Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-11 · Administracinė byla Nr. I-2823-595/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-06-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-11
Bylos Nr.
I-2823-595/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01040-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
K. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2823-595/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01040-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs, prašo įpareigoti atsakovės atstovus leisti perduoti jam iš laisvės krepšį ir priteisti iš atsakovės atstovų 1 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 16-19).

Nurodė, kad atsakovės atstovai sąmoningai neleido jam perduoti atvežto į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) krepšio daiktams susidėti ir transportuoti, tokiu būdu pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 punkto reikalavimus, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priedo 4.13 punktą, Bausmių vykdymo kodekso 6, 7 straipsnius. Teigia, kad žinodamas, kad už 1,5 mėnesio bus perkeltas į Šiaulių tardymo izoliatorių-kalėjimą, daiktų ir rūbų transportavimui, laikymui paprašė sugyventinės atvežti iš namų krepšį. 2019 m. sausio 30 d. sugyventinei jį atvežus, daiktus priimanti pareigūnė atsisakė priimti krepšį ir pasiūlė įsigyti krepšį Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje. Šį veiksmą apskundė Lukiškių TI-K direktoriui, 2019 m. vasario 6 gavo atsakymą, kuriuo nebuvo tenkintas jo reikalavimas. Šį atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui pagal Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnį. Kalėjimų departamentas taip pat netenkino jo prašymo. Prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25-27). Paaiškino, kad galiojantys teisės aktai nenumato, galimybės perduoti pareiškėjui krepšio, kaip nori pareiškėjas. Pažymėjo, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Prašo skundą atmesti.

Atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas, prašo jo netenkinti (b.l. 34-36). Nurodė, kad Kalėjimų departamentas gavo ir išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriuo skundė Lukiškių TI-K direktoriaus 2019 m. vasario 6 d. atsakymą Nr. 96-464 dėl krepšio perdavimo. Išnagrinėjus surinktą dokumentinę medžiagą, buvo nustatyta, kad 2019 m. sausio 30 d. pareiškėjo sugyventinė atvežė perduoti pareiškėjui daiktus, įdėtus į krepšį. Lukiškių TI-K pareigūnai priėmus daiktus, atsisakė priimti ir perduoti krepšį, kaip tai ir numato teisės aktai. Kalėjimų departamentas įvertinęs surinktą dokumentinę medžiagą ir esamą teisinį reguliavimą, nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo fakto, pripažino, kad 2019 m. vasario 6 d. Lukiškių TI-K raštas Nr. 96-464 priimtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas net abstrakčiais teiginiais nenurodė, kokias neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio, kuriame išaiškintos neturtinės žalos požymiai, prasme patyrė, ir kad atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų. Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybės, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 23 d. pateikė atsiliepimą į atsakovės atstovų atsiliepimus, nurodydamas, kad turi būti vadovaujamasi Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 punkto nuostatomis. Jo nuomone, Taisyklių 53¹ punkte nurodytas perduotinų daiktų sąrašas negali būti baigtinis. Teisės aktuose nėra tokios formuluotės apie būtinumą įsigyti įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje. Vilniaus pataisos namų pareigūnai vertindami jo elgesį, dėl ko jis atsidūrė laisvės atėmimo vietoje, elgiasi neetiškai, demonstruoja teisinį nihilizmą. Tik teismas gali vertinti jo elgesį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam Lukiškių TI-K pareigūnai neleido perduoti sugyventinės atvežto krepšio asmeniniams daiktams laikyti ir transportuoti, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Įstatymas) 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais bei rašymo popieriumi. Įstatymo 27 str. 1 d. reglamentuoja, kad suimtiesiems leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatoriaų vgidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo (toliau – ir Taisyklės) 53¹ punkte nustatyta, kad suimtajam siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, pagamintas ne iš brangiųjų metalų, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Taisyklių 15 priedu nustatytas suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Šio sąrašo 4.13 punktu įtvirtinta nuteistojo teisė įsigyti ir turėti krepšį, kuris gali būti įsigytas už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus, įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje. Teisė apsipirkti įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje įtvirtinta Įstatymo 28 straipsnyje. Taisyklių 53¹ pateiktas perduodamų daiktų sąrašas yra baigtinis, taigi, teisės aktų nuostatos nenumato galimybės perduoti krepšį tardymo izoliatoriuje laikomam asmeniui, tačiau numato galimybę jį įsigyti ir turėti. Taisyklių 55 punkte nustatyta, kad priimant perduodamą siuntinį ar smulkųjį paketą, juos atnešusio asmens akivaizdoje patikrinama, ar juose nėra daiktų, kurių perdavimas nenustatytas Įstatyme ir Taisyklėse. Rasti daiktai, kurių perdavimas nenustatytas Įstatyme ir šiose Taisyklėse, grąžinami asmeniui, atnešusiam siuntinį ar smulkųjį paketą, ir apie tai nurodoma prašyme perduoti siuntinį ar smulkųjį paketą.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui nebuvo leista perduoti krepšio pagrįstai. Kadangi, kaip nurodė ir atsakovės atstovai į pareiškėjo skundus (b. l. 29, 37). galimybės suimtiesiems siuntiniu perduoti lagaminus, krepšius ar kuprines Taisyklės nenumato. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 punktu. Taigi, pažymėtina, kad aiškinant sistemiškai Įstatymo 24 straipsnį, 27 straipsnio 1 punktą, 28 straipsnį, Taisyklių 53¹ punktą, yra aiškiai reglamentuojama, kad teisės aktai nenumato galimybės asmenims, atnešusiems krepšį, perduoti jo suimtajam. Suimtasis tokią galimybę (įsigyti krepšį) turi už asmeninės lėšas laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad dėl byloje minimo ginčo fakto buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Remiantis išdėstytu, nesant pažeidimo fakto, neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra pagrindo spręsti ir dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pareiškėjo skundas yra atmestinas, kadangi nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. R. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė