- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-02
- Bylos Nr.
- I-3775-142/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Resota“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Saulius Tamošaitis
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Resota“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
UAB „Resota“ (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą (b. l. 1–8), kuriame prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. S-77-(7-80/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė, VMI) 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69-35 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)-102.
Paaiškina, kad Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr.(6.5.)-1145 dalimi yra reikalaujama sumokėti 263 309,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 44 263,00 Lt GPM delspinigių ir 131 655,00 Lt GPM baudos, Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. (6.5.)-16 dalimi reikalaujama sumokėti 278 789,00 Lt GPM, 53 706,00 Lt GPM delspinigių ir 139 395,00 Lt GPM baudos. Susumavus mokestinę prievolę pagal minėtus sprendimus, bendroje sumoje yra prievolė sumokėti 542 098,00 Lt GPM, 271 050,00 Lt GPM baudos ir 97 969,00 Lt GPM delspinigių. Tačiau VMI atstovė į Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamą administracinę bylą dėl turto arešto masto sumažinimo (administracinė byla Nr. I-4223-764/2012) 2012 m. lapkričio 14 d. pateikė mokestinių prievolių kompiuterinį išrašą, kuriame nurodyta, kad priskaičiuota bendro dydžio GPM bauda 271 050,00 Lt (kaip ir nurodyta Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimuose), o delspinigiai nurodyti net 515 422,52 Lt (Klaipėdos apskrities VMI 2005 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimuose nurodyta tik 97 969,00 Lt). GPM mokesčio nepriemoka apskaičiuota – 542 098,00 Lt, o netesybos (baudos ir delspinigiai) apskaičiuotos net – 786 472,52 Lt. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 16 d. prašymu vietos mokesčių administratoriaus paprašė panaikinti arba bent jau iš esmės sumažinti delspinigius ir baudas, nes šios netesybos yra neprotingo dydžio, t. y. gerokai viršija pačią nepriemoką. Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. (6.5)-102 prašymo netenkino. Šį sprendimą patvirtino ir paliko nepakeistą VMI 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 69-35 bei MGK 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. S-77-(7-80/2013). Pareiškėja nesutinka su MGK sprendimu ir skunde pasisako dėl sankcijos dydžio ir pagrįstumo. Paaiškina, kad pareiškėja 2012 m. lapkričio 16 d. prašyme išreiškė nuomonę, jog delspinigiai apskaičiuoti klaidingai, t. y. delspinigiai vietoj Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimuose nurodytų 97 969,00 Lt yra sistemos išraše nurodomi net 515 422,52 Lt dydžio (šiam momentui gal ir dar didesni) ir skaičiuojami ne nuo minimais Klaipėdos AVMI sprendimais priskaičiuoto 542 098,00 Lt GPM, o nuo 608 778,00 Lt GPM. Pareiškėja prašė peržiūrėti minėtais Klaipėdos AVMI sprendimais priskaičiuoto GPM ir delspinigių dydžius. Mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 19 straipsnio l dalies l punkto, 27 straipsnio l dalies 5 punkto, 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neatsakė į prašymo dalį dėl VMI kompiuterinėje sistemoje galimai esančios klaidos dėl mokestinių prievolių, nepagrindė mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nors žodžiu pareiškėja ir paprašė darbuotojų pateikti delspinigių skaičiavimo ataskaitų išklotinę, iš kurios būtų aišku, už kurį laikotarpį, kokio dydžio ir nuo kokių priskaičiuotų mokesčių yra priskaičiuoti delspinigiai, tačiau tokių duomenų pareiškėja negavo ir jie nepateikti sprendime. Todėl negalima išvada, kad netesybos priskaičiuotos tinkamai, nes administratorius nepagrindė delspinigių skaičiavimo teisingumo objektyviais įrodymais, nepateikė mokesčio mokėtojui aktualios informacijos, dėl kurios jis iškėlė ginčą. Todėl sprendimai turi būti panaikinti, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėja remiasi administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556- 15/2010), aiškina, kad teismų praktikoje laikomasi tokios pozicijos, jog mokesčių administratoriaus sprendimas (jo dalis), kuriame nėra pateikta išieškotinų delspinigių apskaičiavimų, t. y. nenurodoma, nuo kokios sumos, kokio dydžio, už kokį laikotarpį ir kokiais teisės aktais vadovaujantis yra skaičiuojami delspinigiai, o taip pat nepateikiama aritmetinė delspinigių apskaičiavimo išraiška, turi esminių turinio trūkumų, todėl nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu pagal VAĮ 8 straipsnio l dalį. MGK nepagrįstai nurodė, jog visa informacija neva yra žinoma ir aiški remiantis Klaipėdos AVMI sprendimais, todėl mokesčių administratoriaus informacijos nepateikimo nelaikė teisės aktų pažeidimu ar nustatytų pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Be to, MGK visiškai neįvertino ir to, kad pareiškėjos buhalterė 2013 m. sausio 2 d. ir 2013 m. sausio 3 d. skambino telefonu į Klaipėdos AVMI ir klausė apie tai, kokiu būdu yra priskaičiuoti itin dideli delspinigiai, t. y. koks jų apskaičiavimo pagrindimas/mechanizmas. Tačiau Klaipėdos AVMI darbuotojai paaiškino, kad delspinigius skaičiuoja „sistema“ ir jie nieko nežino ir negali paaiškinti, kodėl priskaičiuotas toks delspinigių dydis ir kaip jie priskaičiuoti. Tai yra akivaizdus pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas ir teisės aktų pažeidimas. Todėl pareiškėja nesutinka su skundžiamo sprendimo išvadomis, kad nėra pagrindo atleisti nuo delspinigių mokėjimo, nes prašomos informacijos nepateikimas, priskaičiuotų mokesčių nepagrindimas prilygsta neveikimui, t. y. pagrindams, nustatytiems MAĮ 141 straipsnio l dalies 2 punkte, 4 punkte, nes mokesčių administratoriaus neveikimas ar netinkamas veikimas nepriklauso nuo mokesčio mokėtojo valios. Mano, kad yra pagrindas naikinti priskaičiuotus (skaičiuojamus) delspinigius ar bent jau mažinti jų dydį, nes mokesčių administratorius nepagrindė apskaičiuotų delspinigių dydžio. Be to, mokesčių administratorius ir MGK nepilnai išnagrinėjo pareiškėjos 2012 m. lapkričio 16 d. prašymą, nes nepasisakė apie galimybę mažinti netesybas, tik nurodė, kad nėra pagrindo panaikinti delspinigius ir/ar baudas. Tai rodo, kad sprendimai priimti formaliais pagrindais, nevykdant įstatymuose nustatytos pareigos patikrinti pavaldžios institucijos priimtą sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Tokį MGK aplaidų skundžiamo sprendimo tyrimą ir vertinimą rodo ta aplinkybė, kad pati MGK apsibrėžė ginčo nagrinėjimo ribas tik dėl pareiškėjos neatleidimo nuo delspinigių ir baudų teisėtumo ir pagrįstumo. Skundo dalis dėl delspinigių ir baudos dydžio nesumažinimo net nebuvo laikytina bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad MGK savo sprendime nurodė, jog LVAT paliko galioti Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. (6.5)-16 nurodymus dėl GPM ir GPM delspinigių sumokėjimo, tačiau mokesčių administratoriaus paskirtą 50 proc. dydžio 139 395,00 Lt GPM baudą sumažino iki 30 proc. dydžio 83 637,00 Lt GPM baudos. Remiantis šiuo teismo sprendimu, ir 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 paskirta 131 655,00 Lt GPM bauda yra aiškiai per didelė (50 proc. dydžio), todėl yra pagrindas ją mažinti. Tačiau MGK į tokį teismo sprendimą neatsižvelgė, todėl apie galimybę mažinti baudos dydį (paskirtą 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu) net nepasisakė. Kadangi mokesčių administratorius nepateikė ir nepagrindė tokių neproporcingai didelių delspinigių apskaičiavimo, taip pat nepagristai paskyrė maksimalią 50 proc. dydžio bauda, laikytina, kad delspinigiai ir bauda buvo apskaičiuoti nepagrįstai. Pareiškėja remiasi LVAT 2001 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575- 2144/2011, kurioje yra išaiškinimas dėl konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų taikymo sprendžiant dėl už teisės pažeidimus valstybės nustatomų poveikio priemonių taikymo. Mokesčių administratorių sprendimuose nėra pagrista, kad dėl to, jog laiku nebuvo sumokėta 542 098,00 Lt GPM, valstybė patyrė daugiau kaip 786 472,52 Lt žalą, o MGK tik rėmėsi suformuota teismų praktika ir deklaratyviai nurodė, kad žala biudžetui padaroma laiku nesumokėjus mokesčių. Tačiau, ar žala, pasireiškianti 786 472,52 Lt dydžio suma, yra reali ir pagrįsta, ir ar gali būti reikalaujama tokios neproporcingos, neteisingos ir neprotingos žalos atlyginimo, kai dėl to kitai šaliai (pareiškėjai) gali kilti neigiamo turtinio pobūdžio pasekmės, pareiškėja gali atsidurti finansiškai sunkioje padėtyje, o priimtas sprendimas gali būti pilnai ir neįvykdytas, kadangi jau pati nepriemoka – 542 098,00 Lt GMP – yra pakankamai didelė ir įmonei sunku sumokėti tokią sumą, o netesybos yra dar didesnės, todėl pareiškėjai iškiltų didelių sunkumų pilnai įvykdyti tokį sprendimą. Pareiškėja ne vengia vykdyti savo prievolę, o prašo laikytis bendradarbiavimo pareigos ir padėti mokesčių mokėtojui atlikti savo pareigas, sumažinant netesybų dydį. Delspinigių paskirtis nėra baudinė, nes jie atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagristai praturtėti kitos šalies sąskaita. Mano, kad toks netesybų dydis, kuris priskaičiuotas pareiškėjai, yra neprotingai didelis, neatitinka netesybų paskirties, proporcingumo, protingumo ir teisingumo principų, nes tokio dydžio delspinigiais yra tiesiog siekiama nubausti mokesčio mokėtoją. Todėl yra pagrindas bent jau sumažinti priskaičiuotų netesybų dydį. Pareiškėja paaiškina dėl teismo sprendimo, kaip įrodymo galimybei mažinti netesybas. LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-372/2013 konstatavo, kad buvo nepagristai paskirta maksimali GPM bauda (50 proc. nesumokėto mokesčio sumos). Nors ir buvo vadovautasi MAĮ 139 str. 1 d. įtvirtintomis nuostatomis, tačiau LVAT nurodė, kad turėjo būti atsižvelgta ir į Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nebuvo nustatyta pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nebuvo konstatuota ir pareiškėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl pareiškėjai turėjo būti skirtas įstatymo sankcijoje numatytas baudos vidurkis. Vadovaudamasis tuo, teismas nusprendė, kad turėjo būti skiriama 30 proc. bauda, kas konkrečiu atveju sudaro 86 637 Lt. Pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies, t. y. Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5.)-16 paskirta GPM bauda sumažinta iki 83 637 Lt GMP baudos. Pareiškėja taip pat remiasi VMI viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 patvirtinta Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodika (toliau – Metodika), jos 18 punkto reikalavimais. Pareiškėja paaiškina dėl sankcijų dvigubo taikymo. Ir mokesčių administratoriai, ir MGK savo sprendime nurodė, kad neva mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes patvirtino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje kalta pripažinta pareiškėja, ir kad šis juridinis asmuo padarė žalą valstybės biudžetui, todėl tokią aplinkybę palaikė įrodyta. Pareiškėja mano, kad tokia išvada yra nepagrįsta, nes 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pareiškėja kalta pripažinta tik dėl PVM, o ne dėl GPM. Mokesčių administratorius nepagrindė GPM apskaičiavimo, nes aplinkybės dėl GPM nebuvo įrodytos, kadangi tariami fiziniai asmenys taip ir nebuvo nustatyti. Nesant fizinių asmenų, neįmanoma paaiškinti priskaičiuoto GPM materialinio pagrindo ir apskaičiavimo mechanizmo. Todėl priskaičiuotas GPM yra nepagrįstas pagal MAĮ 67 straipsnio l dalį. Minėtoje baudžiamojoje byloje pats mokesčių administratorius nurodė, kad valstybės biudžetui yra padaryta žala tik dėl PVM mokesčio nesumokėjimo ir mokesčių administratorius būtent tik dėl PVM mokesčio pareiškė ieškinį. Dėl GPM, kaip tariamos žalos, joks ieškinys pareikštas nebuvo. Todėl pareiškėja daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje patvirtina, jog dėl GPM žala valstybės biudžetui padaryta nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas panaikinti GPM baudas ir delspinigius pagal MAĮ 141 straipsnio l dalies l punktą. Norint konstatuoti faktą, kad pareiškėjai delspinigiai ir baudos apskaičiuoti pagrįstai, nepakanka vadovautis vien teisės normomis, reglamentuojančiomis baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo pagrindus. Pastarųjų normų taikymo pagrindas yra GPM įstatymo pažeidimas, kuris pirmiausia ir turi būti nagrinėjamas. Negalima taikyti baudos ir skaičiuoti delspinigių vadovaujantis vien MAĮ, nes jis nustato sankcijas tik už konkrečius mokesčių įstatymo pažeidimus. MGK nepagrįstai konstatavo esant GPM apskaičiavimą ir sumokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Nors MGK konstatavo, kad byloje neva neginčijamai nustatyta, jog pareiškėja pažeidė GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką, tačiau kyla klausimas, kodėl teismas nuosprendžiu nubaudė ir paskyrė 200 000 Lt baudą tik už PVM neteisingą apskaičiavimą. Juk esant nenuginčijamai nustatytoms aplinkybėms, kaip nurodo MGK, kad buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, susiję su GPM apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, sankcija turėjo būti paskirta ir už šį teisės pažeidimą. Tačiau baudžiamojoje byloje, kuria remiamasis kaip prejudiciniu faktu, nėra konstatuotas GPM įstatymo pažeidimas. Šioje byloje nurodoma aplinkybė, kad neva metalo laužas buvo perkamas iš fizinių asmenų, laikytina kitos nusikalstamos veikos - būtent dėl PVM įstatymo pažeidimo - sudėtine dalimi, t. y. tai tik viena iš aplinkybių, kurias nustatinėjo, tačiau nekonstatavo ir neįrodė teismas, priešingu atveju atsakomybė kiltų ir sankcija būtų paskirta už abiejų PVM ir GPM įstatymų pažeidimus. Kadangi teismas baudžiamojoje byloje nenustatė, neįrodė, kad buvo padaryti GPM įstatymo pažeidimai, mokesčių administratoriai nepagrįstai iškraipė baudžiamojoje byloje nurodomas aplinkybes ir nepagrįstai nubaudė už nusikaltimą, kuris net nebuvo įrodytas teismo. MGK taip pat nurodė, kad jos vertinimu teismo nustatytos aplinkybės nesietinos su pareiškėjai apskaičiuotu GPM. Todėl kyla klausimas, kuo remdamasi MGK nenuginčijamai nustatė, kad buvo padaryti GPM apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, kokiu pagrindu paskyrė mokestinę sankciją. Be to, mokesčių administratorius paskyrė GPM delspinigius ir baudą remdamasis tik ta aplinkybe, kad neva baudžiamojoje byloje nustatyta, jog metalas buvo pirktas iš fizinių asmenų. Tačiau, kaip jau minėta, ši aplinkybė nebuvo įrodyta, fiziniai asmenys nebuvo nustatyti. Visa tai rodo, kad mokesčių administratorius, nesurinkęs pakankamai įrodymų, pagrindžiančių GPM įstatymo pažeidimų padarymą, remdamasis vien tik baudžiamojoje byloje tirta, tačiau neįrodyta aplinkybe (kad metalo laužas buvo pirktas iš fizinių asmenų), paskyrė sankciją būtent už tuos pačius veiksmus, už kuriuos buvo baudžiama baudžiamojoje byloje. Pareiškėjai Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu už neteisingą mokesčių apskaičiavimą jau buvo paskirta 200 000 Lt bauda. Todėl pagal susiklosčiusią Europos ir Lietuvos teismų praktiką, du kartus už tą patį pažeidimą bausti negalima, t. y. neteisėta. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į kitus galiojančius teisės aktus, aprobuotą teismų praktiką bei bendrus kertinius teisės principus (non bis in idem principas). Pagal Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalį, niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Pareiškėja remiasi ir Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio l dalimi, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 priimta nutartimi. Teigia, kad įmonė mokestine bauda buvo nubausta už iš esmės tuos pačius veiksmus, už kuriuos jau buvo nubausta baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kriminalinės bausmės baudos paskyrimas ir baudos paskyrimas už mokesčių teisės pažeidimą pagal MAĮ įstatymą lemia, jog ta pati UAB „Resota“ yra dvigubai (pakartotinai) nubaudžiama už tą patį teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas negali būti paliktas galioti. Pareiškėja paaiškina dėl teisės pažeidimo momento ir taikytinų teisės aktų nustatymo. Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr.(6.5.)-1145 buvo patvirtintas 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktas Nr. 8.-05-26-52, kuris buvo surašytas atlikus pareiškėjos PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5.)-16 buvo patvirtintas 2005 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 8.-05-26-57-AB, kuris buvo surašytas atlikus pareiškėjos PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d. Būtent šiais sprendimais buvo patvirtinti surašytų patikrinimo aktų nurodymai pareiškėjai sumokėti mokestines nepriemokas (PVM ir GPM) bei delspinigius, taip pat buvo paskirtos ir baudos. Baudos buvo paskirtos būtent už laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. nustatytus pažeidimus. Metodikos 6 punktas nustato, kad mokesčių įstatymus pažeidusiems mokesčių mokėtojams baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Tokią nuostatą įtvirtina ir MAĮ 140 straipsnis. Todėl skiriant baudas turėjo būti vadovaujamasi būtent tuo laikotarpiu galiojančių teisės aktų nuostatomis, kurios už tokius teisės aktų pažeidimus numatė tik 5 proc. baudą (MAĮ, galiojusio nuo 2004 m. sausio 22 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., 49 straipsnio 1 punktas, 50 straipsnio 3 dalies l punkto a papunktis), o ne patikrinimo metu galiojusiais teisės aktais, kuriais remiantis buvo paskirta net 50 proc. dydžio bauda. Ginčo atveju GPM 271 050,00 Lt bauda buvo paskirta nuo 542 098,00 Lt sumos, o pritaikant 5 proc. baudos dydį, suma būtų vietoj 271 050,00 tik 27 105,00 Lt (542 098,00 Lt x 5 proc). Todėl ir mokesčių administratoriai, ir MGK netinkamai taikė teisės aktus, padarė esminį materialinės teisės pažeidimą, lėmusį nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Be to, MAĮ 142 straipsnio l dalis reglamentuoja, kad teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, - ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Metodikos 8 punktas nustato, kad baudos už piktybinius mokesčių įstatymų pažeidimus, kurias numatė ankstesnės redakcijos MAĮ, galiojęs iki 2004 m. balandžio 30 d., neskiriamos. Remdamasi šiomis nuostatomis pareiškėja mano, kad už patikrinimo laikotarpiu nustatytus pažeidimus skirtos baudos išvis gali būti panaikintos, kadangi teisės aktai numato tokią galimybę, o šie pažeidimai buvo padaryti būtent tuo laikotarpiu, kurį apima ankstesnės redakcijos MAĮ. Būtina vadovautis atsakomybę švelninančio ar panaikinančio teisės akto galiojimo atgal principu. Pareiškėjos nuomone, Klaipėdos AVMI sprendimais paskirtos baudos yra nepagrįstos ir iš viso neteisėtos, kadangi jos paskirtos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, o MGK į tai net neatsižvelgė, todėl nepagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratoriaus sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl šis sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas - taikyti 5 proc. dydžio baudą arba išvis panaikinti šią paskirtą sankciją. Pažeidimo padarymo laikui aktuali MAĮ 29 straipsnio 10 dalies 1 punkto redakcija nustatė, kad finansų ministro nustatyta tvarka mokesčio administratorius turi teisę atleisti mokesčio mokėtoją nuo šio straipsnio nustatyta tvarka skaičiuojamų (priskaičiuotų) delspinigių ar jų dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka indeksuotų nesumokėtų įmokų į valstybės biudžetą sumos ar jos dalies, jeigu su mokesčio mokėtoju sudaryta mokestinės paskolos sutartis. Nagrinėjant mokestinį ginčą iš esmės pasikeitė aplinkybės – buvo sudarytos mokestinės paskolos sutartys ir šiuos duomenis mokesčių administratorius turi bei gali patvirtinti, o tai gali būti pagrindas panaikinti priskaičiuotus delspinigius.
Į teismo posėdį pareiškėjos atstovas neatvyko. Gautas pareiškėjos atstovo advokato Sauliaus Tamošaičio prašymas (b. l. 105) atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad advokatas su pareiškėja yra sudaręs neterminuotą teisinių paslaugų teikimo sutartį, jam pareiškėja pavedė atstovauti ir šioje byloje, tačiau advokatui 2013 m. rugpjūčio 13 d. yra paskirti kiti posėdžiai kituose teismuose. Pareiškėjos kitas atstovas, kuris gali atstovauti pareiškėją pagal įstatymą ar pagal pavedimą, į teismo posėdį neatvyko, nors teismo šaukimas pareiškėjai buvo įteiktas. Pareiškėjos atstovo advokato prašymas nebuvo tenkinamas, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalį bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Šiuo atveju nenustatyta kokių nors ABTĮ 80 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių bylą reikėtų atidėti.
Atsiliepimas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 77–81) su skundu nesutinka ir prašo atmesti.
Paaiškina, kad pareiškėjos abejonės dėl galimos klaidos Klaipėdos AVMI kompiuterinėje sistemoje apskaičiuojant delspinigius yra nepagrįstos, be to, yra akivaizdu, kad prieš pateikdama 2013 m. gegužės 27 d. skundą teismui pareiškėja nesusipažino su VMI 2013 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 69-35 ir MGK esančios bylos medžiaga. Iš pateikto pareiškėjos 2012 m. vasario 12 d. balanso matyti, kad pareiškėja turi prievolę sumokėti 542 098 Lt GPM, t. y. būtent GPM sumą, apskaičiuotą Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-1145 ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-16, atitinkamai 263 309 Lt GPM ir 278 789 Lt GPM, iš viso – 542 098 Lt GPM. Bylos medžiaga patvirtina, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjos PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. ir surašė 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktą Nr. 8.-05-26-52, kuriuo priskaičiavo sumokėti į biudžetą 328 320 Lt PVM, 263 309 Lt GPM, 44 263 Lt GPM delspinigių. Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 patvirtino nurodymus sumokėti 328 320 Lt PVM, 263 309 Lt GPM, 44 263 Lt GPM delspinigius bei skyrė 164 160 Lt PVM baudą, 131 655 Lt GPM baudą. Tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas dėl Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)-1145 nurodymų baigėsi LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-3046/2012, kuria galutinė teisminė instancija paliko galioti Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)-1145 nurodymus pareiškėjai sumokėti 263 309 Lt GPM, 44 263 Lt GPM delspinigius, 131 655Lt GPM baudą. Klaipėdos AVMI taip pat atliko pareiškėjos PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d. ir surašė 2005 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 8.-05-26-57-AB, kuriuo apskaičiavo sumokėti į biudžetą 283 514 Lt PVM, 278 789 Lt GPM, 53 706 Lt GPM delspinigių. Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-16 patvirtino nurodymus sumokėti 283 514 Lt PVM, 278 789 Lt GPM, 53 706 Lt GPM delspinigius bei skyrė 141 757 Lt PVM baudą, 139 395 Lt GPM baudą. Tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas dėl šio sprendimo nurodymų baigėsi LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-372/2013. LVAT paliko galioti Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. (6.5)-16 nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 278 789 Lt GPM ir 53 706 Lt GPM delspinigius, o mokesčių administratoriaus paskirtą 50 proc. dydžio 139 395 Lt GPM baudą sumažino iki 30 proc. dydžio – 83 637 Lt GPM baudos. MAĮ 96, 97, 98 straipsnių nuostatos nustatė, kad pareiškėjos atveju delspinigiai yra skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos bei, prasidėjus mokestiniam ginčui, delspinigių skaičiavimas tęsiamas visą ginčo laikotarpį ir iki 180 dienų po mokestinio ginčo pabaigos, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Nagrinėjant ginčą buvo pateikta mokesčių mokėtojo 2012 m. lapkričio 29 d. GPM delspinigių apskaičiavimo ataskaita už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 31 d., 2013 m. vasario 13 d. delspinigių apskaičiavimo lentelė už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. vasario 13 d. bei 2012 m. lapkričio 29 d. mokesčių mokėtojo kortelė. Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjai GPM delspinigiai yra skaičiuojami nuo Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-16 pareiškėjai apskaičiuotų atitinkamai 263 309 Lt GPM ir 278 789 Lt GPM, iš viso nuo 542 098 Lt GPM sumos. Pagal 2012 m. lapkričio 29 d. delspinigių ataskaitą, pareiškėjai nuo 263 309 Lt GPM sumos iki 2011 m. gegužės 31 d. buvo apskaičiuota 202 273 Lt GPM delspinigių suma. Pagal 2012 m. lapkričio 29 d. mokesčių mokėtojo kortelę, pareiškėjai Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 už laikotarpį nuo pažeidimo padarymo iki 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo akto Nr. 8.-05-26-52 surašymo dienos buvo apskaičiuota 44 263 Lt delspinigių, taigi iš viso pareiškėjai iki 2011 m. gegužės 31 d. buvo apskaičiuota 246 536 Lt GPM delspinigių. Tie patys delspinigių apskaičiavimo dokumentai tvirtina, kad pareiškėjai nuo 278 789 Lt GPM sumos iki 2011 m. gegužės 31 d. buvo apskaičiuota 212 074 Lt GPM delspinigių suma, pareiškėjai Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-16 už laikotarpį nuo pažeidimo padarymo iki 2005 m. gegužės 30 d. patikrinimo akto Nr. 8.-05-26-57-AB surašymo dienos buvo apskaičiuota 53 706 Lt delspinigių, taigi iš viso pareiškėjai iki 2011 m. gegužės 31 d. buvo apskaičiuota 265 780 Lt GPM delspinigių. Už abiejuose patikrinimo aktuose nustatytus GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pažeidimus pareiškėjai iki 2011 m. gegužės 31 d. buvo apskaičiuota 512 317 Lt GPM delspinigių. Pateikta 2013 m. vasario 13 d. delspinigių apskaičiavimo lentelė patvirtina, kad joje yra pateiktas delspinigių apskaičiavimas pagal 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 apskaičiuotą 263 309 Lt GPM sumą ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-16 apskaičiuotą 278 789 Lt GPM sumą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. vasario 13 d. Iki šiol pareiškėjai atitinkamai yra apskaičiuota 256 480 Lt GPM delspinigių ir 297 451 Lt GPM delspinigių. Už abiem Klaipėdos AVMI sprendimais suformuotos 542 098 Lt GPM mokestinės prievolės savalaikį neįvykdymą 2013 m. vasario 13 dienai buvo apskaičiuota iš viso 553 932 Lt GPM delspinigių. Visi 553 932 Lt GPM delspinigiai yra apskaičiuoti nuo 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktu Nr. 8.-05-26-52 ir 2005 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktu Nr. 8.-05-26-57-AB apskaičiuotų atitinkamai 263 309 Lt GPM ir 278 789 Lt GPM. Nepagrįsti yra pareiškėjos argumentai, kad MGK sprendimas naikintinas, nes nei MGK, nei VMI savo sprendimais Klaipėdos AVMI 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktu Nr. 8.-05-26-52 paskirtos 50 proc. dydžio 131 655 Lt GPM baudos nesumažino ir dėl šio klausimo nepasisakė. Nepagrįstai pareiškėja mano, kad yra galimybė sumažinti pareiškėjai Klaipėdos AVMI 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktu Nr. 8.-05-26-52 paskirtos 50 proc. dydžio (131 655 Lt) GPM baudos dydį. Dėl pareiškėjai paskirtų GPM baudų skyrimo pagrįstumo, skiriamų baudų dydžio pagrįstumo vyko mokestiniai ginčai, kurie baigėsi LVAT priėmus galutinius sprendimus. LVAT sprendimai yra galutiniai ir neginčijami ir visų asmenų privalo būti vykdomi. MAĮ 100 ir 141 straipsniai nustato, kad mokesčių mokėtojas tik gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar baudos, ar jų dalies, tačiau esant LVAT nutartims, kuriomis yra patvirtintos mokesčių administratoriaus paskirtos baudos jų pagrįstumo ir dydžio prasme, atleisti pareiškėją nuo dalies baudų nėra galimybės. Prašymas atleisti nuo baudų ir delspinigių gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei yra nors vienas MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių (toliau - Taisyklės) 5 ir 7 punktuose nustatytas pagrindas. MAĮ nėra įtvirtinta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo kitu, negu šiame įstatyme nustatytu, pagrindu. Pareiškėja neįrodė nei vienos aplinkybės, dėl kurios ji galėtų būti atleista nuo Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-16 apskaičiuotų delspinigių ir baudų mokėjimo bei nuo per vykusio ir vykstančio mokestinio ginčo laikotarpį apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo atleisti nuo delspinigių ir baudų, nes mokestinio ginčo metu nustatyta, kad pareiškėja 2004 metais padarė Klaipėdos AVMI 2005 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktu Nr. 8.-05-26-52 ir 2005 m. gruodžio 30 d. patikrinimo aktu Nr. 8.-05-26-57 nustatytas veikas, suprato, ar, atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių, turėjo ir galėjo suprasti, kad pažeidžia GPM įstatymo nuostatas. Visa dviejų minėtų mokestinių ginčų medžiaga patvirtina, kad pareiškėja padarė pažeidimus, kad pareiškėja, vykdydama veiklą, neapskaičiavo ir nustatyta tvarka nesumokėjo į biudžetą GPM dėl savo kaltės. Klaipėdos AVMI sprendimų išvados, kad metalo laužas realiai buvo perkamas iš fizinių asmenų, įforminant pirkimus UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ vardu, ir tokių būdu kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui išvengiant GPM išskaičiavimo ir sumokėjimo, buvo patvirtintos LVAT galutinėmis nutartimis. Mokestinių ginčų galutinio išsprendimo dokumentai patvirtina pareiškėjos kaltę dėl padaryto mokesčio įstatymo pažeidimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nėra kalta dėl padarytų pažeidimų 2004 metais apskaičiuojant GPM. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pareiškėja kalta pripažinta tik dėl PVM nesumokėjimo, kad mokesčių administratorius nepagrindė GPM apskaičiavimo, nes aplinkybės dėl GPM nebuvo įrodytos, todėl priskaičiuotas GPM yra nepagrįstas pagal MAĮ 67 straipsnio reikalavimus. LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais nustatyta, jog ir laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 8 d. iki 2004 m. gegužės 6 d., už kurį šiuo atveju buvo atliktas mokestinis patikrinimas, metalo laužas buvo perkamas iš fizinių asmenų, o ne iš UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ pagal šių bendrovių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. LVAT pažymėjo, kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių pasekmių. Todėl aplinkybės, kad metalo laužas buvo perkamas iš fizinių asmenų, vienareikšmiškai nustatytos baudžiamojoje byloje priimtais minėtais nuosprendžiais, ir papildomai neįrodinėtinos. LVAT pasisakė, kad mokesčių administratorių nustatytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas GPM paskaičiavimas, atitinka aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, todėl spręstina, kad nurodymas pareiškėjai sumokėti į biudžetą GPM ir su juo susijusios sumas yra teisėtas ir pagrįstas. Analogiškas išvadas dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM pagrįstumo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime padarė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių ir baudos, nesant jos kaltės, nėra pagrindo. Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių mokėtojas nuo delspinigių ir baudos atleidžiamas, jeigu mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-141/2005 išaiškino, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veikai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Pareiškėja pateiktame skunde šių aplinkybių nenurodė, jos nenustatytos nagrinėjant skundą, todėl pareiškėja negali būti atleista nuo minėtų GPM delspinigių ir baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėja, nesumokėjusi 542 098 Lt GPM GPM įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, padarė žalą valstybės biudžetui, nes valstybės biudžetas laiku negavo 542 098 Lt pajamų, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą) mokėjimo klausimais. Todėl nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių ir baudos mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą. MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėja būtų sumokėjusi Klaipėdos AVMI sprendimais dėl patikrinimo akto Nr. (6.5)-1145 ir dėl patikrinimo akto Nr. (6.5)-16 tvirtinimo nurodytas sumokėti atitinkamai 263 309 Lt GPM ir 278 789 Lt GPM (iš viso – 542 098 Lt GPM) sumas, todėl nėra galimybės atleisti pareiškėją nuo paskirtų 131 655 Lt GPM baudos ir 139 395 Lt GPM baudos (iš viso – 271 050 Lt GPM bauda). MAĮ 100 ir 141 straipsniuose įtvirtintas baigtinis atleidimo nuo delspinigių ir baudos pagrindų sąrašas. Mokesčių mokėtojas, prašantis atleisti nuo delspinigių, turi pareigą įrodyti teisės normos, įtvirtinančios atleidimą nuo delspinigių ir baudos pagrindą, taikymo pagrįstumą bei sąlygų egzistavimą. Mokesčių administratorius dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos pagrindų taikymo gali spręsti pats tik tuo atveju, kai turi pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių šių pagrindų taikymo sąlygų egzistavimą. Byloje nenustatytas joks iš minėtų pagrindų, leidžiančių atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų mokėjimo, nėra pateikta jokių įrodymų kuriam nors pagrindui pagrįsti, todėl nėra juridinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo 553 932 Lt GPM delspinigių ir 271 050 Lt GPM baudos. Paaiškina dėl pareiškėjos argumentų dėl jos nubaudimo antrą kartą už tą patį pažeidimą. Pareiškėjai Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu 200 000 Lt bauda buvo paskirta už tai, kad klastodama PVM sąskaitas faktūras ji įgijo didelės vertės svetimą turtą (611 834 Lt grąžintiną PVM). Šios teismo nustatytos aplinkybės nesietinos su pareiškėjai apskaičiuotu GPM, vertinant jas asmens pakartotinio nubaudimo prasme. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Pareiškėja Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu kriminaline bausme buvo nubausta už nusikaltimus, susijusius su PVM nemokėjimu, todėl mokestinių sankcijų taikymas už kito mokesčio įstatymo pažeidimus, t. y. 271 050 Lt GPM baudos skyrimas negali būti vertinamas kaip non bis in idem principo pažeidimas. Be to, spręsdamas mokestinį ginčą dėl Klaipėdos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 paskirtos GPM baudos LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje nekonstatavo dvigubo nubaudimo precedento. Pareiškėja pateiktame teismui skunde painioja MAĮ bei Taisyklių nuostatomis nustatytą atleidimo nuo delspinigių ir baudų tvarką su mokestinių ginčų (kai yra nagrinėjamas delspinigių apskaičiavimo ir baudų skyrimo pagrįstumas, jų panaikinimo ar patvirtinimo pagrindai) nagrinėjimo tvarka. Pareiškėja skunde įrodinėja, kad GPM bauda yra paskirta pažeidžiant dvigubo nubaudimo draudimo principą, GPM bauda paskirta neteisėtai, prašo panaikinti 271 050 Lt GPM baudą. Tačiau tokie pareiškėjos argumentai ir reikalavimai šioje byloje yra negalimi. Baudų paskyrimo teisėtumas buvo išnagrinėtas vykusiuose mokestiniuose ginčuose, LVAT konstatuojant baudos pagrįstumą ir teisėtumą bei nenustatant dvigubo nubaudimo draudimo principo pažeidimo. Šiame mokestiniame ginče galima nagrinėti tik dėl MAĮ nustatytų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų buvimo ar nebuvimo. Pareiškėja taip pat mano, kad jai priskaičiuotas netesybų dydis yra neprotingai didelis, neatitinka netesybų paskirties, proporcingumo, protingumo ir teisingumo, nes tokio dydžio delspinigiais yra siekiama nubausti mokesčių mokėtoją. MAĮ 96, 97, 98 straipsnių nuostatos įpareigoja mokesčių administratorių pareiškėjai delspinigius skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos bei, pareiškėjai nesumokėjus apskaičiuoto 452 098 Lt GPM, ir, prasidėjus mokestiniam ginčui, delspinigių skaičiavimą tęsti visą mokestinio ginčo laikotarpį bei iki 180 dienų po mokestinio ginčo pabaigos, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas galutinės mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos sprendimu. Šiuo atveju 553 932 Lt GPM delspinigių suma yra apskaičiuota dėl ilgos mokestinio ginčo procedūros, kurios trukmė nebuvo įtakojama ar priklausoma nuo mokesčių administratoriaus netinkamai atliekamų mokestinio patikrinimo ar ginčo nagrinėjimo procedūrų, nes byloje yra pateikti įrodymai, kad mokestinio patikrinimo ir ginčo nagrinėjimo procedūros buvo atliekamos objektyviai tinkamai ir teisingai. Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-16 atitinkamai už laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. ir nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004m. kovo 31 d. padarytus GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pažeidimus pareiškėjai suformavo 452 098 Lt GPM mokestinę prievolę. Nesutikdama su minėtais sprendimais, pareiškėja pateikė skundus VMI, po to MGK, kuri panaikino VMI sprendimus ir pareiškėjos skundus perdavė VMI nagrinėti iš naujo. MGK nurodė, jog tuo metu baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04 dėl UAB „Vilmiksa“ bei kitų įmonių, tarp jų pareiškėjos, veiklos, kurioje pareiškėjos direktorius G. G. ir kiti jo bendrininkai įtariami apgaulės būdu įgiję didelės vertės svetimą turtą - į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtiną PVM, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos LR baudžiamojo kodekso 182 str. 2 dalyje, padarymu, vyko ikiteisminis tyrimas, o Klaipėdos AVMI pareiškė 611 834 Lt civilinį ieškinį minėtoje baudžiamojoje byloje dėl žalos atlyginimo biudžetui. Baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04 tiriamos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su nagrinėjamu mokestiniu ginču, todėl baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas gali turėti įtakos sprendžiant pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Taip pat MGK konstatavo, jog sprendimas šiame mokestiniame ginče priklauso nuo tam tikrų juridinių faktų buvimo ar nebuvimo, kurie turi būti nustatyti baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04. Komisija nurodė, jog dėl įrodymų pakankamumo reikalavimo taip pat turėtų būti įvertinta galimybė, vadovaujantis MAĮ 156 straipsnio 1 dalimi, sustabdyti skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimą iki bus priimti atitinkami procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04. VMI, atsižvelgusi į MGK išvadas, 2006 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 69-322 ir 2006 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 69-329 sustabdė pareiškėjos 2006 m. sausio 10 d. ir 2006 m. vasario 8 d. skundų nagrinėjimą iki bus priimti procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04. Pareiškėja tik daugiau kaip po 4 metų pateikė VMI 2010 m. birželio 19 d. prašymus atnaujinti skundų nagrinėjimus, prašymuose nurodė, jog įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendis, priimtas išnagrinėjus nuteistųjų skundus dėl 2009 m. liepos 2 d. Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendyje ir vėliau priimtame Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjos direktorius G. G. pripažintas kaltu dėl Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Dėl analogiškų nusikaltimų padarymo taip pat nuteistas ir juridinis asmuo - UAB „Resota“. G. G. ir jo vadovaujama UAB „Resota“ buvo nuteisti už sukčiavimą, dokumentų klastojimą ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą dėl to, kad bendrovė savo teisę į grąžintiną PVM realizavo pažeisdama įstatymus, t. y. supirkdama metalą iš fizinių asmenų be jokių įsigijimo dokumentų, šiuos sandorius fiktyviai įforminant su UAB „Vilmiksa“ ir UAB „Overtentis“ bei klastojant PVM sąskaitas faktūras. Minėti asmenys biudžetui padarytą 611 834 Lt nesumokėto PVM žalą atlygino ir PVM sumokėjo. Remdamasi pareiškėjos pateiktais dokumentais VMI atnaujino pareiškėjos skundų nagrinėjimą ir 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 69-212 ir 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 69-213 patvirtino Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)-1145 ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimo Nr.6.5-16 nurodymus sumokėti atitinkamai 263 309 Lt GPM ir 278 789 Lt GPM, iš viso – 542 098 Lt GPM. Mokestinis ginčas dėl nurodymų sumokėti 263 309 Lt GPM ir su juo susijusias sumas baigėsi LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3046/2012, o mokestinis ginčas dėl nurodymų sumokėti 278 789 Lt GPM ir su juo susijusias sumas nėra pasibaigęs, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą pareiškėja apskundė LVAT. Ilgas mokestinio ginčo procesas buvo tiesiogiai susijęs su pareiškėjos padarytų baudžiamųjų nusikaltimų išaiškinimu ir nubaudimu už jų padarymą, baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00049-04 tirtos aplinkybės ir įrodymai buvo susiję su pareiškėjos padarytais mokesčių įstatymų pažeidimais ir nagrinėjamu mokestiniu ginču, todėl baudžiamojoje byloje priimti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendis turėjo įtakos sprendžiant pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai (GPM delspinigiai viršija papildomai apskaičiuotą GPM) sudaro pagrindą atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra akcentavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme, elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2255/11; 2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-13/2012 ir kt.). Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėja GPM įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nuo fiziniams asmenims išmokėtų sumų 2004 metais nesumokėjo GPM. Tai reiškia, kad pareiškėja tyčiniais veiksmais pažeidė mokesčių įstatymus, dėl to buvo pažeistas valstybės viešasis interesas, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėjos nuo GPM delspinigių ir baudų remiantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.
Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta, todėl byla nagrinėjama VMI atstovui nedalyvaujant.
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė prašymą bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 110), prašyme nurodė, kad palaiko VMI poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Teisme nagrinėjamas ginčas tik dėl MGK 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. S-77-(7-80/2013), kuriuo yra patvirtintas VMI 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 69- 35, VMI 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 69-35, kuriuo yra patvirtintas Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. (6.5)-102, Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (6.5)-102 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais sprendimais buvo sprendžiamas tik pareiškėjos prašymas atleisti nuo baudų ir delspinigių, kurie buvo apskaičiuoti dviejų mokestinių ginčų metu ir jiems pasibaigus, mokestiniai ginčai jau išspręsti galutiniais teismų sprendimais, todėl teismas vadovaujasi šiais sprendimais ir negali abejoti jų teisėtumu ir pagrįstumu. Pareiškėjos skunde pateikiama daug argumentų, jog mokestinių ginčų metu priimti sprendimai yra neteisėti (pvz., kad GPM iš viso negalėjo būti apskaičiuotas, kad bauda negalėjo būti skirta, nes yra nuosprendis baudžiamojoje byloje ir kt.). Šie argumentai iš karto atmetami. Teismas vadovaujasi Teismų įstatymo 9 straipsnio ir ABTĮ 14 straipsnio nuostatomis, kuriose nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems asmenims ir turi būti vykdomas, taip pat ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi. Dėl nurodytų aplinkybių administracinio ginčo ribos yra apibrėžiamos taip: ginčas yra tik dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų ir delspinigių.
Nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. (6.5)-102, nenustačius aplinkybių, numatytų MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje, nuspręsta neatleisti pareiškėjos nuo priskaičiuotų GPM delspinigių ir GPM baudų (b. l. 16–17). Ginčas yra tik dėl GPM delspinigių ir baudų. Pareiškėja teigia, kad pats GPM mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos pareiškėjai pagal du vietos mokesčių administratoriaus sprendimus, tai patvirtina ir bylos medžiaga, kuri taip pat patvirtina faktą, kad abu mokestiniai ginčai yra pasibaigę galutiniais LVAT sprendimais (LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-372/2013 ir LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-3046/2012).
Skundžiamu šioje byloje sprendimu išnagrinėtas pareiškėjos 2012 m. lapkričio 16 d. prašymas (MGK bylos, indeksas 6.11-03(7-80/2013), l. 41–42). Šiame prašyme nurodyta, kad po LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties, liko galioti Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)-1145 dalis dėl 263 309,00 Lt GPM, 44 263,00 Lt GPM delspinigių ir 131 655 Lt GPM baudos sumokėjimo. Taip pat nurodoma, kad yra dar viena administracinė byla, kuri dar neišnagrinėta, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau - VAAT) 2012 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3324-142/2011 (šiuo metu toje byloje jau priimta LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartis). Pareiškėja remiasi VAAT sprendimu ir aiškina, kad šiuo sprendimu palikta galioti Klaipėdos AVMI 2006 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. (6.5)-16 dalis dėl nurodymo sumokėti 278 789,00 Lt GPM, 53 706,00 Lt GPM delspinigių ir 139 395,00 Lt GPM baudos. Pareiškėja susumuoja abi prievoles ir aiškina, kad iš viso yra prievolė sumokėti 542 098,00 Lt GPM, 271 050,00 Lt GPM baudos, 97 969,00 Lt GPM delspinigių. Prašyme išreiškiama abejonė, kad VMI kompiuterinėje sistemoje galimai yra klaida, nes 2012 m. lapkričio 14 d. pareiškėja sužinojo, kad nesumokėtas GPM mokestis yra 608 778,00 Lt, mano, kad tai yra akivaizdus neatitikimas. Taip pat nurodo, kad delspinigiai sudaro 515 422,52 Lt (prašymo pateikimo metu), tai, pareiškėjos manymu, yra neteisingas paskaičiavimas, galimai skaičiuojant nuo neteisingos GPM sumos. Daro išvadą, kad dėl šios klaidos neteisingai apskaičiuojami delspinigiai ir baudos. Prašo peržiūrėti dviem Klaipėdos AVMI sprendimais (2005 m. ir 2006 m.) VMI sistemoje fiksuotus mokesčio, delspinigių ir baudos dydžius. T. y. pradinė mokesčio suma, pareiškėjos manymu, nurodyta sistemoje neteisingai, dėl to skaičiuojami per dideli delspinigiai ir baudos.
Kitas prašyme keliamas klausimas – dėl baudų ir delspinigių panaikinimo ar sumažinimo. Pareiškėja nurodo tokias priežastis: įmonėje sunki finansinė padėtis, trūksta apyvartinių lėšų veiklos vystymui, tai atsitiko dėl visuotinės finansinės krizės; pareiškėja investavo 13 mln. litų į daugiabučių namų kvartalo investicinio projekto vystymą, tačiau įmonė nepajėgi toliau tą projektą vystyti; itin didelis baudų ir delspinigių dydis pareiškėjai yra per didelė našta, kuri gali iš esmės sutrikdyti įmonės veiklą ar net priversti tą veiklą stabdyti; netesybos gerokai viršija mokesčio dydį. Pareiškėja prašo atsižvelgti į tai, kokio dydžio mokesčius bendrovė mokėjo anksčiau.
Atsižvelgdamas į prašymo turinį teismas daro išvadą, kad pareiškėja pirminiame prašyme iš esmės nenurodė nei vieno MAĮ 100 ir 141 straipsniuose nurodyto pagrindo, kuris leistų atleisti ją nuo baudų ir delspinigių (pilnutinai ar iš dalies). Nepaisant to, nagrinėdami minėtą prašymą mokesčių administratoriai vertino, ar nėra MAĮ konkrečiai nurodytų pagrindų atleisti nuo baudų ir delspinigių, todėl jie nagrinėjo ir kaltės, ir žalos padarymo klausimus (MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose numatyti atleidimo pagrindai). MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto pagrindo taikymas nebuvo detaliai analizuojamas, nes pareiškėja nenurodė, kad įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ar suteiktos klaidingos konsultacijos. Kadangi vertinant, ar yra nurodyti atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindai, būtina analizuoti, dėl ko padarytas mokesčio įstatymo pažeidimas (šiuo atveju GPM), t. y. būtina analizuoti kaltės klausimą, būtina analizuoti, ar buvo padaryta žala valstybės biudžetui, tai tik dėl to mokesčių administratoriai ir vertino jau pasibaigusių mokestinių ginčų aplinkybes (Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas dėl pareiškėjos prašymo priimtas, kai jau buvo pasibaigę abu mokestiniai ginčai). Tai nereiškia, kad mokesčių administratoriai iš naujo nagrinėjo pasibaigusius mokestinius ginčus. Pareiškėja gi skunde teismui ir skunduose, teiktuose VMI ir MGK, klaidingai suprato, kad mokesčių administratoriai galimai iš naujo nagrinėjo buvusių mokestinių ginčų aplinkybes, todėl įrodinėjo, kad GPM įstatymas iš viso nebuvo pažeistas, kad taikytas dvigubas nubaudimas ir kt. Šie klausimai buvo išspręsti kitų dviejų mokestinių ginčų metu, todėl juos kitaip vertinti, nei buvo įvertinta teismų, nėra jokios galimybės.
Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)-102 pareiškėja skundė VMI, pateikdama 2013 m. sausio 3 d. skundą (minėtos MGK bylos l. 24–27). Pareiškėja nesutiko su Klaipėdos AVMI sprendimu dėl to, kad vietos mokesčių administratorius neatsakė į klausimus dėl galimų klaidų. Taip pat pareiškėja nesutiko su tuo, kaip Klaipėdos AVMI traktavo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje (pastaba: Klaipėdos AVMI vadovavosi nuosprendžiu ne prievolių dydžiui nustatyti, bet spręsdama kaltės ir žalos klausimą, nes tai yra būtina pagal MAĮ 141 straipsnio nuostatas, be to, ne savarankiškai, o tik atkartodama tai, kas buvo nustatyta mokestinių ginčų metu priimtuose sprendimuose). Tačiau pareiškėja skunde rėmėsi tuo, kad, atsižvelgiant į minėtą nuosprendį, yra dvigubo nubaudimo faktas (nors tas klausimas jau buvo išspręstas mokestinio ginčo metu). Skunde pareiškėja analizavo delspinigių prigimtį. Rėmėsi tuo, kad įmonė yra baudžiama neadekvačiai, nes nepagrindžiama, kad valstybei buvo padaryta būtent priskaičiuotų delspinigių dydžio žala. Prašė panaikinti Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)-102 ir patenkinti pareiškėjos 2012 m. lapkričio 16 d. prašymą dėl baudų ir delspinigių panaikinimo (prašymas buvo ne tik dėl panaikinimo, bet ir dėl sumažinimo).
Šį skundą VMI išnagrinėjo ir dėl jo priėmė 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69-35 (minėtos MGK bylos l. 18–22). Sprendime konstatuojama, kad pareiškėja prašo atleisti nuo GPM delspinigių ir baudų, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies ir 141 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Taip pat VMI vadovaujasi Taisyklių 5 ir 7 punktais. Sprendime aptariami visi MAĮ numatyti atvejai, kai galima atleisti nuo delspinigių ir baudų, ir nurodoma, kad nenustatyta aplinkybių, kurios leistų taikyti nurodytas normas. Taip pat VMI remiasi MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad pagal šios normos nuostatas nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudų, nes mokestis nėra sumokėtas, priverstinai išieškotas, atidėtas jo mokėjimas ar išdėstytas. Sprendime pasisakoma ir dėl dvigubo nubaudimo principo, nurodoma, kad LVAT nutartimi panaikinta PVM bauda būtent dėl šio pricipo taikymo, tačiau dėl GPM baudos dydžio teismai jau galutinai pasisakė, reiškia nurodytas principas nepažeidžiamas. VMI sprendime konstatuojama, kad Klaipėdos AVMI 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)-1145 ir 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5)-16 atitinkamai už skirtingais 2004 metų laikotarpiais padarytus GPM įstatymo pažeidimus pareiškėjai atsirado 542 098 GPM mokestinė prievolė. Šiame sprendime pateikiamas detalus paaiškinimas dėl pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad galimai per klaidą delspinigiai buvo skaičiuojami nuo 608 778 Lt GPM sumos. Paaiškinama, kad iš byloje esančio pareiškėjos 2012 m. vasario 12 d. balanso matyti, jog pareiškėja turi prievolę sumokėti 542 098 Lt GPM, nurodoma, kad ši suma visiškai atitinka mokestinių ginčų sprendimuose nustatytą galutinę mokėtiną į biudžetą GPM sumą. Sprendime analizuojamas delspinigių skaičiavimas. Nurodoma, kad ginčo metu buvo pateikta mokesčių mokėtojo 2012 m. lapkričio 29 d. GPM delspinigių apskaičiavimo ataskaita už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 31 d., 2013 m. vasario 13 d. delspinigių apskaičiavimo lentelė už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. vasario 13 d. bei 2012 m. lapkričio 29 d. mokesčių mokėtojo kortelė. Nurodoma, kad šie dokumentai patvirtina, jog GPM delspinigiai skaičiuojami iš viso nuo 542 098 Lt sumos. Toliau sprendime detaliai analizuojamas delspinigių skaičiavimas, nurodoma, kokios sumos kokiais periodais buvo apskaičiuotos (sprendimo 3 lapas). Kartu nurodomos MAĮ 96, 97 ir 98 straipsnių nuostatos, kuriose nustatyta delspinigių apskaičiavimo tvarka atskirais mokestinio ginčo laikotarpiais.
Todėl daroma išvada, kad pareiškėja skunde teismui nepagrįstai teigia, jog šio ginčo metu nebuvo atsakyta į pareiškėjos prašymus paaiškinti, kaip ir nuo kokios sumos skaičiuojami delspinigiai. VMI sprendime tai detaliai paaiškinta, nurodant dokumentus, kuriuose yra atitinkama dar detalesnė informacija, tie dokumentai yra mokestinio ginčo byloje, su kuria susipažinti galėjo ir šiuo metu gali pareiškėjos atstovai. Tuo pačiu nepagrįstai teigiama, kad mokesčių administratorius neįrodė delspinigių sumos. Priešingai, tai pareiškėja turi nuginčyti VMI sprendime detaliai nurodomą delspinigių skaičiavimo teisingumą. Pareiškėja nenurodo nei vieno motyvo ar argumento, pagrįsto paskaičiavimais, kuriais būtų ginčijamas VMI sprendime detaliai aprašytas delspinigių skaičiavimas, neteikia savo paskaičiavimų, kuriais būtų pagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad delspinigiai skaičiuoti nuo didesnės GPM sumos, negu yra pareiškėjos mokestinė prievolė. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad mokesčių administratorius nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotos su mokesčiu susijusios sumos, t. y., kad pažeidė MAĮ 67 straipsnio 1 dalies reikalavimus. MAĮ 67 straipsnio 2 dalis įpareigoja mokesčių mokėtoją, nesutinkantį su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis sumomis, pagrįsti, kodėl tos sumos yra neteisingos. Pareiškėja šios MAĮ nustatytos pareigos neįvykdė, tik reiškė niekuo nepagrįstas abejones, skundėsi, kad nebuvo paaiškinta (nesuteikta informacija), kaip ir nuo kokios sumos apskaičiuoti delspinigiai. Nustatyta, kad ši skundo dalis nepagrįsta, nes šios sumos yra pagrįstos VMI sprendime ir tame sprendime nurodytais dokumentais, kurie yra mokestinio ginčo (dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių) byloje, pareiškėja šioje byloje dalyvavo, t. y. visa informacija jai buvo prieinama, todėl turėjo galimybę konkrečias sumas ginčyti, pateikdama savo pagrįstus skaičiavimus. Kadangi tai nebuvo padaryta, pareiškėjos argumentai dėl delspinigių apskaičiavimo teisingumo yra atmetami kaip nepagrįsti.
VMI sprendime nurodo, kad dėl ilgo mokestinio ginčo laikotarpio mokesčių administratorių kaltės nėra, nurodo, kokia buvo mokestinio ginčo eiga, nurodo, kad ilgas mokestinio ginčo nagrinėjimas susijęs su pareiškėjos padarytų nusikaltimų išaiškinimu, tyrimu, nubaudimu už jų padarymą.
VMI patvirtino Klaipėdos AVMI 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)-102.
Pareiškėja šį sprendimą skundė MGK (2013 m. kovo 29 d. skundas, minėtos MGK bylos l. 2–6). Pareiškėja prašė panaikinti VMI 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69-35 ir patenkinti pareiškėjos 2012 m. lapkričio 16 d. prašymą dėl baudų ir delspinigių panaikinimo.
MGK 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. S-77 (7-80/2013) „Dėl UAB „Resota“ 2013-03-29 skundo“ (b. l. 25–40) patvirtino VMI 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69-35 ir neatleido pareiškėjos nuo 553 932 Lt GPM delspinigių ir 215 292 Lt GPM baudos. MGK sprendime konstatuoja, kad vyko du mokestiniai ginčai, dėl kurių jau yra priimti galutiniai teismų sprendimai: tai LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3046/2012 ir 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-372/2013. Pirmuoju atveju liko galioti nurodymas sumokėti į biudžetą 263 309 Lt GPM, 44 263 Lt GPM delspinigių ir 131 655 Lt GPM baudos, antruoju atveju liko galioti nurodymas sumokėti į biudžetą 278 789 Lt GPM, 53 706 Lt GPM delspinigių ir 83 637 Lt GPM baudos. MGK sprendime nurodoma, nuo kokių sumų apskaičiuoti delspinigiai: nuo 542 098 Lt GPM (263 309 Lt + 278 789 Lt). MGK sprendimo tekste yra padaryta techninių klaidų dėl šios sumos (sprendimo 5 lapas paskutinė pastraipa), tačiau akivaizdu, kad tai techninė klaida, nes sprendime yra detalus paaiškinimas, iš ko susidaro 542 098 Lt suma, ji pagrindžiama. Nurodyti delspinigių skaičiavimo laikotarpiai: 44 263 Lt delspinigių už laikotarpį 2004 m. balandžio 16 d. iki 2005 m. lapkričio 11 d. ir 53 706 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2004 m. kovo 2 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d., iš viso 97 969 Lt GPM delspinigių.
Už nurodytus laikotarpius delspinigių sumos yra patvirtintos teismų sprendimais, dėl jų ginčas jau yra pasibaigęs, todėl dėl šios delspinigių sumos priskaičiavimo teisėtumo teismas iš viso nepasisako. Taip pat dėl tos pačios priežasties negali būti nagrinėjamas klausimas, ar pagrįstai paskirtos teismų sprendimais patvirtintos baudos.
Taigi dėl dalies apskaičiuotų delspinigių pareiškėjai MGK sprendime taip pat yra duotas detalus išaiškinimas ir dėl sumų, nuo kurių skaičiuoti delspinigiai, ir dėl laikotarpių, už kuriuos skaičiuoti delspinigiai, ir dėl delspinigių sumos, susidariusios per nurodytus laikotarpius.
Pareiškėja skunde nurodo kažkokią kitą GPM sumą, nuo kurios neva buvo skaičiuojami delspinigiai vėlesniais laikotarpiais. Minėta, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad už kitus laikotarpius delspinigiai buvo skaičiuoti nuo 608 778 Lt GPM sumos, kuri buvo paimta per klaidą. Pareiškėja tokios versijos neįrodė nei skunde teismui, nei skunduose, kurie buvo teikiami dėl pareiškėjos 2012 m. lapkričio 16 d. prašymo atleisti nuo baudų ir delspinigių nagrinėjimo. MGK sprendime nurodoma, kad iki 2013 m. vasario 13 d. nuo 263 309 Lt GPM pareiškėjai dar apskaičiuota 212 217 Lt delspinigių, o nuo 278 789 Lt GPM iki 2013 m. vasario 13 d. pareiškėjai dar apskaičiuota 243 745 Lt GPM delspinigių bei, kad ginčas yra dėl to, ar pagrįstai pareiškėja neatleista nuo baudų ir delspinigių pagal minėtą pareiškėjos prašymą. MGK sprendime pagrindžiamas delspinigių skaičiavimas. MGK sprendime pagrįstai remiasi MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 98 straipsniu, tuo, kad, sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčio mokėtojo skundas buvo atmestas.
Teismas daro išvadą, kad nurodyta norma taikyta pagrįstai, nes dėl pačios GPM sumos pareiškėjos skundai buvo atmesti, o būtent nuo GPM sumos skaičiuojami delspinigiai.
MGK sprendime paaiškinamos faktinės aplinkybės, kaip buvo taikomos minėtų teisės aktų nuostatos. Nurodoma, kad 44 263 Lt ir 53 706 Lt GPM delspinigių buvo apskaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai GPM sumos turėjo būti sumokėtos į biudžetą (atitinkamai 2004 m. balandžio 16 d. ir 2004 m. kovo 2 d.), iki patikrinimo aktų surašymo dienos (atitinkamai 2005 m. lapkričio 11 d. ir 2005 m. gruodžio 30 d.). Kitos delspinigių sumos, atitinkamai 212 217 Lt ir 243 745 Lt, kaip nurodoma MGK sprendime, buvo apskaičiuotos už visą mokestinio ginčo laikotarpį iki 2013 m. vasario 13 d. Nurodyta, kad jie buvo skaičiuojami nuo sprendimais nustatytų GPM sumų – atitinkamai nuo 263 309 Lt ir 278 789 Lt GPM sumų, o taip pat ir po 2013 m. vasario 13 d. delspinigiai skaičiuojami nuo tų pačių sumų, bet ne ilgiau kaip 180 dienų.
T. y. MGK sprendime, taip pat, kaip buvo nurodyta ir VMI sprendime, yra aiškiai nurodyta, nuo kokių sumų ir kokiais laikotarpiais skaičiuojami GPM delspinigiai, ir tai nėra pareiškėjos nurodoma niekuo nepagrįsta 608 778 Lt GPM suma, tai yra GPM sumos, kurios patvirtintos teismų sprendimais. Pareiškėja šiame etape, kai nagrinėjamas pareiškėjos prašymas atleisti nuo delspinigių ir baudų, negali ginčyti GPM dydžio, nes jis patvirtintas teismų sprendimais, todėl visi pareiškėjos keliami argumentai, kad GPM priskaičiuotas nepagrįstai, šio ginčo ribose negali būti nagrinėjami, šis ginčas išspręstas, dėl jo priimti galutiniai teismų sprendimai. Taip pat galutinai pasisakyta dėl dalies delspinigių sumos ir dėl baudų. Pareiškėja nepagrįstai ginčija vienos baudos dydį, motyvuodama tuo, kad kitu atveju bauda buvo sumažinta. Šio ginčo ribose negali būti nagrinėjamas ginčas dėl baudos dydžio, taip pat ir ginčijant tą dydį dėl to, kad baudžiamoje byloje buvo taikyta sankcija. Visi šie klausimai teismų jau yra išnagrinėti, dėl jų priimti galutiniai teismų sprendimai, tų sprendimų motyvai negali turėti jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų ir delspinigių, nes MAĮ yra nustatyti tokio atleidimo pagrindai ir tik juos nustatęs mokesčių administratorius gali tenkinti prašymą iš dalies ar pilnai.
MGK sprendime taip ir nurodoma, kad sprendžiant ginčą dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių turi būti taikomos MAĮ 100 ir 141 straipsnių nuostatos.
Iš tiesų, šios administracinės bylos esmė – atleidimas nuo delspinigių ir baudų. Pareiškėja savo prašyme atleisti nuo delspinigių ir baudų nors ir nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo remiantis turėtų būti tenkinamas prašymas, tačiau iš 2012 m. lapkričio 16 d. prašymo turinio galima daryti išvadą, kad prašymas buvo grindžiamas tokiomis aplinkybėmis: 1) galima delspinigių skaičiavimo klaida; 2) finansinė įmonės padėtis. Šios dvi aplinkybės pagal minėtas MAĮ nuostatas negali būti pagrindas atleisti nuo delspinigių ir baudų (juridinį asmenį). Pirmoji aplinkybė (dėl per didelio GPM, nuo kurio skaičiuoti delspinigiai) iš viso pareiškėjos nėra įrodyta, priešingai, mokesčių administratorius pagrindė delspinigių sumą, nurodydamas, nuo kokios GPM sumos jie buvo skaičiuojami. Iš vėliau teiktų skundų galima daryti išvadą, kad, pareiškėjos manymu, nėra pareiškėjos kaltės dėl padaryto pažeidimo, kad nepadaryta žala. Šie pareiškėjos argumentai atsirado polemizuojant Klaipėdos AVMI sprendimo motyvus, kuriuose buvo analizuojama, ar yra pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio nuostatas. Tik dėl to ir Klaipėdos AVMI, ir VMI nagrinėjo kaltės ir žalos klausimą. Minėta, kad GPM įstatymo pažeidimas nustatytas jau įsiteisėjusiais mokestinio ginčo sprendimais, patvirtintais teismų sprendimais, todėl kaltės klausimas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į jau išspręsto mokestinio ginčo aplinkybes. Tik dėl to mokesčių administratoriai ir analizavo jau išnagrinėto mokestinio ginčo aplinkybes ir tyrė, ar pažeidimas padarytas dėl pareiškėjos kaltės, kaip ji suprantama MAĮ 141 straipsnyje, ar dėl aplinkybių, kurioms įtakos pareiškėja negalėjo padaryti (dėl to, kokios tai aplinkybės, yra LVAT išaiškinimai). Dėl tos pačios aplinkybės mokesčių administratoriai skundžiamuose sprendimuose nagrinėjo ir žalos padarymo valstybės biudžetui klausimą. Tačiau šie klausimai buvo nagrinėjami tik MAĮ 141 straipsnio taikymo aspektu ir jų nagrinėjimas jokiu būdu negrąžina ginčo į jau išnagrinėto mokestinio ginčo dėl GPM apskaičiavimo stadiją.
Ir Klaipėdos AVMI sprendime, ir VMI bei MGK sprendimuose yra analizuojami klausimai, ar yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai atleisti nuo baudų ir delspinigių. Nustatyta, kad tokių pagrindų nėra. Teismas pritaria šioms išvadoms. Iš esmės, šių išvadų nenuginčijo ir pareiškėja.
MGK sprendime yra atsakoma į pareiškėjos argumentą dėl apskaičiuotų GPM delspinigių sumos neatitikties proporcingumo, teisingumo ir protingumo principams. Nurodoma, kad būtina laikytis viešojo intereso apsaugos principo, kad nemokant mokesčių pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai. Nurodoma, kad apskaičiuojant delspinigius buvo privaloma laikytis MAĮ 96, 97, 98, 99 straipsnių reikalavimų. MGK patvirtino sprendimus neatleisti nuo apskaičiuotos delspinigių sumos ir vadovavosi MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsniu. Nei mokesčių administratorius, nei MGK negali vertinti, ar teisėtai ir pagrįstai priskaičiuotos delspinigių ir baudų sumos nėra per didelės ir dėl to neteisingos atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, į mokestinės prievolės dydį, į mokestinio ginčo laikotarpį, nes tokia teisė nenumatyta įstatymuose. Tačiau nurodytus klausimus gali vertinti teismas.
MGK sprendime nurodoma, kad pareiškėja, ginčydama centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą neatleisti nuo GPM delspinigių, skunde MGK rėmėsi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais. Dėl to sprendime analizuojama, ar buvo pagrindas taikyti nurodytas įstatymo nuostatas. Minėta, kad MGK padarė pagrįstą išvadą, kad tokio pagrindo nebuvo.
Dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Administracinių teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad: 1) delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius; 2) delspinigiai taip pat yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo gali būti atleistas, jei nustatomos atitinkamos įstatymų nustatytos aplinkybės.
MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Taigi įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Priešingu atveju atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą kartu su MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu nėra galimas. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Įrodymai gali būti bet kokie faktiniai duomenys, taip kaip jie aiškinami ABTĮ 57 straipsnyje, kurie būtų pakankami tam, kad leistų nedvejojant pritaikyti aptariamą taisyklę dėl atleidimo nuo delspinigių, ko negalima būtų teigti šiuo konkrečiu atveju.
Iš mokestinių ginčų bylose surinktų duomenų ir priimtų sprendimų matyti, kad pareiškėjos kaltė dėl GPM įstatymo nuostatų pažeidimo yra nustatyta mokestinių ginčų metu. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nenustačius, iš kokių konkrečių asmenų pareiškėja pirko metalo laužą, pareiškėjai iš viso negalėjo būti apskaičiuotas GPM. Šie pareiškėjos argumentai galutinai paneigiami ir LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-3046/2012, ir 2013 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A602-372/2013. Šiose nutartyse nurodyta, kad pareiškėja formino metalo laužo supirkimą PVM sąskaitomis faktūromis apgaulingai, nes metalo laužą pirko ne iš juridinių asmenų, nurodytų sąskaitose, o iš fizinių asmenų. Šiose nutartyse išvardinami visi įrodymai, kurie patvirtina pareiškėjos kaltę, taip pat analizuojama baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinami teismų nuosprendžiai (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d.). Minėta, kad mokestiniai ginčai jau yra išnagrinėti, jų metu nustatyta pareiškėjos kaltė dėl GPM įstatymo nuostatų pažeidimo – pirkdama metalą iš fizinių asmenų pareiškėja visų pirma turėjo žinoti, kad jai atsirado prievolė mokėti GPM. Ir teismų sprendimuose, ir mokesčių administratorių sprendimuose jau buvo paaiškinta, kuo remiantis tokia prievolė atsirado. Taigi pareiškėja, apgaulingai įformindama metalo laužo supirkimą, žinojo, kad tokiu būdu išvengia ir GPM mokėjimo, todėl yra kaltė padarius GPM įstatymo nuostatų pažeidimą, dėl kurio nebuvo sumokėta atitinkama GPM suma į biudžetą.
Pareiškėja skundė mokestinio ginčo metu mokesčių administratorių sprendimus dėl papildomų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo, pareiškėjos argumentai dėl GPM buvo atmesti, o įvertinus minėtus teismų sprendimus mokestiniuose ginčuose, darytina išvada, kad teismai pripažino, jog pareiškėja sąmoningai formino apgaulingas sąskaitas, siekdama išvengti GPM mokėjimo. Šiuo atveju toks elgesys patenka į kaltės sąvoką.
MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta taisyklė sąlygoja atleidimą nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.
Ši norma pareiškėjai netaikytina atsižvelgiant į LVAT suformuotą teismų praktiką, kurioje ne kartą yra paaiškinta, ką reiškia paminėtas atleidimo nuo delspinigių ir baudos pagrindas. Teismas privalo vadovautis suformuota teismų praktika, nes privalo vadovautis Konstitucinio Teismo doktrina dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. LVAT teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005 suformuluotas teisės aiškinimo taisyklės, kurių teismas laikosi. LVAT byloje buvo pažymėta: „MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindu yra – jei įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Aiškinant šią taisyklę darytina išvada, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo ir šių aplinkybių poveikio pasėkoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti“. Šioje administracinėje byloje taip pat nenustatyta aplinkybių atitinkančių force majeure ar cas fortuti sąvokas, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėja, todėl nebuvo pagrindo atleisti nuo delspinigių ir baudų pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas dar vienas atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindas: kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.
Skundžiamame VMI sprendime dėl šio pagrindo yra pasisakyta, kad pareiškėjai laiku nesumokėjus 542 098 GPM, padaryta žala valstybės biudžetui. Iš tiesų, valstybės biudžetas GPM įstatymo nurodyta tvarka ir terminais šio mokesčio negavo iki šiol, jo nesumokėjo jokie kiti subjektai, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pažeidimas buvo formalus ir juo nepadaryta žala biudžetui. Šis atleidimo pagrindas negali būti taikomas.
Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto pagrindo pati pareiškėja nenurodė jokių faktų, kurie leistų taikyti tokį pagrindą. Įvertinus išnagrinėtų mokestinių ginčų bylų medžiagą (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-3133-764/2012, I-3324-142/2012, kurios prijungtos prie nagrinėjamos bylos), šios bylos medžiagą, taip pat nenustatyta tokių aplinkybių.
Skundžiamame VMI sprendime yra nurodyta, kad MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis yra įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo numatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Kadangi VMI neturėjo duomenų apie mokesčio sumokėjimą, išieškojimą ar jo atidėjimą ar išdėstymą, pagrįstai sprendime nurodyta, kad atleidimo nuo baudos klausimas tokiu atveju iš viso negali būti nagrinėjamas.
Pareiškėja skunde nurodo, kad šiuo metu jau yra su mokesčio mokėtoju sudaryta mokestinės paskolos sutartis. Pareiškėja pateikė teismui 2013 m. balandžio 23 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-2941 ir 2013 m. balandžio 26 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-3029 (b. l. 70-75), tačiau jose nurodomos mokestinės nepriemokos sumos ir jų tvirtinimo datos nepatvirtina, kad yra susijusios su šioje byloje apskaičiuotais GPM, nuo kurių priskaičiuotų delspinigių ir baudų pareiškėja prašo atleisti. Be to, pirminiame prašyme, dėl kurio išnagrinėjimo yra ši administracinė byla, ir vėliau teiktuose skunduose tokių nuorodų nebuvo, todėl VMI sprendime teisingai pasisakyta dėl MAĮ 141 straipsnio 2 dalies taikymo. Be to, nepaisant to, ar pareiškėja GPM sumokėjo, ar sudaryta mokestinės paskolos sutartis, kaip jau minėta, nėra nustatytas nei vienas iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, kurie leistų atleisti pareiškėją pilnutinai ar iš dalies nuo delspinigių ir baudų.
Dėl pareiškėjos argumentų, kad skiriant baudas taikytas ne tos redakcijos MAĮ. Baudos skirtos mokestinių ginčų eigoje, jos patvirtintos teismų sprendimais, vienu atveju bauda sumažinta nuo 50 procentų iki 30 procentų baudos, todėl šios administracinės bylos ribose teismas negali net vertinti tokių pareiškėjos argumentų.
Tačiau teismas turi įvertinti tą aplinkybę, kad priskaičiuota delspinigių suma šiuo metu yra 553 932 Lt, kai tuo tarpu mokestinė nepriemoka sudaro 542 098 Lt GPM (263309 Lt + 278789 Lt), t. y. delspinigių priskaičiuota daugiau, nei pareiškėja turi mokestinės nepriemokos. Tokia didelė delspinigių suma susidarė akivaizdžiai dėl labai ilgo mokestinio ginčo, kuris buvo stabdomas dėl baudžiamosios bylos.
Minėta, kad ir mokesčių teisėje, ir teismų praktikoje delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam mokestinės prievolės. Taip pat delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi delspinigiai kartu yra ir sankcija, bet kuri sankcija teismo gali būti vertinama vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis). Dėl teismo teisės vertinti sankciją atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes ne kartą pasisakė Konstitucinis Teismas. Pareiškėja buvo tikrinta už laikotarpius nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. ir nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d. VMI dėl vykusio mokestinio ginčo buvo priėmusi 2006 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 69-52 ir 2006 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 69-128, tačiau MGK 2006 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. S-83-(7-59/2006) ir 2006 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. S-138-(7-116/2006) panaikino VMI sprendimus, pareiškėjos skundus perdavė nagrinėti iš naujo dėl vykusio ikiteisminio tyrimo, MGK nurodė, kad dėl to reikia įvertinti galimybę sustabdyti mokestinių ginčų bylas. VMI atsižvelgė į nurodymus ir 2006 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 69-322 bei 2006 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 69-329 sustabdė pareiškėjos skundų nagrinėjimą, kol bus priimti procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje. Skundų nagrinėjimas buvo atnaujintas tik VMI 2010 m. rugpjūčio 19 d. dviem sprendimais. Nors VMI teisingai nurodo, kad toks ilgas mokestinių ginčų nagrinėjimas buvo susijęs su pareiškėjos padarytų nusikaltimų išaiškinimu ir nubaudimu, tačiau, teismo nuomone, delspinigių skaičiavimo prasme ir valstybei tenka dalis atsakomybės už tokį ilgą mokestinio ginčo nagrinėjimą.
Todėl teismas daro išvadą, kad šiuo atveju dėl delspinigių skaičiavimo turi būti remiamasi teisingumo bei protingumo kriterijais. Toks ilgas mokestinio ginčo nagrinėjimas nėra suderinamas su dalimi MAĮ nuostatų, kurios reglamentuoja mokestinių patikrinimų trukmę. Nors šios nuostatos šiuo atveju nebuvo pažeistos, tačiau į jas reikėtų orientuotis sprendžiant klausimą, koks turėtų būti optimalus mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpis. MAĮ 32 straipsnyje nustatytos mokesčių administratoriaus pareigos, tarp jų pareiga atliekant savo funkcijas stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. MAĮ 120 straipsnyje nustatyta, kad pavedime atlikti mokestinį patikrinimą turi būti nurodyta patikrinimo atlikimo pradžios ir pabaigos data, MAĮ 132 straipsnyje nustatyta, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kai mokesčių administratorius gavo mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, MAĮ 152–156 straipsniuose nustatyti mokestinių ginčų nagrinėjimo terminai, nustatant teisę sustabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą. Šie MAĮ nustatyti terminai leidžia daryti išvadą, kad 4 metų ginčo nagrinėjimo terminas yra palyginti ilgas terminas. Tuo tarpu MAĮ 110 straipsnyje ir 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sustabdžius mokesčio išieškojimą delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčio mokėtojo skundas buvo atmestas. Realiai sustabdymo laikotarpis gali tęstis labai ilgą laiką (kaip ir šio ginčo atveju), todėl teismas turi įvertinti, ar delspinigių skaičiavimas (jų apskaičiuota suma) per visą šį laiką atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Minėta, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės numatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. ir kt. nutarimai). Atitinkamai Konstitucinis Teismas aiškino ir Konstitucijos 109 straipsnį – teismai vykdydami teisingumą privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Minėta Konstitucijos 109 straipsnio nuostata reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas, o konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir tokio teismo sprendimo priėmimą, kuris savo turiniu nebūtų neteisingas.
Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nors formaliai pagal MAĮ nuostatas delspinigiai buvo skaičiuojami teisėtai ir pagrįstai, tačiau mokestinio patikrinimo laikotarpis buvo tokios trukmės, kuri apsprendė per didelės sankcijos taikymą – delspinigiai viršija pačios prievolės sumą. Teismas daro išvadą, kad tokia delspinigių suma nėra teisinga sankcija, ji taip pat tinkamai neveikia ir kaip prievolės užtikrinimo būdas, nes delspinigių išieškojimas gali apsunkti mokesčių išieškojimą. Daroma išvada, kad delspinigių suma mažintina. Pirmiausiai paliekama nepakeista delspinigių suma, kuri patvirtinta mokestinių ginčų sprendimais, nes pareiškėja turėjo galimybę sumokėti apskaičiuotus gyventojų pajamų mokesčius ir delspinigiai nebūtų skaičiuojami – tai abiejų mokestinių ginčų metu patvirtintos GPM delspinigių sumos: 53 706 Lt + 44 263 Lt GPM delspinigių, iš viso 97 969 Lt delspinigių. Nustatyta, kad pareiškėjai iki 2011 m. gegužės 30 d. apskaičiuota 246 536 Lt GPM delspinigių ir 265 780 Lt GPM delspinigių – per abi mokestiniuose ginčuose patvirtintas GPM sumas iš viso 512 317 Lt delspinigių. Po to iki 2013 m. vasario 13 d. dar buvo skaičiuojami delspinigiai ir pagal dvi atskiras GPM sumas atitinkamai priskaičiuota 256 480 Lt ir 297 451 Lt delspinigių, todėl bendra jų suma susidarė 553 932 Lt GPM delspinigių. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja gali būti atleista nuo tos delspinigių sumos, kuri buvo priskaičiuota iki 2011 m. gegužės 8 d., atėmus sumas, kurios yra patvirtintos teismų sprendimais (512 317 Lt – 97 969 Lt), gaunama 414 348 Lt delspinigių suma, kuri didele dalimi ir iš esmės susidarė per mokestinio ginčo sustabdymo laikotarpį. Lieka 139 584 Lt delspinigių suma (556 932 – 414 348), kurios mokėjimas atitiktų pareiškėjos padarytų pažeidimų pobūdį, pateisinamą mokestinio patikrinimo trukmę, todėl atitiktų teisingumo ir protingumo principui.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, skundžiami mokesčių administratorių ir MGK sprendimai keistini, atleidžiant pareiškėją nuo 414 348 Lt priskaičiuotos delspinigių sumos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu, 129 straipsniu teismas
nusprendė:
Pareiškėjos UAB „Resota“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. S-77-(7-80/2013), kuriuo yra patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 69- 35 ir pareiškėja UAB „Resota“ neatleista nuo 553 932 Lt GPM delspinigių.
Pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69-35 ir atleisti pareiškėją UAB „Resota“ nuo 414 348 Lt (keturių šimtų keturiolikos tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių litų) GPM delspinigių.
Pakeisti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)-102 ir atleisti pareiškėją UAB „Resota“ nuo 414 348 Lt (keturių šimtų keturiolikos tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių litų) GPM delspinigių.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.