Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-18 · Administracinė byla Nr. I-52-142/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-18
Bylos Nr.
I-52-142/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06431-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-52-142/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06431-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. lapkričio 6 d. gautas A. D. (toliau – pareiškėja) skundas (b. 1. 1–3), kuris vėliau buvo patikslintas (b. l. 19). Pareiškėja prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (20 855,33 Lt) už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. kovo 29 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškina, kad ji nuo 1992 m. sausio 22 d. iki 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolėje (toliau – Valstybės kontrolė) ėjo valstybės tarnautojos pareigas. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Sumažintas darbo užmokestis (sumažinus kategorijų bei priedų dydį) buvo skaičiuojamas pagal įstatymus, kurie buvo pripažinti prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Pareiškėjos teigimu, toks sumažinimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Valstybės kontrolė atsiliepime (b. l. 37–40) prašo skundą atmesti. Nurodo, kad Valstybės kontrolė, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, vykdė tuo metu galiojančiuose įstatymuose nustatytus reikalavimus. Valstybės kontrolės teigimu, jos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų, t. y. Valstybės kontrolė neturėjo (ir neturi) teisinio pagrindo išmokėti ne pagal ginčo laikotarpiu galiojusius įstatymus apskaičiuoto darbo užmokesčio sumų.

Teismo posėdyje Valstybės kontrolės atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir karjeros valstybės tarnautojams.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A602-669/2016 ir Nr. A-668-602/2016).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. D. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė