Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. A. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-10-19 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant V. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., tenkinant jos ieškinį dėl 49 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismas, pripažinęs V. A. veikus neperžengiant būtinosios ginties ribų, turėjo išsamiai išdėstyti būtinosios ginties turinį, bet to nepadarė. Pagal BK 28 str. kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas yra privalomos būtinosios ginties sąlygos, kurių bent vienos nesant būtinoji gintis negalima. Būtinoji gintis galima tik nuo tokių veikų, kurios pasireiškia realia ir akivaizdžia žala arba tiesiogine jos grėsme būtent pavojingo kėsinimosi momentu. Byloje nebuvo įrodyta, jog V. A. turėjo gintis nuo tokio kėsinimosi. V. A., nepripažindamas savo kaltės, įkandimą į jos kairės plaštakos nugarinį paviršių aiškina tuo, kad tai padarė gindamasis nuo smaugimo, ir šį teiginį teisėjas įvertino kaip neginčijamai nustatytą aplinkybę, nors V. A. nepateikė jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų, t.y. nepateikė teismui medicininių dokumentų, bylojančių apie jo smaugimą ir šiuo atžvilgiu parodė, kad dėl pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę į teisėsaugos ar valdžios institucijas bei į gydymo ar teismo medicinos įstaigas nesikreipė. Pati nukentėjusioji teigė V. A. nesmaugusi ir prieš jį jokių smurtinių veiksmų nenaudojusi, o tik pati vengė jo didesnio fizinio smurto, tačiau teisėjas jos parodymus įvertino kritiškai, o V. A. parodymus priėmė už pagrindą. Teismas taip pat nepagrįstai tikėjo tik V. A. parodymais, tai motyvuodamas tuo, jog jo parodymus patvirtina jų mažametis sūnus, o jos nurodytus faktus, kuriuos iš esmės patvirtina pilnametė duktė, vertino kritiškai, konstatuodamas kaip neįrodytas aplinkybes. Mažamečio vaiko parodymus teismas turėjo įvertinti kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad berniukas psichologiškai daugiau linkęs į tėvą kuris dirba ir visada turi pinigų jo poreikių tenkinimui, ko ji šiam vaikui pasiūlyti negali. Nurodo taip pat, kad teismas neatkreipė dėmesio ir neatsižvelgė į tai, kad konflikto metu jai skaudėjo operuotą koją ir ji negalėjo jos laisvai be skausmo valdyti, o V. A. be jokio reikalo, suėmęs jos skaudamą koją kėlė iki juosmens lygio tik tam, kad pasiimti akinius. Ši aplinkybė patvirtina V. A. tyčią siekus sukelti jai didelį fizinį skausmą, nes jam buvo žinoma, kad yra operuotas jos kairio kelio meniskas ir ši koja yra skausminga net ir laisvai judant. Būtinosios ginties aspektu vertinant skundžiamąjį nuosprendį, apeliantei neaišku, kokį įstatymų saugomą gėrį - objektą gynė V. A., kuo pagrįstas buvo jos kėsinimasis į įstatymų saugomą gėrį apskritai, kuo pasireiškė tariamo jos kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad fizinį smurtą prieš ją pradėjo būtent V. A.. Teisėjas, jos įsėdimą į automobilį vertinęs kaip pavojingą neteisėtą veiksmą keliantį realų ir akivaizdų pavojų kaltinamojo interesams bei šiai transporto priemonei, neatsižvelgė į tą faktą, jog to automobilio bendrasavininkė yra ir nukentėjusioji, tad ji taip pat turi teisę juo naudotis. Teismo manymas, jog nėra įrodyta, kad tempiant iš automobilio laukan už rankos, ji jautė didelį fizinį skausmą, padaryta be teismo medicinos specialisto išvados, kad gyvo žmogaus prieš jo valią tempimas už rankos yra fizinis smurtas ir, kad bet kuris fizinis smurtas gyvam žmogui sukelia didesnį ar mažesnį fizinį skausmą. Iš jos nurodytų aplinkybių, akivaizdu, kad dėl netinkamo bei tendencingo byloje nustatytų aplinkybių vertinimo, dėl netinkamo materialinės baudžiamosios teisės bendrosios dalies normų, reglamentuojančių būtinąją gintį, bei dėl netinkamo materialinės baudžiamosios teisės specialiosios dalies normų, regalmentuojančių atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą aiškinimo ir taikymo yra priimtas nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas išteisinamasis nuosprendis, paliekant josios ieškinį nenagrinėtą, todėl ji prašo skundą tenkinti, išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Šalies argumentai

Apeliantės nurodytų liudytojų E. A. ir M. A. pirmos instancijos teisme duoti parodymai rodo, juos mačius, kad konfliktas tarp nukentėjusios ir išteisintojo kilo dėl to, jog nukentėjusiai nubėgus ir įsėdus į išteisintojo automobilį, išteisintasis nubėgęs jai iš paskos, tempdamas ją už rankos, mėgino iš automobilio ištraukti, bet šiai nesileidus būti ištemptai, išlūžo automobilio dėtuvė ir sulūžo automobilio durelių vidaus apdailos detalė. Nukentėjusiai iš automobilio išlipus, liudytoja E. A., ieškodama tėvo automobilyje motinos daiktų, pamatė žemėn krentančius tėvo akinius bei tėvą, sugriebusį motiną už kojos ir josios koją pakėlusį į viršų, o po to paleidusį. Liudytojas M. A. matė, kad jo tėvo akiniai žemėn nukrito po jo motinos suduoto smūgio tėvui į veidą bei, kad motinos koją sugriebęs tėvas į viršų pakėlė po motinos bandymo nukritusius tėvo akinius sutrypti. Šie abiejų liudytojų parodymai jokiais faktiniais duomenimis nepaneigti, tad nukentėjusios teiginiai, jog išteisintojo veiksmai, sugriebiant josios koją ir keliant ją į viršų būtų buvę nukreipti į tyčinio skausmo nukentėjusiai suteikimą, nepagrįsti.