- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-16
- Bylos Nr.
- AN2-104-616/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00027-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Pakeisti apylinkės teismo nutarimą (nutartį)
- Teisėjas
- Ernesta Montvidienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- R. G.
- Institucija
- Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria netenkintas R. G. skundas ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimas paliktas nepakeistu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimu R. G. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 45 straipsnio 4 dalyje ir paskirta 800 Eur dydžio bauda už tai, kad 2020 m. gruodžio 31 d. 17.15 val. nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ paskelbtų karantino sąlygų (toliau - Vyriausybės nutarimas), t. y., nesant būtinybei buvo išvykęs iš savivaldybės, kurioje yra registruotas ir gyvena, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje, t. y., buvo išsinuomojęs kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją patalpą, tokiais savo veiksmais administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo sukėlė pavojų išplisti ligai COVID-19, taip nesilaikydamas nutarimo 2.1.8.3 punkto reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nesutikdamas su nutarimu R. G. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmams, tačiau: Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi netenkintas R. G. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, konstatuojant, kad COVID-19 pandemija suteikia pagrindą Vyriausybei laikinai riboti laisvę kilnotis Lietuvoje; Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi skundas atmestas ir skundžiamas nutarimas paliktas nepakeistu. Nutartyje teismas konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina, kad R. G. pažeidė 2020 m. lapkričio 4 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1226 punkte 2.1.8.3 nustatytą draudimą karantino metu palikti savo gyvenamąją vietą, tokiu būdu sukėlė pavojų kitų žmonių sveikatai, šį nusižengimą R. G. padarė tyčia, todėl R. G. veiksmuose yra nustatyti visi ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo R. G. prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijos 22 ir 32 straipsniams, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui. Netenkinus nurodyto prašymo, skundžiamą nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.
3.1. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų: kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi ir 20 straipsnio 1 – 4 dalimis, teritorijų karantinas gali būti nustatomas tik toje (-ose) teritorijoje (-ose), kuri (-ios) įstatymo yra paskelbtos užkrėstomis teritorijomis, o Lietuvos Respublikos teritorija niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija; kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, nebuvo atliktas privalomas Vyriausybės nutarimo projektu numatomu teisinio reguliavimo poveikio vertinimas; kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 34 dalimis ir kt., karantininių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai, o vienas iš tokių teisės aktų, nurodytų Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatyme yra Lietuvos Respublikos Seimo 2008-01-18 įstatymu Nr. X-1430 ratifikuotos Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės, kurios nustato, kad karantino režimo priemonės gali būti taikomos tik ligonių ir asmenų, kurie yra įtariami, kad serga, atžvilgiu; kad Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo kontekste, tie asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuojami ir/ar izoliuojami, nėra laikomi pavojingas asmenimis, o tai yra dar vienas argumentas, paneigiantis karantino rėžimo priemonių taikymo absoliučiai visiems asmenims proporcingumą ir teisėtumą. Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad Vyriausybė administraciniais norminiais aktais turi teisę riboti asmenų konstitucines teises ir laisves. Šiuo gi konkrečiu atveju, jo konstitucinės teisės – Konstitucijos 22 straipsniu žmogui garantuota konstitucinė teisė į privatų gyvenimą ir Konstitucijos 32 straipsniu žmogui garantuota konstitucinė teisė laisvai kilnotis, buvo suvaržytos ne įstatymu, o Vyriausybės nutarimu.
3.2. Apelianto teigimu, teismas priėmė teisiškai nepagrįstą, ANK įtvirtintoms proceso teisės normos prieštaraujančią skundžiamą nutartį, teigiant, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas yra formaliosios sudėties, todėl atsakomybei atsirasti pakanka nustatyti padarytą priešingą teisei veiką, nepriklausomai nuo atsiradusių pasekmių. 2020 m. Mykolo Riomerio universiteto atliktame tyrime „COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų vertinimas teisiniu, vadybiniu ir ekonominiu požiūriu“ (šaltinis: https://\vww.mruni.eu/wp-content/uploads/2021/01/CQVID sprendimu tyrimo isvados.pdf) nurodyta „ANK 526, 45, 46 str. dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus, o nusižengimų sudėtys formalios, nereikalaujančios padarinių (išskyrus ANK 45 str. 4 d., 46 ir 526 str. 3 d. dispozicijos) <...>. Taip pat teismai konstatuoja, jog kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, jog pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms. Nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį (tyrimo 12 lapas)“.
3.3. Nurodo, kad Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. p., kurio pažeidimu yra kaltinamas R. G., nenustatė (ir šiuo metu nenustato) draudimo asmenims išvykti iš savivaldybės, kurioje asmuo yra registruotas ir gyvena teritorijos, kaip ir nenustatė draudimo asmenims lankytis kitos savivaldybės, nei asmens gyvenamosios vietos savivaldybė, teritorijoje. Skunde teigiama, kad Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. p. nustatė asmenims draudimą (išskyrus numatytas išimtis) palikti savo gyvenamąją vietą, bet ne draudimą asmenims išvykti iš savivaldybės teritorijos, kurioje yra asmens gyvenamoji vieta. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad R. G., nesant būtinybės, buvo išvykęs iš savivaldybės, kurioje yra registruotas ir gyvena, bei lankėsi kitoje savivaldybėje, todėl, pasak teismo, R. G. pažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. p., nors ši teisės norma nereglamentuoja aptariamo teisinio santykio, kurio pažeidimu yra kaltinamas R. G.. Skundžiamos nutarties motyvas, kad R. G. pažeidė asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimo draudimą, yra visiškai nepagrįstas, kadangi Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punkte, kurio pažeidimu jis yra kaltinamas, asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimai nėra nustatyti.
3.4. Skunde akcentuoja tai, kad ne R. G. turi įrodinėti, jog jis nepadarė administracinio nusižengimo, o bylą tiriantis pareigūnas, t. y. bylą tyrusi institucija privalėjo surinkti įtikinamus ir patikimus įrodymus, kad R. G. neturėjo teisinio pagrindo atvykti į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybę nė dėl vienos iš priežasčių, kurios nurodytos Vyriausybės nutarime (ANK 567 straipsnio 3 dalis). Apeliantas nesutinka, kad pažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. p. nustatytą draudimą palikti gyvenamąją vietą, kadangi administracinio nusižengimo bylą tyrusi institucija nepateikė jokių patikimų ir įtikinamų įrodymų, patvirtinančių, jog jis neturėjo teisinio pagrindo palikti savo gyvenamosios vietos tais pagrindais, kurie nurodyti Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. p. Šiuo konkrečiu atveju teismas priėmė procesinį sprendimą R. G. pripažinti kaltu padarius nusižengimą ne todėl, kad bylą tyrusi institucija įrodė, kad jis padarė pažeidimą, o todėl, kad R. G. neįrodė, kad jis nepadarė pažeidimo. Tokie skundžiamos nutarties argumentai yra tolygūs argumentum ad absurdum.
Atsiliepimas
4. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkas D. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. G. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad nevykdydamas Vyriausybės nutarimo reikalavimų ir nesant būtinybės išvykęs iš savivaldybės, kurioje yra registruotas ir gyvena, atvykdamas į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje esančią kaimo turizmo sodybą, įvykdė administracinį nusižengimą. Be to, R. G. buvimas (duomenys neskelbtini), nėra susijęs su jo darbo santykiais.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendimai keistini dėl netinkamai paskirtos nuobaudos (ANK 653 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
6. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš skundo turinio matyti, kad R. G. prašo apeliacinio teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijos 22 ir 32 straipsniams, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui. Taip pat ginčija apylinkės teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, motyvuodamas tuo, jog jis nepadarė jam inkriminuoto teisės pažeidimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
7. Susipažinus su skundžiamais sprendimais – Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato 2021 m. sausio 26 d. nutarimu, apeliacinio skundo argumentais, bei Vyriausybės nutarimu, kurio konstitucingumo klausimą kelią apeliantas. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, nenustačius aptariamo Vyriausybės nutarimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
8. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnyje numatyta, kad pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos, ir šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu, ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio pažeidimo, kuriame nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad Vyriausybės nutarimu nustatyti ribojimai niekaip nesusiję su asmens privataus gyvenimo neliečiamumu, kadangi nutarimu apimami ribojimai yra taikomi visuotinai, o nenukreipiant į asmenų privačių gyvenimų ribojimus ir juo labiau, kišimąsi į asmenų privatų gyvenimą.
9. ANK 45 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už Visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimus. Ši veika susijusi su blanketinėmis normomis, kurios apibrėžia asmenų pareigas atliekant veiksmus ar nuo jų susilaikant, tokiu būdu siekiant nesukelti pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
10. R. G. inkriminuoto pažeidimo laikotarpiu, Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 p. buvo numatyta, kad karantino laikotarpiu Lietuvos Respublikoje esantiems asmenims yra draudžiama palikti gyvenamą vietą, numatant šio draudimo išimtis – kai vykstama į darbą (darbo reikalais), prekybos vietą, kai vykstama į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų, į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, laidotuves, dėl sveikatos priežiūros ir kitų būtinųjų paslaugų ar objektyviai pagrįstų priežasčių, kai vykimas neišvengiamai būtinas, kai ne daugiau kaip vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio nariai vyksta pasivaikščioti atvirose vietose, taip pat kai vykstama prižiūrėti sergančių ar negalinčių savimi pasirūpinti asmenų.
11. Vyriausybės nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, bei atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis įstatymu ir būtinumu apsaugoti žmonių sveikatą, todėl atitinka Konstitucijos 32 straipsnyje numatytus reikalavimus. Minėto įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalies 2 punkto b papunktyje nustatyta, kad karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė ir nustatyti šie ūkinės veiklos apribojimai: visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu – riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Vyriausybės priimami teisės aktai yra poįstatyminiai aktai; jie yra įstatymų taikymo aktai, jais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali priimti poįstatyminius aktus nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas, ar ne, o pagal šio straipsnio 7 punktą ji privalo priimti poįstatyminį aktą, kad realizuotų pareigą, kurią jai paveda Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą teisės aktų analizę bei R. G. pažeidimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą dėl karantino metu paskelbtų judėjimo ribojimų tarp šalies savivaldybių, neturi jokio pagrindo abejoti dėl Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Vyriausybės Nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausybė, priimdama judėjimo apribojimus, laikėsi teisės aktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, kad asmenų judėjimas šalyje gali būti apribojamas tik įstatymu, aptariamu atveju apribojimai buvo įvesti žmonių sveikatai apsaugoti. Pastebėtina, kad apelianto subjektyvus nesutikimas su Vyriausybės nutarimo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo
13. Apeliantas nemano pažeidęs Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. p. nustatytą draudimą. Taip pat argumentuoja, kad netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta, teigdamas, kad ne jis turi įrodinėti nepadaręs administracinio nusižengimo, o teisės pažeidimo padarymo faktą turi įrodyti bylą tiriantis pareigūnas. Be to, nenustačius aplinkybių, kad buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, administracinis nusižengimas turėtų būti perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį.
14. Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
15. Apygardos teismas, susipažinęs su pateikta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dėl 2021 m. sausio 26 d. nutarimo motyvus, konstatuoja, kad dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, R. G. nubaustas teisėtai ir pagrįstai, o apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas skundo nagrinėjimui aplinkybes.
16. Apeliantas neginčija aplinkybių, kad nurodytu laiku buvo kaimo turizmo sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu jis gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau teigia, jog Institucija neįrodė jo kaltės, kadangi nepagrindė fakto, kad jis ten buvo be teisėto pagrindo.
17. Kaip matyti, administracinio nusižengimo protokole R. G. teikdamas paaiškinimą su nusižengimu nesutiko ir nurodė, kad su žmona yra bendras ūkis ir, kad komandiruotės tikslais 2020 m. gruodžio 28 d. atvyko į „(duomenys neskelbtini)“, jas pasirinko kaip saugiausią apgyvendinimo įstaigą, tačiau nepateikė tai jokių patvirtinančių duomenų nei surašant administracinio nusižengimo protokolą, nei viso proceso metu. Šioje vietoje atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pažeidėjas turi ne tik teises, bet ir pareigas. Teigdamas, kad nepadarė nusižengimo, R. G. turėjo visas teises, gindamas savo poziciją, pateikti jo buvimą kitos savivaldybės teritorijoje, esant karantino režimui, pateisinančius duomenis, tačiau to nepadarė. Pažeidimą pateisinančių duomenų nepateikė ir teikdamas apeliacinį skundą. Tuo tarpu, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininko D. P. atsiliepime aukštesniajam teismui nurodyta, jog R. G. buvimas (duomenys neskelbtini) r. nėra susijęs su jo darbo santykiais. Esminė faktinė aplinkybė yra tai, kad R. G. gyvena (duomenys neskelbtini), o 2020 m. gruodžio 31 d. 17.15 val. jis buvo kaimo turizmo sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) r. ir tokiu būdu pažeidė Vyriausybės nutarimu patvirtintas karantino sąlygas – draudimą palikti gyvenamąją vietą, be pateisinančių priežasčių. Pastebėtina ir tai, kad jei R. G. būtų buvęs sustabdytas išvažiuojantis iš savo gyvenamosios vietos savivaldybės, ar įvažiuojantis į kito miesto savivaldybę, jis būtų turėjęs pateikti savo atvykimą/išvykimą pateisinančius duomenis kontrolę atliekantiems pareigūnams, kitu atveju jam būtų buvę neleista išvažiuoti/įvažiuoti.
18. Apelianto teigimu jis nepažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 p., kadangi juo nenumatytas draudimas asmenims išvykti iš savivaldybės, kurioje asmuo yra registruotas ir gyvena. CK 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, o kaip nustatyta, R. G. gyvena (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) buvo, kaip teigia jis pats, komandiruotės tikslais, nors tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo protokolas atitinka ANK 609 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, t. y. R. G. pareikštas kaltinimas suformuluotas aiškiai, nurodant kokiais konkrečiais veiksmais buvo padarytas administracinis nusižengimas, o apelianto subjektyvus Vyriausybės nutarimu nustatyto reikalavimo vertinimas, jam pareikšto kaltinimo nepaneigia, todėl laikytinas nepagrįstu.
19. Nagrinėjamu atveju ANK 45 straipsnio 4 dalies normoje įtvirtinti pavojingi padariniai yra suformuluoti kaip vertinamieji, nesiejant jų su tuo, ar pažeidimą darantis asmuo serga COVID-19 liga ar ne. Taigi, asmeniui atsakomybė pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kylą įvertinus visas bylos aplinkybes, jo padarytais veiksmais sukeltą realų pavojų išplisti pavojingai ligai. Nors nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantas R. G. ar su juo kartu buvę asmenys būtų sirgę COVID-19 liga, tačiau tai niekaip nemažina apelianto veiksmų pavojingumo ir savaime nešalina pastarojo atsakomybės pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad R. G. padarytas pažeidimas buvo itin pavojingas ir realiai sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. Akcentuotina, kad R. G. jam inkriminuojamą Vyriausybės nutarimo pažeidimą padarė paskelbto karantino dėl plintančios COVID-19 ligos Lietuvos Respublikos teritorijoje metu. Įvertintina ir tai, jog R. G. ir su juo buvę asmenys pažeidimo padarymo vietoje buvo be svarbių ir pateisinamų priežasčių, t. y., ne tik, kad jis vienas kėlė pavojų ligos plitimui, tačiau dar didesnį pavojų kėlė tai, kad jis buvo ne vienas ir tikimybę ligos plitimui, didėjo esant didesniam karantino sąlygų nesilaikančių žmonių skaičiui. Taigi, R. G., priešingai nei jis mano, savo neteisėtais veiksmais sukėlė realų pavojų išplisti COVID-19 ligai. Apygardos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad, jei jis vis dėlto įvykio metu būtų sirgęs COVID-19 liga, nors ir to nežinodamas, jo veiksmai galimai būtų buvę įvertinti ne kaip ANK 45 straipsnio 4 dalies pažeidimas, o kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnyje, kas vėlgi eliminuoja galimybę apelianto veiką kvalifikuoti kaip švelnesnį administracinį nusižengimą.
20. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nustatyti judėjimo sugriežtinimai ir draudimai, be kita ko, galioję ir R. G. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo dieną, buvo privalomi visiems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims. Kaip matyti iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų faktinių aplinkybių, aukščiau aptarto ribojimo R. G. nesilaikė atvykdamas iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybę. Duomenų, kurie patvirtintų, jog R. G. nustatytų ribojimų nesilaikė dėl svarbių priežasčių (darbinių funkcijų, komandiruotės ir t. t.), byloje nėra. Esant aukščiau išdėstytų duomenų visumai, R. G. neneigiant, kad buvo atvykęs iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybę, nesant įrodymų, patvirtinančių svarbios priežasties judėti tarp savivaldybių Lietuvos Respublikoje galiojant karantino režimui buvimą, spręstina, kad R. G. pagrįstai pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje.
21. Administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Subjektas, turintis teisę skirti nuobaudą, surašo protokolą, kuriame nurodoma padaryto pažeidimo sudėtis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas 2020 m. gruodžio 31 d. 17.15 val. nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ paskelbtų karantino sąlygų (toliau - Vyriausybės nutarimas), t. y. nesant būtinybei buvo išvykęs iš savivaldybės, kurioje yra registruotas ir gyvena, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje. Pažeidimas surašytas nurodant visus pažeidimo padarymo nustatymui būtinuosius elementus, pagrindžiant juos ir faktiniais duomenimis, t. y. kad jis lankėsi kitoje nei registruotas savivaldybėje nesant būtinybės. Aplinkybės, kad buvo kitoje savivaldybėje nei registruotas, apeliantas neginčija, tačiau ginčija aplinkybę dėl būtinybės nebuvimo, teigdamas, kad ją turėjo įrodyti tyrimo subjektas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti. Akivaizdu, kad būtinybės vykti į kitą savivaldybės teritoriją patvirtinimas yra vykstančio asmens pareiga, kurios tikrumą būtų galima patikrinti kitais objektyviais duomenimis, todėl kaltininko tvirtinimai dėl būtinybės faktinio pagrindo patvirtinimo turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis ir tai negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.
Dėl paskirtos administracinės nuobaudos
22. Esminės administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ANK 32 straipsnyje, remiantis kuriuo nuobauda ir administracinio poveikio priemonė už administracinį nusižengimą skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Iš paminėto seka, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimas asmeniui, padariusiam ANK specialiojoje dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, yra išskirtinė teismo ar institucijos, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusios ne teismo tvarka, kompetencija. Tačiau, teismas (ar institucija, nagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą), spręsdamas asmeniui skirtinos nuobaudos dydžio klausimą, turi paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam administraciniam nusižengimui. Pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius nusižengimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų nusižengimų (ANK 22 straipsnis). Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą tada, kai tarp padaryto nusižengimo ir už šį nusižengimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013 ir kt.).
23. Už ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymą asmenims skiriama bauda nuo penkių (500) šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų (1500) eurų. R. G. paskirta aštuonių šimtų (800) Eur dydžio bauda.
24. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad administracinį nusižengimą, už kurį nutarimu paskirta administracinė nuobauda R. G., jis padarė būdamas tik vieną kartą baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimą, paskirta bauda sumokėta, galiojančių nuobaudų nėra, neteistas (ANK byla b. l. 15-16, 17), jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip matyti, R. G. nėra neigiamai charakterizuojamas asmuo, nėra duomenų, kad jis nuolatos darytų teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga neleidžia aukštesniajam teismui manyti, jog R. G. inkriminuotas administracinis nusižengimas buvo šiam asmeniui būdingo elgesio modelio pavyzdys. Apeliacinės instancijos teismas R. G. padarytą pažeidimą vertina kaip atsitiktinio pobūdžio. Nusižengimui esant atsitiktiniam, sąlygotam subjektyvaus asmens suvokimo dėl susiklosčiusių aplinkybių, didesnės nei minimalios administracinės nuobaudos paskyrimas, įvertinus pažeidėjo asmenybę, nebūtų teisinga ir proporcinga nuobauda. Visų šių aplinkybių visuma, turinti reikšmės sprendžiant nuobaudos dydžio klausimą, aukštesniajam teismui leidžia manyti, kad administracinės nuobaudos prevenciniai ir nubaudimo tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje, nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti R. G. paskiriant minimalią ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą baudą. Tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo jo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato 2021 m. sausio 26 d. nutarimas dalyje dėl administracinės nuobaudos paskyrimo keistinas ir skirtina sankcijoje numatyta minimali nuobauda (ANK 653 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tokios R. G. nuobaudos paskyrimas apeliacinės instancijos teismo vertinimu atitiks proporcingumo ir protingumo kriterijus, siekiant nuobaudos tikslų, numatytų ANK 22 straipsnyje.
25. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartis ir 2021 m. sausio 26 d. nutarimas keistinas dalyje dėl administracinės nuobaudos paskyrimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 22 d. nutartį pakeisti, pakeičiant Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir R. G. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnio 4 dalyje, paskirtą 800 Eur ( aštuonių šimtų) dydžio baudą sumažinti iki 500 Eur (penkių šimtų eurų).
Kitas nutarties ir nutarimo dalis palikti nepakeistas.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.