Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio ( pranešėjas ), teisėjų Evaldo Vanago ir Vytauto Norkūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. T. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. T. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

L. T. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. balandžio 23 d. apie 23 val., prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, (duomenys neskelbtini) Utenos r., dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia, peiliu dūrė vieną kartą M. D. į koją ir du kartus į krūtinės sritį, tuo M. D. padarė kairės šlaunies sužalojimą, krūtinės kairės pusės sužalojimą su širdiplėvės pažeidimu ir kairio VIII šonkaulio sužalojimą su kraujo išsiliejimu kairėje krūtinės ertmėje, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. D. sveikatą.

Nuteistasis L. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir išteisinti jį BK 28 str. pagrindu arba taikyti BK 28 str. 3 d., 4 d., 62 str. 2 d. 5 p. ir skirti švelnesnę bausmę arba sušvelninti jam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurias ignoravo pirmosios instancijos teismas. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Jis neneigia, kad dūrė peiliu nukentėjusiajam ir taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą, tačiau dūrė gindamasis, t. y. tik po to, kai nukentėjusysis užpuolė jį ir smogė jam į galvą bei spyrė koja, nuo ko jis apsvaigo, jam buvo sukeltas stresas. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog teisiamojo posėdžio metu buvo paneigtas jo aiškinimas apie tai, kad nukentėjusysis jį užpuolė ir kastetu sudavė į galvą, nes teismo posėdžio metu apklausti liudytojai parodė, jog nukentėjusysis prie jo pribėgo ir smogė jam kastetu ar į jį panašiu daiktu per galvą. Specialistas savo išvadoje konstatavo, jog nuo nukentėjusiojo smūgio jam buvo sulaužytas smilkinkaulis, kas rodo, jog nukentėjusysis prieš jį panaudojo sveikatai ir gyvybei pavojingą smurtą, šis smurtas buvo realus ir akivaizdžiai pavojingas, todėl buvo sąlygos ginčiai. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog jis išprovokavo nukentėjusįjį smurtiniams veiksmams, nes plūdimasis negali pateisinti pavojingų smurtinių veiksmų ir jų išprovokuoti. Apeliantas taip pat nurodo, kad nepagrįsta apylinkės teismo išvada, jog jis peiliu dūrė nukentėjusiajam gulint, nes to nepatvirtina specialisto išvada. Kita vertus, jei jis nukentėjusįjį sužalojo tuoj po jo pavartoto smurto, klaidingai suvokdamas apie jo dar galimą pavojų sau ir siekiant nuo jo apsiginti, tai tokie jo veiksmai pagal teisminę praktiką turėjo būti įvertinti kaip padaryti dėl neatsargumo. Be to, apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai dėl visai kitokių nusikalstamų veikų ir dėl to nepriimtas joks sprendimas, todėl kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu jis susitaikė su nukentėjusiuoju, nuoširdžiai prisipažino sužalojęs jį, sąžiningai ir atvirai paaiškino visas įvykio aplinkybes, todėl tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, nurodo, kad smurtą prieš jį vartoti pirmas pradėjo nukentėjusysis, todėl jo veiksmai mažiausiai buvo provokuojantys ir rizikingi, todėl laikytini jei ne pagrindu nuo jų gintis, tai neabejotinai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgus į tai, mano, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo L. T. veiksmus pagal BK 135 str. 1 d. kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, be nuorodos į BK 28 str. 3 d.

Pagal BK 28 str. asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis padarė nusikalstamą veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Iš pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų matyti, kad M. D., sužinojęs apie prie kultūros namų prasidėjusį konfliktą tarp jaunuolių, išėjo į lauką ir pamatė, kad L. T., bandydamas ištraukti J. T. iš prie kultūros namų stovinčio automobilio, sudavė jam kelis smūgius ranka, t. y. atliko smurtinius neteisėtus veiksmus. M. D., gindamas J. T. nuo neteisėtų L. T. veiksmų, pastarąjį nustūmė. L. T. atsitraukus per keletą metrų, abu vienas kitam išsakė necenzūrinius įžeidžiančius žodžius. Nors apylinkės teismas tik rėmėsi liudytojų J. L. ir D. D. parodymais ir padarė išvadą, kad necenzūrinius žodžius vartojo tik L. T., taip provokuodamas nukentėjusįjį smurtiniams veiksmams, tačiau visiškai neįvertino liudytojų K. V. ir A. M. parodymų. Šios liudytojos nurodė, kad M. D. įvairiais necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo L. T.. Keletą necenzūrinių žodžių M. D. pasakė ir L. T.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja K. V. nurodė, kad, jos manymu, abu elgėsi netinkamai. Būtina įvertinti tai, kad D. D. yra M. D. pusseserė, o J. L. yra pastarojo draugė. Iš kitos pusės, K. V. buvo L. T. draugė, juos ir dabar sieja draugiški santykiai. A. M. yra K. V. draugė. Turint omenyje šias aplinkybes, akivaizdu, kad J. L. ir D. D. duoda parodymus, palankesnius nukentėjusiajam M. D., nutylėdamos netinkamą jo elgesį įvykio metu, o liudytojos A. M. ir K. V. savo parodymais siekia padėti L. T. pateisinti savo nusikalstamą veiką. Įvertinus šių keturių liudytojų parodymus matyti, kad tiek nukentėjusysis M. D., tiek ir nuteistasis L. T., po to, kai buvo aplinkinių išskirti, netinkamai elgėsi, t. y išsakė vienas kitam necenzūrinius žodžius. Be minėtų liudytojų, tai patvirtino ir liudytojai R. K. bei G. S.. Iš to matyti, kad apylinkės teismo išvada, jog L. T. provokavo M. D. pavojingam kėsinimuisi, nepagrįsta. Neginčijamai nustatyta, kad M. D., pribėgęs prie L. T., sudavė rankoje turėtu metaliniu daiktu jam į galvą ir taip jį sužalojo, tačiau vėliau pats pargriuvo ant nugaros, po ko L. T., M. D., gulint ant nugaros, dūrė peiliu į koją ir krūtinę. Vykstant dviejų lygiaverčių jaunuolių konfliktui, jie abu vadovavosi puolamais interesais ir smurtą vartojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokiu būdu šio konflikto metu nebuvo besiginančiųjų, nebuvo ir pavojingo kėsinimosi. Konfliktas baigėsi ne vienam iš muštynėse dalyvavusių jaunuolių jas nutraukus, o L. T. panaudojus peilį. Muštynių metu L. T. buvo suduoti smūgiai ir šiais veiksmais jis buvo sužalotas, tačiau ši aplinkybė, nesant pavojingo kėsinimosi, nesuteikė L. T. teisės į būtinąją gintį. M. D. buvo sužalotas jau gulintis ant žemės, t. y. tuo metu, kai jis nebekėlė jokios grėsmės L. T., todėl nagrinėjamoje situacijoje L. T. nebebuvo būtinybės gintis nuo M. D. veiksmų ir dėl to jį sunkiai sužaloti. Nors apeliaciniame skunde L. T. nurodo, kad jis peiliu įdūrė stovinčiam M. D., tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad peiliu M. D. dūrė po to, kai M. D. nugriuvo ant betoninės pakylos. Iš liudytojų J. L., D. D., K. V., A. M., G. S. duotų parodymų matyti, jog muštynių su L. T. metu M. D. nugriuvo ant žemės ir L. T. M. D. peiliu dūrė pastarajam esant gulimoje padėtyje. Taigi, nors iš teismo medicinos specialisto išvados konkrečiai nesimato, ar M. D. buvo durta pastarajam gulint, ar stovint, tačiau aukščiau paminėtais duomenimis apelianto teiginys, kad jis peiliu dūrė nukentėjusiajam stovint, atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl to L. T. veiksmus, padarant sunkų sveikatos sutrikdymą M. D. vertinti kaip būtinąją gintį ar kaip padarytus dėl neatsargumo, peržengiant būtinosios ginties ribas, ir, remiantis į BK 62 str. 2 d. 5 p., švelninti bausmę, nėra pagrindo.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog teisiamojo posėdžio metu buvo paneigtas jo aiškinimas apie tai, kad nukentėjusysis ji užpuolė ir kastetu sudavė į galvą. Apylinkės teismas nuosprendyje neneigė aplinkybės, jog M. D., suduodamas L. T., rankoje turėjo nenustatytą daiktą, nuteistojo įvardijamą kastetu. Šios aplinkybės taip pat neneigė ir pats nukentėjusysis M. D., tvirtindamas, kad konflikto metu rankoje turėjo metalinę durų rankeną. Apylinkės teismas konstatavo, jog paneigtas L. T. aiškinimas ne apie tai, jog nukentėjusysis jį užpuolė ir kastetu sudavė į galvą, o apie tai, kad L. T. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

L. T. 2005 m. balandžio 25 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 138 str. 2 d., 284 str. 1 d. ( 1 t., 83 b. l. ), tačiau vėliau, nustačius tikslų M. D. sveikatos sutrikdymo mastą, įtarimas L. T. buvo patikslintas ir jam buvo pranešta, kad jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., t. y. nusikalstamą veiką, už kurią jis ir nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu ( 1 t., 97 b. l. ). Tikslinant įtarimą, BPK reikalavimai nebuvo nepažeisti. Kaltinamajame akte prokuroras nurodė, kad L. T. kaltinamas padaręs tą pačią nusikalstamą veiką, kuri buvo nurodyta 2006 m. liepos 26 d. pareikštame įtarime ( 1 t., 129 b. l.). Kaltinamajame akte prokuroras nurodė teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimą, įtariamojo vardą, pavardę ir kitus būtinus duomenis, aprašė nusikalstamą veiką, nurodė atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, nurodė pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas ir kitus būtinus duomenis, nurodytus BPK 219 str. Apeliantas nenurodė konkrečių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo surašytas BPK reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir ikiteisminis tyrimas negalėjo būti baigtas. Kolegija taip pat nenustatė BPK reikalavimų pažeidimų, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus, todėl apeliacinio skundo šioje dalyje tenkinti pagrindo nėra.

BK 59 str. 1 d. 6 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nukentėjusysis provokuoja, t. y. sąmoningai kursto pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, arba elgiasi rizikingai, t. y. neatsargiai, lengvabūdiškai tikėdamasis, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį patį, skatina pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Kaip jau nurodyta anksčiau, prieš suduodami smūgius vienas kitam, L. T. ir M. D. abu elgėsi netinkamai. Tačiau M. D. pirmas pribėgo prie L. T. ir sudavė smūgį metaliniu daiktu L. T. į galvą, ko pasėkoje buvo sutrikdyta jo sveikata. Toks M. D. neteisėtas veiksmas turi būti vertinamas kaip provokuojantis elgesys, neabejotinai turėjęs įtakos po to sekusiai L. T. veikai – dūrimui peiliu. Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad L. T. peiliu M. D. dūrė tuo metu, kai nukentėjusysis jokio tiesioginio pavojaus L. T. nekėlė, todėl tai nebuvo galima vertinti kaip būtinosios ginties situacijos, tačiau, suduodamas smūgį į galvą, jis paskatino L. T. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl L. T. padaryto kūno sužalojimo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis nutrauktas, motyvuojant tuo, jog konflikto su M. D. metu L. T. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, nors byloje yra ir kita teismo specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog L. T. sveikata sutrikdyta nesunkiai ( 1 t., 64 – 65 b. l. ).

Kadangi apylinkės teismo išvados apie tai, kad L. T. provokavo M. D., o ne atvirkščiai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis keistinas, pripažįstant L. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p. ( BPK 328 str. 3 p. ).

BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, kurią apeliaciniame skunde prašo pripažinti apeliantas, konstatuoti, būtina nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Pagal teisminę praktiką kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Sprendžiant apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau.

Nors prokuroras kaltinamajame akte nurodė atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau apylinkės teismas nuosprendyje tik lakoniškai nurodė, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tokios savo išvados nemotyvuodamas.

Iš apylinkės teismo ištirtų įrodymų bei apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad tuoj po M. D. sužalojimo L. T. iš įvykio vietos nepasišalino. Atvykus policijos darbuotojams, jiems prisipažino sužalojęs M. D.. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas savo kaltę, sužalojus M. D., pripažino visiškai ( 1 t., 85 – 87, 99 ). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis taip pat neneigė savo kaltės, peiliu sužalojus M. D., tik ginčijo veikos juridinį kvalifikavimą, aiškindamas, jog gynėsi nuo M. D.. Suprasdamas, kad savo veiksmais sunkiai sutrikdė M. D. sveikatą, jis, nors taip pat buvo sužalotas, dar ikiteisminio tyrimo metu pareiškime nurodė, kad pretenzijų M. D. neturi ( 1 t., 49 b. l. ). Tai, kad L. T. siekė sušvelninti nusikaltimo pasekmes liudija ir nukentėjusiojo M. D. pareiškimas, kuriame nurodoma, jog su L. T. susitaikė, pretenzijų jam neturi, civilinio ieškinio nereiškia ( 1 t., 18 b. l. ). L. T. nusikalstamais veiksmais sužaloto M. D. gydymo išlaidas stacionare L. T. valia Valstybinei ligonių kasai atlygino jo artimieji ( 2 t., 163 b. l. ). Visos šios aplinkybės rodo, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti L. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi ( BK 59 str. 1 d. 2 p. ).

Atsižvelgus į apylinkės teismo nuosprendyje paminėtas reikšmingas bausmės dydžiui aplinkybes ( L. T. teigiamai charakterizuojamas, yra jauno amžiaus, nukentėjusysis su juo susitaikė ir pretenzijų neturi ) bei naujai nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, apylinkės teismo paskirtoji L. T. laisvės atėmimo bausmė mažintina.

Tačiau kolegija mano, kad bylos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo taikyti BK 62 str. 1 d. ar 2 d. 5 p. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kaip to prašo apeliantas. Nors nustatyta, kad L. T. po nusikaltimo padarymo nesislapstė, tačiau iš apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo nustatytų aplinkybių matyti, kad L. T. ne pats savanoriškai atvyko į valstybės instituciją ar pranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, tačiau, būdamas įvykio vietoje, prisipažino policijos pareigūnams, kai šie atvyko ir pasiteiravo apie padarytą veiką. Todėl toks elgesys, nors ir reikšmingas, sprendžiant apie atsakomybę švelninančios aplinkybės buvimą, tačiau neduoda pagrindo pripažinti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytą veiką. Kaip jau anksčiau minėta, L. T. veikos – dūrių peiliu – negalima laikyti kaip padarytos būtinosios ginties sąlygomis ar peržengiant būtinosios ginties ribas, nes nebuvo pavojingo kėsinimosi, kadangi gulintis M. D. realios grėsmės L. T. nekėlė, todėl nebuvo jokio pagrindo jį sunkiai sužaloti.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti L. T. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys ( BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p. );

L. T. paskirtą pagal BK 135 str. 1 d. bausmę sumažinti iki vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.