- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-259-491/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40022-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- A. B.
- Advokatai
- Ričardas Makštelė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Manto Jurkėno ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato Ričardo Makštelės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 5 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. liepos 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, jį atliekant pataisos namuose.
Į šią bausmę įskaitytas laikas, jo išbūtas laikiname sulaikyme (3 paros), ir bausmė, atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. liepos 23 d. baudžiamąjį įsakymą.
Vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, 6 mėnesius po bausmės atlikimo jam uždrausta artintis prie S. M. arčiau nei per 20 metrų, bendrauti ir ieškoti ryšių su ja, lankytis jos namuose ir vietose, kuriose ji būna.
Žemesnės instancijos teismas
A. B. pagal BK 284 straipsnį buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. B. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 16 d. apie 17 val., (duomenys neskelbtini), priklausančiame A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia rankomis pastūmė savo senelę S. M., dėl to ji krito ant kairiojo šono ir kairiosios ištiestos rankos delnu atsitrenkė į grindis, taip dėl kairės rankos stipinkaulio tolimojo galo lūžio padarė nukentėjusiajai S. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. A. B. buvo išteisintas iš kaltinimo, kad 2017 m. rugpjūčio 6 d. apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) laiptinėje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. A., kitų asmenų akivaizdoje abu stumdėsi laiptinėje, vienas kitą vadino necenzūriniais žodžiais, tyčia išvartė ir sudaužė laiptinėje buvusius gėlių vazonus, išvadino necenzūriniais žodžiais jų raminti atėjusias kaimynes: V. Š. ir K. K., toliau joms matant abu stumdėsi laiptinėje, po A. B. pastūmimo J. A. pargriuvus nuo laiptų, ji sugriebė sudužusio gėlių vazono šukę ir ją metė į V. Š., toliau abu kėlė triukšmą, vienas kitą ir V. Š. bei K. K. vadindami necenzūriniais žodžiais, vėliau J. A. tyčia, būdama kieme, išdaužė A. B. buto lango stiklą, dėl ko A. B. pradėjo garsiai šaukti, tuo abu išgąsdino kaimynus, tokiais vandališkais veiksmais ir įžūliu elgesiu, pasireiškusiais viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje svetimo turto sugadinimu, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką, sukeldami įvykį mačiusiems pašaliniams asmenims išgąstį, neigiamas emocijas bei sutrikdydamas šių žmonių poilsį.
II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras M. Jurkėnas prašo : panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje, kuria A. B. buvo išteisintas pagal BK 284 straipsnį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. B. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti jam areštą 60 parų; kitoje dalyje nuosprendį pakeisti – A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalie 3 punktą paskirti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams; A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 284 straipsnį paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir skirti jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 7 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. liepos 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir skirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams.
3.1. Cituodamas skundžiamo nuosprendžio motyvus, prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nevertino įrodymų visumos, tarpusavio sąsajos, todėl padarė neteisingą ir surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių tvirtinti, kad kaltinamasis A. B. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnį. Tokia teismo išvada prieštarauja skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams – teismas nurodo, kad A. B. veikoje nėra nusikaltimo pagal BK 284 straipsnį požymių : tyčios, padarinių, tačiau A. B. dėl šio nusikaltimo išteisino tuo pagrindu, kad nebuvo įrodyta, jog jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), tuo tarpu, nustačius tokius motyvus, teismas turėjo A. B. išteisinti kitu pagrindu – jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
3.2. Prokuroro nuomone, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. B. kaltę pagal BK 284 straipsnį. Jis skunde dėsto, kad nors A. B. teisminio nagrinėjimo metu kaltės nepripažino, jo neprisipažinimas vertintinas kaip pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik teisminio bylos nagrinėjimo metu proceso dalyvių parodymais, nepagrįstai jų negretindamas su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. nukentėjusiosios V. Š. parodymų matyti, kad išgirdusi triukšmą, ji paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir išėjo į laiptinę, joje jau buvo sudaužyti gėlių vazonai, laiptinėje nieko nebuvo, tik iš A. B. buto sklido muzika; tiek J. A., tiek A. B. buvo labai girti, nevaldomi, ji labai bijojo dėl savo sveikatos ir gyvybės. Analogiškus parodymus davė ir nukentėjusioji K. K.. Be to, J. A. 2017 m. rugsėjo 8 d. apklausoje nurodė, kad jos konfliktas su A. B. įvyko laiptinėje, jo metu ji mėtė gėlių vazonus. Prokuroro teigimu, viešoji tvarka ir buvo sutrikdyta būtent J. A. ir A. B. konflikto metu. Dėl šio konflikto kilo pasekmės – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nukentėjusiosios išsigando, kvietė policijos pareigūnus, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios parodė, kad laiptinė atrodė „kaip po karo“. Todėl teismo išvada, kad šiuo atveju neatsirado padarinių baudžiamajai atsakomybei kilti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje teismo minimoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-28-976/2018 nurodoma, kad „sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai“. Prokuroras pažymi, kad šiuo atveju A. B. neteisėti veiksmai truko gana ilgą laiką, pagal nukentėjusiųjų parodymus šie veiksmai nutrūko tik atvykus policijos pareigūnams ir išvežus J. A. bei A. B., todėl akivaizdu, kad J. A. ir A. B. veiksmai peržengė dviejų neblaivių asmenų privataus konflikto ribas ir buvo pavojingi ne tik jiems patiems, kaip konflikto dalyviams, tačiau ir su konfliktu nesusijusioms nukentėjusiosioms V. Š. ir K. K.
3.3. Prokuroras skunde nesutinka su nuteistajam A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirta bausme ir nurodo, kad ji yra per švelni, nemotyvuota bei nepakankama bausmės tikslams pasiekti. Pažymi, kad nuteistojo A. B. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas, sunkinančių aplinkybių nustatymas rodo, kad jis yra likęs pažeidinėti įstatymus. A. B. smurtavo prieš senyvo amžiaus žmogų, po šios veikos vėl smurtavo prieš tą pačią nukentėjusiąją, yra eilę kartų baustas administracine tvarka, savo elgesio nevertina kritiškai.
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas R. Makštelė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje, kuria A. B. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. B. dėl šio nusikaltimo išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo šios veikos padaryme.
4.1. Cituodamas skundžiamo nuosprendžio motyvus, gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius duomenis ir juos pripažino įrodymais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai nustatė tarp nuteistojo A. B. ir nukentėjusiosios S. M. sužalojimo esantį priežastinį ryšį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį šioje dalyje. Teigia, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiosios S. M. ir liudytojo A. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino įrodymais, kadangi A. V. teisiamajame posėdyje parodė, jog tyrimo metu buvo apklausiamas dalyvaujant ir jo parodymus girdint S. M. Šie bylos duomenys buvo surinkti neteisėtai ir tai turėjo įtakos proceso dalyvių parodymų objektyvumui bei faktinių bylos aplinkybių nustatymui. Be to, šių proceso dalyvių parodymai nei tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo patikrinti kitais proceso veiksmais. Nurodo, kad R. K. (R. K.) parodymus teismas turėjo pripažinti įrodymais ir ištirti BPK 20 straipsnio tvarka, kadangi jis teisiamajame posėdyje buvo apklaustas apie S. M. sužalojimo aplinkybes, jis matė, kaip pastaroji parkrito.
4.2. Nurodo, kad teismas nepagristai nustatė priežastinį ryšį tarp A. B. veiksmų ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiosios S. M. sužalojimo. Gynėjo manymu, pagal šios bylos aplinkybes A. B. pastūmė neblaivią S. M., ji koja užkliuvo už kilimo ir parkrito ant grindų bei susižalojo, tačiau A. B. tokioje situacijoje neprivalėjo ir negalėjo numatyti pavojingų padarinių kilimo. Dėl šių priežasčių gynėjas skunde teigia, kad A. B. veikė neturėdamas tyčios, todėl jo veikoje nėra nusikalstamos veikos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą požymių.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo gynėjas advokatas R. Makštelė prašo šį skundą atmesti. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl A. B. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį yra pagrįsti, kadangi byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, jog A. B. kartu su J. A. pažeidė viešąją tvarką. Gynėjas teigia, kad šiame epizode A. B. veikė dėl būtinojo reikalingumo, t. y. siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims iškilusį pavojų dėl pačios J. A. veiksmų. Taip pat atsiliepime gynėjas pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus dėl A. B. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir teigia, kad A. B. kaltės dėl šio nusikaltimo nėra, todėl jam negali būti skiriama bausmė.
6. Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjo skundą atmesti. Gynėjas ir nuteistasis prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o gynėjo skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
9. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė prokuroras M. Jurkėnas bei nuteistojo A. B. gynėjas advokatas R. Makštelė, tačiau jie ginčija skirtingas nuosprendžio dalis : 1) prokuroras prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. B. pagal BK 284 straipsnį buvo išteisintas, pripažinti jį kaltu dėl šio nusikaltimo bei sugriežtinti jam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtą bausmę; 2) gynėjas prašo nuteistąjį išteisinti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šį nusikaltimą.
10. Iš apeliacinių skundų matyti, kad apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su bylos įrodymų vertinimu, nusikalstamų veikų kvalifikavimu, baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymo taikymu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.
Dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis)
11. Prokuroras, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl A. B. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, apeliaciniame skunde ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą bei teismo išvadas. Tačiau kolegija, dar kartą patikrinusi byloje surinktus duomenis, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kadangi apeliantas savo poziciją iš esmės grindžia tik pavieniais įrodymais, o ne byloje surinktų įrodymų visuma, ignoruoja laiptinėje vykusio konflikto pradžią, A. B. motyvus jo metu, netgi pačių nukentėjusiųjų parodymus (jų visumą) dėl to.
12. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad A. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 284 straipsnį nepasitvirtino ir jį dėl šio nusikaltimo teisingai išteisino. Tokį nuosprendį pirmosios instancijos teismas priėmė pripažinęs, jog konflikto iniciatorė buvo J. A., kuri pirmiausiai atliko neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąsias V. Š. ir K. K., pati pastūmė A. B. nuo laiptų, o ne atvirkščiai. Tuo tarpu A. B. ramino J. A. bei nuo jos neteisėtų veiksmų stengėsi apginti nukentėjusiąsias. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad A. B. neatliko nei vieno iš jam asmeniškai inkriminuotų veiksmų, jo veikoje nėra ir bendrininkų grupės požymių, dėl ko jis galėtų būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tai, ką padarė J. A., t. y. už bendras kilusias pasekmes. Teismas pažymėjo, kad nors įvykio metu A. B., ramindamas siautėjusią J. A., su ja apsistumdė ir apsižodžiavo, tačiau tokie jo veiksmai buvo nukreipti į J. A. veiksmų nutraukimą, o ne viešosios tvarkos sutrikdymą, laiptinėje buvusio turto niokojimą, nukentėjusiųjų įžeidinėjimą. Su tokiais skundžiamo nuosprendžio motyvais kolegija visiškai sutinka. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išteisindamas A. B. jokių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį.
13. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šioje byloje nustatyta, kad viešoje vietoje – daugiabučio namo laiptinėje, A. B. konfliktavo su J. A., jie stumdėsi ir keikė vienas kitą, buvo vartojamas ir fizinis smurtas, tai matė pašaliniai asmenys –nukentėjusiosios V. Š. ir K. K., dėl to jos buvo atitrauktos nuo poilsio, buvo iškviesta policija. Dėl tokių veiksmų įvykio vietoje buvusios nukentėjusiosios be abejonės sutriko, patyrė neigiamas emocijas, dėl ko akivaizdu, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Tačiau, nepaisant to, kad A. B. taip pat buvo įvykio vietoje, prieš J. A. vartojo necenzūrinius žodžius ir ją stumdė, tai jam baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį neužtraukia.
14. Priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiųjų V. Š. ir K. K. parodymus, jų duotus ne tik teisiamajame posėdyje, tačiau ir ikiteisminio tyrimo metu, bei pagrįstai padarė išvadą, kad šie jų parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir esminėse aplinkybėse sutampantys. Išsamiau juos cituoti ir analizuoti kolegija nemato pagrindo, nes jie yra išsamiai išdėstyti ir motyvuotai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad laiptinėje triukšmavo J. A. V. Š. jai nurodžius apsiraminti, J. A. iškoliojo V. Š. necenzūriniais žodžiais, metė į ją gėlių vazono šukę, prieš ją užsimojo ir pastūmė. Tada A. B. gynė V. Š. nuo J. A., tačiau pastaroji pastūmė A. B. ir šis nugriuvo nuo laiptų. Po to A. B. J. A. įsivedė į savo butą. Nukentėjusiosios parodė, kad A. B. prieš jas necenzūrinių žodžių nevartojo, nemėtė jų daiktų, jis tik ramino pačią J. A.. Be to, kaip galima suprasti, nukentėjusiosios nematė laiptinėje tarp A. B. ir J. A. vykusio konflikto pačios pradžios bei kas laiptinėje sudaužė gėlių vazonus. Apie tai davė parodymus A. B. ir J. A., ir iš jų seka, jog tai padarė J. A. Kitų asmenų, kurie matė ar girdėjo šį įvykį, byloje nenustatyta. A. B. ir J. A. parodymų vertinimui svarbu tai, kad jie nagrinėjamo įvykio metu buvo labai girti – A. B. buvo nustatytas 3,38 prom. girtumo laipsnis, o J. A. – 2,86 prom. girtumo laipsnis (1 t., 49, 90 b. l.). A. B. ir J. A. pripažino, kad dėl girtumo tiksliai įvykio aplinkybių nepamena. Todėl jų parodymai laikomi patikimais tiek, kiek juos patvirtina bei nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai. Pagal išteisintojo A. B. parodymus, kadangi jis neįleido į savo butą J. A., pastaroji metė į jo buto duris gėlių vazoną. Jis dėl to supyko, atidarė duris ir pradėjo raminti J. A., kad ji netriukšmautų, tarp jų kilo konfliktas. J. A. jį nustūmė nuo laiptų. Jis su nukentėjusiomis nekonfliktavo. Liudytoja J. A. patvirtino, kad laiptinėje iškoliojo V. Š., metė į ją gėlių vazono šukę. Beje, vienoje iš apklausų J. A. pripažino, kad tai ji laiptinėje sudaužė gėlių vazonus. Kaip ir nukentėjusiųjų parodymai, A. B. parodymai, kad laiptinėje jis tik ramino siautėjusią J. A., iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, kaip minėta, tokias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai. Taigi, visuma aptartų įrodymų leidžia teigti, kad iš tiesų daugiabučio namo laiptinėje tarp J. A. ir A. B. vyko konfliktas, tačiau jį iniciavo ir aktyviausia buvo J. A., kai buvo neįleista į A. B. butą. A. B. vaidmuo šioje situacijoje pasireiškė tik bandymu nuraminti J. A. Dėl šių priežasčių kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad A. B. konflikto metu apskritai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie išvardinti BK 284 straipsnio dispozicijoje. Nors iš byloje nustatytų aplinkybių galima spręsti, kad įvykio metu, stengdamasis nuraminti J. A., A. B. šaukė ant jos, ją keikė, stumdė, visgi, pagal nukentėjusiųjų parodymus, tokie jo veiksmai nukentėjusiosioms neigiamų emocijų nesukėlė, nes jos tai suprato kaip A. B. siekį apginti jas nuo puolančios ir necenzūrinius žodžius prieš jas vartojančios J. A. Įvertinus ir tą faktą, kad A. B. veiksmai buvo nukreipti prieš J. A., nagrinėjamu atveju vienareikšmiškai negalima teigti ir apie bendrininkavimo požymių buvimą jo veikoje. Tą pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad kaltinamojo veikoje nėra būtinųjų nusikalimo pagal BK 284 straipsnį požymių – veikos, kaltės, padarinių. Apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai to nepaneigia.
15. Prokuroras teismo posėdyje papildomai pažymėjo, jog A. B. pagal BK 284 straipsnį negalėjo būti išteisintas dar ir dėl to, kad 2017 m. spalio 11 d. prokuroro nutarimu, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiosiomis ir taip jo kaltės klausimas dėl šio nusikaltimo buvo išspręstas. Iš tiesų, pagal BK 38 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-429/2007 buvo išaiškinta, kokia tvarka tada vyksta bylos nagrinėjamas bei nurodyta, kad tokiu atveju kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs veiką (veikas), dėl kurios (kurių) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir, laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių subendrinimą, skiriamos bausmės už visas veikas ir galutinė subendrinta bausmė. Kitoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-353/2014 buvo išaiškinta, kad pagal BK 38 straipsnio 4 dalį teismas, spręsdamas kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ankstesniu prokuroro ar teismo sprendimu, turi išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, susijusias su pareikštais kaltinimais, ir laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, baigiamajame akte padaryti motyvuotas išvadas apie faktines bylos aplinkybes bei, atsižvelgdamas į tai, priimti sprendimą dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad prokuroro nutarimas, kuriuo pagal BK 38 straipsnį kaltininkas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius, savaime neatleidžia bylą nagrinėjančio teismo nuo pareigos tiesiogiai ištirti byloje surinktus įrodymus ir pagrįsti kaltinamojo kaltę ar jo nekaltumą. Tik teismas gali kaltinamąjį pripažinti kaltu ir paskirti jam bausmę. Todėl, priešingai prokuroro įsitikinimui, nagrinėjamojo byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje patikrinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, kuriais buvo grindžiama A. B. kaltė pagal BK 284 straipsnį, ir nustatęs, kad jam pareikštas kaltinimas šioje dalyje nepasitvirtino, pagrįstai priėmė jį išteisinantį nuosprendį. Juolab, kad šiuo atveju A. B. padėtis nebuvo pasunkinta. Taigi, teigti kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymus jokio pagrindo nėra.
16. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo ir tai, kad pagal skundžiamo nuosprendžio motyvus išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas turėjo priimti vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kad A. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo pagrindu teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jei teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. O pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nusikaltimą pagal BK 284 straipsnį padarė ne A. B., o J. A. Esant tokioms aplinkybės, A. B. teisingai buvo išteisintas iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnį vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 dalyje numatytu pagrindu.
17. Todėl kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šiame epizode tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes, ir A. B. visiškai pagrįstai išteisino pagal BK 284 straipsnį neįrodžius, jog jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija neturi pagrindo.
Dėl nukentėjusiosios S. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo
18. Nuteistojo A. B. gynėjas apeliaciniu skundu prašo išteisinti A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kadangi pirmosios instancijos teismas jo kaltę dėl šio nusikaltimo nustatė remdamasis nepatikimais nukentėjusiosios S. M. ir liudytojo A. V. parodymais bei nepagrįstai atmetė A. B. ir liudytojo R. K. parodymus apie tai, kaip S. M. iš tikrųjų susižalojo įvykio metu. Kolegija su šiuo apelianto reikalavimu nesutinka.
19. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Su tokiu bylos įrodymų vertinimu kolegija sutinka.
20. Apeliantas skunde nurodo, kad kambaryje nukentėjusioji S. M. pargriuvo ir susižalojo kairę ranką dėl to, kad ji pati užkliuvo už kilimo, o ne dėl to, kad nuteistasis konflikto metu ją pastūmė nuo savęs. Tokios pat versijos A. B. laikėsi ir teisiamajame posėdyje, kur parodė, kad konflikto metu jis pastūmė močiutę, tačiau ji pargriuvo ir susižalojo dėl to, kad pati užkliuvo už kilimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai nurodė, kodėl netiki nuteistojo A. B. parodymais, jog S. M. pargriuvo užkliuvusi už kilimo, o ne dėl jo pastūmimo, ir šią nuteistojo versiją pagrįstai atmetė. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad A. B. nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje esantiems ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintiems duomenims. Nuteistojo A. B. versiją, kad S. M. pargriuvo užkliuvusi už kilimo, paneigia esminėse aplinkybėse sutampantys ir nuoseklūs nukentėjusiosios S. M. ir įvykį gerai mačiusio liudytojo A. V. parodymai. O būtent, nukentėjusioji S. M. parodė, kad tarpusavio konflikto metu A. B. ją pastūmė ir ji pargriuvo, dėl ko jai skaudėjo pakaušį, krūtinę, kairę ranką, po to jai buvo nustatytas kairės rankos kaulo lūžis. Liudytojas A. V. patvirtino, kad konflikto metu A. B. pastūmė S. M. ir ji pargriuvo. Liudytojas parodė, kad kambaryje buvo kilimas, bet jis buvo didelis, beveik per visą kambarį ir nukentėjusioji už jo užkliūti negalėjo. Šiuos nukentėjusiosios S. M. ir liudytojo A. V. parodymus patvirtina specialisto išvada, kad S. M. nustatytas kairiojo stipinkaulio tolimojo galo lūžis, dėl ko jos sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai; sužalojimas susiformavo kontaktuojant su kietu buku paviršiumi (daiktu), galimai krentant ir į tokį atsitrenkiant ar panašiai; tikėtina, kad S. M. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ,,griūnant ant šono ir tuo metu kaire ranka remiantis ant grindų“; stipinkaulio tolimojo galo lūžis (lūžis tipinėje vietoje) dažniausiai įvyksta krentant ant ištiestos rankos ir remiantis į kietą pagrindą delnu. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tiek nukentėjusioji S. M., tiek liudytojas A. V. tyrimo metu buvo apklausiami, nors ir tą pačią dieną ir tuo pačiu laiku, tačiau skirtingose vietose bei skirtingų policijos pareigūnų, todėl jie vienas kito parodymų negalėjo niekaip girdėti ir suderinti savo pozicijos. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji S. M. ir liudytojas A. V. turėjo kokią nors priežastį apkalbėti A. B., tokių duomenų apeliaciniame skunde nepateikė ir gynėjas. Anaiptol, iš bylos matyti, kad iš pradžių S. M. ją apžiūrėjusiems gydytojams nurodė, kad pargriuvo pati, siekdama apsaugoti nuo atsakomybės savo anūką A. B.. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti nuosekliais ir logiškais šių asmenų parodymais, kuriuos dar patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai.
21. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad būtent paties nuteistojo parodymai proceso metu buvo prieštaringi, nes jis iš pradžių pripažino, kad pastūmė S. M. ir ji pargriuvo, po to jau teisiamajame posėdyje sąmoningai pradėjo klaidinti pirmosios instancijos teismą, jog S. M. pargriuvo ne nuo jo pastūmimo, o pati užkliuvusi už kilimo. Todėl tokiais A. B. parodymais pagrįstai pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik iš dalies, t. y. tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos įrodymai, o jo iškeltą versiją neva nukentėjusioji užkliuvo už kilimo motyvuotai atmetė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir liudytojo R. K. parodymais, nes jų teisingumo ir patikimumo byloje nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B., rankomis pastumdamas gerokai už jį fiziškai silpnesnę senyvo amžiaus močiutę S. M., suprato, kad ji gali pargriūti ir dėl to susižaloti. Tą jis ir pats pripažino teisiamajame posėdyje. Tačiau, to nepaisydamas, A. B. vis tiek smurtavo prieš S. M., t. y. ją pastūmė, dėl ko ji pargriuvo ir susižalojo, taip dėl kairės rankos kaulo lūžio sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. B. veikė tyčia.
22. Taigi, pirmosios instancijos teismas A. B. kaltę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pagrįstai pripažino, jog šių įrodymų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnyje išdėstytus reikalavimus, todėl pagrindo šioje dalyje panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nuosprendį nėra.
Dėl A. B. paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą
23. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė per švelnią bausmę, bei prašo ją sugriežtinti. Kolegija tam pagrindo nemato.
24. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).
25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. B., atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – padarė vieną apysunkį nusikaltimą, kaltės formą – nusikalstamą veiką padarė tyčia, nusikaltimo padarymo aplinkybes – kad jis smurtavo prieš garbaus amžiaus močiutę, su ja bendravo grubiai. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir A. B. asmenybę – kad jis po šio nusikaltimo vėl smurtavo prieš močiutę, dėl ko buvo nuteistas, jis darbingas, tačiau nedirba, baustas ir administracine tvarka. Spręsdamas A. B. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo tam įtakos (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas A. B. skyrė griežčiausią ir vienintelę BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jo terminą nustatydamas mažesnį nei sankcijos vidurkis. Spręsti, jog ši A. B. paskirta bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar neproporcinga nuteistojo nusikalstamos veikos pavojingumui, kolegija pagrindo neturi. Visas aplinkybes, turinčias reikšmės A. B. skirtinos bausmės individualizavimui, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė, įvertino tinkamai, nepažeidė proporcingumo principo bei bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių.
26. Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę, dėl ko šiam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė per švelnią bausmę, nėra pagrįsti. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, kaltininko asmenybės įvertinimas nėra pagrindinė aplinkybė, nulemianti jam skirtinos bausmės rūšį ir dydį. Tai tik viena iš daugelio tinkamam bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko, jos suabsoliutinimas sprendžiant kaltininkui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą nepateisinamas. Kaip minėta, spręsdamas A. B. skirtinos bausmės klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo vėlesnį teistumą už iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, kaip jį charakterizuojančius bylos duomenis (ką labiausiai savo apeliaciniu skundu ir akcentuoja prokuroras), jo baustumą administracine tvarka, atsižvelgė į tai, kad šiuo metu nuteistasis nedirba, nors yra darbingas, bei kitas aplinkybes. Šios aplinkybės skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo įvertintos tiek savarankiškai, tiek nuteistojo nusikalstamos veikos pavojingumo, kaltės formos ir kitų aplinkybių visumoje, todėl teigti, jog vertinamu atveju A. B. asmenybė nebuvo įvertinta tinkamai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl A. B. paskirtos bausmės dydžio, nepateikiant iš esmės jokių naujų duomenų, kurie nebuvo įvertinti skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant nuteistojo asmeninių savybių bei jo prieš ir po nusikaltimo padarytų teisės pažeidimų įtaką tolimesniam jo nusikalstamumui, nesudaro pagrindo keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
27. Todėl kolegija neabejoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. B. bausmę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54, 61 straipsniuose, nepažeidė, tinkamai įvertino jo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalimi dėl bausmės paskirties ir taip paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę bei galutinę subendrintą bausmę.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Manto Jurkėno ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato Ričardo Makštelės apeliacinius skundus.