- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-20
- Bylos Nr.
- I-546-281/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė, Arūnas Dirvonas, Donatas Vansevičius
- Atsakovas
- Elektrėnų, Elektrėnų savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Pareiškėjas
- Trakų
- Kategorijos
- 11.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant vertėjai Violetai Marčiulionienei, pareiškėjo atstovei Indrei Petkevičiūtei, atsakovės Elektrėnų savivaldybės administracijos atstovei Auksei Grigaliūnienei, Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Martynai Bagdonaitei, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams K. A. M. ir M. S., teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Trakų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro skundą atsakovėms Elektrėnų savivaldybės administracijai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui tradicinei religinei bendruomenei Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Trakų rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras (toliau – Prokuratūra) skundu prašo teismo: 1) panaikinti 2001-07-11 Elektrėnų savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) sprendimą Nr.82, kuriuo nuspręsta išpirkti malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g., Semeliškių mstl., Trakų r.; 2) panaikinti 2004-09-08 Tarybos sprendimą Nr.TS-177, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai (toliau – Stačatikių parapija) į nekilnojamąjį turtą - pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) g. , (duomenys neskelbtini) g. 81, (duomenys neskelbtini) g.83, Semeliškių mstl., Trakų r.; 3) panaikinti 2005-01-26 Tarybos sprendimą Nr.TS-17, kuriuo buvo pakeistas iš dalies 2004-09-08 Tarybos sprendimas Nr.TS-177 ir atkurtos nuosavybės teisės Parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 82, Semeliškių mstl., Trakų r.; 4) panaikinti 2006-07-05 Tarybos sprendimą Nr.TS-125, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės Stačiatikių parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 77, Semeliškių mstl., Trakų r.; 5) panaikinti 2006-11-23 Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr.03V-675, kuriuo buvo nuspręsta Stačiatikių parapijai išmokėti -1800 litų; 6) panaikinti 2008-09-30 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.2.3-12492-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 77, Semeliškių mstl., Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Stačiatikių parapijai; 7) panaikinti 2008-09-30 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.2.3-12485-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 81, Semeliškių mstl., Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Stačiatikių parapijai; 8) panaikinti 2008-09-30 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.2.3-12467-1421 valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 83, Semeliškių mstl., Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Stačiatikių parapijai.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, jog Stačiatikių parapijai buvo sugrąžintas nekilnojamasis turtas jo neidentifikavus pagal registro kadastro ar kitus faktinius duomenis. Atkuriant šiai parapijai nuosavybės teises į pastatus, esančius Semeliškių miestelyje, Trakų r., buvo remiamasi tik pastatų skaičiumi, kuriuos valdė parapija prieš karą, o tiksli tų pastatų buvimo vieta nei prieš karą, nei nuosavybės teisių atkūrimo metu, nebuvo nustatyta, t.y. nebuvo identifikuota.
Siekdamas patikrinti šią informaciją prokuroras kreipėsi į įvairias institucijas su prašymu pateikti jų turimą informaciją apie Stačiatikių parapijos iki nacionalizacijos valdytą turtą.
2008-08-26 Elektrėnų savivaldybės administracija pateikė nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus Stačiatikių parapijai bylos (toliau-byla) kopiją. Išanalizavus byloje esančius dokumentus, matyti, kad 1992-08-06 Vievio stačiatikių bažnyčios bendruomenė kreipėsi į LR ministrą pirmininką su prašymu grąžinti Stačiatikių bažnyčios bendruomenei namą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 37, žemės sklypą ir pagalbinius pastatus, kurie iš jos buvo neteisėtai atimti. Taip pat byloje yra 2001-05-15 Semeliškių Stačiatikių parapijos pateiktas prašymas Elektrėnų savivaldybės valdybai atkurti jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą: mūrinę cerkvę, 2 namus, 1 kluoną, sarginyčią, vandens malūną, esančius Semeliškių k., Elektrėnų sav. Prie šio prašymo kaip nuosavybės teises į aukščiau išvardintus pastatus patvirtinantys dokumentai buvo pridėti Lietuvos valstybinio archyvo medžiaga (1927-11-22 Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių archivyskupo raštas Nr.282, Stačiatikių parapijų nejudamojo turto iki didžiojo karo ir dabar žinios, kuriose nurodyta, kad Semeliškių Šv.Nikalojaus cerkvei, turinčiai 500 tikinčiųjų, prieš karą priklausė 1 ha. žemės, cerkvė, 4 trobesiai ir vandens malūnas, po karo - buvo nusavintas malūnas su žeme, o cerkvė su trobesiais palikti), religinės bendruomenės pažymėjimo kopija, O. R. bei V. T. paaiškinimai, kuriuose jos nurodo, kokie pastatai, esantys Semeliškių miestelyje priklausė Stačiatikių parapijai, kiti dokumentai.
2008-09-15 Lietuvos centrinis valstybės archyvas raštu Nr.R4-3193 Trakų rajono apylinkės prokuratūrai pateikė šiuos duomenis: Vidaus reikalų ministerijos archyviniame fonde, statistinių žinių byloje, esančio baltgudžių stačiatikių, Semeliškių pravoslavų cerkvės parapijiečių prašymo Tikybos departamentui kopiją; Žemės reformos departamento archyvinio fondo žinių apie Lietuvos stačiatikių cerkvių 1924 m. sąrašo ištrauką, kurioje nurodyta, kad Semeliškių miestelyje yra kunigo Oginskio ir rusų valdžios lėšomis pastatyta cerkvė, valdoma stačiatikių parapijos; Trakų apskrities žemės tvarkytojo 1927-07-09 rašto Nr.3366 Žemės reformos departamentui kopiją, kurioje nurodyta, kad iš Semeliškių Šv. Nikalojaus cerkvės po žemės reformos buvo nusavinta jos turėta žemė ir malūnas, ar buvo nusavinti jos keturi turėti trobesiai jokių duomenų nėra; Vidaus reikalų ministerijos archyviniame fonde, žinių apie Lietuvos stačiatikius 1924-1927 m. byloje esančių stačiatikių parapijų nejudomojo turto (be datos) ištrauką iš kurios matyti, kad Semeliškių Šv. Nikalojaus cerkvei prieš karą priklausė - cerkvė, 31,5 deš., 94 kv. su ūkio trobesiais ir 11 žuvininkystės ežerais, taip pat šioje ištraukoje nurodyta, kad po žemės reformos atimta 31,5 deš. su trobesiais ir ežeras žemės reformos reikalams; ir parapija turi - cerkvę, o 2 namus, 2 kluonus, svirną, tvartą ir sarginyčią tik pažadėta sugrąžinti.
2008-10-03 Vilniaus apskrities archyvas raštu Nr. (8.12.)-V5-3684 pateikė duomenis, kad 1948-07-30 Trakų apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr.1 buvo nuspręsta iki 1948-08-01 atlikti visų vienuolynų pastatų, maldos namų pastatų bei visų gyvenamųjų ir pagalbinių pastatų, kurie ankščiau priklausė vienuolynui ar religinei bendruomenei, nepriklausomai nuo jų ploto nacionalizaciją. Nacionalizuotus maldos namų pastatus perduoti registruotoms religinėms bendruomenėms pagal sutartį nemokamam ir neterminuotam naudojimui religinio kulto reikalams. Šis archyvas pateikė 1948-11-22 Stačiatikių Bažnyčios reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų tarybos V.Guščin raštą adresuotą Vykdomojo komiteto primininkui, kuriame nurodoma, kad Stačiatikių bažnyčios tikintieji pasipiktino, kad po šventovės ir nebaigto statyti sargo namelio nacionalizacijos pastarasis buvo perduotas komunalinio ūkio žinion. 1949-07-19 Stačiatikių Bažnyčios reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų tarybos V.Guščin rašte adresuotam Lietuvos KP CK Sekretoriui nurodoma, kad Trakų rajono vykdomasis komitetas su apskrities viršininko žinia 1947 m. pardavė nedidelį namelį stačiatikių bažnyčios dvasininkui Nadveckui, o 1948 m. namelis buvo nacionalizuotas. Kadangi Stačiatikių Bažnyčios Reikalų Taryba prie TSRS ministrų Tarybos 1949-02-03 išaiškino, kad vėl įgyti namai, vadovaujantis nurodytu nutarimu, nacionalizacijai nepriklauso, o priklauso parapijos nuosavybei, todėl prašoma sekretoriaus duoti atitinkamus nurodymus dėl sargo namelio grąžinimo. Taip pat buvo pateiktas 1952-06-03 Vievio rajono Semeliškių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos antrojo šaukimo 13 sesijos protokolas Nr.13, kuriame nuspręsta, kad Semeliškių mokyklai reikalingos patalpos, t.y. namas, kuriame gyvena kunigas, todėl pastarąjį nuspręsta iškelti į kitą namą, o patalpas, kuriose gyveno kunigas, perduoti mokyklai.
Nurodo, kad religinėms bendrijoms nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą (pastatus) reglamentavo (reglamentuoja) specialūs teisės aktai - 1990-02-14 įstatymas Nr. IX-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (neteko galios nuo 1998-01-01), LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymas Nr.I-822, įsigaliojęs 1995-03-30, bei remiantis šiuo įstatymu 1995-09-22 Nr.1275 LR Vyriausybės nutarimu (įsigaliojo 1995-09-30) patvirtinta turto, grąžinamo religinėms bendrijoms natūra, perdavimo tvarka.
Elektrėnų savivaldybės administracijos pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą Parapijai byloje yra 1992-08-06 Vievio stačiatikių bažnyčios bendruomenės prašymas grąžinti Stačiatikių bažnyčios bendruomenei namą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 37, žemės sklypą ir pagalbinius pastatus, kurie iš jos buvo neteisėtai atimti. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pati Stačiatikių parapija ar jos įgaliotas asmuo būtų kreipęsis į Elektrėnų savivaldybės valdybą su prašymu atkurti jai nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t.y. pastatus, esančius Semeliškių miestelyje, iki 2001-05-15.
2008-10-27 Elektrėnų savivaldybės administracija raštu Nr.03.2-13-2337 informavo Trakų rajono apylinkės prokuratūrą, kad jie 1992-08-06 Vievio stačiatikių bažnyčios bendruomenės pareiškimą laikė tinkamu prašymu atkurti nuosavybės ir į Šv. Mikalojaus parapijos iki nacionalizacijos turėtą turtą, nes Semeliškių stačiatikių bendruomenė iki 1997-05-19 buvo sudedamoji Vievio stačiatikių cerkvės bendruomenės dalis. Pažymėtina, kad jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad Vievio stačiatikių bažnyčios bendruomenė būtų prisiėmusi prievolę rūpintis Parapijos interesais ir jai priklausiusių pastatų atgavimu, byloje nėra.
1995-03-21 priimtas LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymas (toliau- Įstatymas), kuris reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą religinėms bendruomenėms.
Vadovaujantis Įstatymo nuostatomis nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą religinei bendrijai, kuri veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940-07-21 ir kurios turtas buvo nusavintas, arba tai religinei bendrijai, kuri yra pripažinta atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėja, galėjo būti atkurtos, jeigu egzistavo tam tikros sąlygos, o būtent: 1) religinė bendrija per 1 metus nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos padavė įstatymo 6 str. nustatyto turinio prašymą dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir nekilnojamojo turto grąžinimo šio turto valdytojui pagal turto buvimo vietą; 2) ji per 1 metus nuo savo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir turto grąžinimo pateikimo dienos pridėjo nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus, kurių baigtinis sąrašas nustatytas įstatymo 7 str. (turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat archyvų išduoti pažymėjimai); tais atvejais kai nėra įstatyme nurodytų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, bendrija turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į šias aplinkybes, daro išvadą, kad Stačiatikių parapija Įstatymo nustatytu laiku (1995-03-29-1996-03-29 laikotarpiu) nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą bei Įstatymo 7 str. numatytų dokumentų, kurie patvirtintų šios parapijos nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą. Byloje yra 1996-02-26 Trakų rajono savivaldybės mero raštas adresuotas Semeliškių Šv. Nikalojaus bendruomenei, kuriame yra nurodyta, kokius dokumentus ši bendruomenė turi pateikti norėdama atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytus pastatus. Prašymas atkurti nuosavybės teises ir dokumentai (Lietuvos valstybinio archyvo medžiaga, O. R. ir V. T. paaiškinimai ir kt.) Stačiatikių parapijos buvo pateikti tik 2001-05-15, t.y. praėjus 5 metams po Trakų rajono savivaldybės mero rašto. Prokuroro nuomone, ši parapija turėjo kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui leisti atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą paduoti atnaujinimo. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Įstatymo 5 str. numatyti terminai gali būti atnaujinami, jeigu jie yra praleisti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. (Lietuvos Vyriausiasis teismo nutartis Nr.A575-1285-08).
2001-07-11 Taryba priėmė sprendimą Nr.82 dėl Semeliškių vandens malūno išpirkimo, kuris buvo nacionalizuotas sovietmečiu. Tačiau iš byloje esančių archyvinių dokumentų matyti, kad šis malūnas buvo nacionalizuotas dar 1927 m. ir jokių duomenų, kad vėliau būtų sugrąžintas Semeliškių Šv. Mikalojaus parapijai ar kad būtų pastatytas naujas malūnas priklausęs Šv.Mikalojaus parapija nėra. Įstatymo 1 str. griežtai apibrėžia jo reguliuojamų teisinių santykių ribas nurodydamas, kad religinėms bendruomenėms atkuriamos nuosavybės teisės ir grąžinamas natūra nekilnojamas turtas, jeigu jis buvo nacionalizuotas pagal LTSR įstatymus, t.y. po 1940 m. Atsižvelgus į archyvinius dokumentus darytina išvada, kad malūnas buvo nacionalizuotas iki 1940 m. ir teisės į jį vadovaujantis LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymu negalėjo būti atkuriamos.
Kadangi pagal archyvinius dokumentus nebuvo galima nustatyti, kurie keturi pastatai iš prie cerkvės esančių šešių pastatų priklausė iki nacionalizacijos Stačiatikių parapijai ir kada jie buvo nacionalizuoti darytina išvada, kad parapijos valdytas ir jai priklausęs nekilnojamasis turtas (t.y. konkretūs pastatai) turėjo būti nustatytas teismine tvarka, kaip juridinę reikšmę turintis faktas.
Taigi, nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų identifikuoti pastatus, kuriuos valdė iki nacionalizacijos Stačiatikių parapija, daro išvadą, kad atkuriant jai nuosavybės teises buvo pažeistos Įstatymo 6 ir 7 str. nuostatos, todėl 2004-09-08, 2005-01-26, 2006-07-05 Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimai, kuriais buvo atkurtos Stačiatikių parapijai nuosavybės teises į turtą - pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) g. 77, (duomenys neskelbtini) g. 81, (duomenys neskelbtini) g. 82, (duomenys neskelbtini) g. 83, Semeliškių miestelyje, Trakų r., yra neteisėti ir naikinti.
Skundžiami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai buvo priimti vadovaujantis LR Vyriausybės 2003-07-15 nutarimu Nr.925 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlyginai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“, kurios numatė, kad religinėms bendruomenėms žemės sklypai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Šių taisyklių 7 p. nustatė, kokius dokumentus turi pateikti religinė bendrija siekianti gauti prie jos valdomų pastatų žemės sklypą. Dokumentais, patvirtinančiais, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras iki 1940-07-21 nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą ir šis turtas pagal LTSR įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, galėjo būti išrašai iš hipotekos, notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, testamentai, teismo sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų turimų dokumentų pagrindu išduoti pažymėjimai.
Susipažinus su nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo nustatyta, kad dokumentus, kurie patvirtintų, kokį nekilnojamąjį turtą Parapija valdė 1940-07-21 dienai nepateikė. Buvo pateikti tik archyviniai duomenys apie tai, kad 1927-03-15-1936-12-31 laikotarpiu Semeliškių Šv. Nikolajaus parapija valdė tik cerkvę ir 4 trobesius, o 1 ha žemės ir malūnas buvo nusavinti. Kaip jau aukščiau paminėta kadangi nėra jokių dokumentų, kuriais būtų galima nustatyti, kurie 4 pastatai iš šiuo metu (ir nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo metu buvusių) 6 iki nacionalizacijos priklausė Stačiatikių parapijai, nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo neteisėtas ir turi būti panaikinti Tarybos sprendimai, kuriais remiantis buvo suteikti parapijai 4 pastatai. Vadovaujantis šiais sprendimais buvo neteisėtai suformuoti 3 žemės sklypai (prie neteisėtai sugrąžintų pastatų), kurie vėliau Vilniaus apskrities viršininko įsakymais buvo suteikti Stačiatikių parapijai. Tokiu būdu, taip pat turi būti panaikinti ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymai, kuriais buvo suformuoti žemės sklypai aplink tuos pastatus: įsakymas Nr.2.3-12491-1421; įsakymas Nr.2.3-12467-1421; įsakymas Nr.2.3-12485-1421.
Taip pat nurodo, jog vadovaujantis teismų praktiką (LVAT 2005-03-03 nutartis adm. b. Nr.AS-10-67/2005, 2007-06-28 nutartis adm. b. Nr.A-8-660/2007 ir t.t) Prokuratūra termino minėtiems sprendimams apskųsti nėra praleidusi.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė Elektrėnų savivaldybės administracija (toliau – Savivaldybė) atsiliepime teismui (t1, b.l. 174a-174b) su skundo reikalavimais nesutiko, paaiškino, kad Vievio stačiatikių cerkvės veikla iki pat Semeliškių Šv. Mikalojaus įsteigimo apėmė ir Semeliškių mstl., o Semeliškių stačiatikių bendruomenė iki 1997-05-19 buvo sudedamoji Vievio stačiatikių cerkvės bendruomenės dalis, todėl mano, kad 1992-08-06 pareiškimas LR ministrui pirmininkui ir Savivaldybės merui, kuriuo, be (duomenys neskelbtini) g. 37 namo Vievyje, prašoma atkurti nuosavybės teises į kitą turėtą turtą, laikytinas tinkamu prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (toliau – Įstatymas).
Nurodo, kad Įstatymo 5 str. numato, kad religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (įsigaliojo 1995-03-30). Mano, kad tokio prašymo pateikimas anksčiau neužkerta galimybės pradėti teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo procedūros. Savivaldybės meras, nereikalaudamas kartotinio prašymo, veikė siekdamas išvengti nereikalingų formalumų ir procedūros vilkinimo.
Pažymi, kad turtinius santykius reguliuoja ir LR civilinio kodekso normos. Tuo metu galiojusio LR civilinio kodekso 4.95 str. numatė, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktais svetimo neteisėto valdymo. Duomenų, kad Savivaldybė teisėtai šį turtą valdė, nebuvo, tačiau iš archyvinės medžiagos buvo matyti, kad Semeliškių Šv. Mikolajaus cerkvei priklausė 4 pastatai ir vandens malūnas, kurie buvo nacionalizuoti 1940 metais. Semeliškių seniūnas 2001-05-17 raštu Nr.30 informavo Savivaldybės valdybą, kad Šv.Mikalojaus parapijai iki 1945 metų priklausiusiais pastatais tarybiniais metais naudojosi Semeliškių vidurinė mokykla. Pastačius naują mokyklą, šie pastatai liko tušti ir neprižiūrimi, todėl Semeliškių seniūnas šiuos pastatus paragino grąžinti Šv. Mikalojaus parapijai kaip teisėtam savininkui. 2004-08-06 Semeliškių seniūnijos susirinkime senieji Semeliškių gyventojai patvirtino, kad du namai, pastatyti šalia cerkvės, priklausė Semeliškių Šv. Mikalojaus parapijai. Elektrėnų savivaldybė, atsižvelgdama į šias aplinkybes ir turėdama tam teisinį ir moralinį pagrindą, grąžino Semeliškių Šv. Mikalojaus parapijai priklausiusį turtą, o Trakų rajono apylinkės prokuratūra iš naujo siekia iš teisėto turto savininko nacionalizuoti Jam priklausančius
Teisminio nagrinėjimo metu Savivaldybės atstovė su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti.
Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) atsiliepime teismui (t1, b.l. 193-196) paaiškino, kad ji skundžiamus įsakymus priėmė teisėtai, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais. Pagal LR Vyriausybės 2003-07-15 nutarimo Nr.925 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Nutarimas) 7 p., religinė bendrija, bendruomenė ar centras, pageidaujantis ir turintis teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių, žemėtvarkos skyriui pagal žemės sklypų buvimo vietą.
Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, pirminis Stačiatikių parapijos prašymas atkurti nuosavybės teises į 1 ha žemę, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Elektrėnų žemėtvarkos skyriui (toliau - Elektrėnų žemėtvarkos skyrius) buvo pateiktas 2001-05-28. Prie jo buvo pridėti archyviniai dokumentai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001-09-07 raštas Nr. T-2320-S ir priėjo pridėti dokumentai), iš kurių matyti, kad Stačiatikių parapija iki 1940-07-21 nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto (taip pat ir žemės).
Stačiatikių parapija Elektrėnų žemėtvarkos skyriui 2006-08-04, 2007-03-21 ir 2007-07-17 pateikė prašymus suteikti neatlygintinai 3330 kv. m, 2000 kv. m ir 1276 kv. m žemės sklypus Semeliškių mstl., Semeliškių sen., Vilniaus rajone.
Stačiatikių parapija pateikė visus Nutarimo 7 p. nurodytus dokumentus, todėl VAVA neturėjo teisinio pagrindo neatkurti nuosavybės teisių suinteresuotam asmeniui.
Ginčo žemės sklypai buvo suformuoti Vilniaus apskrities viršininko 2008-07-21 įsakymu Nr. 2.3-9108-(42) „Dėl Semeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2005-12-28 įsakymu Nr. 2.3-12217-42, papildymo Elektrėnų savivaldybėje“. Vilniaus apskrities viršininkas 2008-09-30 įsakymais Nr. 2.3-12492-(42), Nr. 2.3-12467-(42), Nr. 2.3-12485-(42) suteikė neatlygintinai Stačiatikių parapija atitinkamai 2000 kv. m ((duomenys neskelbtini) g. 77, Semeliškės), 3330 kv. m ((duomenys neskelbtini) g. 81, Semeliškės) ir 1276 kv. m ((duomenys neskelbtini) g. 83, Semeliškės) žemės sklypus. Šie Vilniaus apskrities viršininko įsakymai buvo priimti atsižvelgiant į Stačiatikių parapijos prašymus, jų pateiktus dokumentus ir vadovaujantis Nutarimu bei minėtu Vilniaus apskrities viršininko 2008-07-21 įsakymu Nr. 2.3-9108-(42).
Pažymi, kad panaikinus Tarybos 2004-09-08 sprendimą Nr. TS-177 ir 2006-07-05 sprendimą Nr. TS-125, Stačiatikių parapija netektų nuosavybės teisių į pastatus, esančius Semeliškėse, (duomenys neskelbtini) g. 77, 81 ir 83. Tokiu būdu nebūtų patenkinamas Nutarimo 7 p. 4 d. reikalavimas - pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad pastatai ir kiti statiniai, esantys žemės sklypuose, pageidaujamuose gauti nuosavybėn neatlygintinai, nuosavybės teise priklauso religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui, pateikusiam prašymą suteikti žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai. Tokiu atveju VAVA sutiktų su ieškovo reikalavimais panaikinti ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus. Pripažinus, kad ieškovo reikalavimai panaikinti Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004-09-08 sprendimą Nr. TS-177 ir 2006-07-05 sprendimą Nr. TS-125 nepagrįsti, prašome atmesti ir ieškovo reikalavimus panaikinti ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus.
Teismo posėdžio metu VAVA atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Stačiatikių parapija atsiliepime (t1, b.l. 182-186) teismui su skundo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje yra pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Konstitucinis Teismas 2001-04-02 nutarime konstatavo, kad nustatant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgiama į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus.
Šioje byloje yra Vievio Stačiatikių bendruomenės prašymas LR Ministrui Pirmininkui ir Trakų rajono savivaldybės merui 1992-08-06, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į stačiatikių bendruomenės turtą. Tokiu būdu, buvo išreikšta Vievio stačiatikių bendruomenės, kurios sudėtinė dalis Semeliškių stačiatikių bendruomenė, valia dėl nekilnojamojo turto sugrąžinimo. Prašymas buvo gautas Trakų rajono savivaldybėje. Jis yra užregistruotas. Trakų rajonas 2000 metais buvo padalintas į Trakų rajoną ir Elektrėnų savivaldybę.
Iš Trakų rajono savivaldybės administracijos rašto 2008-11-18 Nr. AP3-4654 matyti, kad piliečių ir religinių bendruomenių prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų rajono savivaldybės registracijos žurnale 1994-10-19 dieną Nr.7 įregistruotas Vievio stačiatikių religinės bendruomenės prašymas atkurti nuosavybės teises į turėtą turtą. Trakų rajono savivaldybė 1996-02-06 raštu Nr.125 adresuotu Stačiatikių parapijai, pranešė, kad susipažino su prašymu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir paprašė pateikti žinias apie bendrijos veiklą iki 1940 metų bei nurodyti kokį turtą prašo grąžinti ir kt. Paskutinis Stačiatikių parapijos prašymas su priedais dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Elektrėnų savivaldybei buvo pateiktas 2001-05-15.
Stačiatikių parapijos teigimu Prokuratūra praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl viešojo administracinio subjekto sprendimų panaikinimo, todėl prašo šio termino neatnaujinti, nes, prašymai dėl dokumentų pateikimo atitinkamoms valstybės institucijoms persiųsti praėjus daugiau nei vieno mėnesio laikotarpiui po 2008-07-23 informacijos gavimo.
Be to, Prokuratūros teiginiai yra grindžiami netinkamu materialinės teisės normų taikymu.
Teisminio nagrinėjimo metu Stačiatikių religinės bendruomenės atstovai prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad Stačiatikių parapija pateikė Elektrėnų savivaldybės tarybai (toliau – Taryba) prašymą leisti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – mūrinę cerkvę, 2 namus, 1 kluoną, sarginyčią, vandens malūną, esančius Semeliškių kaime, Elektrėnų savivaldybėje (t1; b.l. 36).
Taryba 2001-07-11 sprendimu Nr.82 nuspręsta iš Stačiatikių parapijos išpirkti sovietmečiu nacionalizuotą ūkinės-komercinės paskirties pastatą – Semeliškių vandens malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 91, Semeliškės, sumokant pagal nustatytą preliminarią rinkos vertę 7208,04 Lt už 1938 m. pastatytą malūną ir 330 Lt už 1938 m. pastatytą turbiną (t1; b.l. 52).
UAB „Census optika“ 2003-12-29 nustatė, kad Semeliškių vandens malūno rinkos vertė yra 1800 Lt (t1, b.l. 16).
Tarybos 2006-11-23 sprendimo Nr.03V-675 2p. nuspręsta Stačiatikių parapijai už išperkamąjį nekilnojamąjį turtą - Semeliškių vandens malūną - pervesti į jai priklausančią sąskaitą 1800 Lt (t1; b.l. 14).
Tarybos 2004-09-08 sprendimu Nr.TS-177 nuspręsta Stačiatikių parapijai atkurti nuosavybės teises grąžinimo natūra būdu į šį nekilnojamąjį turtą: 1) pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 80, Semeliškių mstl., Elektrėnų sav.; 2) pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 81, Semeliškių mstl., Elektrėnų sav.; 3) pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 83, Semeliškių mstl., Elektrėnų sav. (t1, b.l. 35).
Tarybos 2005-01-26 sprendimu Nr.TS-17 nuspręsta pakeisti Tarybos 2004-09-08 sprendimo Nr.TS-177 1p. išdėstant jį taip: „1. pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 82, Semeliškių mstl., Elektrėnų sav.“ (t1, b.l. 158).
Tarybos 2006-07-05 sprendimu Nr.TS-125 nuspręsta Stačiatikių parapijai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – pastatą, esanti adresu (duomenys neskelbtini) g. 77, Semeliškių miestelis, Trakų rajonas – grąžinant šį turtą natūra (t1; b.l. 18).
Vilniaus apskrities viršininkas 2008-09-30 sprendimais Nr.2.3-12485-1421, Nr.2.3-12467-1421, Nr.2.3-12492-1421 suteikė Stačiatikių parapijai nuosavybėn neatlygintinai atitinkamai: 1276 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 83, Semeliškių mstl., Elektrėnų savivaldybėje; 3330 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 81, Semeliškių mstl., Elektrėnų savivaldybėje; 2000 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 77, Semeliškių mstl., Elektrėnų savivaldybėje (t1, b.l. 125-126, 136-137, 146-147).
Dėl Prokuratūros teisės kreiptis į teismą ir šios teisės tinkamo realizavimo nagrinėjamo ginčo atveju
LR prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą bei turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu (LR prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. 1 p.).
Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-10-24 nutartis adm. byloje Nr. A(10)-1775/2006). Paprastai viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o susijęs su neindividualizuotais visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-10-27 nutartis adm. byloje Nr.A(8)-1582/2005). Tačiau, viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-07-25 nutartis adm. byloje Nr.A146–335/2008).
Nagrinėjamu atveju Prokuratūros pareiškimas, kuriuo ginčijami Tarybos bei VAVA sprendimai, sietini su nuosavybės teisių įgijimu į eilę pastatų bei šiems pastatams eksploatuoti būtinus žemės sklypus, nekilnojamojo turto išpirkimu išmokant pinigines lėšas. Todėl nustačius, jog buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą bei neatlygintiną žemės įgijimą nuosavybės teisėmis, pripažintina, jog tai turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.
LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. yra numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimo) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad prokurorui ginant viešajį interesą termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-03 nutartis Nr.AS10 - 67/2005, 2007-06-28 nutartis Nr.A8 – 660/2007 ir kt.)
Bylos medžiaga patvirtina, jog Prokuratūra apie Tarybos galimai padarytus pažeidimus buvo informuota 2008-07-23 R.K.R. raštu (t2, b.l. 69), nuo to laiko rinko medžiagą, užklausinėjo įvairias institucijas. Paskutinis atsakymas, t.y. Vilniaus apskrities archyvo raštas Nr.(8.12.)-V5-3684, pareiškėjos yra gautas 2008-10-03 (t1, b.l. 85). Į teismą kreiptasi 2008-11-04, todėl laikytina, kad pareiškimas teismui paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto termino.
Atsižvelgus į tai, byloje spręstinas ginčas dėl Prokuroro skundo reikalavimų panaikinti skundžiamus Tarybos bei Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl skundžiamų Tarybos sprendimų pagrįstumo bei teisėtumo
Religinėms bendrijoms į išlikusi nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (toliau – Įstatymas).
Įstatymo 1 str. sakoma, kad šis įstatymas reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas.
Taigi, vadovaujantis Įstatymo normomis, atkuriant religinei bendrijai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, be kitų įstatyme nustatytą sąlygų, būtina tiksliai identifikuoti, koks turtas buvo religinės bendruomenės iki nusavinimo ar nacionalizacijos valdytas nuosavybės teisėmis.
Byloje esantis 1927-11-22 Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos raštas Nr.282 (jo priedai) liudija, kad Semeliškių vandens malūnas jau tuo metu iš Semeliškių Šv.Nikalojaus cerkvės buvo nacionalizuotas kartu su žeme (t1, b.l. 44). Tai, jog Semeliškių Šv.Nikalojaus cerkvės valdyti 4 trobesiai su vandens malūnu bei 1 ha žemės buvo konfiskuoti patvirtina ir Žemės reformos departamento 1927-07-09 rašte Nr.3366 (t1, b.l. 82).
Nei Elektrėnų savivaldybė, nei Stačiatikių parapija minėtos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog Semeliškių vandens malūnas jau 1927 m. Stačiatikių parapijai nepriklausė, iš esmės neginčija. Teismui jokie įrodymai, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog Semeliškių vandens malūnas vėliau, t.y. iki 1940 m., nuosavybės teise priklausė Stačiatikių parapijai, ar buvo pastatytas kitas vandens malūnas, nepateikti.
Atsižvelgus į tai sprendžiama, jog Tarybos 2001-07-11 sprendimas, kuriuo nutarta išpirkti iš Stačiatikių parapijos Semeliškių vandens malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 91, Semeliškės, negali būti pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.
Nors Prokuratūra prašo panaikinti Tarybos 2006-11-23 sprendimą Nr.03V-675, iš šio sprendimo turinio matyti, jog tik 2 punktu yra išspręstas Stačiatikių parapijai nuosavybės teisių grąžinimo klausimas išmokant 1800 Lt už Semeliškių vandens malūno išpirkimą. Tuo tarpu minėto sprendimo 1punktas., kuriuo nutarta Semeliškių Šv. Lauryno parapijai už išperkamą nekilnojamąjį turtą išmokėti 10500 Lt, atsižvelgus į byloje esančius įrodymus ir pareiškėjos poziciją negali būti nagrinėjamo ginčo dalyku.
Atsižvelgus į tai, šioje reikalavimų dalyje skundas tenkintinas iš dalies ir naikintinas tik Tarybos 2006-11-13 sprendimo Nr.03V-675 2 punktas.
Kaip minėta, turtas, į kurį religinė bendrija siekia atkurti nuosavybės teises vadovaudamasi Įstatymu, turi būti tinkamai identifikuotas, t.y. tiksliai nustatyta, koks nekilnojamas turtas (pastato apibūdinimas, adresas) buvo valdytas.
Lietuvos valstybės archyvo išduotose Žinių apie Stačiatikių cerkvių turtą (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį) nuorašuose, kurie buvo pateikti kaip priedai kartu su minėtu Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos 1927-11-22 raštu Nr.282, skiltyje “Kiek žemės ir kitokio turto cerkvė turi dabar” nurodoma, kad Semeliškių Šv. Nikalojaus cerkvės valdomas turtas “yra cerkvė, o 2 namai, 2 kluonai, svirnas, tvartas ir sarginyčia tik pažadėta sugrąžinti” (t1, b.l.42). Kitoje šio dokumento vietoje, skiltyje “kiek turto liko stačiatikių žinioje dabar” nurodoma – “cerkvė ir trobesiai palikti (t1, b.l. 44).
Jokių kitų duomenų, patvirtinančių Stačiatikių parapijos iki nacionalizacijos ar nusavinimo valdytų pastatų sudėtį, jų buvimo vietą, byloje esančiais įrodymais nenustatyta.
Iš Stačiatikių parapijos 2001-05-15 prašymo Elektrėnų savivaldybei, matyti, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pagrindu nurodomi būtent Lietuvos valstybės archyvo išduoti Žinių apie Stačiatikių cerkvių turtą (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį) nuorašai (t1, b.l. 41-44), išvardijant grąžintiną turtą - mūrinę cerkvę, 2 namus, 1 kluoną, sarginyčia ir vandens malūną (t1, b.l. 36).
Semeliškių seniūnijos 2004-08-06 susirinkime, svarstant klausimą dėl pastatų, priklausančių Semeliškių miestelio cerkvei, bei namų, priklausančių Semeliškių parapijai grąžinimo, nutarta pastatus, Nr.80, Nr.81 ir Nr.83, esančius (duomenys neskelbtini) g. siūlyti sugrąžinti cerkvei natūra. Be to, seniūno teigimu, prie cerkvės yra šeši pastatai, iš kurių du (82, 79) cerkvei nepriklausė (t1, b.l. 49).
Vertinant minėtus įrodymus, darytina išvada, jog Šv. Nikalojaus cerkvei 1927-11-22 duomenimis priklausė cerkvė bei neįvardinti trobesiai, kurie ginčijamų Tarybos sprendimų priėmimo metu niekaip nebuvo identifikuoti nei archyviniais dokumentais, nei teismo sprendimu, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis konkrečių pastatų valdymo nuosavybės teisėmis faktas.
Tai, jog Stačiatikių parapijai grąžinti pastatai nebuvo identifikuojti kaip iki jų nusavinimo priklausę religinei bendruomenei, patvirtina ir ta aplinkybė, jog Tarybos 2005-01-26 sprendimu nutarta Tarybos 2004-09-08 sprendimo 1p. pakeisti, nurodant, jog atkuriamos nuosavybės teisės ne į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 80, o esantį (duomenys neskelbtini) g. 82 (t1, b.l. 158). Tuo tarpu pačiame Tarybos 2005-01-26 sprendime nenurodytos jokios jo priėmimą sąlygojusios faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog Tarybos 2004-09-08 sprendimu atkuriant nuosavybės teises į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 80, Semeliškėse buvo padaryta klaida ar paaiškėjo, jog Stačiatikių parapija valdė ne šį, o (duomenys neskelbtini) g. 82 esantį pastatą.
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog skundžiamais Tarybos sprendimais (2004-09-08 sprendimu Nr.TS-177, 2005-01-26 sprendimu Nr.TS-17 bei 2006-07-05 sprendimu Nr.TS-125) Stačiatikių parapijai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatus, neįsitikinus kas buvo šių pastatų savininku iki jų nusavinimo, t.y. tiksliai šių pastatų neidentifikavus, todėl minėti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais pagrįstumo ir objektyvumo prasme ir yra naikintini.
Pažymėtina ir tai, jog Įstatymo (įsigaliojo 1995-03-30) 1 str. nustatyta, kad šiuo įstatymu reglamentuojama religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarka ir sąlygos.
LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4str. 2d. nurodoma, kad religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų - bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Minėto straipsnio 1d. nustatyta, kad religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys.
Įstatymo 15 str. 3d. nurodoma, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimai dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo arba lėšų kompensavimo religinėms bendruomenėms pagal 1990-02-14 Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nepriimami, o pareiškimai dėl turto grąžinimo arba jo išpirkimo nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka.
Byloje esantys įrodymai liudija, kad skundžiami Tarybos sprendimai yra priimti įsigaliojus Įstatymui, todėl jo nuostatos turėjo būti taikomos ir ginčo atveju.
Tuo tarpu, Stačiatikių parapija jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrindė, jog ji yra ne tradicinė religinė bendruomenė, o bendrija. Taigi, pareiškėjai neįrodžius savo kaip bendrijos teisinio statuso, vadovaujantis minėtomis Įstatymo nuostatomis Stačiatikių parapija nelaikytina subjektu turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir tai yra savarankišku pagrindu naikinti skundžiamus Tarybos sprendimus.
Tai, jog tik religinė bendrija, o ne bendruomenė turi teisę atkurti nuosavybės teises vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ne kartą pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2007-10-26 nutartis Nr.A2 - 942/2007 ir kt.).
Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008-09-30 įsakymo Nr.2.3-12492-1421, ,2008-09-30 įsakymo Nr.2.3-12485-1421 bei 2008-09-30 įsakymo Nr.2.3-12467-1421 pagrįstumo bei teisėtumo
LR Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklės (toliau – Taisyklės) reglamentuoja žemės sklypų suteikimą nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940-07-21, o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, naudojamų šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti.
Taisyklių 2p. nurodoma, kad religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente.
Iš skundžiamų VAVA sprendimų matyti, kad jie yra priimti vadovaujantis Taisyklėmis, t.y. neatlygintinai suteikiant Stačiatikių parapijai žemės sklypus prie nuosavybės teise valdomų pastatų.
Teismui pripažinus, jog Tarybos sprendimai, tame tarpe ir tie, kuriais buvo perduoti Stačiatikių parapijai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) g. 77, 81, 83, Semeliškių mstl., Elektrėnų sav., yra nepagrįsti ir naikintini, naikintini ir šių sprendimų pagrindu priimti atitinkami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai, kuriais buvo perduoti žemės sklypai minėtiems pastatams eksploatuoti - 2008-09-30 įsakymas Nr.2.3-12492-1421, 2008-09-30 įsakymas Nr.2.3-12485-1421 bei 2008-09-30 įsakymo Nr.2.3-12467-1421.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str., 129 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Pareiškėjo Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą tenkinti iš dalies.
- Elektrėnų savivaldybės tarybos 2001-07-11 sprendimą Nr.82, kuriuo nuspręsta išpirkti malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 91, Semeliškių miestelis, Trakų r.;
- Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004-09-08 sprendimą Nr.TS-177, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) g. 80, (duomenys neskelbtini) g. 81, (duomenys neskelbtini) g. 83, Semeliškių miestelis, Trakų r.;
- Elektrėnų savivaldybės tarybos 2005-01-26 sprendimą Nr.TS-17, kuriuo buvo pakeistas iš dalies 2004-09-08 Tarybos sprendimas Nr.TS-177 ir Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g., Semeliškių miestelis, Trakų r.;
- Elektrėnų savivaldybės tarybos 2006-07-05 sprendimą Nr.TS-125, kuriuo Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 77, Semeliškių miestelis, Trakų r.;
- Vilniaus apskrities viršininko 2008-09-30 įsakymą Nr.2.3-12492-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 77, Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai;
- 2008-09-30 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.2.3-12485-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 81, Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai;
- 2008-09-30 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.2.3-12467-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 83, Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai.
Panaikinti 2006-11-23 Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr.03V-675 2punktą, kuriuo nuspręsta Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai išmokėti -1800 litų, o kitoje šio reikalavimo dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą