- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-06
- Bylos Nr.
- I2-1412-1161/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04024-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Indrė Žvaigždinienė (pirm.), Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- O. A. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. A. C. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. A. C. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 22S119866 (toliau – ir sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjui skirto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimą.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 22S119866, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2025 m. rugpjūčio 30 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 133 straipsnio 1 dalimi.
Šalies argumentai
Mano, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad ketindamas studijuoti Lietuvos Respublikoje, 2022 m. liepos 18 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje dėl nacionalinės vizos D išdavimo, nes (duomenys neskelbtini) pareiškėją priėmė studijuoti į nuolatinių studijų informatikos studijų programos pirmą kursą nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. birželio 30 d. Pareiškėjas teigia, kad atitiko visas sąlygas, kurios yra būtinos siekiant gauti vizą D, tačiau nacionalinė viza nebuvo išduota ir pareiškėjas neteko galimybės studijuoti (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad sprendimu pareiškėjui buvo nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjo teigimu, nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsniui, nes teisė į mokslą niekam neturi būti atimta. Lietuvos Respublika, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti asmens laisvę laisvai pasirinkti norimą išsilavinimą pagal savo religinius ar filosofinius įsitikinimus. Skirta neproporcinga priemonė, kuri pažeidžia visuotinai pripažintas ir saugomas žmogaus teises. Teisės į mokslą apribojimas uždraudžiant atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir į kitas Šengeno erdvės valstybes yra šiurkštus pareiškėjo asmeninių teisių pažeidimo pavyzdys.
Teigia, jog nustatant draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką buvo netinkamai įvertintos individualios aplinkybės. Migracijos departamentas rėmėsi UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje teigiama, kad užsieniečiui, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenų apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo vertinimo tvarka (toliau – Tvarka). Migracijos departamentas pritaikydamas draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką rėmėsi Tvarkos 9.1. ir 9.2. papunkčiais, kuriuose nurodama, kad užsieniečiui draudimas atvykti į Lietuvą gali būti paskiriamas, jei užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių; kilo pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Pažymi, kad sprendimas dėl vizos D nesuteikimo buvo priimtas Lietuvos Respublikos Ambasados Turkijos Respublikoje sprendimu, o Migracijos departamentas nepagrindė sprendimo objektyviais įrodymais bei kriterijais, neįrodė kodėl pareiškėjui turėtų būti pritaikytas draudimas atvykti į Lietuvą, kaip studentui, turinčiam teisę į studijas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nesurinko ir neįvertino esminių aplinkybių, pareiškėjo neapklausė, neįvertino pridedamų dokumentų, vienašališkai ir subjektyviai vertino ribotą informaciją, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, kaip jaunas studentas, įdėjo daug pastangų siekdamas studijuoti Lietuvoje.
Pažymi ir tai, kad siekdamas studijuoti Lietuvoje, pareiškėjas gavo studentų bendrabutį, jo sesuo sutiko mokėti įmokas už studijas ir padėti pareiškėjui finansiškai. Sesuo pateikė patvirtinamąjį raštą, kad teiks išlaikymą, kol pareiškėjas studijuos Lietuvoje ir banko išrašą, įrodantį, kad pinigų užteks visam studijų Lietuvoje periodui.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos Departamento sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir Europos Sąjungai nepriklausančias valstybes, kuriose taikomos Šengeno erdvės taisyklės, bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2025 m. rugpjūčio 30 d., yra visiškai neproporcingas teisių suvaržymas. Pabaigęs studijas pareiškėjas ketino grįžti į Nigeriją.
Nurodo, kad Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos. Šiuo atveju, pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje nebūtų grėsmė valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl jam taikyti draudimą atvykti nėra pagrindo, šis draudimas yra nesuderinamas su pareiškėjo teise į mokslą.
Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo situacijos, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos, kuri patvirtina nurodomas individualias aplinkybes. Migracijos Departamento gauti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją patikrinti bei surinkti iš įvairių šaltinių. Informacija, kuria buvo remtasi sprendžiant dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką skyrimo, neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai ir Pakistano Islamo Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui.
Teigia, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), tai, kad šiam asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą, priežastis, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, kad šio užsieniečio socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir vadovaujantis Tvarkos 9.1. punktu, Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Pažymi, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytais pagrindais, bei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 15 punktu, įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, netinkamai įvertintos visos aplinkybės ir jo pateikti dokumentai, nepagrįstas objektyviais įrodymais, kad pareiškėjas nebuvo apklaustas. Taip pat nesutinka, kad visi vizai gauti pateikti dokumentai buvo teisėtai gauti kilmės valstybėje ir yra autentiški, kad jis nekelia nelegalios migracijos grėsmės, o jo sesuo jį sutiko finansiškai išlaikyti visą studijų Lietuvoje laiką.
Nurodo, kad Ambasada 2022 m. rugpjūčio 4 d. atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, nes kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą užsienietis pateikė suklastotus patvirtinamuosius dokumentus. Mokyklos baigimo pažymėjimo autentiškumas kelia abejonių, tikrumą liudyti turintis Nigerijos užsienio reikalų ministerijos lipdukas galimai klastotas. Neuniversitetinio aukštojo diplomo autentiškumas taip pat kelia abejonių: visi studijų pažymos puslapiai turi tą patį brūkšninį kodą su tuo pačiu puslapių numeriu. Rėmėjo darbo kortelė bei banko sąskaitos išrašas taip pat turi klastojimo požymių. Be to, pareiškėjas motyvaciniame laiške vizai gauti ir interviu metu nepateikė svarių argumentų dėl Lietuvos, aukštosios mokyklos bei studijų programos pasirinkimo kriterijų, nenurodė pridėtinės studijų vertės ateities profesinei karjerai, kodėl neketino studijuoti kilmės ar kitoje šalyje. Studijuoti Lietuvoje nori, nes pigu (kainų nežinojo), draugiški dėstytojai (Lietuvoje nebuvęs, su jokiu dėstytoju nėra kalbėjęs), saugu (nurodė, kad Lietuvoje nusikaltimų lygis 32%, paklausus, kur rado tokį skaičių, pasimetė, nežinojo šaltinio, vėliau pridėjo, kad „draugas sakė“). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Ambasada padarė prielaidą, kad pareiškėjas, prisidengdamas studijomis Lietuvoje, ketina imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo deklaruojamas kelionės tikslas į Lietuvą yra nepatikimas, aukšta nelegalios migracijos grėsmė.
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, bei priežastis, dėl kurių jam buvo atsisakyta išduoti vizą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti, Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Trijų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis buvo nustatytas įvertinus UTPĮ 133 str. 1 d. įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, tai, kad šiam asmeniui buvo atsisakyta išduoti vizą, priežastis dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, kad šio užsieniečio (patikrinus šio užsieniečio duomenis informacinėse sistemose) ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir vadovaujantis Tvarkos 9.1. punktu. Šis terminas, atsakovo vertinimu, yra proporcingas ir atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Papildomai pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 28 punktu, užsienietis turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes.
Teigia, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje keliamas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 22S119866, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai ir Pakistano Islamo Respublikai 2022 m. rugpjūčio 4 d. priėmė sprendimą Nr. TR-2022-525, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsisakymo pareiškėjui išduoti vizą pagrindu, 2022 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 22S119866, kuriuo nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas O. A. C. yra Nigerijos pilietis.
Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) priėmė pareiškėją, Nigerijos pilietį O. A. C., studijuoti į nuolatinių studijų Informatikos studijų programos I kursą, valstybės nefinansuojamą vietą. Studijų trukmė nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. birželio 30 d. (Duomenys neskelbtini) įsipareigojo apgyvendinti pareiškėją (duomenys neskelbtini) priklausančiame bendrabutyje, taip pat įsipareigojo prireikus padengti jo pragyvenimo, apgyvendinimo, buvimo Lietuvoje turint vizą laikotarpiu, bei jo grįžimo, išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti, išlaidas.
2022 m. liepos 18 d. Ambasadai pareiškėjas pateikė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau Ambasada vizą atsisakė išduoti dėl šių priežasčių: pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo; kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Remiantis minėtu atsisakymu išduoti nacionalinę vizą, Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 22S119866 uždrausti pareiškėjui atvykti į šalį ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Migracijos departamento 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 22S119866, kreipėsi į teismą.
Pagal UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau - Reglamentas (ES) 2018/1806), nuostatos. Minėtas reglamentas pateikia sąrašą trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizas. Nigerija, kurios pilietis yra pareiškėjas, patenka į sąrašą trečiųjų šalių, kurių piliečiai, atvykstantys į valstybes nares, privalo turėti vizas (Reglamento (ES) 2018/1806 I priedas).
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti UTPĮ 19 straipsnyje, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, be kita ko, jeigu: jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (1 dalies 2 punktas); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (1 dalies 3 punktas); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (1 dalies 4 punktas);yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (1 dalies 10 punktas); ir kt.
Nagrinėjamu atveju, Ambasada atsisakė pareiškėjui išduoti vizą, nurodydama, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, pažeidė UTPĮ 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 10 punktus, t. y. pareiškėjas motyvaciniame laiške ir interviu metu nepateikė svarių argumentų dėl Lietuvos aukštosios mokyklos bei studijų programos pasirinkimo kriterijų, nenurodė pridėtinės studijų vertės ateities profesinei karjerai, kodėl neketino studijuoti kilmės ar kitoje šalyje, nurodė, jog studijuoti Lietuvoje nori, nes čia pigu (kainų nežinojo), draugiški dėstytojai (Lietuvoje nebuvęs, su jokiu dėstytoju nekalbėjęs), saugu (nurodė, kad Lietuvoje nusikaltimų lygis 32%, paklausus, kur rado tokį skaičių, pasimetė, nežinojo šaltinio, vėliau pridėjo, kad „draugas sakė“). Mokyklos baigimo pažymėjimo autentiškumas kelia abejonių, tikrumą liudyti turintis Nigerijos užsienio reikalų ministerijos lipdukas galimai klastotas. Neuniversitetinio aukštojo diplomo autentiškumas taip pat kelia abejonių: visi studijų pažymos puslapiai turi tą patį brūkšninį kodą su tuo pačiu puslapių numeriu. Pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi nėra stabilūs. Ambasada padarė išvadą, kad pareiškėjo deklaruojamas kelionės tikslas į Lietuvą yra nepatikimas ir kyla aukšta nelegalios migracijos grėsmė.
Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčijo Ambasados atsisakymo pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo, todėl minėto atsisakymo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra vertinamas. Atsižvelgiant į tai, darytina ir išvada, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis galiojančiu Ambasados sprendimu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis numato, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus ir nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Taigi, nagrinėjamu atveju, turi būti vertinama, ar ginčijamas Migracijos departamento sprendimas priimtas teisėtai, neviršijant kompetencijos ir suteiktų įgaliojimų.
UTPĮ 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį, kuris negali viršyti 12 mėnesių.
Pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalį, numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios: a) jie turi turėti galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną; b) jie turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (1), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą; c) jie pagrindžia numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) jie nėra asmenys, dėl kurių į SIS yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti; e) jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių.
Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad trečiosios šalies piliečiui, kuris neatitinka visų 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų ir nepriklauso 6 straipsnio 5 dalyje nurodytoms asmenų kategorijoms, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. Sprendimą priima pagal nacionalinę teisę įgaliota institucija. Jis įsigalioja nedelsiant.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Remiantis UTPĮ 133 straipsnio 8 dalimi, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Remiantis Taisyklių 15 punktu, Duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
Remiantis tuo kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos, apibrėžtos teisės aktuose ribose, t. y. turėjo įgaliojimus priimti ginčijamą sprendimą.
Nagrinėjamu atveju, ginčijamas 2022 m. rugpjūčio 31 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. 22S119866, buvo priimtas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neginčijo atsisakymo išduoti nacionalinę vizą teisėtumo, taip pat nėra kitų pagrindų, kuriais remiantis galima būtų abejoti Ambasados atisakymo išduoti nacionalinę vizą teisėtumu, todėl galima daryti išvadą, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas esant UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, remiantis galiojančiu Ambasados sprendimu. Pažymėtina, kad Migracijos departamentui teisės aktuose nėra nustatyta pareigos kvestionuoti Ambasados sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, iš naujo vertinti ir (ar) įrodinėti Ambasados sprendime nurodytas aplinkybes.
Vadovaujantis Tvarkos 8 punktu, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, atsižvelgiama į: priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti vizą ar ją panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti vizą ar ji buvo panaikinta; užsienietis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ar bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos.
Tvarkos 9 punkte nustatyta, kad 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių (9.1. papunktis); kilo pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo (9.2. papunktis).
Aptarto teisinio reguliavimo bei bylos faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, kad 3 metų draudimo atvykti terminas nustatytas pagrįstai, laikantis teisės aktų reikalavimų, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją: pareiškėjas siekdamas gauti vizą Ambasadai pateikė galimai suklastotus dokumentus, tikrovės neatitinkančius duomenis (Ambasados sprendimo pareiškėjas neginčijo; šį faktą galinčių paneigti įrodymų pareiškėjas nepateikė ir nagrinėjamoje administracinėje byloje), šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis pareiškėjas neturi. Vien tai, kad pareiškėjas buvo priimtas studijuoti Lietuvos Respublikos mokymo įstaigoje nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka atvykimo į Lietuvos Respubliką (o tuo pačiu ir Šengeno erdvę) sąlygas.
Pareiškėjas iš esmės savo skundą argumentuoja tuo, kad buvo pažeista jo teisė pasirinkti norimą išsilavinimą, taip pat sprendimo neproporcingumu, neadekvatumu, tačiau pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. priėmė sprendimą savo kompetencijos ribose, jame aiškiai nurodė uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir sprendimo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi priežastis, kurių pareiškėjas niekaip teismui nepaneigė. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jo turinys visiškai atitinka įstatymų nuostatas.
Teismo vertinimo ginčijamas Migracijos departamento sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą Nr. 22S119866, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčijamą Migracijos departamento sprendimą naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais.
Atmetus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą - įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjui skirto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimą.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. A. C. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.