Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr.3R-542 (2.13-1.E) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, jog Inspekcija neteisėtai netyrė šmeižikiškos J. S. informacijos: „Apie vykdytą ir galimai vykdomą neteisėtą pareiškėjo veiklą pinigų skolinimo srityje“, kuri buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonių publikuojamuose straipsniuose. Inspekcija neigilino ir netyrė, jog minėti straipsniai yra publikuoti G. G. užsakymu, tačiau jo neapklausė. Pareiškėjas pažymi, jos Inspekcija nesigilino į publikacijas, nors jos atsirado tik tuomet, kai G. G. atsisakė grąžinti sukčiavimu iš V. J. išviliotas didelės vertės pinigų sumas. Inspekcija neteisėtai netyrė ir nenustatė, jog pareiškėjas neužsiima skolinimosi verslu ir neteikia jokių paskolų, o paskolą G. suteikė tik todėl, kad jį privertė tai padaryti G. G. žadėdamas tik tada grąžinti ankstesnes paskolas, jei pareiškėjas skolins vis naujas pinigų sumas.

Pažymi, kad Inspekcija Sprendime neteisėtai panaudojo G. G., I. G. ir jų atstovo J. S. pateiktą melagingą informaciją, t. y. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-30- 993/2019, pagal kurį V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalyje, t. y. pareiškėjas nuteistas už neteisėtą vertimąsi finansine veikla skolinimo srityje. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. J. nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. vertėsi neteisėta finansine veikla, t. y. kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.59 straipsnio reikalavimus - neįsteigęs juridinio asmens nustatyta tvarka, CK2.62 straipsnio reikalavimus - neįregistravęs juridinio asmens į registrą nustatyta tvarka ir CK 2.77 straipsnio reikalavimus - negavęs nustatyta tvarka licencijos teikti finansines paslaugas, t. y. paskolų gavėjams nurodymu surašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis įvairiomis sumomis mieste sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius. Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas Kauno apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. IA-86317/2020 nutartį panaikino, kadangi buvo konstatuotas Kauno apygardos teismo šališkumas.

Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 26 straipsnio 1 dalį, nes prieš priimant administracinės procedūros sprendimą, asmuo, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat kiti asmenys gali būti apklausiami, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. Anot pareiškėjo, Inspekcija iš anksto buvo šališka, nusistačiusi prieš pareiškėją, todėl atsisakė išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes.

Pareiškėjas pažymi, kad jis Inspekcijai kėlė reikalavimus išsireikalauti bei jam pateikti informaciją iš Šeimos kredito unijos ir Lietuvos Banko, tačiau šio prašymo Inspekcija neįgyvendino, ir todėl neturėdama šios informacijos Inspekcija padarė neteisingą išvadą, kad V. J. neteisėtai atskleidė G. G. ir I. G. duomenis Šeimos kredito unijai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Inspekcija netyrė jo pateiktos informacijos bei netinkamai įvertino aplinkybes dėl, kurių jis kreipėsi į Šeimos kredito uniją, todėl pažeidė VAĮ nuostatas bei Inspekcijos veiklos nuostatus.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendime Inspekcija netinkamai įvertino aplinkybes, išdėstė tikrovės neatitinkančius teiginius ir nepagristai vadovavosi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTĮ) 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau - ir Reglamentas) 58 straipsnio 2 dalies b punktu, todėl G. ir I. G. skundą nepagrįstai ir neteisėtai pripažino pagrįstu.