- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-20-324/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Antanas Burdulis, Neringa Venckienė
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Antano Burdulio ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Editai Vazgienei, dalyvaujant ieškovui L. J., jo atstovui adv. S.Dambrauskui, atsakovo atstovui R.Valatkai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje nr. 2-45-393/2007 pagal L. J. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinės prievartos priemonės taikymo, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 32014,40 Lt atlyginti žalai, atsiradusiai dėl negauto darbo užmokesčio priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d. Priverstinės pravaikštos priežastis – nurodytu laikotarpiu neteisėtai tęsusis procesinės prievartos priemonė - nušalinimas nuo užimamų pareigų. Nurodė, kad dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Lazdijų rinktinės Trumpalių užkardos sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigose, padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo Kodekso 228 straipsnio 1 dalyje. 2003 m. vasario 17 d. Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tardymo skyriaus vyresniojo tardytojo R.Martišausko buvo paskirta procesinės prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Ši priemonė tapo neteisėta, praėjus 6 mėnesiams po 2002 m. Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo, nes šio Kodekso 157 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas 6 mėnesių jos taikymo terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš Lietuvos Respublikos 32014, 40 Lt žalai atlyginti dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d. bei 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinei atmetė. Nustatė, kad ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų pagal 1961 m. BPK 173 straipsnyje numatytą kardomąją priemonę. Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą paskirtų procesinės prievartos priemonių taikymo terminai pratęsiami ir skundai paduodami bei nagrinėjami pagal naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą. Naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 2 dalis nustatė, kad laikinas nušalinimas nuo darbo negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius, jeigu jis nepratęsiamas. Sprendė, kad šios imperatyvios įstatymo nuostatos nesilaikymas pažeidė ieškovo teises ir padarė jam turtinę žalą (1000,45 Lt vidutinis darbo užmokestis x 32 mėnesių = 32014,40 Lt).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Nepagrįstai spręsta, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu imperatyvios naujojo BPK 157 straipsnio normos pritaikymu. Baudžiamojo proceso įstatymas atgalinio poveikio neturi. Baudžiamasis įstatymas, jeigu numato švelnesnę sankciją, taikomas ir nusikalstamoms veikoms įvykdytoms iki įstatymo priėmimo. Baudžiamojo proceso įstatymams šis principas netaikomas. Galima teigti, kad naujojo BPK 157 straipsnyje įtvirtinta nuostata labiau gina įtariamojo teises, negu įtvirtinta senojo BPK 173 straipsnyje. Kiti įstatymai, tarp jų ir 2002 m. spalio 29 d. Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu nr. IX-785 ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo nr. IX-1162 (toliau tekste - Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas) nuostatos, neįpareigoja prokuroro kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl procesinės prievartos priemonės - laikino nušalinimo nuo pareigų - skyrimo peržiūrėjimo. Neatsižvelgta, kad pagal Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį parengtinio tyrimo pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą metu priimti sprendimai (nutarimai, nutartys ir kt.) turi teisinę galią ir po naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo. Ši nuostata priimta baudžiamojo proceso nenutrūkstamumo ir tęstinumo tikslu.
Neįvertinta, kad minėta procesinė prievartos priemonė buvo pritaikyta pagrįstai, nes Marijampolės rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Dėl to nebuvo pagrindo taikyti naujojo BPK 157 straipsnio 5 d. nuostatos dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga. Be to, pats ieškovas neprašė panaikinti procesinės prievartos priemonės. Nesant tokio prašymo, prokuroras neturėjo pagrindo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl jos taikymo peržiūrėjimo.
Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo sprendimo nekeisti. Teigia, kad 2002 m. BPK 157 straipsnio antroji dalis nustato asmens teisinių garantijų turinį. Teismas pastarąja teisės norma pagrįstai rėmėsi konstatuodamas, kad procesinės prievartos priemonės termino nustatymas susietas su baudžiamojo proceso greitumo principu ir būtinybe ilgai nevaržyti asmens teisių, ir kad būtent šios imperatyvios įstatymo normos nesilaikymas pažeidė ieškovo konstitucines teises ir padarė jam turtinę žalą. Teismas netaikė minėtos teisės normos atgaliniu poveikiu, tačiau pagrįstai konstatavo atitinkamų pareigūnų pareigą, atsiradusią nuo BPK įsigaliojimo į ateitį, ir pagrįstai vertino šios pareigos nevykdymą tik po 6 mėnesių nuo 2002 m. BPK įsigaliojimo. Apeliantas neteisingai nurodė, kad pats ieškovo pripažinimo kaltu faktas tarsi pagrindžia, jog procesinė prievartos priemonė buvo taikyta teisėtai visą ikiteisminio tyrimo laiką ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas nepagrįstai procesinę prievartos priemonę sutapatino su bausme už padarytą nusikaltimą. Abiejų šių institutų funkcijos ir tikslai yra skirtingi, o taip pat visiškai skirtingi jų skyrimo pagrindai. Tokiu motyvu apeliantas nepagrįstai pateisina dvigubos bausmės skyrimą, procesinei prievartos priemonei suteikdamas bausmės funkciją. Procesinė prievartos priemonė turėjo padėti ikiteisminiame tyrime vykdyti operatyvų procesą, įrodymų surinkimą bei tyrimą, užkirsti kelią, kad tam netrukdytų įtariamasis, tačiau, įvykdžius reikiamus veiksmus, ji neturėjo tapti tarsi išankstinės bausmės pakaitalu dar nenuteistam asmeniui. Nepagrįstas apelianto motyvas, kad ieškovas pats nesikreipė su prašymu dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo, todėl prokuroras neturėjęs pagrindo dėl to kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją. Baudžiamajam persekiojimui ir ikiteisminiam tyrimui vadovauja prokuroras, o ne pats įtariamasis. Ikiteisminį tyrimą vykdančių pareigūnų pareigos negali būti siejamos su paties kaltinamojo valios pareiškimais.
Apeliacinio proceso metu dalyvaujantys byloje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus bei patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti ( CPK 320 straipsnio pirmoji dalis).
CK 6.246 straipsnio pirmoji dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos ( neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus ( neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str. 1 d.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais ( veikimu, neveikimus), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų ( veikimo, neveikimo) rezultatu ( CK 6.247 straipsnis). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, tiesioginiai nuostoliai, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ( CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės ( CK 6.272 straipsnio 1 d.).
Spręsdamas, kad ieškovas įrodė visus jam padarytos turtinės žalos atsiradimo pagrindus, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas.
Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Tardymo skyriaus vyresniojo tardytojo R.Martišiaus nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-462-02, sankcionuotu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo V.Barkausko, L. J. buvo nušalintas nuo valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Lazdijų rinktinės Trumpalių užkardos sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigų 2003 m. vasario 17 d. be termino. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu L. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 1 d. ( b.l. 62-98). Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi laikinas nušalinimas nuo pareigų L. J. nebuvo taikomas (b.l.60).
2006 m. birželio 29 d. valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Lazdijų rinktinės vado įsakymu dėl atleidimo iš vidaus tarnybos Nr. TE-128 ieškovas atleistas iš darbo pagal Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 17 punktą (kai pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu).
L. J. buvo nušalintas nuo pareigų, galiojant 1961 m. Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms. Šio kodekso 173 straipsnis nenumatė termino, taikant minimą procesinę prievartos priemonę. 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 pirmasis straipsnis įtvirtino, kad Baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo trečiojo straipsnio pirmoji dalis nustatė, kad kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję Lietuvos Respublikoje iki naujojo Baudžiamojo kodekso, naujojo Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja naujiesiems kodeksams. Pradėtų kvotos ir parengtinio tardymo veiksmų užbaigimą reglamentuojantis įstatymo 26 straipsnis nustatė, kad parengtinio tyrimo pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą metu priimti sprendimai (nutarimai, nutartys ir kiti) turi teisinę galią ir po naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo, jei šis Įstatymas nenustato kitaip. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio BPK 157 straipsnio antroji dalis įtvirtino, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, vadovaujantis minimomis normomis, praėjus šešiems mėnesiams po naujojo BPK įsigaliojimo prokuroras turėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu dėl procesinės prievartos priemonės pratęsimo.
Įgyvendinimo tvarkos įstatymo 28 straipsnio penktoji dalis nustatė, kad kitos pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą paskirtos prievartos priemonės taikomos iki paskirto jų taikymo termino pabaigos. Tokia įstatymo įgyvendinimo tvarkos norma, kolegijos manymu, nereiškia galimybės neterminuotai tęsti procesinės prievartos priemonę, pritaikytą pagal senąjį BPK. Toje pačioje normoje numatyta, kad, pasibaigus šiam terminui, prievartos priemonės taikymas gali būti tęsiamas pagal naujojo Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. 2002 m. BPK 4 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, jog proceso tvarką nustato LR BPK, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Aptariamos procesinės prievartos termino nustatymas, priimant naująjį BPK, susietas su baudžiamojo proceso greitumo principu ir būtinybe ilgai nevaržyti asmens teisių. BPK 157 straipsnio antroji dalis nustatė, kad laikino nušalinimo nuo pareigų terminas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičiaus neribojimas nereiškia savaiminio procesinės prievartos priemonės tęstinumo. Šiuo klausimu pareigūnas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, turi priimti nutartį. Įtariamasis turi teisę tokią nutartį apskųsti ( BPK 157 straipsnio3-5 dalys). Šių imperatyvių įstatymo reikalavimų nesilaikymas pažeidė L. J. teises. Dėl baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų neveikimo ieškinyje nurodytu laikotarpiu ieškovas be teisėto pagrindo neturėjo galimybės dirbti ir gauti darbo užmokestį.
Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento apie procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumą, nes vėliau teismo nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, dėl ko nebuvo pagrindo taikyti naujojo BPK 157 straipsnio 5 d. nuostatos dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo, apygardos teismas mano, jog procesinės prievartos pagrįstumo aplinkybės negali būti nustatinėjamos ir vertinamos civilinio proceso tvarka. Ieškovo teisių pažeidimą sudaro ne nepagrįstas procesinės prievartos priemonės pratęsimas, o minėtasis pareigūnų neveikimas, nevykdant aukščiau išdėstytų šį klausimą reglamentuojančių procesinės teisės normų. Dėl tos pačios priežasties negali būti daromos prielaidos apie valstybės sienos apsaugos tarnybos, kurioje dirbo ieškovas, veiksmus dėl tolesnių darbinių santykių. Jokie veiksmai, susiję su ieškovo tarnyba, nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo atlikti dėl tų pačių aplinkybių. Apeliacine tvarka revizuojamame sprendime teisingai nurodyta, kad pagal 2002 m. BPK 157 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus įtariamojo darbdavys, turintis teisę priimti ar atleisti asmenį iš tarnybos, yra tik laikinojo nušalinimo nuo pareigų vykdytojas.
Kolegija taip pat sutinka su ieškovo pozicija, kad apeliantas nepagrįstai sieja ikiteisminį tyrimą vykdančių pareigūnų pareigas su paties kaltinamojo valios pareiškimais.
Vadovaujantis išdėstytais argumentais, sprendimas nekeistinas ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas). Iš apelianto ieškovui priteistinos 1000 Lt advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, 2007 m. balandžio 13 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1000 ( vieną tūkstantį) litų advokato pagalbos išlaidų.