- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-04
- Bylos Nr.
- 2A-157-601/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pran.), Birutė Bobrel, Neringa Venckienė
- Pareiškėjas
- G. A. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos, V. P.
- Advokatai
- Redvita Vladarskytė
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Neringai Venckienei, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant pareiškėjos G. A. M. atstovei advokatei Redvitai Vladarskytei, suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Agnei Surblienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-01081-221/2008 pagal pareiškėjos G. A. M. patikslintą pareiškimą su suinteresuotais asmenimis Kauno apskrities viršininko administracija, V. P. dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja patikslintu pareiškimu teismo prašė: nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad teisę į nuosavybės teisių atstatymą suteikiantis dokumentas - 1937 m. liepos 6 d. pirmojo akto Nr. 653 išrašas, kuriame nurodytos pirkėjų pavardės S. K. ir E. K. , priklauso S. K. , mirusiam (duomenys neskelbtini) ir E. K. , mirusiai (duomenys neskelbtini); kad S. ir E. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 878 kv. m. žemės sklypą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei nuosavybės teisių atkūrimo tikslu dėl svarbių priežasčių atnaujinti terminą pateikti giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisėms į S. ir E. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 878 kv. m. žemės sklypą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini) , atkurti (b. l. 117-120).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Teismas nustatė, kad pareiškėja G. A. M. (t. 1, b. l. 15) yra E. K. , mirusios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 24) ir S. K. , mirusio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 25), duktė (t. 1, b. l. 37, 38, 39, 47, 100, 121-122, 123, 136-138). Pareiškėja G. A. M. 1991-12-30 kreipėsi į Kauno miesto valdybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvų S. ir E. K. nuosavybės teisėmis valdytą 878 kv. m. žemės sklypą, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 15-16). 1998-04-15 Kauno apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija nutarė, jog G. A. M. pateiktų dokumentų pakanka įrodyti 878 kv. m. žemės valdymui nuosavybės teisėmis (t. 1, b. l. 22-23). 2002-05-07 komisija pakartotinai apsvarstė nuosavybės teisių atkūrimo galimybes pretendentei G. A. M. ir vadovaujantis LAT 2001-11-21 nutartimi, kuria nustatyta, kad užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotam turtui, nutarė pretendentei pasiūlyti kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo (t. 1, b. l. 31), pareiškėjai protokolo išrašas buvo persiųstas 2002-09-09 raštu (t. 1, b. l. 30). Teismas sprendė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ji neturi tiesioginio įrodymo, patvirtinančio žemės savininko valdymo nuosavybės teise faktą jos nacionalizacijos metu (Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 12 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 1937-07-06 pas Aleksoto notarą S. Žilinską buvo sudarytas ir jo patvirtintas aktas apie tai, kad S. K. ir E. K. užpirko iš O. P. , veikiančios per įgaliotinį V. P. , 878 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , Kauno apskrityje (Pirmasis akto išrašas Nr. 653) (t. 1, b. l. 40-42). Kadangi iš pareiškėjos gimimo, santuokos, tėvų mirties liudijimų bei kitų dokumentų matyti, kad pareiškėjos tėvų pavardės ir tėvo vardas buvo įrašomi klaidingai (t. 1, b. l. 24, 25, 37, 38, 39, 47, 100, 121-122, 123, 136-138), teismas laikė, jog minėtas aktas priklausė pareiškėjos tėvams S. K. ir E. K. . Sandorio sudarymo metu Užnemunėje galiojo Napaleono kodeksas, kurio 1589 str. numatė, kad preliminarus susitarimas dėl pirkimo - pardavimo buvo prilyginamas pirkimo - pardavimo sutarčiai, jeigu tokioje sutartyje buvo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties dalyko ir kainos. Tokia sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta (Napaleono kodekso 1582-1583 str.). Iš 1937-07-06 sudaryto užpardavimo akto turinio matyti, kad šalys, t. y. O. P. , veikianti per įgaliotinį V. P. , ir S. bei E. K. susitarė, jog S. ir E. K. perka 878 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) , Kauno apskrityje ir pusę sumos – 1 317 Lt pardavėjai sumokėjo sutarties pasirašymo metu. Likusią dalį – 1 317 Lt, E. ir S. K. turėjo sumokėti per trejus metus, numatant mokėjimo terminus. Todėl teismas laikė, jog užpardavimo aktu, tai yra preliminariu susitarimu, buvo aptartas sutarties dalykas ir kaina. Šis aktas buvo patvirtintas notariškai. Užpardavimo akte taip pat numatyta, kad pirkimo – pardavimo aktas turi būti surašytas šioje pačioje notarinėje kontoroje, kada bus sumokėta visa pardavimo suma. Pareiškėjos atstovės aiškinimą, kad S. ir E. K. pirko žemę iš P. patvirtino liudytojai S. D. (t. 1, b. l. 169), R. Č. (t. 1, b. l. 169), Rima Tulauskienė (t. 1, b. l. 169-170) ir netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo. Tai patvirtina ir rašytiniai įrodymai, o būtent, 1949-08-04 Kauno miesto DŽDT Komunalinio ūkio skyriaus išvada, kad žemės sklypas užpirktas iš O. P. abiejų K. vardu ir abu laikytini namų valdos savininkais, o V. ir O. P. žemę pardavinėjo statyboms sklypais (t. 1, b. l. 26-27). 1950 m. kovo mėnesį apklausus E. ir S. K. , jie taip pat patvirtino, kad žemę nusipirko, sumokėjo pinigus, o namą pasistatė taip pat bendrai (t. 1, b. l. 28-29). Leidimas statyboms išduotas 1937-10-23 (t. 1, b. l. 43). Garliavos valsčiaus viršaičio 1940-08-16 Kauno apskrities viršininkui pateiktose žiniose nurodyta, kad S. K. Julijanavoje turi nebaigtą statyti 2 aukštų medinį gyvenamąjį namą (t. 1, b. l. 33). Šiuo metu pastatai tebestovi žemės sklype ir registruoti pareiškėjos ir R. T. vardu (t. 1, b. l. 35-36). Nėra jokių įrodymų apie tai, kad S. ir E. K. nebuvo įvykdę užpardavimo akto sąlygų. Suinteresuotasis asmuo V. P. taip pat nepareiškė jokių pretenzijų dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, palikdamas spręsti teismo nuožiūra (t. 1, b. l. 70). Taigi, nors užpardavimo aktas nėra pirkimo pardavimo sutartis, tai yra tik preliminari sutartis, tačiau iš nurodytų aplinkybių, teismas laikė, kad pirkėjai S. ir E. K. ir pardavėjas buvo sutarę dėl sutarties dalyko ir kainos, o pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog pirkėjai buvo įvykdę užpardavimo sutartyje numatytas sąlygas, ir nors nuosavybės teisės perėjimo faktas nebuvo įformintas, kaip to reikalavo tuo metu galioję teisės aktai, tačiau tai nebuvo padaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo šalių. Todėl, atsižvelgiant į sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygas, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais (CK 1.5 str.), teismas konstatavo, jog pareiškėja pagrindė ir įrodė prašymą dėl žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos (CPK 444 str. 2 d. 5, 8 p.). Pareiškėja yra praleidusi terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti ir prašo šį terminą atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, kuriomis nurodo pareiškėjos amžių, ligą, susiklosčiusią teismų praktiką. Pareiškėja apie tai, kad trūksta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų su siūlymu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo informuota 2002-09-09 raštu. Pareiškėjos atstovės nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjos dukrai žemėtvarkos skyriaus darbuotojai žodžiu paaiškino, jog į teismą kreiptis reiktų vėliau, sulaukus sprendimų nagrinėjamose bylose, nes tuo metu buvo pasikeitusi teismų praktika, pripažįstant, kad užpardavimo sutarties nuosavybės teisėms įrodyti nepakanka, patvirtino liudytoja R. T.. Toks aiškinimas byloje liko nepaneigtas. Teismas laikė, jog būtent pasikeitusi teismų praktika sąlygojo tai, kad pareiškėjos prašymas ir pateikti dokumentai buvo svarstomi antrą kartą (pirmą kartą, tai yra 1998 m. buvo pripažinti tinkami ir pakankami, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės). Pareiškėja G. A. M. (t. 1, b. l. 46) yra pirmos grupės invalidė (t. 1, b. l. 18), kad jos sveikta pablogėjo apie 2002-2003 m. patvirtino liudytojai bei apie tai galima spręsti iš invalidumo pažymėjimo - 2003 m. nustatytas pirmos grupės invalidumas su visiška negalia, reikalinga nuolatinė slauga (t. 1, b. l. 17). Teismas sprendė, kad šios aplinkybės rodo, kad pareiškėja pati negali savimi pasirūpinti, R. T. paaiškinimas, kad pati liudytoja buvo aplaidi, taip pat patvirtina aplinkybę, jog pareiškėja yra priklausoma nuo kitų asmenų ir pati aktyviai veikti negali. Teismų praktika pradėjo keistis 2005 m., apie ką, kaip aiškino pareiškėjos atstovė, pareiškėja sužinojo 2006 m. ir 2006-08-24 įgaliojo R. T. atstovauti jos interesams (t. 1, b. l. 164-165). Buvo kreiptasi dėl papildomų įrodymų surinkimo ir 2007-02-14 pateiktas pareiškimas teismui. Įvertinant aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant tai, kad terminas iš naikinamojo pakeistas į atnaujinamąjį, kas rodo, jog įstatymų leidėjas siekia užtikrinti socialinio teisingumo įgyvendinimą, kad maksimaliai visi asmenys galėtų pasinaudoti restitucijos teise, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), teismas sprendė, jog pareiškėja terminą dokumentams, patvirtinantiems prašymo pagrįstumą, praleido dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis ir terminą atnaujino (CK 1.117 str. 4 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo 10 str. 1 d., 4 d., CPK 4 str., LAT 2006-03-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-193/2006).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą c. b. Nr. 2-01081-221/2008, ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti visa apimtimi. Motyvuose nurodo:
1) teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, kadangi pareiškėja beveik po 5 m., kai sužinojo, jog jos pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti į jos tėvų iki nacionalizacijos valdytą žemę, kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o tai nėra protingas laiko tarpas;
2) nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad pateikti prašymą teismui trukdė silpna sveikata ir amžius, kadangi pareiškėja, 1991-12-30 pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvų valdytą žemės sklypą, jau sirgo, jai buvo nustatyta I invalidumo grupė;
3) nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog ilgą laiką jai nepavyko gauti dokumentų, patvirtinančių, kad žemės sklypas nuosavybės teisėmis priklausė pareiškėjos tėvams bei užtruko dokumentų paieška archyvuose. Pažymėtina, kad minėtų dokumentų paieška archyvuose užtruko apie 2 mėn., ką patvirtina archyvų pažymos Nr. R4-5109 bei Nr. (10.6)V 10-5275;
4) pareiškėja ir jos atstovė nepateikė įrodymų apie tai, kad pareiškėjos sveikatos būklė pablogėjo nuo 2002 m. iki 2007 m. Pareiškėja negalėdama pati įgyvendinti savo teisių, turėjo realią galimybę veikti per atstovą, o aplinkybė, kad ji tik 2006-08-24 įgaliojo savo dukrą R. T., atstovauto jos interesus, yra pačios pareiškėjos aplaidumas ir neveikimas;
5) teismas padarė nepagrįsta išvadą, jog byloje liko nepaneigtas pareiškėjos atstovės aiškinimas, kad Kauno m. žemėtvarkos skyriaus darbuotojai žodžiu paaiškino, jog į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo reikėtų kreiptis vėliau, nes 2002-05-07 Kauno apskrities viršininko 2002-03-08 įsakymu Nr. 01-114 sudaryta komisija nutarė pareiškėjai siūlyti kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo, apie tokį sprendimą pareiškėja buvo informuota 2002-09-09;
6) nepagrįsti pareiškėjos atstovės argumentai, jog į teismą kreipėsi po 5 m. dėl to, kad iki tol nebuvo suformuotos LAT praktikos dėl nuosavybės teise valdymo fakto nustatymo pagal užpardavimo sutartį, kadangi tik patys asmenys kreipdamiesi į teismus sudaro prielaidas LAT formuoti atitinkamą praktiką;
7) teismas spręsdamas ginčą netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi iš pareiškėjos pateiktų duomenų negalima nustatyti ar S. ir E. K. įvykdė užpardavimo sutarties sąlygas, t. y. sumokėjo visą sutartą sumą, todėl negalėjo būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Pareiškėja nepateikė žemės sklypo pirkimo – pardavimo akto, be to 1937-07-06 akto nuorašas Nr. 653, patvirtintas 1950-03-17 Kauno antrosios valstybinės notarų kontoros, todėl laikytina, jog užpardavimo sutartyje nurodytos sąlygos nebuvo įgyvendintos ir pirkimo – pardavimo aktas nebuvo surašytas, kadangi jei minėtas aktas būtų surašytas, notaras būtų išdavęs akto nuorašą, o ne užpardavimo sutarties nuorašą;
8) aplinkybė, jog žemės sklype yra pastatyti pareiškėjos tėvų pastatai, neįrodo nuosavybės teisių į žemės sklypą, nes nebuvo surašytas pirkimo – pardavimo aktas (1937-07-06 pirmojo akto išrašo Nr. 653 nuorašo 2 paragrafas);
9) teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjos tėvai nebuvo įvykdę užpardavimo sutarties sąlygų, priešingai, byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvai įvykdė užpardavimo sutarties sąlygas. Darbo žmonių deputatų tarybos komunalinio skyriaus išvada nepatvirtina, kad iki 1940-07-22 E. ir S K. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, be to, šis dokumentas remiasi užpirkimo aktu, o ne pirkimo – pardavimo aktu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja A. G. M. teismo prašo atmesti KAVA apeliacinį skundą, o 2008 m. spalio 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Motyvuose nurodo:
1) institucija sprendžianti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus 1998 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų pakanka nuosavybės teisių atkūrimui į 878 kv. m. žemės sklypą. 2002 m. pasikeitus teismų praktikai, vadovaujantis LAT 2001 m. lapkričio 21 nutartimi, Kauno apskrities viršininko sudaryta komisija nusprendė, kad jos pateiktų dokumentų atkurti nuosavybės teisių nebepakanka. Teismų praktika dėl užpardavimo sutarties vertinimo pradėjo keistis tik 2005 m., apie tai pareiškėjai tapo žinoma 2006 m. rugsėjo mėn., kada ir buvo pradėti rengti dokumentai teismui;
2) teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl amžiaus ir sveikatos būklės, kad jos sveikata ypatingai pablogėjo apie 2002-2003 m. - buvo nustatytas I grupės invalidumas su visiška negalia ir būtina nuolatinė slauga;
3) apie tai, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pareiškėjai tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu;
4) nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo teisės normų reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi byloje esantys įrodymai (1937 m. liepos 6 d. užpardavimo aktas, jo 3 paragrafas) ir sandorio sudarymo metu Užnemunėje galiojusio Napaleono kodeksas 1589 str. patvirtina, kad pareiškėjos tėvai žemės sklypą valdė nuosavybės teise iki nacionalizacijos;
5) teismas pirmiau turi nuspręsti dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumo ir tik pripažinus, kad toks faktas nustatytinas, yra pagrindas konstatuoti, jog yra teisinės prielaidos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei įgyvendinti - prašyti atnaujinti terminą procedūriniams veiksmams atlikti, taigi ir nagrinėti tokį prašymą iš esmės (LAT 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-531);
6) KAVA apeliaciniu skundu neginčija sprendimo dalies dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad teisę į nuosavybės teisių atstatymą suteikiantis dokumentas - 1937 m. liepos 6 d. pirmojo akto Nr. 653 išrašas, kuriame nurodytos pirkėjų pavardės S. K. ir E. K. , priklauso S. K. ir E. K. , todėl teismo sprendimas šioje dalyje laikytinas teisėtu, pagrįstu ir paliktinas galioti.
Teismo posėdžio metu apelianto atstovė prašė patenkinti apeliacinį skundą, o pareiškėjos atstovė prašė atmesti apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 30 d. pareiškėja A. G. M. įstatymų nustatyta tvarka, kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvų S. ir E. K. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 878 kv. m. žemės sklypą, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini) (iki nacionalizacijos – (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 15-16). Su prašymu buvo pateiktas archyvinis dokumentas – pirmasis akto išrašas Nr. 653, pagal kurį buvo sudaryta užpardavimo sutartis tarp S. ir E. K. ir O. P. dėl 878 kv. m. žemės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo (1 t., b. l. 40-42). 1998 m. balandžio 15 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija nusprendė, kad pateiktų dokumentų pakanka įrodyti žemės valdymui nuosavybės teisėmis G. A. M. į 878 kv. m. žemės sklypą (1 t., b. l. 22-23). 2002 m. gegužės 7 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste nutarė, kad G. A. M. – vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartimi, kuria nustatyta, kad užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotajam turtui, o šalys tik susitaria už sutartą kainą ir nustatytu laiku ateityje sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, komisija siūlo kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo. Apie ši sprendimą pareiškėja buvo informuota 2002 m. rugsėjo 9 d. raštu. Pareiškimą teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, pareiškėja padavė 2007 m. vasario 14 d.
Apeliaciniu skundu Kauno apskrities viršininko administracija ginčija, kad teismas nepagrįstai nustatė žemės valdymo nuosavybės teise faktą bei nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl apeliacinės instancijos teismas tiria ir vertina aplinkybes bei įrodymus dėl šių teismo sprendimu patenkintų reikalavimų.
Dėl nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdyto 878 kv. m. žemės sklypo.
Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, laikytini nepagrįstais. Pagal CPK 445 str. ir 447 str. reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškime teismui turi būti nurodoma, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą. Pareiškėja šiuos reikalavimus įvykdė, t. y. pateikė archyvinius dokumentus (sudarytą žemės užpardavimo sutartį, 1949 rugpjūčio 4 d. Kauno miesto DŽDT Komunalinio ūkio skyriaus išvadą, 1950 m. kovo 20 d. apklausimą, 1937 m. spalio 23 d. leidimą statyboms, 2006 m. gruodžio 8 d. pažymą), dokumentus apie toje žemėje pastatytus pareiškėjos tėvų pastatus, kurie išlikę ir nuosavybės teisėmis valdomi šiai dienai, liudytojų parodymus bei Kauno apskrities viršininko administracijos sudarytos komisijos nutarimą, jog dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjai reikia kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų pareiškėjos įrodymų padarė išvadą, jog pareiškėja įrodė, jog S. ir E. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 878 kv. m. žemės sklypą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini) . Su šia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka ir laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog sudaryta užpardavimo sutartis ir kiti archyviniai dokumentai nesudaro pagrindo daryti išvados, jog ginčo žemės sklypas buvo valdomas nuosavybės teisėmis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog užpardavimo sutartis yra preliminarus susitarimas dėl pirkimo pardavimo sutarties. Ginčo žemės sklypas yra Užnemunės teritorijoje, kurioje tuo laikotarpiu galiojo Napaleono kodeksas, pagal kurio 1589 str. nuostatas preliminarus susitarimas dėl pirkimo-pardavimo buvo prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai, jeigu tokioje sutartyje buvo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties dalyko ir kainos. Tokia sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog užpardavimo sutartimi buvo susitarta dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalyko ir kainos (sutartis patvirtinta notaro), su tuokia išvada sutinka ir teisėjų kolegija, be to su tuo sutinka ir apelianto atstovė, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, kartu atsižvelgdamas ir į kitus byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, jog yra pakankamai įrodymų, jog S. ir E. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 878 kv. m. žemės sklypą. Apeliacinio skundo argumentas, jog nėra duomenų, kad buvo įvykdytos užpardavimo sutarties sąlygos (sumokėta visa sutarta suma), todėl negalima pripažinti šio juridinę reikšmę turinčio fakto, laikytinas nepagrįstu, nes laikas kada turėjo būti sumokėta visa suma suėjo jau įvykus nacionalizacijai. Be to pažymėtina, kad esant duomenims apie įvykdytas užpardavimo sutarties sąlygas (sumokėta visa suma), byla dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą pripažinimo nebūtų reikalinga. Byla dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo būtų netgi negalima, o užvestą tokią bylą reikėtų nutraukti (CPK 293 str. 1 p., 445 str.). Pažymėtina ir ta aplinkybė, jog 2005 m. kovo 31 d. Kauno apygardos teismo sprendimu analogiškomis aplinkybėmis (remiantis užpardavimo sutartimi) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas (1 t. b. l. 19-21).
Dėl termino papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Įstatymo) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse piliečiams nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, pateikti. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o dokumentai, patvirtinantys tokių prašymų pagrįstumą, - iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nurodyti terminai nėra naikinamieji, įstatymo nuostatos leidžia teismui, pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, praleistus terminus atnaujinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl įstatymų nustatytų terminų atnaujinimo pagrindų: termino praleidimo priežasčių svarbumą kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti teismas, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir į kitas reikšmingas aplinkybes (terminą praleidusio asmens individualias savybes ir pan.), nustatydamas termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, trukmę ir įvertindamas, ar aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus, egzistavo termino eigos metu, ar jos priklausė nuo asmens valios, taip pat ar po to, kai nurodytos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan.
Nustatyta, kad pareiškėjai 2002 m. rugsėjo 9 d. raštu buvo pranešta, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartimi, kuria nustatyta, kad užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotajam turtui, o šalys tik susitaria už sutartą kainą ir nustatytu laiku ateityje sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, komisija siūlo kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo, nors 1998 m. balandžio 15 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija buvo nusprendusi, kad pateiktų dokumentų pakanka įrodyti žemės valdymui nuosavybės teisėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartimi Nr. 3K-3-47/2005 buvo konstatuota, kad (analogiškoje pagal faktines aplinkybes byloje) tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartimi, nes minėta nutartis buvo priimta dėl žemės sklypo, esančio teritorijoje, kurioje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymo sąvadas, kuris skirtingai reguliavo užpardavimo sutarties nuostatas, negu Napaleono kodeksas, kuris taikytinas Užnemunės teritorijoje. Taigi nustačius šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2002 m. gegužės 7 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sudarytos komisijos sprendimas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartimi, siūlyti pareiškėjai kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo buvo nepagrįstas ir klaidinantis pareiškėją, jį priimant, neįvertinta, kad sprendžiant ginčo sklypo nuosavybės teise valdymo klausimą turėjo būti remiamasi tuo metu, toje teritorijoje galiojančiais įstatymais (Napoleono kodeksas). Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, į tai, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus (74 metai), buvo I gr. invalidė, jos sveikata pablogėjo 2002 m.-2003 m., 2003 m. jai buvo nustatyta visiška negalia ir nuolatinės priežiūros reikalingumas, į tai, kad jai pateikta informaciją yra klaidinanti sužinojo tik 2006 m. rugsėjo mėnesį, rinko duomenis iš archyvų ir pareiškimą teismui padavė 2007 m. vasario 14 d., vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyta, jog priimant sprendimą būtų pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos, todėl tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.