Kauno apygardos teismo nuosprendis

2015-03-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-317/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-03-25
Bylos Nr.
1A-135-317/2015
Teisminio proceso Nr.
1-69-3-00122-2014-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Valdas Vitunskas, Albinas Antanaitis
Nuteistasis
S. D.
Nukentėjusysis
A. A.
Civilinis ieškovas
A. A.
Advokatai
Ramūnas Gudašius, Regina Majauskienė
Kategorijos
Baudžiamosios bylos Nr. 1A-135-317/2015
Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00122-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.1;1.2.4.8.2; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.6.4.1; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPREND ISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Valdo Vitunsko, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Daivai Aliulienei, dalyvaujant nuteistajam S. D., gynėjai advokatei Reginai Majauskienei, privačiai kaltintojai – nukentėjusiajai A. A., atstovui advokatui Ramūnui Gudašiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 05.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Skundžiamu nuosprendžiu iš S. D. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. A. 2000 Lt (du tūkstančiai Lt, t. y. 579,24 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 1547 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt septyni Lt, t. y. 448,04 Eur) proceso išlaidų.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. privataus kaltinimo tvarka nuteistas už tai, kad jis 2014 m. birželio 7 d., apie 16.00 val., namo, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kieme smurtaudamas – mušdamas lenta nukentėjusiajai A. A. į kairę ranką, sukėlė nukentėjusiajai A. A. fizinį skausmą ir ją sužalojo, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. D. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nuosprendį panaikinti ir, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą nutraukti. Apelianto nuomone, jo veikoje nėra inkriminuoto nusikaltimo požymių – nei subjektyvinės pusės (tiesioginės tyčios), nei veiksmų neteisėtumo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė ar jo veiksmuose nebuvo būtinoji gintis, kadangi nukentėjusioji su sūnumi, gyvendami apie 800 m atstumu nuo jo namų, atėjo į jo kiemą ir pradėjo konfliktą. Anot nuteistojo, būtent nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. A. agresyviai plūdosi, šaukė, triukšmavo, sutrikdė jo šeimos ir kaimynų rimtį. Be to, ji pirmoji tiesė ranką lik jo muštynėms, o jis, tik gindamasis, suspaudė viena ranka jos ranką ir dėl to žaste galėjo atsirasti kraujosruvos. Nepaisant to, teismas, nuteistojo nuomone, nepakankamai įvertino ir liudytojų S. G. bei E. B. parodymus, nurodydamas, kad šie liudytojai paties įvykio nematė, t. y. tik patvirtino, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo kilęs konfliktas. Tuo tarpu, jeigu teismas būtų atsižvelgęs į šių liudytojų parodymus ir įvertinęs, kad būtent nukentėjusioji pati atėjo į jo kiemą, sukėlė triukšmą, plūdosi, sudrumstė jo šeimos ir visų kaimynų rimtį, būtų pripažinęs, kad jis gynė savo teises savo kieme, savo privatumą ir savo šeimos narių bei kaimynų ramybę nuo A. A. išpuolio, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Teigia, kad, jeigu nukentėjusioji nebūtų atėjusi į kiemą plūstis, įžeidinėti ir pati pirmoji link jo puolusi su didele agresija, dėl ko jis labai sumišo ir stvėrė jos ranką, tikrai niekada jos nebūtų lietęs, taigi tyčios ją sužaloti tikrai neturėjo.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, įvertino ir nukentėjusiosios A. A. bei jos sūnaus, liudytoju apklausto T. A. parodymus. Nuteistojo teigimu, teismas privalėjo atsargiai vertinti šių asmenų parodymus, nes tarp jų ir nuteistojo yra kilęs ginčas dėl pjūklo grandinės, todėl jie yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, iš liudytojų T. A., S. G., E. B. bei nukentėjusiosios A. A. parodymų visumos, sulyginus juos su visa byloje esančia medžiaga, akivaizdu, kad jis su lenta nukentėjusiajai nesudavė. S. D. atkreipia teismo dėmesį, kad pati A. A. pripažino, kad jis laikė jos rankas ir dėl to galėjo atsirasti žaste mėlynės. Būtent dėl to jis prašė teismo į posėdį iškviesti ekspertą specialisto išvados patikslinimui, t. y. ar negalėjo gautis kraujosruvos žaste laikant nukentėjusios rankas. Tačiau apylinkės teismas eksperto neiškvietė. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai be motyvų ir įrodymų analizės, nepagrįstai priteisė ir 2000 Lt civilinį ieškinį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat kelia klausimą dėl pažeistos jo teisės į gynybą ir teismo šališkumo, t. y., kad teismas, matydamas, jog jis negali tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, ne tik jos neužtikrino, bet ir už nukentėjusiąją suformulavo nepilną ir glaustą kaltinimą. Nuteistojo nuomone, jis, esant nekonkrečiam kaltinimui, negalėjo pasiruošti ir efektyviai nuo jo gintis. Pažymi, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. A. teisme jį kaltino tuo, kad jis, jai dar nepasakius nei žodžio, ėmė ją negražiai plūsti, griebė jai už abiejų rankų ir tampė, jos pačios rankomis mušė ją krūtinės srityje. Jai išlaisvinus rankas, jis dar griebė lentą ir davė jai per ranką. Tuomet ji su T. puolė bėgti, o jis tą lentą paleido įkandin. To pasėkoje, neva atsirado kraujosruvos. Tuo tarpu apylinkės teismas nustatomojoje dalyje, nurodė, kad 2014 m. birželio 7 d., apie 16.00 val., namo, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kieme jis smurtaudamas – mušdamas lenta nukentėjusiajai A. A. į kairę ranką, sukėlė jai fizinį skausmą ir ją sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, teismas, iš esmės padėdamas nukentėjusiajai suformuluoti kaltinimą, buvo šališkas.

Apeliantas atkreipia aukštesniojo teismo dėmesį ir į tai, kad jis už tą patį pažeidimą nubaustas du kartus, t. y. paskirta administracinė nuobauda ir bausmė. Nuteistojo nuomone, teismas, nuteisdamas jį už tą pačią veiką, nubaudė antrą kartą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiąją ir jos gynėją, prašiusias skundą atmesti, įvertinusi visas bylos aplinkybes, sprendžia, kad nuteistojo S. D. apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų neteistas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti įvertinamas atskirai kiekvienas įrodymas ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas S. D. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2014 m. birželio 7 d., apie 16.00 val., namo, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kieme smurtaudamas – mušdamas lenta nukentėjusiajai A. A. į kairę ranką, sukėlė nukentėjusiajai A. A. fizinį skausmą ir ją sužalojo, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi nukentėjusiosios A. A. parodymais, kurie paremti jos sūnaus, liudytoju apklausto T. A. parodymais. Teismo nuomone, šie parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo vienodi, nuoseklūs, prieštaravimų tarp jų nenustatyta. Be to, anot teismo, nukentėjusiosios ir minėto liudytojo parodymus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (duomenys neskelbtini) policijos nuovados tyrėjo 2014 m. birželio 11 d. nutarime Nr. 65-At-00664-14 nurodytos aplinkybės. Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. D., jo kaltę iš esmės grindė vien nukentėjusiosios A. A. ir liudytojo T. A. parodymais bei juos patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadas nuosprendyje padarė neatsižvelgęs ir neįvertinęs visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Tokiu būdu ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai iš esmės padarė įtaką teismo išvadai dėl S. D. kaltės klausimo.

Šalies argumentai

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog nukentėjusioji A. A. 2012 m. liepos 14 d. skunde nurodė, kad jai atėjus į daugiabučio namo kiemą, esantį Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pasiaiškinti dėl savo sūnaus T. A. (kad nuteistasis nepagrįstai jos sūnų kaltina vagystėmis), S. D. išbėgo iš laiptinės, sugriebė ją už abiejų rankų ir pradėjo tampyti garsiai keikdamas necenzūriniais žodžiais, po to, paėmęs į rankas lentą, smogė šia lenta jai į kairę ranką (b. l. 3). 2014 m. rugsėjo 17 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad einant jai iš kiemo su sūnumi, iš laiptinės išbėgo S. D., ir jai nieko jam nepasakius, jis iš karto ėmė ją negražiai keikti. Tuomet griebė ją už abiejų rankų ir tampė, jos pačios rankomis mušė jai į krūtinę, o jai išplėšus savo rankas iš jo rankų, sūnus T. atsistojo tarp jos ir nuteistojo. Tuomet nuteistasis dar griebė lentą ir jai sudavė, po ko lenta iškrito jam iš rankų ir, kol jis siekė vėl pasiimti šią lentą, nukentėjusioji su sūnumi bėgo iš ten. Tuomet nuteistasis dar į juos bėgančius paleido tą pačią lentą (b. l. 42). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, 2015 m. sausio 28 d. nukentėjusioji A. A. parodė, kad S. D. išbėgus iš laiptinės, ji bijojo gauti nuo jo į veidą, todėl atstatė rankas, tuomet nuteistasis stvėrė jai už riešų ir traukė į save. Kai ji traukė savo rankas iš jo rankų, gavosi daužymas jai į krūtinę. Tuomet jos sūnus stojo tarp jos ir nuteistojo, o ji išsigandusi, kad nekiltų muštynės, atsistojo tarp savo sūnaus ir nuteistojo, ir pastarasis tuomet stvėrė jai už žastų abiem rankomis. Kai paleido jos rankas, nuteistasis nubėgo link garažo, o grįžęs su pagaliu sudavė jai į kairę ranką du kartus. Vėliau jau nukentėjusioji teigia, kad su šiuo pagaliu nuteistasis jai sudavė tik vieną kartą. Be to, iš pradžių ji teigė, kad pagaliu jai davė su jėga ir pagalys iškrito iš rankų, o vėliau jau teigia, kad davė nestipriai ir antrą kartą pagalys iškrito ant žemės. Mano, kad gal atšoko lenta ir krito jai po kojomis. Kol jis pasiėmė lentą nuo žemės, ji su sūnumi išbėgo iš kiemo, o nuteistasis paleido į juos lentą, kuri nukrito prie jos nugaros. Taip pat nukentėjusioji šio teismo posėdžio metu pripažino, kad galėjo nuteistajam taip pat pasakyti negražių žodžių (b. l. 101-102). Taigi, nukentėjusioji vieną kartą nurodo, kad jai nuteistasis lenta sudavė du kartus, kitą – kad vieną kartą. Tai rodo, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusios parodymai nėra visiškai nuoseklūs dėl paties fizinio smurto pavartojimo. Be to, jos parodymai nėra visiškai nuoseklūs ir nurodant kitas įvykio aplinkybes. Pavyzdžiui, iš pradžių ji teigė, kad nuteistajam ji nieko nespėjo pasakyti, o jis iš karto ją puolė negražiai keikdamas, tuomet griebė ją už abiejų rankų, tampė ir pan. Tačiau vėliau jau ji pripažino, kad galėjo ir jam pasakyti negražių žodžių. O štai iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (duomenys neskelbtini) policijos nuovados vyresniojo tyrėjo 2014 m. birželio 11 d. nutarimo „Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą“ matyti, kad A. A. policijos pareigūnams, be kita ko, nurodė ir tai, kad S. D., jai išeinant, mesdamas lazdą, pataikė jai į nugarą (b. l. 8). Tuo tarpu teisme ji jau tvirtino, kad, kai apeliantas paleido lentą, ši nukrito prie jos nugaros (b. l. 101).

Kad S. D. mušė nukentėjusiąją lenta, nepatvirtino ir liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti S. G. ir E. B.. O liudytojas T. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nuteistasis vieną kartą nukentėjusiajai trenkė per ranką su lenta. Tuo tarpu Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1378/14(02) patvirtina, kad nukentėjusiajai 2014 m. birželio 10 d. (teismo past.: po trijų dienų nuo aptariamo įvykio) buvo nustatytos trys violetinės spalvos žalsvėjančiais pakraščiais poodinės kraujosruvos kairio žasto išoriniame paviršiuje: viršutiniame trečdalyje 6x3 cm, viduriniame trečdalyje 5x2 cm, apatiniame trečdalyje 1x1 cm (b. l. 10). Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė M. K. teigė, kad nukentėjusiosios nurodyta lazda sudavus vieną smūgį, negalima padaryti tris tokias kraujosruvas, kurios buvo po įvykio pas nukentėjusiąją, t. y. vienu smūgiu galima padaryti tik vieną kraujosruvą (b. l. 102). Taigi, akivaizdu, kad pati nukentėjusioji negali tiksliai įvardyti kiek kartų jai lenta sudavė nuteistasis, o liudytojo T. A. parodymus, kad lenta jo motinai trenkė vieną kartą, paneigia specialisto išvada ir ekspertės parodymai, jog vienu smūgiu trijų kraujosruvų neįmanoma padaryti.

Pats nuteistasis S. D. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka parodė, jog tarp jo ir nukentėjusiosios sūnaus buvo kilęs konfliktas tuomet, kai į jo daugiabučio gyvenamojo namo kiemą nukentėjusioji A. A. ir jos sūnus T. A. atėjo aiškintis dėl T. A. elgesio. Išgirdęs nukentėjusiosios rėkavimą, jis išėjo į lauką ir liepė jiems dingti iš kiemo. Kai nukentėjusioji buvo prie jo, ji kėlė ranką. Pamanęs, jog ji gali suduoti jam, jis jos ranką sulaikė ir palaikė kokią minutę. Vėliau nuėjo prie garažo, kur stovėjęs jo brolis pasakė, kad T. A. nori jį sužaloti. Jis tuomet pasiėmė pagalį ir vijosi nueinančius A. ir T.. Kadangi jie buvo jau toli nuėję, metė tą lentą link jų , bet nepataikė. Nuteistasis kategoriškai neigia A. A. sudavęs lenta per ranką. Aukštesniojo teismo nuomone, būtent nuteistasis nuosekliai dėstė įvykio aplinkybes ir neigia, jog nukentėjusiąją mušė lenta, jo parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojai S. G. ir E. B., buvę įvykio vietoje, tačiau nematę smūgių sudavimo ir iš esmės patvirtinę S. D. parodymus. Kolegija, atsižvelgusi į visumą teisme ištirtų įrodymų, konstatuoja, jog trys kraujosruvos ant nukentėjusiosios rankos galėjo atsirasti A. D. ją suspaudus ranka, t. y., kai jis, matydamas pakeltą jos ranką ir manydamas, jog ji norinti jam suduoti, gindamasis nuo jos, ranką sulaikė ir kurį laiką suėmęs už rankos, ją laikė.

Įvertinus visus aptartus įrodymus, akivaizdu, kad esant prieštaravimams tiek pačios nukentėjusiosios parodymuose, tiek lyginant juos su byloje apklaustų liudytojų parodymais ir ekspertės išvadomis bei parodymais, netikėti nuteistojo parodymais nėra pagrindo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tarp nukentėjusiosios sūnaus ir nuteistojo yra susiklostę priešiški santykiai, o A. A. pati nuvyko į S. D. kiemą aiškintis dėl, neva, apkalbų jos sūnaus atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis vien nukentėjusiosios ir jos sūnaus parodymais, juolab, kad jų nepatvirtina kita bylos medžiaga.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl mušimo lenta aplinkybių, bei, vadovaudamasi suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis nukentėjusiąją mušė lenta. Kolegijos nuomone, nuteistasis matydamas A. A. pakeltą prieš jį ranką bei tokį mostą supratęs kaip bandymą suduoti jam, turėjo teisę gintis nuo tokio, jo nuomone, kėsinimosi. Net jei jis ir klydo, toks nukentėjusios veiksmas suteikė jam teisę gintis nuo, jo nuomone, pradėto kėsinimosi. Tad paėmęs A. A. už rankos ir stipriai suspaudęs žastą bei padarydamas tris kraujosruvas rankoje, S. D. neviršijo būtinosios ginties ribų. Kadangi nuteistasis turėjo teisę į gintį ir ją, kolegijos nuomone tinkamai įgyvendino neviršydamas būtinosios ginties ribų, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.)

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje buvo pareikštas nukentėjusiosios A. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino. Atsižvelgiant į tai, kad priimamas išteisinamasis nuosprendis tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, kaip tai imperatyviai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. sausio 12 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-135 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos S. D., išlaidas iki 2015 m. sausio 13 d. sudaro 23,16 Eur (b. l. 67).

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą S. D. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

S. D., kaltintą nusikalstama veika numatyta LR BK 140 str. 1d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Algirdas JaliniauskasTeisėjai: Albinas AntanaitisValdas Vitunskas