Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-845-41/2006 pagal ieškovų L. V. ir R. V. ieškinį atsakovams S. V., V. K., S. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (tretieji asmenys: akcinė bendrovė SEB Vilniaus bankas, uždaroji akcinė bendrovė ,,Fabeta“, antstolė D. Š., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, notarė D. P., notarė O. A.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas, spręsdamas klausimą dėl notaro išduoto vykdomojo įrašo teisėtumo, klaidingai taikė CPK 372 ir 373 straipsnių bei CK 208 straipsnio normas, kadangi pagal tuo metu galiojusias įstatymų redakcijas notaras neturėjo teisės išduoti vykdomojo įrašo, o teismo antstolis negalėjo jo vykdyti. Teismas nenagrinėjo klausimo, ar skolininko interesai dėl teismo kontrolės nebuvimo nenukentėjo, nors ieškovai pateikė įrodymus, kad kreditorius (bankas) vengė teisminio nagrinėjimo.Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje yra pateiktas R. V. 1999 m. gegužės 4 d. pareiškimas, patvirtintas notaro, jog jis sutinka, kad žmona L. V. įkeistų gyvenamąjį namą, įgytą santuokos metu. Pareiškime ieškovo R. V. duomenys nurodyti netiksliai, o notarinių veiksmų registracijos registre padarytas įrašas, kad duotas sutikimas parduoti įkeistą namą, o ne jį įkeisti.Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio argumentą, kad ginčo turtas turėjo būti parduotas tik nustačius skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1043, yra išaiškinęs, kad ta aplinkybė, jog vienas iš sutuoktinių davė sutikimą kitam sutuoktiniui įkeisti turtą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog davęs sutikimą asmuo tampa įkeitimo sutarties šalimi, o išieškojimą galima nukreipti į bendrą sutuoktinių turtą, prieš tai nenukreipus išieškojimo į asmeninį skolininko turtą. Be to, pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 6 punktą visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko teises ir interesus, kiti aktai, ribojantys ir varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509).Teismas neatsižvelgė į tai, kad teismo antstolis, pradėjęs vykdyti sprendimą, pasiuntė raginimą įvykdyti sprendimą geruoju ne skolininkei L. V., o R. V., kuris nebuvo skolininkas. Be to, teismo antstolis, prieš pradėdamas priverstinai realizuoti turtą, privalėjo surinkti visus įrodymus apie skolininko turtinę padėtį. Byloje yra ieškovų nepasirašytas turto arešto aktas, kuriame išvardintas turtas, į kurį teismo antstolis galėjo nukreipti išieškojimą, ir būtų visiškai užtekę išieškomai sumai padengti.Turto arešto akte nurodyta nebaigto statyti namo vertė – 400 000 Lt – yra tik šio namo statybos sąnaudos, o parduodamo iš varžytynių turto pradinė kaina turėjo atitikti tos vietos turto rinkos vertę. Teismo antstolis, ruošdamasis parduoti skolininko turtą iš varžytynių, turėjo elgtis sąžiningai ir veikti taip, kad, parduodant daiktą iš varžytynių, būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Turto vertės nustatymo principų pažeidimas laikomas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, todėl pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Be to, antstolė D. Š. neįvykdė įstatymo reikalavimo apie būsimas varžytynes paskelbti periodinėse informavimo priemonėse, pasiekiančiose daugiausia skaitytojų, todėl pažeidė viešumo principą (CPK 428 str.)Teismas neatsižvelgė į ieškovų teismo proceso metu nurodytas aplinkybes, kad AB banko ,,Hermis“ atsisakymus perimti skolininkei L. V. priklausantį namą pasirašė neturintys teisės priimti tokius sprendimus asmenys, tuo pažeisdami CK 66 straipsnį.Teismas nepagrįstai netaikė išieškojimo senaties, nurodydamas, kad pagal CPK 388 straipsnį senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas, pateikiant šį dokumentą vykdyti, nes pagal CPK 399 straipsnio 4 punktą vykdomoji byla nutraukiama, jeigu šiam išieškojimui pasibaigė įstatymo nustatytas senaties terminas, kuris šiuo atveju buvo treji metai.Teismas neteisingai nustatė aplinkybes dėl žemės sklypo pardavimo S. V. Ieškovė L. V. buvo šio žemės sklypo naudotoja, už jį mokėjo mokesčius, todėl Žemėtvarkos skyrius, nepanaikinęs nuomos sutarties, negalėjo šios žemės traktuoti kaip valstybinės ir parduoti S. V. Be to, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo per tris mėnesius įregistruota, todėl turi būti pripažinta negaliojančia. Ši sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ir dėl to, kad S. V. už nupirktą žemės sklypą visiškai nesumokėjo, todėl jį įsigijo neteisėtai.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie parduoto turto kainą, nes pats atsisakė priimti duomenis apie nekilnojamojo turto agentūrų skelbiamas kainas Vilniaus mieste bei VĮ Registrų centro skelbiamus internete duomenis apie konkretaus gyvenamojo namo bei žemės sklypo bazinę vertę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo antstolė D. Š. 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktu pardavė nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini) S. V. už 80 000 Lt. Minėtas namas priklausė skolininkei L. V., kuri pagal 1995 m. gegužės 4 d. paskolos sutartį buvo skolinga bankui ,,Hermis“. Pagal 1996 m. gegužės 21 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą skola bankui ,,Hermis“ sudarė 63 577 Lt. 1997 m. birželio 26 d. bankas ,,Hermis“ informavo teismo antstolį, kad ieškovės L. V. skola bankui yra 20 687 Lt.

1964 m. CPK 436 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad turto pardavimo be varžytynių aktas yra prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Tai reiškia, kad daikto pardavimas be varžytynių yra sandoris, kuriam taikomos CK nuostatos, ir jis gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. 1964 m. CPK 411 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad areštuotą skolininko turtą teismo antstolis įkainoja kainomis, esančiomis toje vietovėje, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą. Iš 1997 m. birželio 24 d. turto arešto akto matyti, kad nebaigtas statyti namas (duomenys neskelbtini), buvo įkainotas 400 000 Lt suma. Su šiuo įkainojimu skolininkas sutiko. 1998 m. birželio 9 d. buvo paskelbtas namo pardavimas iš varžytynių, pradinė pardavimo kaina 400 000 Lt. Neatvykus pirkėjams antstolis 1998 m. birželio 4 d. aktu konstatavo, jog varžytynės neįvyko. Buvo paskelbtos pakartotinės varžytynės, tačiau dėl tų pačių priežasčių (neatvykus pirkėjams) 1998 m. liepos 14 d. aktu buvo konstatuota, jog jos neįvyko. Neįvykus pakartotinėms varžytynėms teismo antstolis paskelbė antrąsias varžytynes, įvyksiančias 1998 m. lapkričio 10 d. (vykdomoji byla t. 1, b. l. 64). Antrosiose varžytynėse teismo antstolis nustatė 250 000 Lt pradinę pardavimo kainą. 1998 m. lapkričio 10 d. aktu teismo antstolis konstatavo, kad, neatvykus pirkėjams, varžytynės neįvyko (vykdomoji byla t. 1, b. l. 66). Išieškotojui bankui ,,Hermis“ atsisakius pasiimti neparduotą varžytynėse namą, teismo antstolis organizavo pardavimą be varžytynių (t. 1, b. l. 68, t. 2, b. l. 71-74, 90).

1964 m. CPK 436 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad neparduotas iš varžytynių turtas gali būti parduotas be varžytynių pagal vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos įkainojimą. Vyresnysis teismo antstolis, vadovaudamasis CPK 411 straipsniu, 436 straipsniu, namo (duomenys neskelbtini) kainai nustatyti sudarė komisiją, į kurios sudėtį įėjo du teismo antstoliai ir nekilnojamojo turto vertintojas V. Š. iš UAB ,,Verslo ir investicijų centras“ (vykdomoji byla t. 2, b. l. 87). UAB ,,Verslo ir investicijų centras“ vertintojas nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini) įvertino 80 000 Lt suma (vykdomoji byla t. 2, b. l. 74-86). Teismo antstolis paskelbė apie namo pardavimą be varžytynių spaudoje, nurodė pradinę 80 000 Lt pardavimo kainą (vykdomoji byla t. 2, b. l. 102). Atsakovui S. V. 2000 m. sausio 11 d. teismo antstolė D. Š. nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini), pardavė už 80 000 Lt (vykdomoji byla t. 2, b. l. 108).

Minėta, kad areštuotą skolininko turtą teismo antstolis įkainoja kainomis, esančiomis toje vietovėje, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą, o jeigu daiktą sunku įkainoti ar kyla prieštaravimų, teismo antstolis kviečia ekspertą. Tai rodo, kad viena esminių priverstinio turto pardavimo iš varžytynių sąlygų yra turto kaina. Turto, parduodamo iš varžytynių ir be varžytynių, kaina nustatoma ne šalių susitarimu, nes turtą parduoda ne savininkas, o įstatymu įgaliotas asmuo – antstolis. Parduodamo iš varžytynių nebaigto statyti namo (duomenys neskelbtini), pradinė pardavimo kaina 1997 m. birželio 24 d. buvo nustatyta 400 000 Lt. Iš vykdomojoje byloje esančios ,,Projektų ekspertizės valdybos“ ekspertizės duomenų matyti, kad 1996 m. birželio mėn. namo (duomenys neskelbtini), orientacinė atliktų statybos darbų kaina yra 394 500 Lt (vykdomoji byla t. 1, b. l. 15-19). Pagal korporacijos ,,Matininkai“ atliktos ekspertizės duomenis namo (duomenys neskelbtini), 2000 m. sausio 11 dieną (pardavimo be varžytynių diena) rinkos vertė buvo 400 000 Lt. Minėtų įrodymų (ekspertizių, paskirtų teismo) pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo antstolis areštuotą skolininkų namą (duomenys neskelbtini), įkainojo teisingai.

Tuo atveju, kai varžytynės neįvyksta, o hipotekos kreditorius reikalauja antrųjų varžytynių, vyresnysis teismo antstolis ne anksčiau kaip po 10 dienų ir ne vėliau kaip po mėnesio nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis skiria antrąsias varžytynes (1964 m. CPK 434 str. 3 d.). Šiuo atveju turtas gali būti perkainotas, bet ne mažiau kaip toje vietoje esančiomis kainomis (1964 m. CPK 434 str. 3 d.). Hipotekos turėtojas bankas ,,Hermis“ nesutiko pasiimti įkeisto namo ir pareikalavo antrųjų varžytynių (vykdomoji byla t. 1, b. l. 62). Antrosios varžytynės buvo paskelbtos 1998 m. lapkričio 10 dieną, t. y. vėliau kaip po mėnesio nuo 1998 m. liepos 14 d. pakartotinių varžytynių paskelbimo neįvykusiomis.

Teismo antstolis informavo dalyvius apie tai, kad namo (duomenys neskelbtini), įkainojimas ir pradinė namo pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina yra 250 000 Lt (vykdomoji byla t. 1, b. l. 65). Iš pranešimo turinio seka, kad parduodamas iš varžytynių namas buvo perkainotas, tačiau teismo antstolis, kaip matyti iš vykdomosios bylos duomenų, tai padarė neturėdamas įrodymų, kad vykdymo metu įkainoto turto vertė toje vietovėje pasikeitė ir nustatyta 250 000 Lt kaina yra ne mažesnė už toje vietovėje esančias kainas (vykdomoji byla t. 1, b. l. 64).

Vyresniojo teismo antstolio sudaryta turto įkainojimo komisija neparduotą varžytynėse namą (duomenys neskelbtini), įkainojo 80 000 Lt. Skelbime apie pardavimą be varžytynių buvo nurodyta 80 000 Lt namo pardavimo kaina. Kaip matyti iš vykdomojoje byloje esančių dokumentų, komisija parduodamą namą įkainojo ta kaina, kurią nustatė vienas iš komisijos narių – UAB ,,Verslo ir investicijų centras“ turto vertintojas. Anot minėto turto vertintojo, nebaigto statyti namo (duomenys neskelbtini), vertė 1999 m. kovo 6 d. buvo 113 798 Lt. Turto vertintojas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad turtą parduodant be varžytynių turto pardavimo laikas yra žymiai trumpesnis, kad yra apribotas disponavimas turtu, nustatė, kad jo vertė rinkos sąlygomis sumažėja 30 proc. ir yra lygi 80 000 Lt (vykdomoji byla t. 2, b. l. 74-86). Skolininkė L. V. nesutiko su 80 000 Lt kainos nustatymu ir reiškė prieštaravimus pateikdama teismui skundą (vykdomoji byla t. 2, b. l. 941). Tačiau teismas, motyvuodamas tuo, kad buvo praleistas terminas, skundą atsisakė priimti (vykdomoji byla t. 2, b. l. 100). O ta aplinkybė, kad ieškovė L. V. nustatyta tvarka nepareiškė prieštaravimų dėl nustatytos namo pardavimo kainos, nesudaro pagrindo išvadai, kad namas teisėtai parduotas ženkliai žemesne kaina. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismo antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, t. y. kartu nepažeisti ir skolininko teisėtų interesų, elgtis teisingai ir veikti taip, kad parduodant turtą būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus, kad ta aplinkybė, jog skolininkas nereiškia prieštaravimų dėl nustatytos turto kainos, nesudaro pagrindo nekreipti dėmesio į realiai egzistuojančias turto pardavimo kainas (LAT civilinės bylos Nr. 3K-3-489/2004, 3K-3-514/2006, 3K-3-360/2005, 3K-211/2007).

Įvertinus parduodamą namą 80 000 Lt suma pagal turto vertintojo nustatytą vertę turėjo kilti abejonių dėl turto vertintojo nustatytos vertės teisingumo, kodėl vertė nuo 400 000 Lt sumažėjo iki 113 788 Lt (be 30 procentų sumažinimo dėl to, kad turtas parduodamas priverstinai). Be to, antstolis pardavimą įvykdė 2000 metų sausio 11 d., kai namas 80 000 Lt suma buvo įkainotas 1999 m. kovo 8 d., t. y. nuo įkainojimo praėjo 11 mėnesių ir rinkoje per tokį laiką galėjo įvykti pokyčių. Teismo antstolis yra pareigūnas ir privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, taip pat aktyviai šalims padėti ginti jų teises ir saugomus interesus (1964 m. CPK 379 str.). Antstoliui, turinčiam įrodymų, kiek kainavo namo statyba (Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo paskirtos ekspertizės duomenys), turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl namo įkainojimo 80 000 Lt teisingumo. Tuo tarpu teismo antstolis į minėtas aplinkybes neatsižvelgė ir kaip vienas iš turto įkainojimo komisijos narių pasirašė parduodamo namo įkainojimo aktą. Pažymėtina, kad teismo antstoliai negalėjo būti įtraukti į vyresniojo teismo antstolio sudarytą komisiją 1964 m. CPK 436 straipsnyje nustatyta tvarka parduodamam be varžytynių turtui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 16 punktas).

Apeliacinio teismo paskirta turto vertinimo ekspertizė nustatė, kad turto pardavimo be varžytynių metu namo (duomenys neskelbtini), rinkos vertė buvo 400 000 Lt. Pagal ieškovės pateiktos UAB ,,Inreal“ nekilnojamojo turto vertintojo ataskaitos duomenis namo vertė 2000 m. sausio mėnesį (turto pardavimo laikotarpiu) buvo 379 000 Lt. Minėta, kad pagal turto vertintojo duomenis, kurių pagrindu turto įkainojimo komisija nustatė namo pardavimo be varžytynių kainą, kaina buvo nustatyta ženkliai mažesnė – 113 798 Lt. Teismo antstoliui, turinčiam duomenų apie tai, kad pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo paskirtos 1986 m. birželio 11 d. ekspertizės duomenis namo statybos vertė buvo 394 500 Lt bei namo įkainojimo 400 000 Lt suma areštuojant turtą, turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad, esant nekilnojamojo turto kainų kilimo tendencijai, pagal UAB ,,Verslo ir investicijų centras“ turto vertintojo duomenis namo vertė sumažėjo trečdaliu. Toks vertės skirtumas pripažįstamas reikšmingu. UAB ,,Verslo investicijų centras“ vertintojas, nustatydamas vertinimo objektą – nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini), palyginimui ėmė tik du objektus. Iš lygintų dviejų objektų vienas buvo Antaviliuose. Kaip nurodė turto vertintojas, tuo metu objektas buvo parduodamas už 158 000 Lt. Kokiais kriterijais vadovaudamasis vertintojas nustatė, kad būtent šis namas Antaviliuose realiausiai atspindi namo (duomenys neskelbtini) vertę, vertintojo ataskaitoje analizės nėra.

1964 m. CK normos nenustatė, kokiais kriterijais komisija turi vadovautis įkainodama varžytynėse neparduotą turtą, kokiu mastu turto kaina gali būti mažinama, atsižvelgiant į pradinę turto vertę, nustatytą kainomis, esančiomis toje vietoje. 2003 m. CPK 722 straipsnis nustatė, kad antrosiose pakartotinėse varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro 60 proc. turto, įkainoto rinkos kainomis, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą, vertės.

Nors 1964 m. CPK normos ir nenustatė konkrečių kriterijų, kokiu mastu gali būti sumažinta neparduoto iš varžytynių turto kaina, tačiau neparduoto varžytynėse turto kaina turėjo atitikti teisingumo ir protingumo kriterijus. Remiantis teismo paskirta ekspertize nustatyta neparduoto varžytynėse nebaigto statyti namo (duomenys neskelbtini), kaina buvo 400 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad parduodant namą (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo parduotas pirmosiose, pakartotinėse ir antrosiose varžytynėse, pardavimo kaina sumažėtų iki 60 proc. ir būtų 240 000 Lt.

1995 m. gegužės 4 d. turto įkeitimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės L. V. ir kreditoriaus AB banko ,,Hermis“, kurios pagrindu buvo įkeistas namas (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota Hipotekos registro laikinojoje duomenų bazėje (t. 5, b. l. 111-112). Hipotekos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad hipotekos kreditoriui įkeistas turtas gali būti realizuojamas varžytynėse tik hipotekos teisėjo nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1999 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 17 išaiškino, kad hipotekos kreditoriui įkeistas turtas gali būti realizuojamas tik hipotekos teisėjo nutartimi. Kad banko ,,Hermis“ Alytaus filialas buvo hipotekos kreditorius, patvirtina ir Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėjo 2000 m. vasario 11 d. nutartis dėl įkeitimo teisės pasibaigimo ir išbraukimo iš Hipotekos registro duomenų (t. 5, b. l. 110). Taigi, išieškojimas iš ieškovų įkeisto turto – namo (duomenys neskelbtini), negalėjo būti vykdomas pagal notaro išduotą įrašą. Teismo antstolis priverstinai parduoti turtą galėjo tik pagal hipotekos teisėjo nutarimą dėl už skolą įkeisto turto pardavimo iš varžytynių. Tuo tarpu teismo antstolis įkeistą turtą pardavinėjo iš varžytynių vykdydamas išieškojimą pagal notaro įrašą.

Išdėstytų argumentų pagrindu turto pardavimo be važtytynių aktas pripažįstamas negaliojančiu kaip prieštaraujantis įstatymų reikalavimams bei protingumo ir teisingumo principams (1964 m. CK 47 str. 1 d., CK 1.5 str. 4 d., Hipotekos įstatymo 43 str.).

Pripažinus 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu yra taikomos sandorio negaliojimo pasekmės, pasireiškiančios restitucija. Atsakovas S. V., įsigijęs namą (duomenys neskelbtini), o vėliau ir žemės sklypą, 2001 m. sausio 15 d. pardavė atsakovui V. K., o pastarasis 2001 m. lapkričio 17 d. namą ir žemės sklypą pardavė A. P. Ieškovai reikalavo visas paskesnes pirkimo-pardavimo sutartis taip pat pripažinti negaliojančiomis kaip išvestines iš pirminės sutarties ir taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu – iš visų atsakovų solidariai priteisti 1 896 000 Lt (t. 3, b. l. 29-35). Apeliacinės instancijos teisme ieškovai reikalavimo atsakovui A. P. atsisakė (t. 5, b. l. 72-73).

Pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų S. V. ir V. K., kaip išvestinę iš 2000 m. sausio 11 d. sutarties (turto pardavimo be varžytynių aktas), nėra pagrindo, o kitais pagrindais ši sutartis nebuvo ginčijama, todėl šis ieškovo reikalavimas yra pagrįstai atmestas.

Kadangi dėl išdėstytų aplinkybių pripažinus 2001 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu restitucija natūra yra negalima, yra išieškoma piniginė kompensacija (CK 6.146 str.). Teismo antstolis gautus už parduotą turtą pinigus paskirstė kreditoriams: bankui ,,Hermis“ – 20 687 Lt, UAB ,,Fabda“ 1 915,66 Lt ir 52 413,34 Lt AB Ūkio bankui (vykdomoji byla t. 2, b. l. 111, 130, 131). Todėl, esant tokiai situacijai, kai lėšos, gautos už parduotą turtą, jau yra paskirstytos tarp kreditorių, pripažinus turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu taikant restituciją piniginiu ekvivalentu pinigai ieškovams priteisiami iš atsakovo Teisingumo ministerijos. Nustatant ieškovams priteistiną piniginę kompensaciją vadovaujamasi CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, kadangi turto pardavimo be varžytynių aktas yra pripažįstamas negaliojančiu dėl įstatymų pažeidimų (dėl neteisingo turto vertės nustatymo, turto pardavimo be hipotekos teisėjo nutarimo), t. y. dėl antstolio veiksmų taikant restituciją nustatoma didžiausia piniginė kompensacija. Pagal 2008 m. spalio 17-31 d. ekspertizės akto duomenis, 2008 m. spalio 16 d. nebaigto statyti namo (duomenys neskelbtini), kaina buvo 740 000 Lt. Sumažinus pardavimo kainą 60 proc. ir iš gautos sumos atėmus 80 000 Lt, kurie buvo sumokėti ieškovų kreditoriams, ieškovams yra priteisiama 364 000 Lt.

Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė (1969 m. SŠK 21 str.). Pagal bendrai priimtas prievoles remiantis galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normomis, sutuoktiniai atsako bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovas V. V., ieškovės L. V. sutuoktinis, davė sutikimą įkeisti namą (duomenys neskelbtini), paskolai, kuri buvo suteikta namo statybai, gauti. Gauta iš banko paskola buvo disponuojama abiejų sutuoktinių interesais – buvo statomas namas. Tuo metu galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse nebuvo išvardintos prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, kaip kad numatyta 2001 m. CK 3.109 straipsnyje. Tačiau pagal Santuokos ir šeimos kodekso 25 straipsnio 2 dalį ir pagal vieno iš sutuoktinių priimtą prievolę atsako abu sutuoktiniai bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu prievolė buvo panaudota šeimos interesams. Minėta, kad paskola buvo paimta namo statybai. Dėl pasakytų motyvų, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovo sutikimas buvo reikalingas tik namui įkeisti, bet jis dėl to netapo skolininku, ir kad prieš pradedant vykdyti išieškojimą turėjo būti taikomas CPK 406 straipsnis, t. y. antstolis privalėjo nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Ieškovei L. V. Vilniaus m. Lenino rajono vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 10 d. sprendimu individualaus namo statybai buvo suteiktas 600 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 1990 m. rugsėjo mėn. sudaryta žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartis tarp L. V. ir Vilniaus m. vykdomojo komiteto (t. 1, b. l. 69-70). Vilniaus m. valdyba 1993 m. gruodžio 3 d. aktu žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įkainojo ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 494-V ieškovei L. V. buvo leista ne aukciono tvarka nusipirkti minėtą žemės sklypą (t. 1, b. l. 72-73). 1993 m. buvo paruošta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurią ieškovė pasirašė. Šią sutartį ieškovai vertina kaip sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau su tokia ieškovo pozicija negalima sutikti. Pagal šią sutartį žemės sklypo L. V. nuosavybės teise neįsigijo, nes sutartis yra nepasirašyta pardavėjo – Vilniaus m. valdybos atstovo. L. V. už žemės sklypą 1993 m. gruodžio 22 d. sumokėjo, tačiau po to, kai namas buvo parduotas be varžytynių, L. V. sumokėtą įmoką už žemės sklypą perleido atsakovui S. V., įsigijusiam namą nuosavybės teise (t. 2, b. l. 83). Šis ieškovės veiksmas – piniginių įmokų, kurias ji buvo sumokėjusi už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), perleidimas - taip pat įrodo, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis 2000 m. birželio 21 d. dar nebuvo sudaryta.

LR Vyriausybės 1990 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) 2.4 punktu buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai namų valda įsigyjama iš asmens, kuris yra sumokėjęs už tos namų valdos žemės sklypą, bet žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, sumokėta suma gali būti įskaityta namų valdą įsigijusiam asmeniui, jeigu buvęs namų valdos savininkas duoda notariškai patvirtintą sutikimą įskaityti jam sumokėti sumą. Minėta, kad ieškovė tokį sutikimą davė, pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Tuo metu, kai įvyko namo pardavimas, žemė buvo valstybinė. Asmeniui, įsigijusiam namą nuosavybės teise žemėje, kuri yra valstybinė, namų valdai priskirtu žemės sklypu jis turi teisę naudotis ir jį iš valstybės nusipirkti, o buvęs namo savininkas nebeturi teisės naudotis tuo žemės sklypu ir jį iš valstybės nusipirkti.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui S. V. namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas teisėtai ir nėra pagrindo žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinti negaliojančia. Iš to seka, kad nėra pagrindo pripažinti ir paskesnės pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią žemės sklypas buvo perleistas atsakovui V. K., negaliojančia.

Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovai yra pareiškę ieškinį, kurio bendra reikalavimų suma sudaro 1 896 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas patenkino 364 000 Lt vertės reikalavimus, susijusius su nebaigto statyti namo perleidimu, todėl proporcingai patenkintiems reikalavimams yra pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme. Ieškovai už ieškinį yra sumokėję 616,68 Lt žyminį mokestį bei turėjo 5 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl proporcingai patenkintai reikalavimų daliai iš atsakovo Teisingumo ministerijos priteistina ieškovams 118,40 Lt žyminio mokesčio už ieškinį bei 960 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 2 d.). Be to, valstybė patyrė 433,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Kadangi ieškovų reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, todėl proporcingai atmestai reikalavimų daliai iš ieškovo R. V. ir ieškovės L. V. priteistina po 108,37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovų reikalavimus, atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 1 500 Lt, todėl proporcingai patenkintai reikalavimų, susijusių su nebaigto statyti namo perleidimu, daliai iš atsakovo Teismingumo ministerijos priteisiama ieškovams 288 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta teismo ekspertizė dėl nebaigto statyti namo ir žemės sklypo vertės nustatymo. Ekspertizės kaina yra 5 200 Lt. Kadangi apeliacinės instancijos teismas patenkina ieškovų reikalavimus, susijusius su nebaigtu statyti namu, ir šie reikalavimai yra susiję su atsakovo Teisingumo ministerijos veiksmais, teismas sprendžia, kad ieškovams turi būti atlyginta pusė ekspertizės išlaidų. Atsakovas Teisingumo ministerija už ekspertizę yra sumokėjusi 1 000 Lt, todėl iš jo priteisima kita ekspertizės atlikimo išlaidų dalis, tai yra 1 600 Lt (2 600 Lt – 1 000 Lt), ieškovams. Kadangi ieškinio reikalavimai, susiję su žemės sklypu, nėra tenkinami, atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sumokėtos 1 000 Lt ekspertizės išlaidos priteisiamos iš ieškovų L. V. ir R. V. lygiomis dalimis. Ieškovai taip pat pateikė teismui įrodymus apie turėtas 2 000 Lt turto vertinimo išlaidas, todėl, patenkinus ieškinio dalį, iš atsakovo Teisingumo ministerijos priteisiama ieškovams pusė šių išlaidų, tai yra 1 000 Lt turto vertinimo išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 8 p.). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 230,90 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, todėl proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovų priteisiama po 57,72 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 364 000 Lt piniginę kompensaciją, 118,40 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 960 Lt advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų ieškovų R. V. ir L. V. naudai.

Priteisti iš ieškovų L. V. ir R. V. po 108,37 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybei.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 288 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 1 600 Lt ekspertizės išlaidų ir 1 000 Lt turto vertinimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovams L. V. ir R. V.

Priteisti iš ieškovų L. V. ir R. V. po 500 Lt ekspertizės išlaidų atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir po 57,72 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei.