio vertė 9444,44 Lt.

Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Turto grobimas - tai tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Teismas teisingai nustatė, jog jis paėmė A. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančią medieną, tačiau vagystės objektyviosios pusės požymiui - veikai - būdinga tai, kad ji apima du momentus: 1) neteisėtą slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir 2) neatlygintiną turto pasisavinimą. Abu šiuos veiksmus įstatymų leidėjas įvardija kaip turto grobimą, todėl turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo arba pagrobimo. Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė pasižymi tuo, kad vagystė yra tyčinis nusikaltimas, todėl šiai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti. Skundo autoriaus teigimu, byloje akivaizdu, jog jis paimdamas A. M. priklausančią medieną buvo įsitikinęs, kad ją ima anksčiau tarp jo ir A. M. žodinio susitarimo, dėl medienos pirkimo-pardavimo pagrindu, todėl jo veika negali būti laikoma nusikalstama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. M. ir jo gynėjas advokatas A. Miliauskas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis A. M. paliko spręsti teismo nuožiūra, o prokuroras prašė nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Skundžiamu nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str.1 d. Pagal formuojamą teismų praktiką vagystės objektas – visų rūšių ir formų nuosavybė. Turtas pagal BK 178 straipsnį – tai turintys vertę bei fizinius parametrus (gabaritus, svorį, skaičių, kiekį) daiktai, taip pat pinigai ir vertybiniai popieriai. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 straipsnyje. Taigi, vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, tai yra grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Tam, kad asmuo atsakytų pagal šį straipsnį, būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Nuteistasis M. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2012 m. sausio mėnesį susitikęs su A. M. kalbėjo apie medieną, jie tarėsi ir sutarė, kad jis tą medieną paims, išsipjaus ir atsiskaitys. 2012-02-05 kai pradėjo krauti medieną pamatė, kad mediena yra patrūnijusi. Dar vėliau, t.y. pjaunant medieną paaiškėjo, kad mediena tikrai yra nekokybiška. Dėl to su nukentėjusiuoju dėl kainos nesusitarė, nes nukentėjusysis norėjo gauti 13 000 litų už medieną, o jis siūlė tik 4000 litų, tačiau nukentėjusysis atsisakė paimti pinigus. Po kurio laiko išvyko į užsienį, kur ir sužinojo, kad A. M. kreipėsi į policiją.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tokius nuteistojo M. M. parodymus, konstatavo, kad nėra pagrindo tikėti M. M. parodymais apie susitarimą dėl medienos pirkimo, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis M. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal LR BPK 20 str. 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas, pripažindamas M. M. kaltu, vienu svarbiausiu įrodymu laikė nukentėjusiojo A. M. parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojais E. J., A. R., T. Š., J. B., K. D., K. M., R. R. bei S. M. Įvertinus šių liudytojų parodymų turinį, kolegija konstatuoja, kad minėtų liudytojų parodymai nepaneigia kaltinamojo M. M. parodymų, kad tarp jo ir A. M. buvo susitarimas dėl medienos pirkimo. Kad medieną iš J. B. priklausančio garažo išvežė būtent M. M. abejonių nekyla, be to, šios aplinkybės neneigia ir pats M. M..

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. M. eilę kartų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, davė parodymus pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina tai, kad duodamas parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nukentėjęs buvo nenuoširdus, siekė naudos sau, negalėjo įtikinamai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasčių. Tuo tarpu kaltinamojo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuoseklūs ir atitinka bylos aplinkybes. Kaltinamasis vienodai aiškino medienos įgijimo aplinkybes, nurodė, kad įvertinęs medienos kokybę, už ją pilnai apmokėjo. Tokie jo parodymai atitinka bylos aplinkybes, nes bylos medžiaga nustatyta, kad iš tikrųjų dalis medienos buvo nekokybiška. Todėl suprantama, kodėl M. M. delsė apmokėjimą už medieną. Kolegija įvertinusi nukentėjusiojo A. M. parodymus konstatuoja, kad jo parodymai nėra nuoseklūs ir nepaneigia nuteistojo M. M. aiškinimo, kad jis buvo susitaręs su nukentėjusiuoju A. M. dėl medienos pirkimo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. M. medieną išvežė 2012-02-05, o nukentėjusysis į policiją kreipėsi 2012-03-20. Nukentėjusysis A. M. protokole-pareiškime nurodė, kad 2012 m. vasario pradžioje jis nuvykęs į J. B. priklausantį garažą, kurį jį jis nuomojosi, nerado medienos, t.y. apipjaustytų rąstų. Iš viso dingo 56 vnt. rąstų., kurių vertė apie 17 000 Lt. Prašo surasti kaltus asmenis (t 1, b. l. 4). Tą pačią dieną A. M. buvo apklaustas liudytoju ir parodė analogiškas aplinkybės, tačiau papildomai parodė, kad kai pradėjo ieškoti kur galėjo dingti mediena, į jo mobiliojo ryšio telefoną 2012-02-09 15:03 val. SMS parašė S. M., kuris pasakė, jog jis pavogė medieną, prašė niekur nesikreipti, susitariam gražiuoju. Taip pat liepė pasiskaičiuoti kiek jis turės sumokėti už medieną. Šios derybos trūko apie penkias dienas. Pasiskaičiavęs žalą, neprisiskambino S. M., nes jo telefonas išjungtas. Pas jį nuvykęs nebuvo.

Dar kartą liudytoju apklaustas 2012-06-06 A. M. parodė, kad pasilieka prie ankstesnių parodymų, tačiau juos patikslino. Parodė, kad dėl medienos jam SMS siuntė ne S. M., o M. M., su kuriuo buvo susitikę ir M. pripažino, kad medieną paėmė jis. Po pokalbio M. M. sutiko sumokėti pinigus. Dėl atsiskaitymo termino nesusitarė. Kadangi nukentėjusysis pažinojo M. M. tėvą, tai galvojo, jog bus tikrai atsiskaityta už medieną, todėl neskubėjo rašyti pareiškimo policijai. Po kelių dienų buvo nuvykęs pas A. M., pas kurį atpažino savo medieną. A. M. sakė, kad medieną išsikrovė nepažįstami asmenys, kuriems važiuojant pro šalį sugedo priekaba. Nukentėjusysis prašė niekam neatiduoti tos medienos, tačiau po 4-5 dienų jau A. M. sodyboje medienos nebuvo.

2012-06-17 apklausos metu A. M. parodė, kad M. M. jam sumokėjo 13 000 Lt ir atsiprašė. Abu susitaikė. Nukentėjusiojo teigimu, M. M. tikrai nekaltas dėl šios vagystės, nes įvyko nesusipratimas, nes jie nesusikalbėjo. Nukentėjusiojo teigimu, jis neatsimena ar kalbėjo, ar ne apie rastų pardavimą su M. M., todėl to fakto nei patvirtinti, nei paneigti negali, nes jau praėjo daug laiko.

Akistatos tarp nukentėjusiojo A. M. ir M. M., parodė, kad neatsimena ar buvo, ar nebuvo susitarimas dėl medienos prikimo-pardavimo su M. M., nes praėjo daug laiko. Jei ir buvo toks susitarimas tai, jis buvo žodinis. M. M. kategoriškai tvirtina, kad toks susitarimas buvo. Nukentėjusysis parodė, kad iš kart po medienos išvežimo jis susitarė su M. M. dėl atsiskaitymo už medieną. Pinigus jis perdavė 2012 m. balandžio mėn. per savo tėvą. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad į policiją kreipėsi po 1,5 mėn., todėl kad nesulaukė kol atsiskaitys bei nesusitarė dėl kainos, nes M. M. sakė, jog pagal medienos kokybę kaina yra per didelė.

Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. M. parodė, kad su M. M. nėra artimai pažįstamas. Buvo taip, kad jis sumaišė vardus ir pasakė jo brolio vardą. Su M. M. buvo kalbėję apie medienos pirkimą – pardavimą. Ir kai nerado medienos buvo susitikę, jis sakė, kad atsiskaitys, o po to jau sakė, kad jam kokybė netiko. Tai buvo jau po to, kai išsivežė medieną. Jis pagalvojo, kad jie jau buvo susitarę dėl medienos. Mediena buvo jo asmeninė. Ji buvo laikoma sandėlyje, kurį jis norėjo iš J. B. nuomotis. Tvirto susitarimo dėl medienos prikimo su kaltinamuoju nebuvo. Jis į policiją kreipėsi gal po dviejų savaičių, o pareiškimą parašė gal po pusantro mėnesio. Tikėjosi, kad kaltinamasis atsiskaitys. Apie atsiskaitymą pradėjo kalbėti gal po poros dienų, kai buvo išvežta mediena. Prieš tai buvo kalbėję, kad jei jam mediena tiks, tai jis ims. Su M. M. apie tai tarėsi žodžiu. Medienos dingimą pastebėjo, nes kasdien važiuoja pro šalį ir kas trys keturios dienos užsukdavo pasižiūrėti. Pamatęs, kad nėra, pats ieškojo. Rado gal 14 ar 16 rąstų pas S. M. kieme. Tą medieną galėjo pasiimti, bet nepaėmė, o kelių dienų rastus iš ten kažkas išvežė. Jis skambino M. M., bet nepavyko prisiskambinti, nes jis buvo išvykęs į užsienį. Pinigus už medieną jam perdavė M. M. tėvas. Po to, kai kaltinamojo tėvas perdavė jam pinigus, tai M. M. sutiko po kelių dienų. M. M. jam pareiškė pretenzijas dėl medienos prastos kokybės. Mano, kad būtent dėl to M. M. ir neatsiskaitė iš karto. Nukentėjęs parodė, kad ginčas su M. M. įvyko dėl to, kad šis nekėlė telefono, kai jis jam skambino. Jie buvo susitarę, kad jis atsiskaitys, o jis neatsiskaitė ir dingo, tai tada ir suprato, kad jis jį apgavo. Iki medienos paėmimo tarp jų buvo pokalbis - susitarimas dėl medienos pirkimo. Dėl kainos nebuvo susitarta. Jie kalbėjosi eidami gatve, M. M. prašė parduoti medieną, o jis sakė, kad galėtų parduoti.

Apeliacinės instancijos teismas siekdamas patikrinti nuteistojo M. M. apeliacinio skundo argumentus atliko įrodymų tyrimą ir nukentėjusįjį A. M. dar kartą apklausė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad tarp jo ir M. M. dėl medienos gal ir buvo kažkoks susitarimas, bet pas juos yra daug klientų, gal prabėgdami ir buvo užsiminęs kažką, kad nori pirkti tą medieną. Buvo kalba, bet jis neprisimena, nes tai buvo prieš 2 metus. Į policiją kreipėsi, nes atvažiavęs nerado medienos. Jis su M. M. lyg buvo ir kalbėjęs, tai jis manė, kad jis ir paėmė. Dėl kainos nebuvo sutarę, nes jis sakė, kai išsipjaus, pažiūrės, jei tinkama bus, tada sutars. Po to, kai nerado medienos, buvo susitikęs su M. M., pastarasis patvirtino, kad medieną paėmė. Žadėjo atsilyginti už medieną, tačiau neatsilygino. Konkretaus atsiskaitymo termino nebuvo susitarę. Po kiek laiko su M. M. susisiekti nepavyko. Po to, M. M. jam vieną ar du kartus skambino, sakė, kad išvažiuoja į užsienį uždirbti pinigų ir atsiskaitys. Su jo pasiūlymu sutiko, kai grįžo iš karto ir atsiskaitė. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad M. M. jam skambino, sakė, kad mediena nekokybiška ir, kad jis nesutinka tokios sumos mokėti. Rašydamas pareiškimą policijoje žinojo kas paėmė medieną. Kaip dalis medienos atsirado pas S. M. jis nežino. Po to, kažkas tą medieną išsivežė.

Iš visų aukščiau aptartų nukentėjusiojo A. M. parodymų matyti, kad nėra paneigta kaltinamojo M. M. versija, kad jis su nukentėjusiuoju žodžiu buvo susitaręs pirkti medieną, todėl tikslo ją pavogti neturėjo. Tai, kad M. M. medieną išsivežė manydamas, kad su nukentėjusiuoju susitarė dėl medienos pirkimo, patvirtina ir ta aplinkybė, kad mediena buvo vežama dienos metu, kas rodo, jog medienos išvežimo faktas nebuvo slepiamas. Be to, išvežta mediena nebuvo niekur paslėpta, o buvo nugabenta į lentpjūvę. Iš nukentėjusiojo A. M. parodymų matyti, kad jis į policiją kreipėsi tik po to, kai su M. M. nesusitarė dėl medienos kainos, nes M. M. pareiškė pretenzijas dėl medienos kokybės. Kad mediena iš tiesų buvo nekokybiška, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoju apklaustas K. M., kurio įmonė išpjovė medieną. Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo tiriama aplinkybė, kokiu būdu. kas bei kada dalį A. M. priklausančios medienos atvežė pas S. M.. Taip pat iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis į policiją kreipėsi tik po to, kai nesusitarė su M. M. dėl medienos kainos, nes M. M. pareiškė priekaištus dėl medienos kokybės. Kad mediena buvo nekokybiška, apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu pripažino ir nukentėjusysis A. M.. Kreipiantis į policiją jam jau buvo žinoma, kad medieną išsivežė M. M., tačiau šią aplinkybę nukentėjusysis protokole-pareiškime nutylėjo. Taip pat teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad M. M. išsivežė tik dalį medienos, o nukentėjusysis A. M. apie tai, kad savo medienos dalį matė pas A. M. teisėsaugos pareigūnų neinformavo.

Išanalizavus ir įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis daroma išvada, kad tarp A. M. ir M. M. buvo sudarytas žodinės formos pirkimo – pardavimo sandoris dėl medienos (rastų) pirkimo. Šio sandorio pasekoje M. M. medieną išsigabeno iš jų sandėliavimo vietos. Taigi M. M. svetimą turtą paėmė su šio turto savininko žinia ir sutikimu ir realizavo prieš tai sudarytą civilinį sandorį.

Svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 straipsnyje. Taigi, vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, tai yra grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog M. M. tyčia pagrobė svetimą turtą. Kaip jau buvo minėta byloje nustatyta, kad M. M. išveždamas medieną iš garažo, priklausančio J. B., buvo įsitikinęs, kad ją išveža su medienos savininko – A. M. žinia, nes buvo susitarta dėl jos pirkimo. Remiantis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad tokie M. M. veiksmai negali būti vertinami kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto pagrobimas, todėl nenustačius vieno iš LR BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymio, M. M. pagal LR BK 178 str. 1 d. turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kolegijos nuomone, įrodymų neginčijamai patvirtinančių M. M. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d., padarymo, šioje byloje nėra. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis bei spėlionėmis, šioje byloje esantys akivaizdūs prieštaravimai nebuvo pašalinti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nesant galimybės jų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, todėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-03-03 nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.

nusprendžia:

2014 m. kovo 3 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

M. M. pagal LR BK 178 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.