Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 13 d. nutarties.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį trejų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta 2009 m. birželio 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta trejų metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir A. V. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 13 d. nutartimi nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. M., tačiau dėl jo teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla ir išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad kartu su V. M. pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą. 2007 m. gruodžio 4 d., laikotarpiu nuo 15.00 iki 16.35 val., V. M., veikdamas kartu su A. V., sugadinę 50 Lt vertės lauko durų spyną, įsibrovė į R. D. priklausantį butą, esantį Gargžduose, Pušų g. 41-16, ir iš miegamojo kambario pavogė du 600 Lt vertės auksinius žiedus, 300 Lt vertės auksinę grandinėlę su pakabuku, 200 Lt vertės auksinius auskarus, 800 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N-70“, 60 Lt vertės vyrišką laikrodį „QQ“, iš vaikų kambario pavogė 450 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W 300 i“, iš virtuvės – 50 Lt vertės fotoaparatą „Polaroid“, 60 Lt vertės magnetolą „AEG“, o iš balkono – 100 Lt vertės siaurapjūklį „Einhel PS – G 710 E“. Iš viso pagrobė R. D. ir D. D. priklausančio turto už 2620 Lt.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam priėmė remdamasis vieninteliu įrodymu – įvykio vietoje rasta cigaretės nuorūka, ant kurios rasti jo biologiniai pėdsakai. Nuteistasis mano, kad teismai neištyrė šios nuorūkos atsiradimo įvykio vietoje aplinkybių, detaliai jos nepažiūrėjo ir neaprašė. Nepasisakė dėl to, ar nuorūka buvo suspausta, o tai leistų spręsti, jog įvykio vietoje ji galėjo atsirasti prikibusi prie kito asmens batų. Be to, nebuvo detaliai apžiūrėta įvykio vieta, neištirta, ar įvykio vietoje buvo pelenų, nenustatyta jos užgesinimo vieta, tai leistų daryti išvadą, jog cigaretė buvo rūkoma įvykio vietoje.

Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, kad iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis neneigia padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl to kasatorius prašė V. M. pristatyti į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir apklausti apie reikšmingas įvykio aplinkybes, tačiau tai nebuvo padaryta. Šis asmuo galėtų paaiškinti nuorūkos atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes, nes kasatorius su juo bendravo iki įvykio.

Kartu kasatorius teigia, kad šią bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai vilkino bylos tyrimą, nes siekė, jog nuteistasis kuo ilgiau neišeitų į laisvė iš pataisos namų. Tokį argumentą nuteistasis grindžia faktais, kad pareigūnai jo biologinius pėdsakus turėjo jau 2007 m. gruodžio 28 d., kai šie atsirado duomenų bazėje, o pirmą apklausą atliko 2008 metų vasarą. Tuo tarpu jis nuteistas tik po trejų metų, t. y. 2011 metais.

Prokuroro manymu, žemesnieji teismai byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų, apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos nutartis surašyti laikantis BPK 301 straipsnio nuostatų. Nuteistojo A. V. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje surinktų ir išsamiai ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų parodymai, daiktų paėmimo ir apžiūros protokolai, lombardo sutartis, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ištirtų įrodymu visuma, o ne vieninteliu įrodymu, kaip nurodo nuteistasis. Nors vienas pagrindinių įrodymų ir buvo specialisto išvada, kuria nustatyta, kad ant įvykio vietoje rastos nuorūkos yra būtent nuteistojo A. V. biologiniai pėdsakai, tačiau ši išvada pagrįstai pripažinta byloje įrodymu, nes duota panaudojant teisėtai gautus duomenis ir laikantis tyrimui nustatytos metodinės tvarkos. Atsiliepime taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms ir pagrįstai atmetė apeliacinį skundą. Be to, byloje nenustatyta jokio policijos pareigūnų suinteresuotumo, kad nuteistasis kuo ilgiau neišeitų į laisvę, juolab kad įrodymus vertina ir bausmę skiria teismas, o ne pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Kasatorius tvirtina, kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, jo kaltė neįrodyta, nes grindžiama vieninteliu įrodymu – įvykio vietoje rasta nuorūka, ant kurios specialisto išvada nustatyti jo biologiniai pėdsakai, tačiau byloje neištirtos šios nuorūkos atsiradimo įvykio vietoje aplinkybės, ji neapžiūrėta ir neaprašyta.

Su tokiu kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir prašydamas dėl šios veikos jį išteisinti, prašo kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie – ne (kasatoriaus nurodoma lombardo sutartis, pažintis su nuteistuoju V. M., versijos dėl cigaretės nuorūkos patekimo į įvykio vietą ir kt.), nuorodos, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Nagrinėjamu atveju teismai vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvada dėl A. V. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. V. veikdamas kartu su V. M., sugadinę lauko durų spyną įsibrovė į R. D. priklausantį butą ir pagrobė R. D. ir D. D. priklausančio turto už 2620 Lt. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai ir nešališkai įvertinęs nukentėjusiųjų R. ir D. D. parodymus, daiktų paėmimo protokolus. Įvertinta ir lombardo sutartis, iš kurios matyti, jog nuteistojo A. V. bendrininkas V. M. įkeitė būtent iš nukentėjusiųjų pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną, bei faktas, kad dėl šios aplinkybės pastarasis negalėjo pateikti įtikinamų paaiškinimų. Šią aplinkybę sugretinęs su nuteistojo A. V. ir V. M. bendrą buvimą įvykio vietoje patvirtinančiais įrodymais, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusiųjų bute rastos dvi nuorūkos, bei specialistų išvadomis dėl biologinių pėdsakų, rastų ant nuorūkų, sutapimo su nuteistųjų A. V. ir V. M. DNR, teismas šiuos įrodymus pripažino itin reikšmingais sprendžiant dėl A. V. kaltumo padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kartu nuosprendyje pasisakyta ir dėl paties nuteistojo A. V. parodymų, kurie motyvuotai atmesti kaip gynybinė jo pozicija. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, padarė analogiškas išvadas bei pateikė išsamius ir įtikinamus argumentus, kuriais paneigti nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentai dėl nuorūkos atsiradimo įvykio vietoje aplinkybių bei specialisto išvados, kuria ant šios nuorūkos nustatyti nuteistojo biologiniai pėdsakai, patikimumo ir leistinumo. Teismas pažymėjo, jog vienas pagrindinių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent nuteistasis A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra specialisto išvada, kuria nustatyta, kad ant nukentėjusiojo bute rastos nuorūkos žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A. V. genotipu. Kartu motyvuotai atmesta A. V. versija, kad nuorūką įvykio vietoje galėjo palikti policijos pareigūnai, nes tai paneigia įvykio vietos apžiūros protokolas bei nukentusiojo R. D. parodymai apie tai, jog jis grįžęs į namus rado išlaužtą buto durų spyną ir įėjęs vidun pamatė koridoriuje cigaretės nuorūką bei pelenus dar iki atvykstant policijos pareigūnams. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad įvykio vietos, daiktų apžiūra atlikta laikantis BPK 207 straipsnio reikalavimų. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, įvykio vietos apžiūros metu cigarečių nuorūkos buvo nufotografuotos dalyvaujant specialistui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir nukentėjusiajam, kurie pasirašė apžiūros protokole. Motyvuotai atmesta ir kasatoriaus versija, jog nuorūkos į butą galėjo patekti prikibusios prie kieno nors batų, nurodant, kad tokia versija nelogiška, nes įvykis įvyko žiemos metu. Nutartyje išsamiai pasisakyta ir dėl specialisto išvados leistinumo, nurodant, kad užduotys atlikti biologinį tyrimą suformuluotos pagal BPK 205 straipsnio reikalavimus, o pačioje išvadoje nurodoma, jog laboratorijai pateiktos dvi cigarečių nuorūkos, kurios supakuotos į atskirus užklijuotus ir užantspauduotus vokus. Specialistų išvados surašytos nepažeidžiant BPK 89, 90 straipsnio reikalavimų, yra aiškios, konkrečios. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog specialisto išvada dėl A. V. biologinių pėdsakų pateikta tik 2010 metais, įtakos jos pagrįstumui neturi, nepaisant to, kad kasatoriaus biologinius pėdsakus pareigūnai jau turėjo anksčiau. Konstatuotina, kad šie įrodymai teismų įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Bendrame bylos duomenų kontekste paminėti įrodymai, tarp jų ir kasatoriaus ginčijama specialisto išvada, pagrįstai įvertinti kaip turintys reikšmės teismų vidiniam įsitikinimui dėl nuteistojo A. V. kaltumo susiformuoti.

Atmetamas kasatoriaus argumentas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai vilkino bylos tyrimą, nes jo biologinius pėdsakus turėjo jau 2007 m. gruodžio 28 d., o jis nuteistas tik 2011 metais. Pažymėtina, kad ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas spręsti apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų tikslą vilkinti bylos nagrinėjimą, siekiant nuteistąjį ilgiau laikyti pataisos namuose. Iš byloje esančių Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro rašto matyti, kad apie tai, jog ant vienos iš įvykio vietoje rastų nuorūkų aptikti žmogaus biologiniai pėdsakai sutampa su A. V. DNR, ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo informuoti tik 2010 m. rugpjūčio 16 d., ir tik po to paskirta užduotis atlikti DNR tyrimą. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas.

Kasatorius nurodo, kad prašė nuteistąjį V. M. pristatyti į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir apklausti apie nuorūkos atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes, tačiau tai nebuvo padaryta. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas atlieka įrodymų tyrimą tais atvejais, kai būtina išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos anksčiau, arba kai dėl jų kyla pagrįstų abejonių. Pažymėtina, kad nuteistasis V. M. apie nuorūkų atsiradimą įvykio vietoje buvo gana išsamiai apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir neigė žinantis jų atsiradimo nukentėjusiųjų bute aplinkybes. Taigi visos teisiškai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismui pakako tik vertinti byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tarp jų ir nuteistojo V. M. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, ir nebuvo pagrindo byloje atlikti įrodymų tyrimą.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamajame nuosprendyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė nuosprendyje atlikta, nuteistojo kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Teismai pateikė jų visumos analizę, susiedami įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl A. V. kaltumo, šiam padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo A. V. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nepažeisdama BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, patikrinusi pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, šio teismo atliktam įrodymų vertinimui pagrįstai pritarė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. V. kasacinį skundą atmesti.