- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-16
- Bylos Nr.
- P-756-46-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K. ) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-828/2009 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. T-(1.6.)-68-07 ir 2007 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. SD-(1.10.)-359-1-07; 2) įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2007 m. lapkričio 14 d. prašymo Nr. 1656-07 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2007 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu Nr. 1656-07 suteikti jam antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Tarnybos 2007 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. N-(1.10.)-74-36-07. Tarnyba 2007 m. lapkričio 16 d. priimtu įsakymu Nr. T-(1.6.)-58-07 ir 2007 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. SD-(1.10.)-359-1-07 nusprendė persiųsti pareiškėjo 2007 m. lapkričio 14 d. prašymą spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Kauno tarnyba). Pareiškėjo nuomone, Tarnyba neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė persiųsti jo prašymą Kauno tarnybai. Tarnybos direktorė nepagrįstai savo nusišalinimą ir visos Tarnybos nušalinimą grindė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, kurios taikytinos vykdant administracinę procedūrą. Ši procedūra netaikytina nagrinėjant prašymus dėl viešosios paslaugos teikimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas) įpareigoja Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo jos aptarnaujamoje apskrityje priimti vieną iš dviejų sprendimų: arba suteikti antrinę teisinę pagalbą, arba atsisakyti tokią pagalbą suteikti. Teisinės pagalbos įstatymas nenumato, jog asmens prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo jos aptarnaujamoje apskrityje gali būti perduodamas kitai tarnybai, aptarnaujančiai kitą apskritį. Pareiškėjo nuomone, skundžiami Tarnybos sprendimai pažeidžia Teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 3 straipsnio 1 ir 2 punktų, 18 straipsnio 4 dalies bei 4 straipsnio 1 punkto nuostatas. Skundžiami sprendimai nepagrįstai buvo grindžiami Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas), nes šis įstatymas šioje situacijoje netaikytinas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Tarnybos direktorės ir visų tarnautojų ir specialistų dalyvavimas priimant sprendimus dėl pareiškėjo prašymų sukels interesų konfliktą. Tarnyba nepateikė įrodymų, jog Tarnybos darbuotojų ir direktorės privatūs interesai yra susiję su pareiškėjo 2007 m. lapkričio 14 d. prašymo išsprendimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 394, 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 18 ir 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 20 jau buvo skyrusi jam antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Tarnybos administracinį aktą dėl teisinės pagalbos teikimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Prielaidas įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą sudaro Viešojo administravimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad Viešojo administravimo įstatymas nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir panašiai, taip pat į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra viešojo administravimo subjektai, Viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Teisinės pagalbos įstatymas – lex specialis, kas reiškia, kad pirmasis įstatymas yra taikomas tiek, kiek to įsakmiai nedraudžia antrojo įstatymo nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie Interesų derinimo įstatymo bei Teisinės pagalbos įstatymo santykį. Todėl Tarnyba, spręsdama pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, pagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo ir Interesų derinimo įstatymo nuostatas. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 punktas), reiškiantis, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi dėl tos savivaldybės, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, įstaigos veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės tarnautojas informuoja jį apie galimą interesų konfliktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas šią Teisinės pagalbos įstatymo nuostatą analogiškoje byloje, padarė išvadą, kad nors šiame įstatyme nėra panašios nuostatos, apibrėžiant antrinės teisinės pagalbos teikimą, šiuo atveju galima taikyti įstatymo analogijos principą (2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-223-08). Teismas padarė išvadą, kad Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos įpareigoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo byloje perspektyvumą. Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą skundžiant būtent Tarnybos sprendimą, turėtų vertinti bei revizuoti savo pačios sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Toks Tarnybos savo pačios atliktų veiksmų bei priimto sprendimo vertinimas sukeltų šios tarnybos interesų konfliktą, todėl nebūtų užtikrintas objektyvus ir nešališkas pareiškėjo prašymo nagrinėjimas priimant teisingą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A142-397/2007, Nr. A39-412/2007, Nr. A62-991/2007, Nr. A438-1167/2007, Nr. A502-223/2008, Nr. A502-282/2008, Nr. A756-283/2008, Nr. A143-685/2008, Nr. A556-684/2008, Nr. A248-830/2008). Pareiškėjas 2007 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Tarnybą prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, nes siekė apskųsti Tarnybos 2007 m. spalio 5 d. sprendimą, kuriuo buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui. Kadangi šioje situacijoje buvo interesų konfliktas, Tarnybos direktorė pagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatomis ir priėmė sprendimą nušalinti Tarnybą bei nusišalinti pati. Pagal Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 2 dalį tarnybos sprendimai gali būti dviejų rūšių: sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą arba sprendimas atsisakyti suteikti tokią pagalbą. Kitokios rūšies sprendimai pagal prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nėra numatyti, tačiau tai nereiškia, kad bet koks kitas sprendimas pagal prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo visada turi būti pripažintas neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-684/2008). Teismas pažymėjo, kad Teisingumo ministras 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorių kolegijos nuostatus, kurių 5 punkte nurodyta, jog pagrindinis kolegijos uždavinys – padėti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms formuoti vieningą praktiką organizuojant vieningos teisinės pagalbos teikimą. Vykdydama šiuose Nuostatuose nustatytas funkcijas, Kolegija 2006 m. kovo 29 d. posėdžio protokolu Nr. 2 patvirtino Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarką. Pagal šią Tvarką, kilus interesų konfliktui tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, turi nusišalinti ir perduoti klausimą spręsti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas gyvena Vilniaus mieste, todėl Tarnyba, vadovaudamasi Tvarkos 1 punktu, kilus interesų konfliktui, pareiškėjo prašymą pagrįstai perdavė nagrinėti Kauno Tarnybai (arčiausiai pareiškėjo gyvenamosios vietos esančiai garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai).
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 29 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Prielaidas įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą sudaro Viešojo administravimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad Viešojo administravimo įstatymas nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir panašiai, taip pat į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra viešojo administravimo subjektai, Viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Teisinės pagalbos įstatymas – lex specialis, kas reiškia, kad pirmasis įstatymas yra taikomas tiek, kiek to įsakmiai nedraudžia antrojo įstatymo nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie Interesų derinimo įstatymo bei Teisinės pagalbos įstatymo santykį. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 punktas), reiškiantis, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis Teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 9 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei 18 straipsnio 2 dalimi, teismas padarė išvadą, kad Tarnybos nusišalinimas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje yra ginčijamas šios Tarnybos sprendimas, yra grindžiamas sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Toks atsakovo sprendimas užtikrina, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nebus suteikta tik formaliai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, perspektyvas ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju šioje vietoje ir kilo interesų konfliktas, kadangi Tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui administracinėje byloje, kurioje ginčijamas jos (Tarnybos) sprendimas, būtų turėjusi įvertinti savo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi dėl tos savivaldybės, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, įstaigos veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės tarnautojas informuoja jį apie galimą interesų konfliktą. Nors šiame įstatyme nėra panašios nuostatos apibrėžiant antrinės teisinės pagalbos teikimą, šiuo atveju galima taikyti įstatymo analogijos principą. Tokių nuostatų laikomasi jau susiformavusioje administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A142-397/2007, Nr. A39-412/2007, Nr. A62-991/2007, Nr. A438-1167/2007, Nr. A502-223/2008, Nr. A502-282/2008, Nr. A756-283/2008, Nr. A143-685/2008, Nr. A556-684/2008, Nr. A248-830/2008). Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio ir Interesų derinimo įstatymo 3, 11, 12 straipsnių nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba, nusprendusi dėl galimo interesų konflikto nusišalinti nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui, pasielgė teisėtai ir pagrįstai. Tokiu būdu pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, priešingai – toks Tarnybos veiksmas ir buvo atliktas tam, kad nebūtų pažeisti pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
IV.
Pareiškėjas G. K. prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartį bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. T-(1.6.)-68-07 bei 2007 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. SD-(1.10.)-359-1-07 ir įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2007 m. lapkričio 14 d. prašymo Nr. 1656-07 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pareiškėjo nuomone, procesas šioje byloje atnaujintinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtus sprendimus). Pareiškėjas nurodo, kad Teisinės pagalbos įstatymas (iki 2008 m. balandžio 15 d. galiojusi redakcija) nenumato teisės Kauno tarnybai organizuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą Vilniaus tarnybos veiklos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad teisinės pagalbos institutas yra skirtas nepasiturintiems asmenims, pareiškėjo bendravimas su kitos apskrities tarnyba ir advokatu gali tapti neįmanomas dėl pernelyg didelių išlaidų. Tokios išlaidos pagal esamą tvarką atlyginamos tik pasibaigus procesui, kuris gali tęstis labai ilgai. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalies ir 18 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismo sprendime minima Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarka, patvirtinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2, nėra norminis teisės aktas ir yra priimta subjekto, kuris nėra viešojo administravimo subjektas. Teisinės pagalbos įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijų. Šiame sąraše nėra Direktorių kolegijos. Be to, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytas įstatymo viršenybės principas, taip pat buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir dalių nuostatos (leisti norminius administracinius aktus turi teisę tik institucijos, turinčios atitinkamus įgaliojimus; privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ir jų pagrindu priimti teisės aktai). Direktorių kolegija nėra administravimo subjektas ir neturi įgaliojimų priimti norminių administracinių aktų (tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartyje nepasisakyta dėl visų apeliacinio skundo argumentų – nepasisakyta dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo atsisakymo atidėti skundo nagrinėjimą ir dėl pirmosios instancijos teismo neteisėtos sudėties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas netenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Siekiant atnaujinti procesą minėtu pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje teismams priėmus sprendimą atmesti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. T-(1.6)-68-07, kuriuo nuspręsta pareiškėjo 2007 m. lapkričio 14 d. prašymą persiųsti spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, buvo pažeistos Teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 8 dalies ir 18 straipsnio 4 dalies nuostatos. Teismai nepagrįstai rėmėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2, kuris nėra norminis aktas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Tarnyba, parinkdama advokatą, atsižvelgia į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato, pareiškėjo gyvenamąją vietą, advokato darbo vietą, advokato darbo krūvį ir į kitas antrinės teisinės pagalbos teikimui reikšmingas aplinkybes. Pagal Įstatymo 15 straipsnio 8 dalį kai pareiškėjas kreipiasi dėl tos savivaldybės, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, įstaigos veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės tarnautojas informuoja jį apie galimą interesų konfliktą.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ginčijamą įsakymą persiųsti pareiškėjo prašymą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kaip matyti iš bylos duomenų, priėmė siekdama išvengti Tarnybos interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, nes pareiškėjas į tarnybą kreipėsi prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo apskundimo.
Ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nenumatė taisyklių, reguliuojančių byloje kilusį klausimą dėl Tarnybos interesų konflikto, todėl atsakovas ir bylą nagrinėję teismai ginčą sprendė vadovaudamiesi ne tik Teisinės pagalbos įstatymo, bet ir Viešojo administravimo įstatymo bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ne Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2, kaip prašyme atnaujinti procesą nurodo pareiškėjas, o sisteminiu Viešojo administravimo įstatymo 3, 25 straipsnių, Interesų derinimo įstatymo 3, 11, 12 straipsnių ir Teisinės pagalbos įstatymo 2, 9, 11, 15, 18 straipsnių normų aiškinimu ir taikymu. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kokį nors esminį anksčiau minėtų materialinės teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Teisėjų kolegijai abejonių dėl minėtų teisės normų taikymo teisingumo sprendžiant byloje kilusį ginčą nekyla. Tarnybos įpareigojimas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo byloje prieš pačią Tarnybą, kuomet ji būtų priversta vertinti savo pačios veiksmus, visiškai nesiderintų nei su Teisinės pagalbos įstatymo paskirtimi užtikrinti tinkamą fizinio asmens pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimą, nei su šio Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais teisinės pagalbos teikimo principais.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 133 straipsnis nustato, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme. Įstatymas reikalauja, kad sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, jame būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnis). Reikalavimai sprendimo (nutarties) turiniui, tame tarpe ir motyvuojamajai daliai, suformuluoti ABTĮ 87 straipsnyje. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutarties, teisėjų kolegija išaiškino visas reikšmingas bylai aplinkybes ir jas įvertino, aptarti visi pareikšti pagrindiniai reikalavimai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad minėtas teismo procesinis dokumentas yra be motyvų.
Nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties pirmosios instancijos teismo. Laikantis ABTĮ 68 straipsnio 4 dalies nuostatų teismo pirmininkės pavaduotojas 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi sudarė teisėjų kolegiją, kuri ir išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą.
Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytų būtinų sąlygų proceso atnaujinimui, todėl pareiškėjo G. K. prašymas atmetamas. Atnaujinti procesą atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-828/2009 pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.