Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-3686-596/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-06-21
Bylos Nr.: eI-3686-596/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04544-2016-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: A. G.
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai: Juozas Rėksnys

Kategorijos

12.2.3Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą

Administracinė byla Nr. eI-3686-596/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04544-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3., 55.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,dalyvaujant pareiškėjai A. G., pareiškėjos atstovui advokatui Juozui Rėksniui,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Akvilei Berenytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą (pareiškėja A. G., trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016-10-19 sprendimą Nr. S-234 (7-172/2016) ir palikti galioti VMI 2016-07-08 sprendimą Nr. 68-184 arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo.

Nurodo, jog Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI), vertindama pareiškėjos A. G. ir jos sutuoktinio pajamas tiriamuoju ir tikrinamuoju laikotarpiu atsižvelgė į vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos (forma FR0593) duomenis ir joje deklaruotą 325 000 Lt sumą, neginčijo deklaracijoje nurodytų duomenų dėl 270 100 Lt paskolos suteikimo V. K. teisingumo, tačiau, nenustačiusi objektyvių duomenų dėl piniginių lėšų grąžinimo, nepripažino, jog deklaracijoje deklaruota 270 100 Lt suteikta paskola buvo grąžinta 2004 m. Atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių AVMI, išanalizavusi VMI duomenų bazėse turimą informaciją, nenustatė, jog V. K. ir jo sutuoktinė E. K. būtų turėję kokių nors piniginių lėšų be pareiškėjos sutuoktinio deklaracijoje deklaruotos ir V. K. suteiktos 270 100 Lt paskolos, todėl konstatavo, jog 2004 m. V. K. sugrąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 270 100 Lt negalėjo.

Pažymi, kad Komisija skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015-09-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kuriame, kaip nurodo Komisija, LVAT, nagrinėdamas analogišką situaciją, išaiškino, jog mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos deklaracijos duomenis. Komisija, atsižvelgdama į minėtą LVAT sprendimą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinio pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. turėta 325 000 Lt grynųjų pinigų suma ir 270 100 Lt suteikta paskola V. K., įgijo teisinį stabilumą, kaip ir aplinkybė, kad V. K. 1993–2004 m. turėjo pajamų gavimo šaltinį. Komisija darė išvadą, kad Šiaulių AVMI, 2013 m. atlikdama pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo.

Nesutinka su Komisijos pozicija, jog nagrinėjant ginčo klausimą turi būti vadovaujamasi LVAT 2015-09-23 sprendime pateiktu išaiškinimu. VMI teigimu, minėtame LVAT sprendime yra keliamas klausimas dėl vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos duomenų teisingumo ir atitinkamo jos vertinimo, konstatuojant, jog deklaracijoje deklaruotų piniginių lėšų (piniginių lėšų likučio), tikrinamuoju laikotarpiu vertinant kaip mokesčių mokėtojų pajamas, jeigu yra praėjęs Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 str. nurodytas terminas, mokesčių administratorius kvestionuoti negali. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių AVMI neginčijo pareiškėjos sutuoktinio pateiktos deklaracijos duomenų ir joje nurodyto piniginių lėšų likučio teisingumo. VMI teigimu, LVAT 2015-09-23 sprendimas, kuriuo rėmėsi Komisija, nesuteikia teisės mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms konstatuoti, jog vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruota paskola, deklaracijai įgijus teisinį stabilumą, yra grąžinta. Nurodo, kad skiriasi VMI ir Komisijos pozicija dėl Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 str. 2 d. nuostatų ir LVAT 2015-09-23 sprendimo taikymo ribų ir apimties. VMI vertinimu, pripažinus vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruotus duomenis dėl suteiktos paskolos kaip teisingus, nereiškia, kad mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos turi teisę plečiamai taikyti byloje minimą LVAT praktiką ir reversine tvarka pripažinti 2003-12-31 duomenimis suteiktą paskolą, kaip turimas pinigines lėšas, kuriomis vėlesniais laikotarpiais galima grįsti patiriamas išlaidas, nes, kaip numatyta ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 3 p., asmenys deklaracijoje deklaruoja paskolintas ir dar nesusigrąžintas pinigines lėšas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasi jame išdėstytais argumentais. Akcentavo, kad mokesčių administratorius nekvestionuoja pareiškėjos sutuoktinio vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruotos paskolos suteikimo fakto, tačiau neigia jos grąžinimą 2004 m. Pažymėjo, jog Komisija, nagrinėdama mokestinį ginčą, turėjo remtis ne LVAT 2015-09-23 sprendimu, kuriame pasisakyta dėl duomenų, deklaruotų vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje, pripažinimo, o atsižvelgti į LVAT praktiką, aiškinančią įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo grynaisiais pinigais gautų pajamų pripažinimo.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime pareiškėja su atsakovės skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Komisijos 2016-10-19 sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT 2015-09-23 sprendime pateikė išaiškinimą, kad mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos duomenis. Pozicijos, kai praėjus MAĮ 68 str. nurodytiems terminams, pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius šių duomenų nebegali kvestionuoti, LVAT laikėsi ir vėlesnėje 2016-09-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir LVAT praktiką, Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad Šiaulių AVMI, 2013 m. atlikdama pareiškėjos mokestinį patikrinimą, duomenų, pateiktų vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje, kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti šioje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo.

Teigia, kad VMI skundas iš esmės motyvuojamas tik fakto klausimu. VMI vertino faktines aplinkybes tuo aspektu, ar jos atitinka Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 3 p., ar ne, tačiau tai nėra laikytina skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija. Šį faktą patvirtina tai, kad VMI faktines aplinkybes vertino kaip nepatvirtinančias pareiškėjos sutuoktinio 270 100 Lt suteiktos paskolos grąžinimo, o Komisija faktines aplinkybes vertino kaip patvirtinančias, jog paskola buvo grąžinta ir 2008 m. ji buvo naudojama pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtoms išlaidoms padengti. Pažymi, kad VMI nepateikė pagrįstų motyvų, kaip šiuo atveju skiriasi VMI ir Komisijos teisės aktų nuostatų interpretavimas, taip pat nepateikė teisės aktuose nustatyto elgesio modelio prasmės aiškinimo bei nenurodė nustatytų taisyklių prasmės aiškinimo skirtumų nuo aiškinimo, kurį pateikė Komisija, todėl VMI neturi teisės, vadovaujantis MAĮ 159 str., skųsti Komisijos sprendimo.

Atsiliepimas

Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdyje su atsakovės skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais. Nurodė, kad mokesčių administratorius savo išvadas grindė prielaidomis, todėl toks mokesčių administratoriaus sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėja pažymėjo, jog, atgavus paskolą JAV doleriais, būtent JAV dolerius pareiškėjos sutuoktinis ir įnešė į komercinių bankų sąskaitas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė. Į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Administracinėje ir Komisijos byloje Nr. 7-172/2016 (toliau – ir Komisijos byla) surinktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjos, jos bei atsakovės atstovų paaiškinimais nustatyta, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31 ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą mokestinį patikrinimą, surašė 2015-11-27 patikrinimo aktą Nr. FR0680-816, kuriuo, vadovaudamasi MAĮ 70 str., pareiškėjai apskaičiavo 4 720 Eur GPM (Komisijos byla, t. 1, b. l. 94–108). Išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas dėl jo, Šiaulių AVMI 2016-04-06 sprendimu Nr. (44.1) FR0682-217 pakeitė patikrinimo aktą, nurodydama pareiškėjai sumokėti į biudžetą 4 818,70 Eur GPM, 3 873,75 Eur GPM delspinigius ir 481 Eur GPM baudą (Komisijos byla, t. 1, b. l. 51–69). Vietos mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tiriamojo 2004–2007 m. laikotarpio pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas pajamas ir patirtas išlaidas, išanalizavęs tikrinamojo 2008–2011 m. laikotarpio pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, jog 2008 m. pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 138 650 Lt. Todėl konstatavus, kad pareiškėja gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, papildoma mokestinė prievolė pareiškėjai apskaičiuota už 2008 m. Šiaulių AVMI, vertindama pareiškėjos šeimos pajamas ir išlaidas, pareiškėjos šeimos pajamoms nepriskyrė 2004 m. pareiškėjos sutuoktiniui grąžintos 270 100 Lt paskolos. Vietos mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėja ir jos sutuoktinis patikrinimo metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjos sutuoktinio pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruotos pagal 1994-07-18 paskolos sutartį suteiktos 270 100 Lt paskolos sumokėjimo realumą ir grąžinimo faktą.

Pareiškėjai dėl Šiaulių AVMI 2016-04-06 sprendimo Nr. (44.1) FR0682-217 inicijavus mokestinį ginčą, VMI 2016-07-08 sprendimu Nr. 68-184 patvirtino skundžiamą Šiaulių AVMI 2016-04-06 sprendimą (Komisijos byla, t. 1, b. l. 41–44). Centrinis mokesčių administratorius pažymėjo, jog nėra ginčo dėl pareiškėjos sutuoktinio pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos duomenų, įskaitant ir deklaracijoje nurodytų duomenų dėl 270 100 Lt paskolos suteikimo V. K., teisingumo. Tačiau, VMI teigimu, minėta deklaracija niekaip negali pagrįsti ir įrodyti, jog pareiškėjai ir jos sutuoktiniui deklaracijoje deklaruota suteikta 270 100 Lt paskola buvo grąžinta 2004-11-16. VMI, išnagrinėjusi ir įvertinusi pakartotinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI surinktus įrodymus dėl pagal 1994-07-18 paskolos sutartį suteiktos paskolos grąžinimo realumo, sprendė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis gautų piniginių lėšų iš V. K. nepagrindė nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais. Darė išvadą, jog pareiškėjai ir jos sutuoktiniui neįrodžius realaus piniginių lėšų gavimo fakto, Šiaulių AVMI pagrįstai šios pareiškėjos ir jos sutuoktinio nurodytos sumos nevertino.

Pareiškėja su tokia VMI pozicija nesutiko ir pateikė skundą Komisijai, kuri 2016-10-19 sprendimu Nr. S-234 (7-172/2016) panaikino VMI 2016-07-08 sprendimą (Komisijos byla, t. 4, b. l. 112–128). Komisija konstatavo, jog šioje byloje esminis klausimas yra tas, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjos sutuoktiniui V. K. 2004-11-16 grąžintos 67 525 JAV dolerių paskolos grynaisiais pinigais. Pripažinus šią skolą grąžinta, pareiškėjos grynųjų pinigų likutis patikrinimo pradžioje padidėtų nuo 21 130 Lt (mokesčių administratoriaus įvertinimas) iki 291 230 Lt ir šis grynųjų pinigų padidėjimas padengtų pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2008 m. pajamų, gautų iš oficialių šaltinių, trūkumą, t. y. 135 819 Lt, nuo kurio pareiškėjai ir jos sutuoktiniui apskaičiuota papildoma mokestinė prievolė. Komisija, išanalizavusi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas, kurių pagrindu pareiškėjos sutuoktinis 2005-04-29 vietos mokesčių administratoriui pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaraciją, remdamasi LVAT 2015-09-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, darė išvadą, jog pareiškėjos sutuoktinio pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje pateikti duomenys, t. y. pareiškėjos ir jos sutuoktinio turėta 325 000 Lt grynųjų pinigų suma ir 270 100 Lt suteikta paskola V. K., įgijo teisinį stabilumą. Dėl suteiktos 270 100 Lt paskolos grąžinimo nurodė, kad mokesčių administratoriaus surinkta informacija apie V. K. ir jo sutuoktinę nėra pakankama daryti išvadą, jog 2004-11-26 V. K. negalėjo grąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui jam suteiktą 270 100 Lt paskolą. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos sutuoktinis suteikė ginčo paskolą V. K., įgijo teisinį stabilumą, atitinkamai, teisinį stabilumą įgijo ir aplinkybė, jog V. K. 1993–2004 m. turėjo pajamų gavimo šaltinį – iš pareiškėjos šeimos gautą 67 525 JAV dolerių paskolą. Mokesčių administratoriui patvirtinus, jog V. K. ir jo sutuoktinė 1993–2004 m. laikotarpiu jokio registruojamo kilnojamojo ar nekilnojamo turto neįsigijo, ir neturint kitų įrodymų, kaip gauta paskola buvo panaudota, konstatuota, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog V. K. neturėjo pajamų šaltinių paskolai grąžinti. Atsižvelgusi į tai, Komisija darė išvadą, jog mokesčių administratorius pareiškėjai apskaičiuoti ginčo mokėtinus mokesčius už 2008 m., kaip nepagrindus 2004 m. gautų pajamų (susigrąžintos paskolos) iš oficialių šaltinių, kuria pareiškėja ir jos sutuoktinis disponavo patikrinimo pradžioje (2008-01-01), neturėjo teisinio pagrindo. Komisija, įvertinusi pareiškėjos sutuoktinio deklaruotą ir jam grąžintą paskolą, t. y. koreguodama mokesčių administratoriaus nustatytą pareiškėjos ir jos sutuoktinio grynųjų pinigų likutį patikrinimo pradžioje grąžinta 270 100 Lt suma, konstatavo, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos tikrintu 2008–2011 m. laikotarpiu neviršijo iš oficialių šaltinių gautų pajamų. Sprendė, kad papildoma mokestinė prievolė pareiškėjai apskaičiuota nepagrįstai, todėl ją panaikino.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo panaikintas VMI 2016-07-08 sprendimas Nr. 68-184, teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėta, jog Komisija skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėjos sutuoktinio pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruota 270 100 Lt suteikta paskola V. K. pastarojo asmens buvo grąžinta pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 2004 m., todėl pareiškėjos šeima patikrinimo pradžioje (2008-01-01) disponavo minėta 270 100 Lt suma, ją naudodama 2008 m. išlaidoms dengti. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos tikrintu 2008–2011 m. laikotarpiu neviršijo iš oficialių šaltinių gautų pajamų. VMI su tokiu Komisijos vertinimu nesutiko, teigdama, kad nenustatyta objektyvių duomenų dėl paskolos grąžinimo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, todėl laikė, kad V. K. 2004 m. sugrąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui jo suteiktos paskolos negalėjo.

Taigi šioje byloje iš esmės spręstinas klausimas, ar pareiškėjos pateikti ir mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai pakankami pripažinti, kad pareiškėjos sutuoktinio V. K. 1994 m. suteikta paskola buvo 2004 m. grąžinta pareiškėjai ir jos sutuoktiniui ir ja buvo dengiamos 2008 m. pareiškėjos šeimos išlaidos (kaip teigė pareiškėja ir jos poziciją palaikiusi Komisija), ar, priešingai, jie nėra pakankami ir patikimi daryti tokiai išvadai (kaip nurodė VMI).

LVAT yra išaiškinęs, jog mokestinėse bylose turėtina omenyje MAĮ 67 str. 1 d., pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. MAĮ 67 str. 2 d. numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniai bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2014-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; LVAT 2016-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d., pagal kurią teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, patikrinus administracinėje byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai, vertinant juos pareiškėjos pateiktų įrodymų kontekste, nėra pakankami tvirtinimui, kad pareiškėjos sutuoktinio V. K. suteikta paskola nebuvo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui grąžinta 2004 m.

Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog 1994-07-18 sutartimi V. K. ir V. A. patvirtino, jog yra skolingi pareiškėjos sutuoktiniui R. G. 67 525 JAV dolerius (Komisijos byla, t. 2, b. l. 22). Pareiškėjos sutuoktinis vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje, mokesčių administratoriaus įstaigoje gautoje 2005-04-29, deklaravo V. K. suteiktą ir iki 2003-12-31 nesusigrąžintą 270 100 Lt paskolą (Komisijos byla, t. 2, b. l. 34–37).

Pareiškėjos sutuoktinis, vykdydamas Šiaulių AVMI 2013-01-22 nurodymą Nr. OP-1515 pateikti dokumentus, susijusius su V. K. suteikta 270 100 Lt paskola, mokesčių administratoriui 2013-03-15 pateikė 1994-07-18 sutartį dėl 67 525 JAV dolerių paskolos suteikimo V. K. ir 2004-11-16 patvirtinimą, kad ši paskola grąžinta, paaiškindamas, kad kadangi vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje reikėjo deklaruoti pajamas ir suteiktas paskolas, turimas 2003-12-31, R. G. šią paskolą JAV dolerio ir lito santykiu 1:4 ir deklaravo 270 100 Lt suma (Komisijos byla, t. 2, b. l. 40–41).

Akcentuotina, kad mokesčių administratorius neginčija aplinkybės, jog pareiškėjos sutuoktinis 1997 m. suteikė V. K. 270 100 Lt paskolą. Tačiau, VMI teigimu, nenustatyta objektyvių duomenų dėl paskolos grąžinimo 2004 m. pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. VMI, atlikusi V. K. ir jo sutuoktinės E. K. veiklos analizę, siekiant nustatyti, kokiomis piniginėmis lėšomis V. K. faktiškai disponavo 1993–2004 m., ar turėjo finansines galimybes 2004 m. perduoti R. G. 67 525 JAV dolerius, išanalizavusi VMI bazėse esančią informaciją, nurodė, kad nėra duomenų apie V. K. ir E. K. gaunamas pajamas ar turimas pinigines lėšas analizuojamu laikotarpiu. Sutuoktiniai nėra pateikę metinių GPM deklaracijų už 2003–2004 m., brangaus turto deklaracijų ir vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiomis piniginėmis lėšomis asmenys faktiškai disponavo 1993–2004 m., taip pat nėra informacijos, ar V. K. turėjo finansinį šaltinį 2004 m. perduoti R. G. 67 525 JAV dolerius (Komisijos byla, t. 2, b. l. 25). Centrinis mokesčių administratorius, remdamasis minėta informacija, 2016-07-08 sprendime Nr. 68-184 konstatavo, jog V. K. sugrąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 67 525 JAV dolerius (270 100 Lt) negalėjo. Taigi minėtą išvadą VMI padarė, remdamasi vien tuo, kad VMI duomenų bazėse nėra informacijos apie V. K. ir jo sutuoktinės gautas pajamas ar turėtas pinigines lėšas 1993–2004 m. Tuo tarpu pareiškėja ir jos sutuoktinis mokesčių administratoriui pateikė pareiškėjos sutuoktinio R. G. pasirašytą patvirtinimą, kad jis paskolintus 67 525 JAV dolerius gavo iš V. K. 2004-11-16 (Komisijos byla, t. 2, b. l. 23). Be to, pareiškėja nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, jog grąžinta paskola JAV doleriais buvo naudojama, įnešant JAV dolerius grynaisiais pinigais kaip terminuotus indėlius į komercinių bankų atsiskaitomąsias sąskaitas (Komisijos byla, t. 1, b. l. 22–23), perkant vertybinius popierius (Komisijos byla, t. 1, b. l. 21). Taigi pareiškėja gautas pajamas, kurių mokesčių administratorius nepripažino, grindė tiek tiesioginiais (dokumentai, patvirtinantys paskolos suteikimą, ir R. G. patvirtinimas apie grąžintą paskolą), tiek netiesioginiais (dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėja ir sutuoktinis JAV dolerius grynaisiais pinigais įnešė į komercinius bankus) įrodymais. Tačiau VMI, pripažindama paskolos suteikimo faktą, kitų įrodymų nepripažino, savo išvadą iš esmės grįsdama prielaida, kad pareiškėjai su sutuoktiniu paskola nebuvo grąžinta.

Pažymėtina, jog LVAT, aiškindamas įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų pripažinimo, yra nurodęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pavyzdžiui, įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų) (LVAT 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; LVAT 2015-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; LVAT 2015-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-690-556/2015).

Atsižvelgiant į minėtą LVAT praktiką, darytina išvada, jog vien tai, kad mokesčių administratorius nenustatė, kokiomis lėšomis disponavo V. K. 1993–2004 m., nes jis ir jo sutuoktinė nėra pateikę metinių GPM deklaracijų už 2003–2004 m., brangaus turto deklaracijų ir vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, VMI duomenų bazėse nėra duomenų apie V. K. ir E. K. gautas pajamas ar turėtas pinigines lėšas, nėra pakankama tvirtinimui, kad V. K. negrąžino pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 67 525 JAV dolerių paskolos. Pastebėtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo, atlikęs pakartotinį patikrinimą po to, kai Komisija 2014-12-01 sprendimu Nr. S-235 (7-197/2014) panaikino VMI 2014-09-03 sprendimą Nr. 68-170 ir perdavė pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Šiame sprendime Komisija, be kita ko, nurodė, jog mokesčių administratorius netyrė, kokiomis lėšomis V. K. de facto disponavo 1993–2004 m. ir ar turėjo realių finansinių galimybių 2004 m. perduoti pareiškėjos sutuoktiniui 67 525 JAV dolerius (Komisijos byla, t. 4, b. l. 99). Pareiškėjos pakartotinio patikrinimo metu minėtos aplinkybės taip pat nebuvo tirtos, mokesčių administratorius neatliko jokių kontrolės veiksmų V. K. ir jo sutuoktinės atžvilgiu, net nesikreipė į jį dėl paaiškinimo dėl paskolos grąžinimo pateikimo, apsiribojo VMI duomenų bazėse esančios informacijos analize.

Teismo nuomone, svarbu paminėti ir tai, jog pareiškėjos sutuoktinis dar iki operatyvaus patikrinimo ataskaitos Nr. OA-425 surašymo 2013-03-18, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjos šeimos išlaidos viršijo pajamas, todėl inicijuojami pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestiniai patikrinimai (Komisijos byla, t. 4, b. l. 68–73), pateikė paaiškinimą apie V. K. suteiktą ir vėliau iš jo atgautą paskolą ir tai pagrindžiančius dokumentus, t. y. pareiškėjos šeimos pozicija dėl suteiktos ir grąžintos paskolos buvo konkreti ir neprieštaringa, nuosekli, ji nesikeitė nei mokestinio patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Tai suponuoja tvirtinimą, jog pareiškėjos teiginiai dėl suteiktos paskolos grąžinimo nėra tik jos pasirinkta gynybinė versija, siekiant nuginčyti mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjai papildomai apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, t. y. neįvykdė MAĮ 67 str. 1 d. nustatytos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojai apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vien mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybė, kad VMI duomenų bazėse nėra duomenų apie V. K. gautas pajamas ir turėtas pinigines lėšas 1993–2004 m., ir tokios informacijos pagrindu padaryta išvada, kad jis negalėjo grąžinti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui suteiktos paskolos, neleidžia paneigti pareiškėjos įrodymų daugetu grįstos pozicijos dėl paskolos grąžinimo. Teismo vertinimu, pareiškėja pateikė tokius faktinius duomenis (ginčo išlaidas pagrindė realiomis pajamomis), kurie leido paneigti apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas.

VMI skunde teismui nurodė, jog Komisija skundžiamame sprendime neteisingai taikė LVAT 2015-09-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kurioje LVAT pateikė Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo normų aiškinimą, t. y. konstatavo, jog, praėjus MAĮ 68 str. nurodytiems terminams, pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius šių duomenų nebegali kvestionuoti.

Įvertinus skundžiamo Komisijos sprendimo turinį, matyti, jog Komisija, išanalizavusi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas, kurių pagrindu pareiškėjos sutuoktinis 2005-04-29 vietos mokesčių administratoriui pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaraciją, atsižvelgdama į LVAT 2015-09-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos šeimos mokesčių administratoriui 2005-04-29 pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. turėta 325 000 Lt grynųjų pinigų suma ir 270 100 Lt suteikta paskola V. K., įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2013 m. atlikdamas pareiškėjos mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo.

Kadangi centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Šiaulių AVMI 2016-04-06 sprendimo Nr. (44.1) FR0682-217, kuriuo pareiškėjai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 4 818,70 Eur GPM ir su juo susijusios sumos, 2016-07-08 sprendime Nr. 68-184 pažymėjo, jog mokesčių administratorius neginčija pareiškėjos sutuoktinio pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos duomenų teisingumo (sprendimo 5 psl., antra pastraipa (Komisijos byla, t. 1, b. l. 43)), darytina išvada, jog Komisijos sprendime pateiktas Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatų ir jas aiškinančio LVAT 2015-09-23 sprendimo išsamus citavimas yra perteklinis ir nėra aktualus, sprendžiant ginčo klausimą – ar surinkti įrodymai pakankami pripažinti, kad vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruota 270 100 Lt suteikta paskola buvo realiai grąžinta pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Sutiktina su atsakovės atstovės teismo posėdžio metu nurodytu argumentu, jog nagrinėjamu atveju yra aktuali LVAT praktika, aiškinanti įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo grynaisiais pinigais gautų pajamų pripažinimo (ar atitinkamos piniginių lėšų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos).

Nors VMI skunde teismui nurodė, jog LVAT 2015-09-23 sprendimas, kuriuo rėmėsi Komisija, nesuteikia teisės mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms konstatuoti, kad vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruota suteikta paskola, deklaracijai įgijus teisinį stabilumą, yra grąžinta, tačiau pastebėtina, jog Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, tokios išvados nedarė. Komisijos išvada dėl vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruotos suteiktos paskolos pareiškėjai ir jos sutuoktiniui grąžinimo grindžiama VMI surinktų ir pareiškėjos pateiktų įrodymų vertinimu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ 67 str., paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius apskaičiuoti pareiškėjai mokėtiną GPM už 2008 m., kaip nepagrindus 2004 m. gautų pajamų (susigrąžintos paskolos) iš oficialių šaltinių, kuria pareiškėjos šeima disponavo patikrinimo pradžioje (2008-01-01), neturėjo teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti VMI reikalavimus ir panaikinti Komisijos 2016-10-19 sprendimą Nr. S-234 (7-172/2016), kuriuo buvo panaikintas VMI 2016-07-08 sprendimas Nr. 68-184, arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė