Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 740 - 252 - 2012

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė), Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-99-335-2012 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, R. M., trečiajam asmeniui Vilniaus rajono 1-jo notaro biuro notarei D. S. dėl administracinių aktų panaikinimo, nuosavybės teisės liudijimo panaikinimo, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė:

1. Panaikinti 2001-04-16 Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus (Mindūnai) parengtą pažymą Nr. 191, kuria buvo pripažinta, kad A. B. (duomenys neskelbtini), Mindūdų sen., Molėtų rajone, gali susigrąžinti žemę natūra.

2. Panaikinti 2001-11-22 pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuria buvo konstatuota, kad yra pakankamai duomenų, patvirtinančių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, viso į 25,67 ha ploto žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone.

3. Panaikinti 2001-12-07 Utenos apskrities viršininko išvadą Nr. 5729 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad A. B. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, į 12,41 ha žemės (vertė 26 260 Lt).

4. Pripažinti negaliojančiu 2002-04-17 Utenos apskrities viršininko įsakymą Nr. 10-05-257 „Dėl išvados dalinio pakeitimo“, kuriuo buvo pakeista 2001-12-07 Išvada Nr. 5729 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn“, nustatant A. B. 11,31 ha ploto grąžintino miško.

5. Pripažinti negaliojančiu 2002-05-20 Utenos apskrities įsakymo Nr. 10-05-345 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) Molėtų rajone, atkūrimą, dalį, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises į žemę (mišką), pagal pridedamą sąrašą ir Sąrašo 15-uoju eilės numeriu nurodytą įrašą apie A. B. vardu suprojektuotų dviejų sklypų Nr. 429/1, kurio plotas 3,95 ha ir Nr. 429/2, kurio plotas 2,05 ha, perleidimą.

6. Pripažinti negaliojančiu 2002-05-20 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 61458-62-11466, kuriuo A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,22 ha žemės ir 5,78 ha miško, suteikiant du sklypus (natūra): 3,95 ha miškų ūkio paskirties ir 2,05 ha – žemės ūkio paskirties, esančius (duomenys neskelbtini), Mindūnų sen., Molėtų r.

7. Pripažinti negaliojančiu 2010-12-22 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. (notarinio registro Nr. 9835), kurio pagrindu R. M. paveldėjo 3,95 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. 6250/0003:416.

8. Išreikalauti iš R. M. neteisėto valdymo Lietuvos valstybės naudai žemės sklypą, kadastrinis Nr. 6250/0003:416, esantį (duomenys neskelbtini), Mindūnų sen. Molėtų rajone.

9. Taikyti restituciją natūra ir už valstybės naudai negalimą išreikalauti žemės sklypą, kadastrinis Nr. 6250/0003:417, priteisti iš R. M. Lietuvos valstybei 14 302 Lt.

Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese nustačius, jog buvęs žemės savininkas S. P. iki 1940-07-22, t. y. iki nacionalizacijos valdė 51,34 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), Mindūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymus 1991-11-21 pateikusioms jo anūkėms (pretendentėms į žemės sugrąžinimą) J. M. ir A. B. buvo pripažinta, kad kiekvienai jų tenka po 25,67 ha žemės plotas. Molėtų r. tuometinio Utenos apskrities valdytojo 1996-04-04 sprendimu Nr. 62-3289 A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. P. jai priklausančią turto dalį: 17,17 ha žemės ir 8,50 ha miško. 13,26 ha žemės buvo grąžinta natūra, o už 12,41 ha – numatyta kompensacija pinigais. Minėtas sprendimas buvo patikslintas Utenos apskrities valdytojo administracijos 1996-09-27 įsakymu Nr. 10-5-367 ir kompensacija pinigais pakeista į kompensaciją valstybės akcijomis. Tokiu būdu valstybė tinkamai atsiskaitė su piliete A. B. už neteisėtai nacionalizuotą jai tenkančio turto dalį, nes už 12,41 ha žemės jai buvo perduotos valstybės valdomos AB „Ragutis“ akcijos (Valstybei priklausančių akcijų perleidimo nuosavybėn 1996-10-03 sutartis Nr. 426). Nepaisant to, 2001-12-07 Utenos apskrities viršininkas patvirtino išvadą Nr. 5729 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nurodant, kad A. B. dar turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12,41 ha žemės (vertė 26 260 Lt). Ši išvada buvo pakeista 2002-04-17 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 10-05-257, patikslinant joje nurodytą žemės plotą ir vertę, kadangi A. B. nusprendė dalį išvadoje nurodyto turto atsikurti natūra. Todėl 2002-05-20 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 61458-62-11466 A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,22 ha žemės ir 5,78 ha miško, suteikiant jai du sklypus natūra: 3,95 ha miškų ūkio paskirties ir 2,05 ha – žemės ūkio paskirties, esančius (duomenys neskelbtini), Mindūnų sen., Molėtų r. Sprendime nurodyta, kad į likusią 6,41 ha žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, bet tai nebuvo realizuota. 2,05 ha ploto sklypą (kadastrinis Nr. 6250/0003:417) A. B. yra perleidusi 2010-06-02 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. GP-2637 pagrindu E. K. ir S. K., o pastarieji ½ įsigyto sklypo dalį pardavė V. K. (2010-10-04 sutartis Nr. GP-5116), o kitą sklypą – 3,95 ha miškų ūkio paskirties, mirus A. B., paveldėjo jos dukra, atsakovė R. M..

Teismas, vertindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą, konstatavo, kad prokurorė labai operatyviai reagavo ir nedelsdama aktyviai pradėjo rinkti būtinus duomenis, siekdama įsitikinti, ar tikrai pažeistas viešasis interesas, juos surinko ir ieškinį pateikė per protingą ir įmanomai trumpą terminą, todėl vien mechaniškas ieškinio senaties termino taikymas būtų visiškai nesuderinamas su teismo pareiga vykdyti teisingumą siekiant pašalinti imperatyvių teisės normų pažeidimus bei apginant visuomenei svarbius interesus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo, nuosavybės teisės liudijimo panaikinimo ir restitucijos taikymo. Byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti CPK 329 str.

Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų numatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Prokuratūros įstatymo 19 str. 3 d. numato priemones, kurių prokuroras gali imtis, esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Todėl administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog, prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, ABTĮ 33 str. 1 d. numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą; jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (byla Nr. A146-335/2008). Taigi prašymo padavimo terminas pareiškėjui turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Nurodyta administracinių teismų praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė sieja termino prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymui teismui pateikti eigos pradžią su pakankamų duomenų, kad buvo pažeistas viešasis interesas, surinkimu. Tačiau pabrėžtina, jog aplinkybė, kada buvo surinkta pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo, yra vertinamojo pobūdžio. Šios aplinkybės vertinimą, spręsdamas prokuroro prašymo priėmimo klausimą arba tam tikrais atvejais bylą nagrinėdamas iš esmės, atlieka teismas.

Apeliantė R. M. nurodo, jog ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui paduoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šį skundo argumentą paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent: prokuroras tyrimą pradėjo gavęs atsakovės R. M. pareiškimą, kuriame jokių konkrečių faktinių aplinkybių apie nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo pateikta (t. 1, b. l. 8); pradiniai duomenys apie galimą neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą prokuratūroje buvo gauti 2011-09-21 gavus Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus raštą Nr. 40SD (14.40.7.)-1518 (t. 1, b. l. 11-12); kadangi šiuo raštu buvo pateikta ne visa tyrimui reikšminga medžiaga, 2011-12-09 raštu prokuroras prašė Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus atsiųsti ir J. M. vardu formuotos nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagą, kuri gauta 2011-12-21 (t. 1, b. l. 139). Tuo tarpu į teismą prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi 2012-01-12. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad visi tyrimui reikšmingi įrodymai (taip pat kreiptasi į AB „Volfas Engelman“, notarus ir kitas institucijas) buvo renkami operatyviai. Delsimo požymių, prokurorui kaupiant, analizuojant ir sisteminant su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku susijusius duomenis, nenustatyta. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino ir jo atnaujinti nėra jokio reikalo ar pagrindo. (ABTĮ 33 str. 1 d.). Todėl iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintina dalis, kurioje konstatuota, kad prokuroras duomenis surinko ir ieškinį pateikė per protingą ir įmanomai trumpą terminą, todėl vien mechaniškas ieškinio senaties termino taikymas būtų visiškai nesuderinamas su teismo pareiga vykdyti teisingumą siekiant pašalinti imperatyvių teisės normų pažeidimus bei apginant visuomenei svarbius interesus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, skirtingai negu privatūs subjektai, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas ginčą išskirtinai atsižvelgė ir vadovavosi tik ieškovo pateiktais įrodymais ir ignoravo atsakovei palankius įrodymus. Priešingai, matyti, jog teismas įvertino įrodymų visumą. Teismas atkreipia dėmesį, jog įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Pirmosios instancijos teismas būtent vadovavosi liudytojos J. G. paaiškinimais, kurie savo esme yra nuoseklūs ir nesutapo tik nereikšmingose detalėse, kas paaiškintina tik tuo, jog praėjo keliolika metų nuo įvykių ir faktų, apie kuriuos liudytoja pasakojo, taip pat akcininkų sąrašais, 1996-10-03 akcijų perleidimo nuosavybėn sutartimi Nr. 426, AB „Volfas Engelman“ (ankstesnis pavadinimas – AB „Ragutis“) raštu. Kaip pagrįstai nurodė teismas, iš šios bendrovės pateiktos informacijos yra akivaizdu, jog klaidingai nurodyti akcijų įgijimo metai kaip neva 1993 m. Bendrovės rašte nurodyta ir tai, kad dokumentų elektroninis archyvas yra tvarkomas nuo 2005-10-03, dokumentai jame saugomi ne ilgiau kaip 10 metų, todėl akivaizdu, kad 1996 m. akcininkų sąrašas, patvirtinantis A. B. perduotas akcijas, galėjo būti neišlikęs, nes nuo akcijų perleidimo jai dienos yra praėję daugiau nei 10 metų (t. 1, b. l. 268, t. 2, b. l. 30-31). Atkreiptinas dėmesys, ką pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, kad bendrovės pateiktame išrašo iš akcininkų sąrašo 13 puslapyje jo sudarymo metai nėra nurodyti, todėl tikėtina, kad akcijos A. B. ir J. M. buvo įgytos ir parduotos ne 1993 m., bet 1996 m. Priešingai nei teigia apeliantė, buvo įvertinti jos paaiškinimai bei nurodyta, jog teismas atmeta R. M. ir jos atstovo parodymus, kaip prieštaraujančius J. G. teiginiams ir kitiems objektyviems įrodymams. Teismas akcentavo, kad R. M. tuo metu, kai buvo sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, dar buvo nepilnametė, todėl akcijų pardavimo, pinigų perdavimo jos motinai (įmotei) procese nedalyvavo ir galėjo apie tai – suaugusiųjų tvarkomus turtinius bei finansinius reikalus net ir nežinoti. Tokiu būdu, akivaizdu, jog apeliantės dėstoma pozicija negali būti objektyvi, nurodytos aplinkybės negali būti patikimos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės nurodyti kiti rašytiniai įrodymai, kurie neva paneigia faktą, jog A. B. buvo perleistos AB „Ragutis“ akcijos, nepaneigia fakto, kad šios akcijos A. B. buvo perleistos, o tik patvirtina, jog akcijų perleidimas vyko ne per šias įstaigas ir institucijas. Atsižvelgiant į tai, kad pakartotinis nuosavybės teisių atkūrimo procesas ir su tuo susijusios procedūros buvo atliktos neteisėtai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas panaikino visus administracinius aktus bei sandorius, kaip prieštaraujančias imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (CK 1.80 str.).

Apeliantė skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai į bylą neįtraukė dabartinių žemės sklypo, kadastrinis Nr. 6250/0003:417, savininkų S. K. ir E. K. bei V. K. ir nepagrįstai laikė juos sąžiningais žemės sklypo įgijėjais. Pažymėtina, jog atsakovė R. M. teismo posėdžio metu tokio prašymo nereiškė, nurodytų asmenų sąžiningumu neabejojo, nepateikė jų nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos asmenis laikė sąžiningais įgijėjais ir nesvarstė jų įtraukimo į bylos nagrinėjimą klausimo.

Pagal CK 6.147 str. 2 d., kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad iš R. M., kaip asmens, dėl kurio kaltės taikoma restitucija, pagrįstai priteista didžiausia turto vertė. Taip pat nepagrįstas skundo argumentas dėl viršytų ieškinio reikalavimų. Kaip matyti, prokuroras ieškinio dėstomojoje dalyje buvo nurodęs, jog teismui pripažinus 2002-05-20 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 61458-62-11466 negaliojančiu, remiantis CK 6.146 str., priteistinas žemės sklypo vertės ekvivalentas pinigais, priteisiant didžiausią turto vertę, buvusią 2007-03-27 (VĮ „Registrų centras“ duomenys, pateikti 2011-10-07), kuri sudaro 14 302 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog ieškinio reikalavimuose buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant priteistiną 13 302 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi VĮ „Registrų centras“ duomenimis (t. 1, b. l. 300-302), kurie patvirtina, jog žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu žemės sklypo vertė sudarė būtent 14 155 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi. Iš to, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados priimant skundžiamą sprendimą pagrįstos įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normos. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė visus reikšmingus įrodymus ir bylos aplinkybes, kurių visumą teisiškai įvertino. Todėl teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.