Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys UAB “(duomenys neskelbtini)” bei Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl 1 045,48 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodeko (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – Direktyva) nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja E. S. su kelionių organizatoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004545 (el. b. l. 7-10) ir įsigijo kelionę, už kurią sumokėjo 1 099,98 Eur (3 798,00 Lt) (e. b. l. 11). Kelionių organizatorius minėtos kelionės nesuorganizavo, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ tapo nemoki. Neįvykus kelionei, dalis sumokėtos sumos – 54,52 Eur pareiškėjai buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo, draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. bendrovei iškėlė bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-1695-653/2019), 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino bankrutavusios UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ kreditorių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti nukentėjusių turistų reikalavimai, atskaičius draudimo išmokas. Minėta nutartimi pareiškėjai buvo patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas 1 099,98 Eur sumai (647 pozicija) (nesumažinus reikalavimų draudimo išmoka, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB “(duomenys neskelbtini)” neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą).

2015 m. vasario 12 d. pareiškėja su prašymu kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos su prašymu kompensuoti pinigines lėšas dėl neįvykusios turistinė kelionės. Pareiškėja 2015 m. gegužės 26 d. pakartotinai pateikė Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos raštą „Dėl papildomų dokumentų ryšium su pinigų grąžinimo dėl neįvykusios kelionės". 2019 m. kovo 18 d. pareiškėja dar kartą su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, prašydama kompensuoti pinigines lėšas.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovo atstovė prašo pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį, kadangi pareiškėja apie kelionių organizatoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumą sužinojo dar 2014 m. lapkričio 14 d. Anot atsakovės atstovės, ieškinio senaties terminas vėliausiai galėtų būti skaičiuotinas nuo pareiškėjos 2015 m. gegežės 26 d. rašto Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, nes nuo minėtos datos pareiškėja sužinojo, kad pagal galiojusį nacionalinį teisinį reguliavimą jai bus ir buvo atlyginta tik dalis patirtos turtinės žalos.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismui būtų savarankiškas pagrindas skundą atmesti.

Vertinant, ar pareiškėjos skundo reikalavimui taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-990-502/2017, kurioje kilo analogiškas ginčas kaip nagrinėjamu atveju, t. y. dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavęs, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, expressis verbis (lot. tiesiogiai) nurodė, kad kadangi nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamos turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Vadinasi, pareiškėja apie jos teisę į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo atveju, turėjo sužinoti LVAT priėmus nurodytą nutartį, t. y. 2017 m. gegužės 8 d. Nagrinėjamu atveju turtinė žala kildinama iš Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, o ne iš kelionių organizatoriaus, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo fakto. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą 2017 m. gegužės 8 d. Pareiškėja skundą teismui pateikė 2019 m. balandžio 4 d., t.y. nepraleisdama trijų metų ieškinio senaties termino, todėl ieškinio senaties terminas pareiškėjos skundo reikalavimui netaikytinas.

Dėl žalos atlyginimo

Kaip minėta pareiškėja skunde nurodo, jog Direktyvos nuostatos į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (toliau – ir Įstatymą) perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla civilinė atsakomybė, nes ji patyrė nuostolių – jai liko negrąžinta dalis sumos, sumokėtos už nesuteiktas turizmo paslaugas. Tuo tarpu atsakovės teigimu, nėra deliktinės atsakomybės sąlygos, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT); Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę buvo perkeltos tinkamai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negalima.

Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Taigi, būtina nustatyti, kad atsakovė veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti.

Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017) dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinusi Įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Teismas nustatęs, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt. ).

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

Atsižvelgiant į aukščiau, konstatuotina, jog šioje byloje egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. ji patyrė nuostolius bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos.

Pareiškėja pateiktame skunde nurodė, kad už kelionę sumokėjo 1 099,98 Eur ir atsižvelgdama į tai, kad draudimo bendrovė pareiškėjai dalį pinigų grąžino, apskaičiavo, kad ji patyrė 1 045,48 Eur žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Tarp šalių nėra ginčo dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjai iš valstybės ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėjos patirti nuostoliai sudaro 1 045,48 Eur, ši suma priteistina pareiškėjos naudai iš atsakovės.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal LVAT praktiką (pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012) ir vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2019 m. balandžio 9 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. S. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 1 045,48 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.