- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- A-543-143/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00234-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- L. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–13) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2013 m. spalio mėn., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nebuvo galima naudotis skalbykla, nebuvo gyvenamųjų patalpų nerūkantiems arba norintiems rūkyti, todėl visą laiką teko kvėpuoti užterštu oru, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja laikymo nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui, dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, buvo draudžiama turėti kompiuterį, šiltus pledus ir muzikos grotuvus, maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, buvo draudžiami pasimatymai, dėl to nutrūko socialiniai ryšiai. Kalinamas nežmoniškomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 33–47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remiantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažyma Nr. 69/06-715 „Dėl L. M.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. spalio 3 d. skirtingose kamerose su dar 4–10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,89 iki 4,41 kv. m. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis; Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir tam tikrą laiką nebūna kameroje. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo laikomas 154 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki šių teisės aktų įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su ta aplinkybe, kad jam tariamai nebuvo išduodamas muilas ir rankšluosčiai, tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos, būtiniausiomis higienos priemonėmis jis buvo aprūpintas.
Atsakovas pabrėžė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas 2013 m. kovo 29 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad yra rūkantis ir nori būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas nėra pateikęs.
Atsakovas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Todėl pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, neturi jokio teisinio pagrindo.
Atsakovas pabrėžė, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nurodyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Atsakovas pažymėjo, kad nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą“, todėl jei pareiškėjas nesinaudojo suteiktomis teisėmis, tai nėra jokio teisinio pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui atsirasti.
Atsakovas pažymėjo, jog, pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 yra patvirtintas Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Atsakovas pabrėžė, kad maitinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atitinka paminėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo reiškiamoms pretenzijoms dėl netinkamo maitinimo nėra jokio teisinio pagrindo ir jos laikytinos nepagrįstomis. Taip pat teisės aktuose numatyta galimybė patiems suimtiesiems / nuteistiesiems įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kada jam nebuvo suteikta informacija ar suteikta tariamai melaginga informacija, todėl jo argumentai dėl nesuteiktos informacijos yra abstraktūs ir atmestini. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, todėl jo pretenzijos sveikatos priežiūros tarnybai nepagrįstos.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 123–133) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.
Teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. spalio 3 d. Neturtinę žalą iš esmės grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų.
Teismas pažymėjo, jog kadangi pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Teismas vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.
Teismas, remdamasis 2015 m. vasario 2 d. pažyma Nr. 69/06-715, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. spalio 3 d., iš viso 154 dienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 97 buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. su dar 5–9 asmenimis, ir vienam asmeniui teko nuo 1,90 iki 3,16 kv. m, kameroje Nr. 92 – nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. su dar 7–8 asmenimis, ir vienam asmeniui teko nuo 2,10 iki 2,36 kv. m, kameroje Nr. 15 – nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. liepos 12 d. su dar 4–9 asmenimis, ir vienam asmeniui teko nuo 1,88 iki 3,77 kv. m, ir kameroje Nr. 28 – nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. spalio 3 d. su dar 3–8 asmenimis, ir vienam asmeniui teko nuo 1,95 iki 4,40 kv. m. Taigi pareiškėjas 96 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma (teko tik 1,88–3,16 kv. m), o likusias 58 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 1,95 iki 4,40 kv. m). Teismas, remdamasis pateikta pažyma, tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose, nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, neturėjo galimybių, atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą nepateikė, todėl 2015 m. vasario 2 d. pažymos turinį teismas vertino pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1469/2014) ir konstatavo, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas visas 154 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nebuvo atlikta, kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, teismas neturėjo pagrindo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl per trumpos pasivaikščiojimų trukmės, per mažos maisto energetinės vertės, dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis (muilu ir rankšluosčiais), galimumo naudotis skalbykla, gyvenamųjų patalpų nerūkantiems nebuvimo, dėl per trumpo naudojimosi dušu, draudimo turėti kompiuterį, šiltą pledą ir muzikos grotuvą, maisto energetinės vertės, pasimatymų draudimo.
Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, Taisyklių 21 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu. Nurodė, kad, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 62/08-127 nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d., tikrindamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, jų yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai ir drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, žymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir pasivaikščiojimo trukmės yra nepagrįstos.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog maisto energetinė vertė siekdavo tik 1300– 1500 kcal. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis bei patvirtintais valgiaraščiais, asmenys maitinami visaverčiu subalansuotu maistu pagal patvirtintas fiziologines mitybos normas, pageidaujantieji papildomai maitintis gali įsigyti produktų Šiaulių tardymo izoliatoriuje veikiančioje parduotuvėje. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatė, jog maitinimas organizuojamas pagal teisės aktus. Byloje nėra rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo per maža. Teismui neturint tokio pobūdžio įrodymų, buvo negalima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
Teismas nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos normos, pagal kurias suimtieji ir nuteistieji vieną kartą per mėnesį turi būti aprūpinami skalbiamuoju ir tualetiniu muilu (200 g skalbiamojo ir 100 g tualetinio), tualetiniu popieriumi (1 rulonas), dantų šepetėliu (1 vnt.), dantų pasta (50 ml), vienkartiniais skustuvais (4 vnt.). Pareiškėjas teigė, kad einant į dušą nei muilas, nei rankšluostis neišduodami, tačiau, remdamasis į bylą pateikta Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmenine sąskaita Nr. 644, teismas nustatė, kad pareiškėjas higienos priemonėmis buvo aprūpintas tinkamai, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis laikė nepagrįstais.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jam nebuvo suteikta galimybė naudotis skalbykla. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktu. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikta 2015 m. vasario 3 d. pažyma, nustatė, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėn. suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašu ir 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašu, teismas padarė išvadą, kad suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbykloje, o viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Taigi pareiškėjo teiginius, kad jam nesudaroma galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, teismas laikė nepagrįstais ir neįrodytais.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra atskirų patalpų rūkantiems ir nerūkantiems. Teismas pažymėjo, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais. Nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Taip pat pareiškėjas nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, o, remiantis 2013 m. kovo 29 d. prašymu, jis sutiko būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl jo pretenzijas teismas laikė nepagrįstomis.
Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktu. Teismo vertinimu, Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013 m. birželio 26 d. atlikęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų atitikties Lietuvos higienos normai HN 76:2010 patikrinimą, pažeidimų nenustatė, konstatavo, kad prausimosi–švarinimosi patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, dušinėse ištraukiamoji ventiliacija neveikianti, patalpose pelėsių nėra, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu ir muilu, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kuomet atliekama patalpų dezinfekcija, valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ 1 proc. ir ,,Mikrobac forte“ 1,5 proc., dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas ir registracijos įrašai apie valymą yra. Taigi pareiškėjo teiginius dėl naudojimosi dušu teismas laikė nepagrįstais.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog buvo draudžiama turėti kompiuterį, šiltą pledą ir muzikos grotuvą, buvo draudžiami pasimatymai, nebuvo leista išvykti į namus. Teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktu. Vertindamas sąvoką „pledas“ lingvistiniu metodu, teismas padarė išvadą, kad pledas nelaikytinas tokio pobūdžio patalynės vienetu, kurio naudojimą leistų nurodytos normos, ir apskritai nėra priskirtinas leidžiamų naudoti daiktų kategorijai. Pareiškėjo pretenzijos dėl leidimo naudotis kompiuteriu ir muzikos grotuvu yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo leista naudotis kokiu nors konkrečiu prietaisu, jam nebuvo perduotas konkrečių asmenų atneštas kompiuteris ar kitoks aparatas, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokių abstrakčių ir neįrodytų argumentų teismas nelaikė pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su prašymu dėl pasimatymo suteikimo ar išvykos į namus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nei karto nesikreipė, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo pretenzijos neturi teisinio pagrindo.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, pabrėžė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (154 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus paminėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aptartomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, dar daugiau, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai patenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, tai sudarytų net po 64,93 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1594/2014 už 539 dienas priteisė 8 700 Lt, 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2045/2014 už 396 dienas priteisė 4 900 Lt, 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1560/2014 už 358 dienas priteisė 6 000 Lt, 2015 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-45-442/2015 už 221 dieną priteisė 1 400 Eur, 2015 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-858/2015 už 516 dienų priteisė 2 800 Eur, 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 už 564 dienas priteisė 2 000 Eur) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 900 Eur. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 137–142) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas teisingai pripažino įstatymų pažeidimo faktą, bet priteisė tik 900 Eur, neatsižvelgdamas, jog neteisėti pareigūnų veiksmai padaryti tyčia. Neteisėtai veikusių pareigūnų gauta visų rūšių nauda per neteisėto veikimo (neteisėto neveikimo) laikotarpį privalo būti laikoma jų neteisėtai gauta nauda, t. y. nukentėjusiam asmeniui padaryta žala (nuostoliais). Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė yra teisinė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Neturtinės žalos dydis negali būti nustatytas nei mažas, nei simbolinis. Teismo sprendimas privalo turėti atgrasomąjį poveikį nuo žmogaus teisių pažeidimo ateityje. Jokia diskriminacija tautybės arba pajamų pagrindu yra negalima. Jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo dydžio piniginę kompensaciją. Yra visos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos. Prašoma atlyginti neturtinės žalos suma nėra per didelė ir negali būti mažinama.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147–149) prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl apeliacinis skundas neargumentuotas. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. Reikalavimą priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovaujamos valstybės 10 000 Eur neturtinės žalos pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas akcentuoja, kad pas atsakovą jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.
Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovo (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą bei tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis.
Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. spalio 3 d. - pareiškėjas 96 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma (teko tik 1,88–3,16 kv. m), o 58 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 1,95 iki 4,40 kv. m). Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui atsakovo nebuvo užtikrintas aukščiau paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.).
Atsižvelgdama į šio pažeidimo apytikslę trukmę (atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad šis pažeidimas tęsėsi sąlyginai nedidelį laiką), kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu gali būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 900 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga. Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog paminėtu laikotarpiu (ir iki kreipimosi į teismą) pareiškėjas būtų reiškęs tam tikras pretenzijas ar skundus dėl konkrečių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama) dėl aplinkybių, kurios, pagal teismą, turi įtakos pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymui.
Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimo negali būti pripažintas pagrįstu.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.