- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-801-316-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- S. G.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Raimundo Jurgaičio, Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-05-23 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 str. 1 d. ir jam paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis LR BK 65 str. 1 d. 2 p. a, 66 str. 2 d. į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-11-05 iki 2012-11-09 (5 dienos), vieną dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. G. nuteistas už tai, kad 2012-08-28, apie 21.30 val., automobilių saugojimo aikštelėje, adresu Gytarių g. 24, Šiauliuose, R. G. iškritus iš vilkiko Volvo FH 12, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kabinos, paprašė tuo metu saugojimo aikštelėje dirbusio sargo V. Č., kad pastarasis duotų melagingus duomenis apie R. G. susižalojimo aplinkybes, tokiu būdu siekė paveikti liudytoją V. Č., kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. pastarojo paprašė sakyti, kad įvykio vakarą automobilių saugojimo aikštelėje, adresu (duomenus neskelbtini), Šiauliuose, jis rado vyriškį (R. G.) gulintį ant nugaros, aplinkui pašalinių asmenų nematė ir nežino kaip R. G. pateko į automobilių saugojimo aikštelę, nors V. Č. viskas buvo žinoma, nes jis matė kaip R. G. pateko į automobilių saugojimo aikštelę, su kuo kartu atėjo ir įlipo į aukščiau paminėto vilkiko kabiną.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-05-23 dienos apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti. Nuteistasis teigia, kad ikiteisminio tyrimo proceso metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu jis tvirtino, jog tyčiniais veiksmais ir sąmoningai veikdamas jis nesiekė bei neveikė liudytojo, kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, todėl kaltės negalėjo prisiimti. Jo nuoseklius teiginius teismas nuosprendyje vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone, kad jei jis būtų besąlygiškai pripažinęs prokuroro suformuluotą kaltinimą (kuris buvo sukonkretintas teismo proceso metu), tuomet teismas jo parodymus būtų vertinęs kitaip. Tai rodo teismo šališkumą, o ne bylos objektyvų nagrinėjimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nelaimingas atsitikimas su R. G. buvo bandomas paversti kriminaliniu nusikaltimu - nužudymu, dėl kurio jam buvo pateiktas pranešimas apie įtarimus, o tyrimo gale nustačius, jog jo veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties dėl R. G. mirties, jis buvo apkaltintas poveikiu liudytojui. S. G. kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog jis nusikalstamai veikė sąmoningai ir tiesiogine tyčia siekdamas kad liudytojas teiktų melagingus parodymus. Jo nuomone, toks siekis jį nubausti atsirado todėl, kad būtų galima pateisinti jo atžvilgiu taikytas procesinės prievartos priemones, taip pat pasinaudota socialiai neatsakingais liudytojais, kurie tinkamai nevertina savo teiginių-parodymų prasmės bei pasekmių sau ir kitiems asmenims.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktą medžiagą netinkamai laikėsi LR BPK 20 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Jo teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo procese liudytojai Romas ir V. Č. nepatvirtino, kad jis kokiu nors būdu darė poveikį, kad jie duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo institucijai ar jos konkrečiam pareigūnui arba teismui (t. y. neveikė taip, kaip numato LR BK 233 str. dispozicija), nes jis neva prašė, iki atvykstant medikams prie nukentėjusiojo R. G., jiems nesakyti apie nuteistąjį, tik pasakyti kad rado gulintį šį vyrą. Teismas nepagrįstai šiuos parodymus vertino kaip jo neva darytą poveikį meluoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui. Apeliantas akcentuoja, kad medicinos greitosios pagalbos gydytojai ir kiti specialistai nėra ikiteisminio tyrimo ar teisminė (ar kita) institucija LR BK 233 str. prasme. Taigi teismas nepagrįstai išplėstinai aiškino jo galimai išsakytą prašymą Č. dėl pokalbio turinio su medikais, jo prasmę perkėlė į kitą lygmenį -ikiteisminę instituciją ir rėmėsi tuo, ką neva suprato V. Č., kuomet jisai veikėjau savarankiškai -t. y. praėjus ilgam laiko tarpui liudytojo apklausoje nurodė neteisingas aplinkybes. Iš to darytina išvada, jog teismas savo išvadas padarė jų neparemdamas objektyviais bylos duomenimis.
S. G. teigia, kad bylos tyrimo eigoje buvo naudojamos slaptos kontrolės metodai, tačiau nebuvo gauta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Be to, liudytojų parodymai, kuriais buvo grindžiama nuteistojo kaltė yra nenuoseklūs, prieštaringi, jų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio, neanalizavo ir vertino šališkai. Kaip pavyzdį apeliantas nurodo, kad liudytojas V. Č. aiškino, jog būnant prie nukentėjusio R. G., jis nematė jokių požymių, nejuto alkoholio kvapo, todėl teigia jį buvus blaivų (bylos aplinkybės rašytiniais objektyviais dokumentais įrodytos yra akivaizdžiai priešingos), tuo pat metu, nesant byloje jokių įrodymų, šis liudytojas teigė, kad nuteistasis neva buvęs neblaivus ir su alkoholio kvapu bei paraudusiu veidu, nors buvo vėlus vakaras, pritemę, negalėjo būti taip, kad jisai nematė nukentėjusiojo veido išvaizdos ir matė tiktai nuteistojo, taip pat nejautė alkoholio kvapo pas nukentėjusį. Apeliantas teigia, kad objektyvumo prasme tokie liudytojo teiginiai nėra patikimi ir negali būti pagrindu teismui jais remtis priimant apkaltinamą nuosprendį.
Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas V. Č. buvo teismo nubaustas, jisai taip pat tapo suinteresuotu asmeniui dėl apelianto apkaltinimo ir nubaudimo, kaip savęs pateisinimo dėl neteisingo elgesio tyrimo procese. Teismas skyrė dėmesio byloje esantiems pokalbiams mobilaus ryšio priemonėmis, tačiau neteisingai traktavo, jog vyksta liudytojo V. Č. pokalbis su nenustatytu asmeniu, kuris skundžiasi V. Č. mušimu. Šios aplinkybės svarbios ta prasme, jog pokalbis vyko tarp R. Č. ir V. Č., ir būtent tuo metu, kuomet liudytojas keitė parodymus, kuomet jisai buvo kelis kartus kviečiamas į policijos įstaigą ir pakartotinai apklausinėjamas. Anot apelianto, ikiteisminio tyrimo institucija sąmoningai netyrė šių aplinkybių, net pagal prašymus ir skundus netyrė šių aplinkybių iki to momento, kuomet ir liudytojai Č. „pamiršo" apie savo pokalbius mobilaus ryšio priemonėmis ir net teisme nieko negalėjo paaiškinti šiomis temomis. Jie pasakė frazes, jog ikiteisminio tyrimo metu jiems nebuvo daromas joks poveikis. Iš to seka, kad tai nebuvo sąžiningas procesas, tačiau šias aplinkybes teismas traktavo tiktai jo apkaltinimo linkme.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. Č. parodymai turėjo įtakos bylos faktinių aplinkybių (dėl R. G. susižalojimo) teisingam nustatymui, ištyrimui. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, jog jokio nusikaltimo nebuvo padaryta. Ta aplinkybė, kaip liudytojas pamatė nukentėjusį, ar gulintį vieną, ar ir prie jo esantį nuteistąjį, nekeičia jo mirties priežasties ir aplinkybių. Taigi teismas nepagrįstai sureikšmino liudytojo parodymą apie nukentėjusio asmens pastebėjimo aplinkybę.
Be to, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo neobjektyvumą pademonstravo ne tiktai nepagrįstų išvadų dėl kaltės pripažinimo padarymu, bet ir skirdamas bausmę: nors iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog nebuvo padarytas nusikaltimas R. G. atžvilgiu, S. G. buvau įtartas dėl jo gyvybės atėmimo bei suimtas ir kalintas 5 dienas. Šiaulių apygardos teismas tokį prokuroro ir teismo elgesį nutartimi pripažino neteisėtu. Šiuo atveju teismas, nagrinėdamas bylą jo atžvilgiu, dėl neteisėto įkalinimo skirtą baudą sumažino 10 MGL suma ir skyrė man 30 MGL baudą. Iš tokio santykio matosi, jog teismas svarbiau (bausmės dydžio prasme) vertina mano tariamą nusikaltimą, nei teisėtvarkos neteisėtą elgesį su manimi.
Išanalizavus šią situaciją, apeliantas daro išvadą, kad jo atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, nuteistojo, jo gynėjo, prašiusių nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo S. G. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014-05-23 nuosprendis dėl S. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, todėl naikintinas, S. G. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d., požymių.
LR BK 233 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.
Šia norma siekiama užkirsti kelią tam, kad baudžiamojo persekiojimo ar teismo procese neatsirastų neteisinga ar tendencinga informacija, kuri įgijusi įrodymų reikšmę neklaidintų ir neteisinga kryptimi nenukreiptų ikiteisminio tyrimo ar teismo proceso, netrukdytų įgyvendinti teisingumą baudžiamosiose, civilinėse ir kitose bylose, nediskredituotų teisingumo sistemos. Šio nusikaltimo objektas – faktinių duomenų (įrodymų) gavimo tvarka, normali, veiksminga ikiteisminio tyrimo, teismo tarptautinių teisminių institucijų veikla vykdant teisingumą, ginami teisingumo interesai. Nusikaltimų, numatytų LR BK 233 str. 1 d. objektyvioji pusė pasireiškia bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos panaudojimą) paveikiant nurodytus asmenis, kad jie meluotų duodami atitinkamus parodymus, paaiškinimus ar išvadas. Asmenys gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, paperkant, apgaule ir pan.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad S. G. nuteistas už tai, kad R. G. iškritus iš vilkiko kabinos, paprašė tuo metu saugojimo aikštelėje dirbusio sargo V. Č., kad pastarasis duotų melagingus duomenis apie R. G. susižalojimo aplinkybes, tokiu būdu siekė paveikti liudytoją V. Č., kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. pastarojo paprašė sakyti, kad įvykio vakarą automobilių saugojimo aikštelėje jis rado vyriškį (R. G.) gulintį ant nugaros, aplinkui pašalinių asmenų nematė ir nežino kaip R. G. pateko į automobilių saugojimo aikštelę, nors V. Č. viskas buvo žinoma, nes jis matė kaip R. G. pateko į automobilių saugojimo aikštelę, su kuo kartu atėjo ir įlipo į aukščiau paminėto vilkiko kabiną.
Iš byloje esančio liudytojo V. Č. 2012-09-03 apklausos, kuri prasidėjo 11.20 val. ir baigėsi 12.45 val., protokolo matyti, kad jis paaiškino, jog 2012-08-28 jis dirbo automobilių saugojimo aikštelėje ir apie 21.30 val. pastebėjo ant žemės gulintį nepažįstamą vyriškį. Jis gulėjo ant nugaros, buvo be sąmonės, iš nosies buvo išbėgęs kraujas. Aplink jokių pašalinių asmenų nesimatė. Tuo metu pas jį į aikštelę atėjo tėvas R. Č., kuris pamatęs, kas nutiko, padavė savo telefoną, kuriuo V. Č. iškvietė greitąją pagalbą. Po 10 minučių atvykusi greitoji pagalba apžiūrėjo sužeistąjį, patikrino pulsą. Atvažiavus dar vienam ekipažui, jis buvo išvežtas į ligoninę. Apie 04.00 val. buvo atvykę policijos pareigūnai, apžiūrėjo įvykio vietą. Daugiau jokių aplinkybių jis nenurodė (1 t., 187-189 b. l.).
Tačiau tą pačią dieną įvykusios papildomos liudytojo apklausos (pradžia 13.30 val. pabaiga 15.00 val.) metu liudytojas V. Č. parodė, kad 2012-08-28 vakare automobiliu saugojimo aikštelėje jis matė kaip S. G. su draugu nuėjo į vilkiko kabiną. Maždaug po 15-20 min. į aikštelę atvažiavo mikroautobusas, kuris ieškojo vietos sustoti. Jo vairuotojas parodęs liudytojui, kad prie vilkiko gulėjo žmogus. V. Č. pažino, kad tai S. G. draugas, su kuriuo jie abu buvo sulipę į vilkiko kabiną. Tuo metu S. G. rinkosi iš kabinos daiktus, o V. Č. jį pašaukus, S. G. priėjo prie savo draugo, pradėjo žiūrėti, kas nutiko. Tuo metu į aikštelę atėjo V. Č. tėvas R. Č., kuris pasakė, kad reikia kviesti greitąją pagalbą. V. Č. tėvo duotu telefonu iškvietė medikus. Atvykus medikams, S. G. pasislėpė savo vilkike, nenorėjo rodytis. Išvykus medikams, S. G. išlipo iš vilkiko ir papasakojo, kad jie su draugu susitiko bare prie turgaus, išgėrė, kartu atvyko iki vilkiko. Įlipus į kabiną, jo draugas išsitraukė degtinės, kurią jie abu išgėrė. Po to S. G. draugas pasakė, kad jam reikia išlipti iš kabinos nusišlapinti. Sigitas tuo metu rinkosi daiktus iš kabinos. Bebaigiant rinktis daiktus, V. Č. jį pašaukė, kadangi pamatė gulintį nukritusį jo draugą. Kaip iškrito Sigito draugas, Sigitas sakė nematęs. Jis prašė V. Č. nepasakoti policijai tiesos, nes bijojo būti apkaltintas dėl šio nelaimingo atsitikimo. Todėl liudytojas, norėdamas padėti pažįstamam, davė melagingus parodymus policijos pareigūnui (b. l. 190, 191).
Šias aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas R. Č., kuris parodė, kad 2012-08-28 vakare jis iš namų nešė valgį sūnui, kuris dirbo sargu stovėjimo aikštelėje. Jis atnešė valgį, o sūnus tuo metu buvo nuėjęs statyti automobilį. Tada jis iš karto pamatė gulintį žmogų o prie jo buvo S. G., kuris bandė jį kelti. Jis priėjo ir jam pasakė, kad to žmogaus nekeltų ir reikia kviesti greitąją pagalbą, nes žmogus buvo sužalotas, matėsi kraujas prie burnos. Su S. G. jis tuo metu nekalbėjo, o tik pasakė sūnui ir davė jam telefoną, kad jis iškviestų greitąją pagalbą. S. G., atvykstant medikams, prašė, kad jiems neaiškintų detalių aplinkybių, tačiau nepamena, ar prašė kitiems asmenims to nesakyti. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad S. G. jo ir jo sūnaus prašė nurodyti atvykusiems medikams, kad jie rado aikštelėje gulintį žmogų, taip pat prašė, kad jie iš vis neminėtų, kad S. G. dalyvavo šiame įvykyje ir kad prieš nelaimę jis ir nukentėjusysis gėrė aikštelėje.
Kaip minėta, įstatymas draudžia poveikį daryti baudžiamojo proceso dalyviams tarp jų ir liudytojams. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis yra šaukiamas apklausai (LR BPK 78 str.).
Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis S. G. vieną kartą paprašė R. Č. ir V. Č. neminėti apie jo buvimą įvykio vietoje iš karto po įvykio, t. y. kuomet baudžiamasis procesas dar nebuvo pradėtas, o minėti asmenys baudžiamojo proceso prasme dar nebuvo liudytojais. Nors byloje buvo atliekama daug intensyvių tyrimo veiksmų, tačiau nebuvo gauta duomenų, kad S. G. vėliau būtų daręs kokį nors poveikį liudytojais šaukiamiems R. Č. ar V. Č.. Taigi, kolegijos nuomone, S. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d. Dėl nuteistojo poelgio nebuvo suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas, teisingumo interesai nenukentėjo, nes liudytojas V. Č. savo melagingus parodymus paneigė tą pačią dieną. Be to, išsamiai atlikus ikiteisminį tyrimą, paaiškėjo, kad R. G. susižalojo ir ligoninėje mirė ne dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos, o dėl nelaimingo atsitikimo.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo S. G. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad S. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d., todėl S. G. išteisintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo 2014-05-23 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. G. pagal LR BK 233 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.