Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant atsakovo atstovui – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, pareiškėjas teismui nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (t. II, b. l. 5).

Teismo posėdžio metu VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 7 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. VST, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VST neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl VST (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja VST veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų VST neteisėtų veiksmų.

Konvojavimo taisyklių, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės) 3 punkte pateikiama konvojavimo sąvoka: „Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą“, taip pat numatyta, kad specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde teigė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo arba neveikė ventiliacija, šildymo sistema, buvo nepatogu (kieta) sėdėti.

Konvojavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d.) 146 punktas numato, kad specialiajame automobilyje (ar autobuse), be kita ko, turi būti tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), veikiančios šildymo ir vėdinimo sistemos. Bylos duomenimis (pagal VST kelionės žiniaraščius ir pareiškėjo skundą) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d.) buvo konvojuotas 29 kartus (15 kartų pareiškėjas buvo konvojuotas VW Crafter 50 (toliau – VW) markės transporto priemonėmis ir 14 kartų Iveco Eurocargo (toliau – Iveco) ir Mercedes Benz 918 (toliau – Mercedes) markės transporto priemonėmis) (t. I, b. l. 1, 77, 81, 85, 89, 94, 98, 102, 106, 110, 114, 118, 122, 126, 130, 134, 138, 142, 146, 150, 154, 158, 162, 166, 170, 174, 178, 182, 186, 191). Pagal transporto priemonių kėbulų kamerų schemas nustatyta, kad transporto priemonėje Mercedes yra įrengta šildymo sistema (schemoje pažymėta raide „S“), vėdinimo liukai, suolai (t. I, b. l. 42), transporto priemonėje Iveco taip pat yra įrengta šildymo sistema (schemoje pažymėta raide „Š“), ventiliacija, kėdės (sėdynės) (t. I, b. l. 74). Pagal Konvojavimo taisyklių 106 punktą, konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo, o pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Pagal kelionės žiniaraščius nustatyta, kad pareiškėjas su skundais dėl transporto priemonėse neveikiančių ventiliacijos ar šildymo sistemų į konvojaus pareigūnus su skundais nesikreipė. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – VST) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Atsižvelgiant į visa tai, VST neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais (dėl neveikiančių ventiliacijos ir šildymo sistemų) nekonstatuotini, o pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad tais atvejais, kai buvo konvojuojamas maršrutais Vilnius-Alytus ir Alytus-Vilnius transporto priemonėse jam buvo mažai vietos.

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pagal transporto priemonių kėbulų kamerų schemas nustatyta, kad transporto priemonėje Mercedes yra 2 vienutės ir 3 bendros kameros. Bendrų kamerų plotas yra 0,8 m (iš jų 0,35 m užima suolas), o ilgis 3,4 m (panašiai skunde nurodė ir pareiškėjas). Pagal transporto priemonių registracijos liudijimus, sėdimų vietų skaičius transporto priemonėje Mercedes – 29, o Iveco – 30. VST teismui negalėjo pateikti informacijos, kiek vienu metu viename automobilyje buvo vežama žmonių, tačiau nurodė, kad konvojavimas buvo vykdytas nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių.

Pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204, 5.7.21 punktą registracijos liudijimo pirmojoje pusėje įrašas S.1 reiškia nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Alytus, konvojavimas vyko 30 sėdimų vietų transporto priemone Iveco ir 19 sėdimų vietų transporto priemone VW (2 vnt.) (iš viso – 68 sėdimos vietos), didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 44 (t. I, b. l. 186–189). 2013 m. balandžio 16 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Alytus-Vilnius, konvojavimas vyko transporto priemonėmis 29 sėdimų vietų Mercedes, 33 sėdimų vietų MAZ ir 19 sėdimų vietų VW (iš viso – 81 sėdima vieta), didžiausias konvojuotų asmenų skaičius šiuo maršrutu buvo – 57 (t. I, b. l. 170–173). 2013 m. gegužės 7 d. pareiškėjas buvo konvojuotas iš Vilniaus į Alytų, konvojavimas vyko taip pat su Mercedes, MAZ ir VW (iš viso – 81 sėdima vieta), o didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 47 (t. I, b. l. 82–92). 2013 m. birželio 4 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Alytus-Vilnius, konvojavimas vykdytas tais pačiais 3 automobiliais, o didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 43 (t. I, b. l. 94– 97). 2013 m. birželio 18 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Alytus, konvojavimas vyko 30 sėdimų vietų transporto priemone Iveco, MAZ ir VW (iš viso – 82 sėdimos vietos), o didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 53 (t. I, b. l. 102–105). 2013 m. liepos 16 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Alytus-Vilnius, konvojavimas vykdytas transporto priemonėmis VW (2 vnt.) ir Iveco (iš viso – 68 sėdimos vietos), o didžiausias šiuo maršrutu vežamų asmenų skaičius buvo – 36 (t. I, b. l. 106–109). 2013 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Alytus, konvojavimas buvo vykdytas transporto priemonėmis MAZ (2 vnt.: 33 ir 43 sėdimų vietų) ir VW (iš viso – 95 sėdimos vietos), o didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 28 (t. I, b. l. 114–117). 2013 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Alytus, konvojavimas vyko su Mercedes, MAZ ir VW (iš viso – 81 sėdima vieta), didžiausias konvojuotų asmenų šiuo maršrutu skaičius buvo – 59 (t. I, b. l. 134–137). 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Alytus-Vilnius, konvojavimas vykdytas 30 sėdimų vietų transporto priemone Iveco, didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 19 (t. I, b. l. 138–141). 2014 m. sausio 21 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Alytus, konvojavimas vyko transporto priemonėmis Mercedes, Iveco ir VW (iš viso – 78 sėdimos vietos), didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 52 (t. I, b. l. 146–149). 2014 m. sausio 28 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Alytus-Vilnius, konvojavimas vyko taip pat su Mercedes, Iveco ir VW, didžiausias konvojuotų asmenų skaičius minėtu maršrutu buvo – 53 (t. I, b. l. 150–153). 2014 m. vasario 11 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Alytus, konvojavimas vyko tomis pačiomis transporto priemonėmis kaip ir 2014 m. sausio 21 bei 28 d., didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 40 (t. I, b. l. 162–165). 2014 m. kovo 18 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Alytus-Vilnius, konvojavimas vyko su Mercedes ir Iveco (iš viso – 59 sėdimos vietos), didžiausias šiuo maršrutu konvojuotų asmenų skaičius buvo – 42 (t. I, b. l. 166–169). 2014 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Alytus, konvojavimas vyko transporto priemonėmis Mercedes ir VW (2 vnt.) (iš viso – 67 sėdimos vietos), didžiausias konvojuotų asmenų skaičius šiuo maršrutu buvo – 47 (t. I, b. l. 179–181). Atsižvelgiant į tai, kad minėtomis datomis ir minėtais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis nei bendras tuo metu konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonėse taip, kad vienose transporto priemonėse buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos transporto priemonės konvojavimo metu buvo beveik arba visai tuščios. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VST aptartomis datomis pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad konvojavimo metu labai retai buvo galima pasinaudoti tualetu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta tenka įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti su tuo susijusias reikšmingas aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai kreipėsi į VST pareigūnus su prašymu dėl pasinaudojimo tualetu, nedetalizavo, kada tokie prašymai buvo netenkinti. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti (abstraktaus pobūdžio).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad visose transporto priemonėse, kuriomis jis buvo konvojuotas ginčo laikotarpiu, nebuvo saugos diržų.

VST atsiliepime nurodė, kad transporto priemonių eksploatacija grindžiama transporto priemonės registracijos liudijimais ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis. VST nei atsiliepime, nei teismo posėdžio metu pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su saugos diržų nebuvimu, neneigė. VST nurodė, kad Konvojavimo taisyklės nenumato, kad specialiajame konvojavimą vykdančiame transporte turi būti įrengti saugos diržai. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad Konvojavimo taisyklės (jų 146 punktas) iš esmės nustato specialiuosius reikalavimus, kurie konvojavimą vykdančioms transporto priemonėms keliami papildomai, tačiau saugos diržų įrengimo ar neįrengimo šis teisės aktas nereglamentuoja.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininkas 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtino Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus (toliau – Techniniai reikalavimai). Techninių reikalavimų (2013 m. sausio 16 d., 2013 m. balandžio 25 d. ir 2013 m. birželio 13 d. redakcijos) 1 punkte numatyta, kad šiuo teisės aktu yra nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad būtent šis teisės aktas taikytinas ginčo teisiniam santykiui. Techninių reikalavimų 1 priedas numato motorinių transporto priemonių bendruosius reikalavimus. Šio priedo 7.1 punkte numatyta, kad M, N kategorijų motorinėse transporto priemonėse, nepažeidžiant originalios transporto priemonės konstrukcijos, turi būti įrengti saugos diržai. Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad transporto priemonės su kuriomis buvo vykdomas konvojavimas ginčo laikotarpiu, yra M ir N tipo (t. I, b. l. 33, 37, 43, 48, 51, 54, 56, 59, 62, 65, 68, 71, 76). Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 244 punkte taip pat nustatyta, kad kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. KET 235 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą. Techninės apžiūros metu, vertinant transporto priemonės techninę būklę, be kita ko, vertinama ir tai, ar yra įrengti privalomi saugos diržai (Techninių reikalavimų 2 priedo 7.1.2 punktas). Tuo atveju, jeigu nėra įrengti saugos diržai, kai jie yra būtini, techninę būklę vertinantis asmuo pažymi, kad tai yra didelis trūkumas (DT). Pagal Techninių reikalavimų 16 punktą, vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai arba kiti esminiai trūkumai. Pašalinus nustatytus esminius trūkumus, transporto priemonę privaloma pateikti pakartotinei techninei apžiūrai (Techninių reikalavimų 17 punktas).

VST pateikė teismui transporto priemonių, kuriomis nurodytais maršrutais ginčo laikotarpiu buvo vykdytas konvojavimas, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), kuriose pateiktos išvados, kad minėtos transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus (t. I, b. l. 44, 49, 52, 57, 60, 63, 66, 69, 72, 195, 196). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su saugos diržų nebuvimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad VST atliko neteisėtus veiksmus aptartais maršrutais konvojuojant pareiškėją ginčo laikotarpiu. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, priteisti 7 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.