Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A.S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A.S. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 13 d., nuo 4 val. iki 5 val., P.K. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia sudavė rankomis P.K. vieną smūgį į lūpų sritį, po to tyčia audeklo skiaute suveržė jai kaklą, ko pasėkoje P.K. mirė asfikcijos kilpoje, ir tuo būdu tyčia ją nužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d., t.y. kaip nužudymą, padarytą tiesiogine tyčia.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dėl alkoholio kilusio konflikto metu su P.K. sudavė jai smūgį ranka per veidą bei su medžiagos skiaute, kelis kartus apsukęs aplink nukentėjusiosios kaklą, ją pasmaugė (t. 2 b.l. 29-30). Šiuos savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo metu bei teisiamojo posėdžio metu paskiriant jam kardomąją priemonę-suėmimą (t. 2 b.l.31-33, 43). Taip pat šie duomenys patvirtinti liudytojų V.S. , I. S. parodymais (t. 1 b.l. 72-73, 126-132), teismo medicinos specialistų išvadomis (t. 1 b.l. 29-40, 50-59), daiktinių įrodymų apžiūra (t. 1 b.l. 42-44) bei kitais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais duomenimis.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma teismo medicinos specialistų nustatyta nukentėjusiosios P.K. mirties priežastis. Tačiau, priešingai nei teigiama skunde, byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistojo A.S. atlikti veiksmai – smaugimas audinio skiaute, yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiosios mirtimi.

Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai yra neteisingi, nes jis buvo abstinencijos būklėje. Tačiau iš teismo psichiatrijos 2006 m. sausio 4-10 d.d. ekspertizės akto Nr.1 išvadų matyti, kad A.S. nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) nesirgo, nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jam konstatuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės nuo alkoholio sindromas bei kad su A.S. galima atlikti procesinius veiksmus (t. 1 b.l. 101-102). Šios ekspertizės išvados yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir nekeliančios abejonių.

Byloje nėra jokių duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo A.S. atžvilgiu panaudotą smurtą ar kad jis neturėjo galimybių pasinaudoti savo teisėmis, nurodytomis BPK 21 str. 4 d. Todėl atmetamas deklaratyvus apeliacinio skundo teiginys, kad minėtu metu prieš jį buvo naudojamas psichologinis ar koks nors kitas smurtas. Be to, duoti parodymus yra įtariamojo ar kaltinamojo teisė, bet ne pareiga (BPK 21 ir 22 str.str.).

Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai nuteistojo A.S. versiją, kad nukentėjusiąją P.K. galėjo nužudyti liudytojas V.S. ar kitas tyrimo metu nenustatytas asmuo ar asmenys, atmetė ir vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

BPK 20 str. 1 d. nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Iš to seka, kad kaltė turi būti grindžiama visuma byloje surinktų duomenų. Byloje nėra jokių duomenų apie paminėto straipsnio nuostatų pažeidimus. Todėl atmetamas nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas apelianto kaltę grindė vien tik liudytojo V.S. parodymais. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V.S. buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, neduoda pagrindo abejoti jo nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys.

Nors apeliantas skunde neginčija paskirtos bausmės dydžio, tačiau kolegijos nuomone, skirdamas A.S. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę už labai sunkaus nusikaltimo (BK 11 str. 6 d.), sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymą, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t.y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamų veiksmų pobūdį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes, jų tarpusavio santykį bei kitas bylos aplinkybes.

BPK 50 str. 3 d. nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė nuteistojo A.S. laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą – pataisos darbų koloniją, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu. Laikytina, kad nuteistajam A.S. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A.S. apeliacinį skundą atmesti.