Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-112/2011

2.4.6., 2.4.7.

2011 m. sausio 18 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Viktoro Dovidaičio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant prokurorei Margaritai Valantiejienei, gynėjui adv. Aleksandrui Palamarčukui, nuteistajam A. P., vertėjai Oksanai Jakšto, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., ir nuteistas areštu 90 (devyniasdešimčiai) parų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. P. (A. P.), tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2009-12-29, apie 00.00 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su A. P., tyčia sudavė nukentėjusiajam A. M. vieną smūgį keliu į galvą, o A. P. tyčia rankomis sudavė nukentėjusiajam A. M. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, tuo padarydami nukentėjusiajam kraujosruvas dešinio antakio srities odoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose su kraujosruvomis dešinės akies apatinio voko odoje, kraujosruvas dešinio skruosto odoje, dešinio skruostikaulio lūžį, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimą apatinės lūpos raudonyje, viršutinio 1-o dešiniojo danties vainiko dalies nuskėlimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai nustatė, jog jis yra kaltas dėl A. M. sužalojimo. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien abejotinais nukentėjusiojo A. M. parodymais, nesant byloje jokių patikimų įrodymų ir nepašalinus akivaizdžių abejonių. Pažymima, kad grumtynės su A. M. prasidėjo po pastarojo spyrio jam, kai siekdamas apsiginti nuo agresyvių nukentėjusiojo veiksmų, iš pastarojo bandė atimti lazdą. Šią aplinkybę taip pat patvirtino liudytojas E. P., kuris parodė, kad išskirdamas A. P. ir A. M., iš pastarojo rankų jis ištraukė pagalį, tai galėjo būti medinis arba aliuminis šluotos kotas. Todėl, apelianto nuomone, nebuvo pagrindo vadovautis melagingais A. M. parodymais, o jo bei liudytojo E. P. parodymus atmesti. Pažymi, kad tuo pagaliu nukentėjusysis sudavė jam į ranką ir jis turėjo imtis veiksmų kad jį sustabdyti, atimti pagalį. Be to, nukentėjusysis buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos konflikto kilimui. Šios aplinkybės nuteistojo nuomone, švelnina jo padėtį bei sudaro pagrindą jį išteisinti.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo pasvarstymai dėl nukentėjusiojo poreikio išsinešti pagalį į lauką yra nelogiški. Nuteistojo A. P. teigimu, pagalys buvo lauke, todėl nesant byloje tokius jo teiginius paneigiančių įrodymų, laikytina, kad nukentėjusysis A. M. jį pasiėmė lauke.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. taip pat nesutinka su teismo motyvais dėl jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Nurodo, kad buvo pažeistos LR BK 61 str. 2 d. nuostatos. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad teismas įvertinęs visas atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Gi, jam paskirtos bausmės - arešto dydis - 90 parų yra maksimalus už tokio pobūdžio nusikaltimus. Tačiau tokio savo sprendimo teismas net nemotyvavo. Apeliantas teigia, kad skiriant bausmę teismas neatsižvelgė taip pat į tai, kad jis turi mažametį vaiką, žmona nedirba ir jis vienintelis išlaiko šeimą. Todėl tokios griežtos bausmės, kaip areštas, paskyrimas, pakenks šeimos interesams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti.

Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuteistojo A. P. kaltės padarius jam nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., bei paskyrė bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje suriktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Nors nuteistasis A. P. neneigia, kad sudavė A. M., tačiau tokį savo elgesį aiškina tuo, kad gynėsi nuo pastarojo agresyvaus elgesio, kadangi jo sveikatai buvo kilęs realus pavojus. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad grumtynės su A. M. prasidėjo po pastarojo spyrio jam. Taip pat teigia, kad A. M. lazda jam sudavė į ranką ir su pastaruoju susistumdė norėdamas atimti iš nukentėjusiojo rankų lazdą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto kaltę įrodo ir jo apeliacinio skundo teiginius paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai.

Priešingai nei nurodo apeliantas, jo kaltę patvirtina iš dalies jo paties bei nuteistojo A. P. parodymai, nukentėjusiojo A. M. ir liudytojų A. U., M. R., J. P. parodymai. Visi šie byloje užfiksuoti duomenys tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus, dėl jų patikimumo kolegijai abejonių nekyla.

Taigi, byloje esančiais įrodymais neginčijamai įrodyta, kad A. P. 2009-12-29, apie 00.00 val., vykusio asmeninio konflikto su A. M. metu, tyčia sudavė jam vieną smūgį keliu į galvą, o A. P. tyčia rankomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, kartu padarydami A. M. kraujosruvas dešinio antakio srities odoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose su kraujosruvomis dešinės akies apatinio voko odoje, kraujosruvas dešinio skruosto odoje, dešinio skruostikaulio lūžį, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimą apatinės lūpos raudonyje, viršutinio 1-o dešiniojo danties vainiko dalies nuskėlimą. Tokiu būdu A. P. ir A. P. padarė A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant A. P. parodymus. Nuteistojo A. P. parodymai teisingai įvertinti kaip jo pasirinktas gynybos būdas, nes parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, be to nėra visiškai nuoseklūs.

Nuteistasis A. P. teisme parodė, kad 2009-12-29 jis vartojo alkoholį. Jo žmonos tėvas A. P. pasakė, kad mirė pažįstamo Petro sūnus ir šiam reikia pagalbos. Petro tikslaus adreso jie nežinojo, tai automobiliu važiavo ieškoti Petro. Toje pačioje gatvėje gyvena jų pažįstamas A. M., todėl A. P. užėjo pas jį pasiteirauti, kur gyvena Petras. Jis su savo broliu J. P. sėdėjo automobilyje ir laukė apie 5-7 min. Po to jis nuėjo į A. M. kiemą. A. M. stovėjo prie savo namo, į jo pasisveikinimą neatsakė, o pasakė, kad gana vogti benziną. Tuo metu jo uošvis A. P. jam sudavė du kartus per pakaušį, o pasisukęs į A. M. jis pamatė, kad pastarasis prie namo kažką paėmė ir pastūmė jį į prieš metus jo sužalotą ranką. Tuomet jis griebė A. M. už apykaklės ir kartu su juo nugriuvo, norėdamas atimti lazdą, kuria prieš tai pastarasis jį stumtelėjo. Kad A. M. neatsikeltų, spaudė jį prie žemės. Kol jis su A. M. mušėsi, A. P. stovėjo šone ir bandė jį atskirti nuo A. M.. Kad A. P. muštų A. M., jis nepastebėjo. Į A. M. kiemą atėjęs brolis J. P. atėmė iš A. M. strypą ir jie visi išėjo iš A. M. kiemo, išvažiavo namo. Grįžę namo, jie visi trise išgėrė dar vieną butelį degtinės ir nusprendė grįžti pas A. M., kad jo atsiprašyti. Tačiau kelyje jį sulaikė policijos pareigūnai ir nuvežė į Vilniaus m. 2 PK (b.l. 188-189). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas po įvykio 2010-02-10, A. P. parodė, kad jam atėjus pas A. M., pastarasis nenoriai atsakė į jo sveikinimus, tuomet jis A. M. pasiteiravo, ar pastarasis pyksta dėl benzino. Tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kurio metu A. M. paėmė geležinį strypą ir juo sudavė jam, A. P., į ranką. Jie susistumdė, kai iš A. M. norėjo atimti strypą. Jis stipriai suėmė A. M. už rankų ir sudavė jam per kojas, kad šis nukristų ant žemės. Kad A. M. nesuduotų jam lazda, stipriai jį prispaudė prie žemės. Mušėsi ir nukritę ant žemės. Po to jis nukentėjusįjį nuramino ir, palikęs jį sėdintį ant žemės, išėjo. A. P. stovėjo šalia jų ir nesikišo. Jo brolis J. P. visąlaik buvo automobilyje ir atėjo prie jų tik tada, kad jis, A. P., jau buvo nuėjęs nuo A. M. (b.l. 43). Apklausiamas 2010-05-06 A. P. jau aiškino, kad kai su A. M. kilo konfliktas, jam A. P. sudavė ranka du kartus į pakaušį, tuomet A. M. paėmė strypą ir juo sudavė jam, A. P., į ranką. J. P. atėjo prie jų tik tuomet, kai jis, A. P., jau buvo užgulęs A. M. ir jį laikė. Kai pastarąjį nuramino, visi trys išėjo. Muštynės vyko tik tarp jo ir A. M. (b.l. 49-50). Tuo tarpu akistatos su A. M. 2010-05-06 metu, A. P. tvirtino, kad jis nematė, jog A. P. prie A. M. būtų vartojęs smurtą (b.l. 51-52).

Tuo pačiu pažymėtina, kad tokie nuteistojo A. P. parodymai prieštarauja kito nuteistojo - A. P. - parodymams. Gi, nuteistasis A. P. nuo pirmos apklausos aiškino, kad nematė kas pradėjo muštynes. Jis pamatė tada, kai A. P. su A. M. buvo pargriuvę ant žemės. Jis bandė juos pakelti ir išskirti, tačiau jam nesisekė, kadangi buvo neblaivus. Į kiemą atėjęs J. P. padėjo juos išskirti. Po to jis su A. P. ir J. P. sėdo į automobilį ir išvažiavo į namus. Asmeniškai jis nieko nemušė. Grįžę namo jie dar išgėrė degtinės ir viską papasakojo jo dukrai. Dukra jiems liepė nuvažiuoti ir atsiprašyti A. M. (b.l. 189). Be to, išklausęs nukentėjusiojo bei liudytojų A. U., M. R. parodymus, nuteistasis A. P. papildomai parodė, kad galėjo netyčia užkabinti A. M., norėdamas A. P. ir A. M. išskirti (b.l. 199).

Kaip jau buvo minėta, tokie nuteistųjų parodymai akivaizdžiai prieštarauja objektyviems medicininio tyrimo metu nustatytiems duomenims, juos taip pat paneigia iš esmės vienodi ir nuoseklūs nukentėjusiojo A. M. ir liudytojų, tame tarpe ir skunde minimo J. P., parodymai.

Taigi, iš nukentėjusiojo A. M. teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad 2009-12-29, apie 00.00 val., jis būdamas savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išgirdo beldimą į lango stiklą, o pažiūrėjęs pro langą pamatė stovintį A. P., su kuriuo buvo susipažinęs 2009-12-26. A. M. parodė, kad jis žinojo, jog pastarasis gyvena netoliese ir yra jo gerai pažįstamo A. P. draugas. Jis išėjo į kiemą, kur kalbėjosi su A. P. ir A. P.. Jis paprašė atvykusių vyriškių kalbėti tyliau, kadangi buvo vėlu, namuose miegojo jo vaikas, bei paprašė kitą kartą paskambinti prieš ateinant pas jį, paklausė ar ne A. P. nupylė benziną iš jo automobilio. Po to jis nusisuko ir norėjo eiti į namus, tačiau A. P., kuris buvo arčiausiai jo, sudavė jam kumščiu į ausį. Nuo smūgio jis apsvaigo ir parklupo. A. P. buvo toliau ir negalėtų jam smūgiuoti, nes nepasiektų ranka. Kai jis pargriuvo ant žemės, A. P. su A. P. pradėjo kojomis jį spardyti ir mušti kumščiais į galvą, t.y. A. P. sudavė jam kumščiu į galvos sritį apie 5-7 smūgius, o A. P. sudavė jam vieną smūgį keliu į galvą. J. P. jo nemušė (b.l. 189-190). Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, nes viso bylos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu jie buvo vienodi, juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Specialisto išvadoje Nr. G 4925/09 (01) nurodyta, kad A. M. padarytos kraujosruvos dešinio antakio srities odoje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose su kraujosruvomis dešinės akies apatinio voko odoje, kraujosruvos dešinio skruosto odoje, dešinio skruostikaulio lūžis, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimas apatinės lūpos raudonyje, viršutinio 1-o dešiniojo danties vainiko dalies nuskėlimas. Sužalojimai padaryti paveikus kietu, buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2009-12-29). Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl dešinio skruostikaulio lūžio A. M. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (b.l. 29-31).

Liudytoja A. U. parodė, kad 2009-12-28, apie 23.50 val., ji buvo savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Maudantis vonios kambaryje išgirdo triukšmą, sklindantį iš katilinės, kuri yra už vonios sienos ir pagalvojo, jog jos sugyventinis A. M. kapoja malkas katilinėje. Tačiau garsas buvo kitoks, kitų jokių balsų negirdėjo, pagalbos šauksmo nebuvo. Maždaug po 20 minučių į vonios kambarį atėjo A. M., kuris buvo sumuštas, jo veidas buvo kruvinas, marškiniai suplėšyti. A. M. jai liepė kviesti policijos pareigūnus. Ji, užėjusi į kambarį paimti mobilaus ryšio telefono, pro langą pamatė dviejų žmonių siluetus, išeinančius iš jų kiemo. Buvo tamsu, veidų ir kaip jie buvo apsirengę, ji nematė. A. M. jai pasakė, kad buvo atėję Archipas, J. P. ir dar kažkoks vyras, kurio ji nepažįsta. Jie norėjo užeiti į svečius, tačiau A. M. jų neįleido, tuomet jie A. M. sumušė. A. M. užsiminė, kad jam susidarė įspūdis, jog vyrai atėjo būtent tikslu jį sumušti. A. M. jai paaiškino, kad jį sumušė A. P. su kitu, jai nepažįstamu vyru, o J. P. stovėjo ir A. M. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo (b.l. 196). Analogiškas aplinkybes liudytoja A. U. nurodė viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo eigoje, todėl abejoti jų pagrįstumu, teismui pagrindo nėra.

Liudytojas M. R. parodė, kad jis dirba Vilniaus aps. VPK PR patruliu. 2009-12-29, apie 00.02 val., jis gavo iškvietimą vykti adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur turėjo laukti sumuštas pilietis. Nuvykus nurodytu adresu juos pasitiko sumuštas A. M., kuris paaiškino, kad pas jį atėjo trys pažįstami neblaivūs vyrai ir jį sumušė. Jį sumušę išvažiavo mėlynos spalvos „VW Caravele“ automobiliu. Apie 00.15 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje jis pastebėjo minėtą automobilį, kurį ir sustabdė. Automobilyje buvo A. P., J. P. ir A. P., kurie paaiškino, jog važiuoja iš A. M., su kuriuo aiškinosi santykius. Jie nebuvo sumušti, o kad sumušė A. M. jie neneigė, tačiau paaiškino, kad truputį sumušė. Jis sulaikė juos ir pristatė į policijos komisariatą (b.l. 199). Analogiškas aplinkybes liudytojas M. R. nurodė viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo eigoje, todėl abejoti jų pagrįstumu, teismui taipogi nėra pagrindo.

Liudytojas J. P. parodė, kad 2009-12-29 jis kartu su savo broliu A. P. ir žmona buvo svečiuose, kur vartojo alkoholį. A. P. žmonos tėvas A. P. pasakė, kad mirė pažįstamo Petro sūnus ir šiam reikia pagalbos. Jie Petro tikslaus adreso nežinojo, ir automobiliu važiavo jo ieškoti. Toje pačioje gatvėje gyvena jų pažįstamas A. M.. Todėl A. P. užėjo pas A. M. pasiteirauti, kur gyvena Petras. Jis su broliu A. P. sėdėjo automobilyje ir laukė A. P.. Nesulaukęs A. P., A. P. nuėjo pasižiūrėti kur jis yra, o jis liko sėdėti automobilyje. Maždaug po 10 minučių jis taip pat nuėjo pasižiūrėti, kur yra jo brolis su A. P.. Namo kieme jis pamatė gulintį ant žemės A. M. ir savo brolį A. P., kuris laikė A. M. prispaudęs prie žemės. A. P. stovėjo nuo jų netoli, pora žingsnių. Jis savo brolį A. P. atitraukė nuo A. M. ir tuo momentu pamatė, kad tarp jų ant žemės gulėjo kažkoks tai kotas, gal nuo kastuvo. Jis nutempė brolį A. P. į automobilį, o po to grįžo nutempti A. P. į automobilį ir jie išvažiavo. Jis A. M. nemušė. A. P. ir A. P. jam paaiškino, kad konfliktas įvyko dėl to, jog A. M. buvo nepatenkintas, kad jie atvažiavo vėlai. Liudytojas nurodė, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, geriau žinojo ir atsiminė 2009-12-29 A. M. namo kieme įvykio aplinkybes. Patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad matė kieme muštynes tarp jo brolio A. P., A. P. ir A. M., ir tai, kad abu, t. y. ir jo brolis, ir A. P. laikė gulintį ant žemės A. M., o jis priėjo prie jų ir atitraukė savo brolį nuo A. M., o po to ir A. P. (b.l. 210-211).

Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai nurodo, jog teismas nesivadovavo neva jį teisinančiais liudytojo J. P. parodymais. Priešingai skundo argumentams, šio liudytojo teisme duoti parodymai ne tik kad nepatvirtina A. P. parodymų, bet paneigia ir A. P. parodymus apie tai, jog jis nemušė nukentėjusiojo. Konstatuotina, kad nuteistasis A. P. sau naudinga linkme interpretuoja liudytojo J. P. paaiškinimus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Aukščiau minėti byloje surinkti įrodymai paneigia nuteistojo A. P. versiją, kad jis visus veiksmus atliko gindamasis nuo agresyvių A. M. veiksmų, neva siekdamas atimti iš pastarojo lazdą. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1, 2 dalys). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, būtinosios ginties teisėtumo būtina sąlyga yra tai, jog pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 5,6 p.). Aukščiau minėtų duomenų analizė rodo, kad nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis A. M. prieš pat jo sužalojimą būtų sudavęs kokius nors smūgius A. P., arba būtų jo atžvilgiu atlikęs veiksmus, kuriuos nurodė nuteistasis. Taipogi nenustatyta, kad būtų kilusi kokia nors reali grėsmė A. P. sveikatai arba, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, jog nukentėjusysis A. M. panaudos fizinį smurtą jo atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, kad A. M. padarė A. P. kokius nors kūno sužalojimus arba kėsinosi juos padaryti, atkreipiant dėmesį į tai, kad A. P. nurodomą susistumdymo priežastį – lazdos panaudojimą nenurodė nei vienas tiesiogiai įvykį matęs ar konflikte dalyvavęs asmuo. Akivaizdu, kad nuteistojo A. P. ir A. P. veiksmai prieš A. M. buvo neadekvatūs, nors ir darant prielaidą, kad tarp šių asmenų buvo kilęs konfliktas. Nustatytos aplinkybės ir nuosprendyje išdėstyti teismo argumentai patvirtina išvadą, kad nuteistasis A. P. veikė ne būtinosios ginties situacijoje.

Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą dėl A. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. l d.

Apeliacinius skundu nuteistasis A. P. ginčija jam paskirtos bausmės rūšį ir jos dydį, motyvuojant tuo, kad buvo pažeisi LR BK 61 str. 2 d. reikalavimai, tačiau tokie apelianto teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas A. P. bausmę LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, LR BK 41 str. įtvirtintų bausmės tikslų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė nuteistajam A. P. bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, teismas įvertino tai, jog A. P. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 3 d.), nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio (A. P. nustatyta 2,04 prom. alk. – b.l. 55). Taip pat įvertino nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis –anksčiau 2 kartų teistas, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už kito žmogaus sužalojimą, suduodant smūgį keliu į gyvybiškai svarbų organą – galvą, nusikalto neišnykus teistumui. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo.

Skiriant bausmę teismas įvertino ne tik aukščiau paminėtas aplinkybes, bet atsižvelgė ir į tai, kad nėra A. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

LR BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatyta ne tik laisvės apribojimo ir arešto bausmė, bet ir laisvės atėmimo bausmė, t. y. laisvės atėmimą iki trejų metų. Kaip jau minėta aukščiau, A. P., nusikaltimo darymo metu, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, turėjo neišnykusį teistumą už sunkius nusikaltimus (nusikalstamas susivienijimas, didelės vertės turto prievartavimas). Apylinkės teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, A. P. pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą bausmės rūšį - areštą, pagrįstai parinkdamas maksimalų jo dydį, numatytą LR BK 49 str. 3 d., kas, kolegijos nuomone, leis įgyvendinti LR BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus. Kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka LR BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Skundo argumentai, susiję su apelianto šeimynine padėtimi, negali būti pagrindu naikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendį. Kolegija pažymi, kad iki nusikalstamos veikos padarymo A. P. nedirbo, todėl nelabai suprantamas jo teiginys, jog jis yra vienintelis šeimos maitintojas. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

n utarė:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.