Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. A. ir L. S. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. A., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu R. A. skirtas įpareigojimas tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

L. S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu L. S. P. skirtas įpareigojimas tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo L. S. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. L. S. P. iš kaltinamojo R. A. priteista 19,46 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis dėl 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Civilinis ieškinys dėl 560 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo R. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. R. A. iš kaltinamojo L. S. P. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Civilinis ieškinys dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas.

L. S. P. iš kaltinamojo R. A. priteista 200 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo. R. A. iš kaltinamojo L. S. P. priteista 400 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 13 d., apie 10.30–11.00 val., garažų bendrijos „Miškas“, esančios adresu Kaštonų g. 10, Klaipėdoje, teritorijoje sumušė L. S. P., o būtent sudavė keletą smūgių kumščiais į krūtinę ir galvą, spyrė koja į įvairias kūno vietas ir padarė sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius L. S. P. sveikatą.

L. S. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 13 d., apie 10.30–11.00 val., garažų bendrijos „Miškas“, esančios adresu Kaštonų g. 10, Klaipėdoje, teritorijoje, įvykus žodiniam konfliktui, tyčia smogė rankoje laikomu fotoaparatu R. A. į veidą ties dešiniąja akimi ir vieną kartą kumščiu smogė į veidą ties burna, tokiais veiksmais padarė jam veido sumušimą ir poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, muštinę žaizdą dešinės akies apatinio voke, odos nubrozdinimus viršutinėje lūpoje, ir taip nežymiai sutrikdė R. A. sveikatą.

Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir taikant BK 28 straipsnio 2 dalį priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį jam. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas L. S. P. civilinis ieškinys dėl žalos priteisimo. Argumentuoja, jog nepagrįsti teismo teiginiai, jog jis prisipažino tyčia sudavęs smūgius L. S. P. į veidą ir pilvą, nes to teismo posėdyje netvirtino, o proceso metu tvirtino, kad fizinius veiksmus L. S. P. padarė gindamasis nuo jo agresyvių veiksmų ir fizinio smurto prieš apeliantą. L. S. P. ir anksčiau, be priežasties atvykęs, fotografavo apelianto garažą. Šiuo atveju apeliantas, vėl tai pamatęs, priėjo prie L. S. P. automobilio ir pasilenkęs prie durelių krašto ir žiūrėdamas pro langą į automobilyje sėdintį L. S. P., garsiai jam pasakė: „ką darai“. Tuo metu L. S. P. atidarė dureles ir neišlipęs iš automobilio, dešinėje rankoje laikomu fotoaparatu trenkė apeliantui į dešinę akį. Nuo smūgio apeliantui pradėjo tekėti kraujas ir jis sugriebęs išlipusį iš automobilio L. S. P. už rūbų, jį patempė, o ne vilko iš automobilio, kaip teigia teismas. L. S. P. mosikavo rankomis ir fotoaparatu norėjo suduoti apeliantui. Abiem rankomis iš priekio apeliantas atstūmė L. S. P. nuo savęs, jie stumdėsi ir tai truko kelias minutes. Apeliantui pasakius, jog jis iškvies policiją, L. S. P. iš pykčio kumščiu smogė apeliantui į veidą ir prakirto lūpą. Tuomet apeliantas gindamasis vieną kartą spyrė L. S. P. į pilvą. Šis nuo smūgio negriuvo, pasilenkė į priekį. Po to apeliantas sugriebė L. S. P. už kaklo, per šoną jo galvą pakišo po pažastimi ir jį pargriovęs ant žemės savo svoriu prispaudęs laikė, kad jis nusiramintų, ir vieną kartą koja sudavė L. S. P. į krūtinę, kai šis bandė pargriautas ištrūkti. L. S. P. nusiraminus, apeliantas paprašė R. T. iškviesti policiją, nes dėl bėgančio kraujo ties prakirsta akimi negalėjo surinkti numerio. Šias aplinkybes byloje patvirtino kaip liudytojas apklaustas R. T., kuris buvo įvykio vietoje ir matė visą konflikto eigą. Liudytojais byloje apklausti G. K. ir G. Z. konflikto nematė, todėl jų parodymai vertintini kaip abejotini, todėl teismas negalėjo jais remtis. Be to, šie liudytojai yra susiję su L. S. P. asmeniniais ryšiais, taigi suinteresuoti duoti palankius jam parodymus. Į įvykio vietą vykęs policijos pareigūnas R. K. patvirtino, jog kitų įvykį mačiusių liudytojų, išskyrus R. T., nebuvo. L. S. P. veiksmai buvo pavojingi, realūs ir akivaizdūs, nes būtent L. S. P. pirmasis trenkė fotoaparatu apeliantui į dešiniąją akį, po to, apimtas pykčio protrūkio, elgėsi provokuojamai bei agresyviai. L. S. P. susižalojo tuo metu, kai buvo pargriautas ant žemės, o ne dėl apelianto tyčios jį sužaloti. Teigia, jog apelianto veiksmai atitiko gynybą nuo pavojingo kėsinimosi ir buvo adekvatus atsakas į L. S. P. veiksmus.

Nuteistasis L. S. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Teigia, jog nuosprendis neteisingas ir nepagrįstas. Nurodo, kad garažus fotografavo ruošdamasis bendrijos valdybos posėdžiui. Tokiu būdu nustatinėjo garažų būklę, automobilių bendrijoje srautus, nes yra būtinas kelio tarp garažų remontas. Apeliantą, sėdintį automobilyje ir jam ruošiantis fotografuoti, be jokios priežasties iš chuliganiškų paskatų užpuolė R. A.. R. A. jam sudavė keletą smūgių į krūtinę ir galvą, spardė į įvairias kūno vietas. Apeliantas iš įvykio vietos buvo išvežtas medikų, paguldytas VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Krūtinės chirurgijos skyriuje, vėliau perkeltas į Urologijos skyrių ir iš ligoninės išleistas 2015 m. spalio 5 d. gydytis ambulatoriškai. R. A. teiginius, kad jį apeliantas užpuolė ir sumušė, jog jis tik gynėsi nuo jo, vertina kaip melagingus. Priešingai, R. A. puolė mušti apeliantą ir tyčiojosi iš jo, kaip bendrijos pirmininko, tuo metu dirbusio bendrijos interesais. Be to, apeliantas yra garbaus amžiaus, todėl užpulti ir sumušti jauną vyrą negalėtų. Liudytojas R. T. yra R. A. draugas, taigi davė jam palankius parodymus. Teismo nuosprendis paremtas melagingais R. A. parodymais. Apeliantas pirmas kreipėsi į medicinos įstaigą, iškvietė pareigūnus, parašė pareiškimą policijai, o R. A. tai padarė po to, kai šias aplinkybes sužinojo. Teismas neįsigilino į įvykio situaciją, dėl to priėmė neteisingą nuosprendį. Apeliantas tik rinko informaciją bendrijos susirinkimui, tačiau buvo užpultas ir sumuštas R. A.. Toks nuosprendis sumenkino gerą apelianto vardą tarp gyventojų ir bendrijos narių.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistojo R. A. gynėjas A. Surblys prašė priteisti iš L. S. P. apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nuteistojo L. S. P. gynėjas R. Špelveris paaiškino, jog R. A. apeliacinis skundas nėra inicijuotas L. S. P. apeliacinio skundo, todėl atmetus R. A. apeliacinį skundą proceso išlaidos jam nepriteistinos.

Nuteistųjų apeliaciniai skundas atmestini.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas nuteistųjų kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, nes išdėstė teisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė kaltinimo duomenis, remdamasis surinkta bylos medžiaga, ir savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo R. A. apeliacinio skundo

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir išvadas dėl jo kaltės buvimo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliantas tvirtina, kad tik gynėsi nuo agresyvių, provokuojamų ir pavojingų L. S. P. veiksmų, kurie buvo realūs ir akivaizdūs, o sužalojimus L. S. P. patyrė būtent tuo metu, kai apeliantui ginantis, jis buvo pargriautas ant žemės. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes apelianto kaltę grindė abejotinais liudytojų G. K. ir G. Z. parodymais, neįvertino būtinosios ginties situacijos apelianto veiksmuose buvimo.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą.

Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad L. S. P. buvo padarytas galvos, krūtinės ląstos, pilvo ir dešinio kelio sumušimas ir galvos ir dešinės kojos minkštųjų audinių sužalojimai tiesioginiais trauminiais kontaktais su kietais bukais daiktais, ir tai nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Šie faktai konstatuoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1998/15(03) (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-56599-15 l. 32–33). L. S. P. parodymus, jog R. A. mušė jį kumščiais, kojomis ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą, be kita ko, patvirtina minėta specialisto išvada, kuri ištirta pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (b. l. 62–65).

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, jog R. A. prisipažino tyčia sudavęs smūgius L. S. P. į veidą ir pilvą, o nurodė, jog R. A. prisipažino sudavęs L. S. P. smūgius, parvertęs jį ant žemės, bet, jo tvirtinimu, tai padaręs gindamasis nuo neteisėtų L. S. P. veiksmų ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Taigi apylinkės teismas, remdamasis R. A. parodymais, atskleidė jo parodymų turinį. Kita vertus, R. A. teisiamajame posėdyje pats pripažino, jog pavartojo jėgą gindamasis, jog jis gailisi sudavęs smūgius senam žmogui (b. l. 48–52, t. 2). Apeliaciniame skunde R. A. nurodo, jog vieną kartą koja sudavė L. S. P. į krūtinę, kai šis bandė pargriautas ištrūkti. Tačiau akivaizdu, jog pagrindo R. A. sulaikyti ar laikyti parverstą ant žemės L. S. P. nebuvo. Tiek R. A., tiek L. S. P. kartu nuvirto ant žemės tuo metu, kai stumdėsi, o ne dėl to, jog R. A. parvertė L. S. P. gindamasis nuo neva pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jį.

Iš nuosprendžio motyvų taip pat matyti, kad apylinkės teismas kompleksiškai vertino visų byloje kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju būtinosios ginties situacijos nėra. Apylinkės teismas teisingai nustatė ir įvertino, kaip susidarė konfliktinė situacija, kaip prasidėjo, vyko ir baigėsi nuteistųjų konfliktas. Teismas nurodęs, kad nors sėdėdamas automobilyje smūgius R. A. pirmasis sudavė L. S. P., tačiau po to R. A. jį išvilko iš automobilio ir aktyviai, beje, kaip ir siekiantis ištrūkti L. S. P., pavartojo smurtinius veiksmus vienas prieš kitą, pagrįstai nusprendė, jog R. A. veiksmus traktuoti kaip būtinąją gintį nėra jokio pagrindo.

Be to, apygardos teismas kritiškai vertina R. A. skundo argumentus, jog L. S. P. veikė provokuojamai, agresyviai, ar tiek pavojingai, jog šiuo konkrečiu atveju R. A. kilo būtinybė ginti save nuo objektyviai amžiumi vyresnio bei fiziškai silpnesnio L. S. P.. R. A. pavartota fizinė jėga buvo neadekvati L. S. P. veiksmams ir tai leidžia teigti L. S. P. padarytų sužalojimų mastas (galvoje, ant krūtinės ląstos, pilvo bei dešinės kojos). Taigi R. A. veiksmų vertinti kaip adekvatų atkirtį būtinosios ginties prasme į L. S. P. veiksmus nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Kiti apelianto R. A. argumentai, jog kaip liudytojai byloje apklausti G. K. ir G. Z. konflikto nematė, todėl jų parodymai abejotini ir teismas negalėjo jais remtis, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantas, atsižvelgiant į konflikto kilimo laiką (dienos metu), į tai, jog G. K., jos teigimu, konfliktą matė būdama apie 30 metrų nuo konflikto vietos, abejoti šios liudytojos parodymais, jog ji matė apeliantų konfliktą, o būtent ji matė prie automobilio prispaustą L. S. P. ir į jo rūbų atlapus įsikibusį ir už jų jį laikantį R. A., kuris pakėlęs koją ruošėsi jam smogti, jog matė, kaip jie stumdosi, o vėliau sutikusi L. S. P. degalinėje, matė jo veide mėlynę, nėra pagrindo. Liudytojo G. Z. parodymais, jog jis eidamas į garažą išgirdo šaukiant: „muša, gelbėkit“, jog priėjęs arčiau pamatė prie automobilio bendrijos pirmininką L. S. P., kurio veidas, ranka ir koja buvo kruvini, matė atidarytas R. A. garažo duris ir jame tvarkantį automobilį R. A. ir prie jo akies kraujosruvą, taip pat nėra pagrindo netikėti.

Apelianto teiginių, jog liudytojai G. K. ir G. Z. yra susiję su L. S. P. asmeniniais ryšiais, taigi suinteresuoti duoti palankius dėl jo parodymus, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Be to, šių liudytojų parodymų turinys rodo, jog jie nėra skirti pakenkti ar apkalbėti ir pan. R. A., o yra nuoseklūs ir iš dalies sutampa su pačių nuteistųjų parodymais dėl įvykio situacijos ir sužalojimų vieno kitam padarymo mechanizmu.

Apelianto nurodytas kaip iš esmės vienintelis patikimas įvykio liudytojas – R. T., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad tą dieną buvo atvykęs taisyti automobilio pas R. A. ir būdamas lauke matė, kaip R. A. priėjęs prie L. S. P. automobilio plūdo jį necenzūriniais žodžiais, o L. S. P. atidaręs automobilio duris fotoaparatu trenkė R. A. į veidą, kaip L. S. P. išlipo iš automobilio ir R. A. sugriebė jį už pečių, kaip jie susistumdė ir abu parkrito ant žolės ir cementinio bortelio, o L. S. P. sušukus, R. A. jį paleido, grįžo į garažą ir jo akis buvo prakirsta. Kita vertus, šis liudytojas, pakankamai išsamiai apibūdindamas įvykio situaciją, konflikto dalyvių veiksmus, visgi nurodė nematęs, jog R. A. sudavė smūgius L. S. P.. Toks šio liudytojo įvykio situacijos apibūdinimas nesutampa su kaip liudytojos apklaustos G. K. ir iš dalies liudytojo G. Z. parodymais tiek dėl R. A. ir L. S. P. stumdymosi situacijos, tiek dėl padarytų sužalojimų po konflikto L. S. P. dislokacijos. Be to, aplinkybė, jog R. T. taisė savo automobilį R. A. garaže, leidžia teigti, jog jis byloje suinteresuotas padėti į konfliktinę situaciją patekusiam R. A., o ne atskleisti objektyvią įvykio situacijos eigą.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai juos vertino. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje byloje, vertindamas įrodymus, apylinkės teismas pažeidė BPK reikalavimus, R. A. kaltę nustatė remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 1 dalį – taikė tinkamai.

Dėl nuteistojo L. S. P. apeliacinio skundo

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad tyčia smogė rankoje laikomu fotoaparatu R. A. į veidą ties dešiniąja akimi ir vieną kartą kumščiu smogė į veidą ties burna, tokiais veiksmai padarė jam veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, muštinę žaizdą dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimus viršutinėje lūpoje ir taip nežymiai sutrikdė R. A. sveikatą.

Nors nuteistasis L. S. P. neigia kaltę, teigdamas, jog tai R. A. jį užpuolė ir sumušė, tyčiojosi iš jo, kaip bendrijos pirmininko, tuo metu dirbusio bendrijos interesais, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus vertina kaip siekį išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad apelianto argumentus paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirti ir patikrinti įrodymai. Tiek minėtų kaip liudytojų apklaustų, konfliktinę situaciją mačiusių ir girdėjusių G. K., G. Z. bei R. T. parodymai, tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2015-10-05 išvadoje Nr. G 1854/15(03) konstatuoti R. A. sužalojimų padarymo pobūdis ir mastas (veido sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, muštinė žaizda dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje; sužalojimai gauti dėl bukos traumos, paveikus veidą kietu buku/bukabriauniu daiktu; padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 21), tiek iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai dėl konfliktinės situacijos kilimo, jų veiksmų vieno prieš kitą, leidžia sutikti su apylinkės teismo motyvais, jog nusikaltimą veiką R. A. bei L. S. P. padarė veikdami tyčia: suduodami smūgius vienas kitam, suprato savo veikimo pavojingumą ir neišvengiamą ar galimą pavojingų padarinių atsiradimą, tačiau buvo abejingi kilsiantiems padariniams.

Apibendrinęs išnagrinėtą baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas byloje rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirtos apeliantams bausmės tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežtos, atitinka apeliantų asmenybių pavojingumą, yra adekvačios (proporcingos) jų padarytai nusikalstamai veikai.

Apylinkės teismas pagrįstai išsprendė ir kitus, su byla susijusius klausimus (dėl civilinių ieškinių, proceso išlaidų ir kt.). Be to, apeliantai skunde neginčija jiems paskirtos bausmės bei kitų nuosprendžiu išspręstų klausimų.

Apeliantų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Tai, kad teismas liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymus įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantai, nereiškia, kad šie parodymai įvertinti neteisingai ar šališkai.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

Kadangi nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas, šio nuteistojo gynėjo advokato A. Surblio prašymas priteisti iš L. S. P. apeliacinės instancijos teisme turėtas 400 Eur dydžio atstovavimo išlaidas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. A. ir L. S. P. apeliacinius skundus atmesti.

Netenkinti nuteistojo R. A. gynėjo advokato A. Surblio prašymo priteisti iš L. S. P. apeliacinės instancijos teisme turėtas 400 Eur dydžio atstovavimo išlaidas.