- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-10-07
- Bylos Nr.
- A-143-30-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- V. M., S. G., G. B., M. B., H. B.
- Trečiasis asmuo
- T. Š., Z. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Laura Timin
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų T. Š. ir Z. P. (Z. P.) (teisių perėmėjai A. D. ir Z. P. (Z. P.)) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., H. B. (H. B.), V. M. ir S. G. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, T. Š., Z. P. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai M. B., H. B., V. M. ir S. G. (toliau – pareiškėjai) prašymu (T 1, b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti terminą paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į Z. P. priklausiusią 16,3875 ha ploto žemę, turėtą (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjai nurodė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nurodytą žemės sklypą nustatyta tvarka padavė tretieji suinteresuoti asmenys T. Š. ir Z. P. (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys). Kadangi jie, pareiškėjai, yra mažai raštingi, todėl su T. Š. sutarė, kad prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateiks ji ir pareiškėjų vardu, nes pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę yra šeši ir netikslinga visiems tuo pačiu klausimu vaikščioti į žemėtvarkos skyrių. Taigi susitarė, kad žemės grąžinimu rūpinsis T. Š., o atkūrus nuosavybės teises į žemę pasidalins kiekvienam po tenkančią dalį. Pareiškėjai teigė, kad manė, jog T. Š. nurodė juos kaip pretendentus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad dėl jiems nežinomų priežasčių ji to nepadarė. Kai sužinojo, kad nėra įtraukti pretendentais susigrąžinti žemę, jau buvo praleistas terminas prašymams paduoti. Pažymėjo, jog šios priežastys gali būti pripažintos svarbiomis. Jei jų valia būtų buvusi nukreipta nepretenduoti į šią žemę, jie būtų parašę atsisakymus. Tačiau jie nesiruošė atsisakyti žemės, o pasitikėjo giminaite T. Š.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į prašymą (T 1, b. 1. 147 – 148) termino atnaujinimo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra.
Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 144 – 145) prašė prašymą atmesti.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjai yra buvusios žemės savininkės anūkai ir todėl turėtų įstatymo numatytą teisę į nuosavybę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Jiems gerai buvo žinomas faktas, kad močiutė iki nacionalizacijos buvo žemės savininkė, tačiau jie nesiėmė jokių veiksmų nuosavybės teisei atkurti. Pažymėjo, jog teiginiai apie T. Š. įpareigojimą tvarkyti visus dokumentus, reikalingus nuosavybei atkurti, – melagingi. Jie, kaip ir pareiškėjai, yra neraštingi, senyvo amžiaus, bet vaikų padedami visus reikiamus dokumentus pateikė laiku, aktyviai dalyvavo nagrinėjant žemės sklypo projektavimo klausimus, samdėsi advokatą. Ne kartą yra girdėję pareiškėjus aiškinant, kad žemės neatgaus, kad jų pastangos beprasmės, todėl buvo tikri, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę jie nesiekia. Pabrėžė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises už pareiškėjus galėjo pateikti jų suaugę vaikai. Žemės jiems prireikė tik tuomet, kai sužinojo, kad šalia (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra suformuotas žemės sklypas, kuris galės būti jiems grąžintas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 24 d. sprendimu (T 2, b. l. 59 – 62) pareiškėjų M. B., V. M. ir S. G. prašymą patenkino ir atnaujino šiems pareiškėjams praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savininkės Z. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę paduoti trims mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo H. B. prašymą dėl praleisto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į Z. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę paduoti išskyrė į atskirą bylą.
Teismas nurodė, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį piliečiams, praleidusiems terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų paaiškinimai, liudytojų J. B., L. V. parodymai patvirtina, kad 1991 m. tarp pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų buvo aptarti nuosavybės teisių atkūrimo į jų močiutės turėtą nuosavybės teise žemę klausimai ir kad žodžiu buvo sutarta, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimais pasirūpins T. Š. Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovės J. P. paaiškinimais nesiremtina, nes pareiškėjams įsitraukus į nuosavybės teisių atkūrimo procesą mažėtų jiems grąžinamos žemės apimtis, bet šie jos mažinti nenori, o liudytoja V. Š. parodė negirdėjusi susitarimo pokalbio, nes paprastai pokalbiuose nedalyvaudavo. Teismas nustatė, kad T. Š. prašymą atkurti nuosavybės teisę į 9 ha žemės padavė 1991 m. lapkričio 18 d., o Z. P. – 1991 m. spalio 24 d. Prašymų skiltyje apie kitus pretendentus Z. P. nurodė T. Š., o T. Š. – Z. P. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas toks nurodymas ar nenurodymas jokių pasekmių nesukelia, jis ir nereikalaujamas. Tačiau įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas) 11 straipsnis buvo nustatęs, kad paduodant prašymą dėl nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 9 punkto trečioje pastraipoje buvo nurodyta, kad kai yra keli piliečiai, kuriems atstatoma nuosavybės teisė į tą patį nekilnojamąjį turtą, pagal jų raštišką susitarimą sprendimas priimamas vieno iš jų vardu, o jiems nesusitarus – atskirai kiekvieno asmens vardu. Teismas, atsižvelgęs į šias nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjai, būdami neišsilavinę ir nepatyrę tvarkant dokumentus, tarpusavyje susitarę dėl žemės grąžinimo dokumentų tvarkymo, pagrįstai galėjo tikėtis, kad T. Š., paduodama prašymą, nurodys ir juos, kaip piliečius, turinčius teisę į tą pačią žemę, bei kad šio nurodymo pakaks nuosavybės teisėms atkurti, nes be tarpusavio susitarimo nuosavybės teisės T. Š. nebus atkurtos. Šias aplinkybes teismas pripažino svarbiomis, dėl kurių buvo praleistas terminas prašymams paduoti. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjai turi suaugusių vaikų, kurie galėjo padėti jiems paduoti prašymus laiku, negali būti laikoma pagrindu prašymą atmesti, nes teisę į močiutės žemę pagal įstatymą turi pareiškėjai, o ne jų vaikai, ir nagrinėjamos jų, o ne jų vaikų, galimybės paduoti prašymus. Teismas nurodė, kad atnaujinus terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti kartu su prašymais pareiškėjai turi teisę paduoti ir giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Šiems veiksmams atlikti trys mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas, kuris turi būti nustatytas teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas H. B. taip pat pareiškė prašymą atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisėms atkurti, tačiau nagrinėjant bylą jis mirė ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjų atstovė pateikė teismui pareiškimą, kuriuo nurodė jo įpėdinių sąrašą ir adresus, tačiau pranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą nei vienas įpėdinis į teismo posėdį neatvyko, dokumentų, kad tikrai turi įpėdinio teises, nepateikė. Atsižvelgęs į tai, neužvilkinant bylos nagrinėjimo, kol bus išreikalauti įpėdinių dokumentai bei išsiaiškinta jų pozicija dėl pareikšto prašymo, teismas konstatavo, kad pareiškėjo H. B. reikalavimas atnaujinti praleistą terminą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 69 straipsnio 2 dalimi, išskirtinas į atskirą bylą.
III.
Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 69 – 71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir pareiškėjų prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjai nesiėmė jokių veiksmų nuosavybei atkurti. Pakartotinai nagrinėjant bylą pareiškėjai pakeitė paaiškinimus.
2. T. Š. yra pareiškėjų bendraamžė, teisinius reikalus jai padeda tvarkyti vaikai ir marti.
3. Tariamo susitarimo aplinkybės yra neaiškios, pareiškėjai jas aiškina vis kitaip.
4. Teismas buvo neobjektyvus.
5. Teismo teiginiai apie įrašymo pretendentais teisines pasekmes prašymuose neatitinka tiek 1991 m., tiek vėliau galiojusių teisės aktų, reglamentavusių nuosavybės teisės atkūrimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjai, pateikdami teismui prašymus dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų (iki 2001-12-31 - prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas, bei iki 2003-12-31 - nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas) atnaujinimo, siekė atkurti buvusios savininkės Z. P. (mirusios (duomenys neskelbtini)) turėtą nuosavybės teisę į žemę. Prašymus dėl nurodytos nuosavybės teisės atkūrimo buvo padavę tik tretieji suinteresuoti asmenys T. Š. (1991-11-18) ir Z. P. (1991-10-24), kurie šiuose prašymuose nenurodė pareiškėjų kaip galimų šios nuosavybės teisės atkūrimo pretendentų, o nurodė tokiais tik vienas kitą (T. 1, b. l. 18, 19). Šią aplinkybę pareiškėjai traktuoja kaip sumanymą suklaidinti juos (pareiškėjus) dėl jų teisių į nurodytos nuosavybės teisės atkūrimo. Kolegija, vertindama šią aplinkybę Atkūrimo įstatymo taikymo požiūriu ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuoroda, kad toks (kitų galimų pretendentų) nenurodymas nesukelia konkrečių teisinių pasekmių, kartu pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai (nepagrįstai) kitaip vertino šią faktinę bylos aplinkybę Atstatymo įstatymo 11 straipsnio bei Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkto 3 pastraipos taikymo požiūriu.
Pagal Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį (bylai aktuali 1991-06-18 įstatymo Nr. I-1454 redakcija), prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą <...>. Pagal Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkto 3 pastraipą (bylai aktuali 1991-11-15 nutarimo Nr. 470 redakcija), kai yra keli piliečiai, kuriems atstatoma nuosavybės teisė į tą patį nekilnojamąjį turtą, pagal jų raštišką susitarimą sprendimas priimamas vieno iš jų vardu, o jiems nesusitarus atskirai kiekvieno asmens vardu. Kolegija, aiškindama šias teisės aktų nuostatas, pažymi, jog nurodyta Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata turi būti aiškinama sisteminiu teisės aiškinimo metodu kartu su Atstatymo įstatymo 10 straipsniu, kuriame įtvirtintas individualaus (savarankiško) prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo principas, pasireiškiantis tuo, kad piliečiai, praleidę terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, netenka teisės į turto susigrąžinimą pagal šį įstatymą. Tai reiškia, kad nuoroda apie kitus pareiškėjui žinomus turinčius teisę į tą patį nekilnojamąjį turtą piliečius pastariesiems taip pat neturi jokios teisinės reikšmės. Aiškinant nurodytą Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkto nuostatą, pažymėtina, kad joje kalbama apie piliečius, kuriems atstatoma nuosavybės teisė, t. y. apie minėtus prašymus padavusius piliečius. Be to, pažymėtina, kad joje (nuorodoje) akcentuojamas rašytinės formos („raštiškas“) susitarimas, todėl galimam (pareiškėjų nurodytam žodiniam susitarimui su T. Š. apie tariamą veiksmų pasiskirstymą) ši nuostata netaikytina. Dėl išdėstytų argumentų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis nurodytomis nuostatomis pareiškėjų pozicijai pagrįsti.
Pareiškėjų pozicija iš esmės grindžiama nuoroda į suklydimą dėl savo teisinės padėties minėtos nuosavybės teisės atkūrimo procese, kuris, jų teigimu, atsirado dėl T. Š. veiksmų ir kuris nulėmė jų pasyvų elgesį nuo 1991 m. rudens (tariamo susitarimo su T. Š. laiko) iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2001-12-31) pasibaigimo. Todėl ši pareiškėjų nurodyta aplinkybė yra reikšminga ir aiškintina šioje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje esminis yra klausimas dėl įrodymų įvertinimo.
Patikrinusi bylą šiuo aspektu, kolegija pažymi, kad T. Š. neigia pareiškėjų nurodyto susitarimo buvimo faktą. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių tokio susitarimo buvimą. Iš teismo apklaustų liudytojų J. B. ir L. V. parodymų (kuriais rėmėsi pirmosios instancijos tesimas) matyti, kad 1991 m. rudenį vykusio pobūvio („baliaus“) metu girdėjo minėtą susitarimą ir T. Š. žadėjimą rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais (T. 2, b. l. 52-53). Tačiau šie parodymai, įvertinant juos aukščiau nurodytų aplinkybių ir aplinkybės, kad per visą virš dešimties metų laiką pareiškėjai nesiėmė jokių pastangų išsiaiškinti savo teisinę padėtį minėtos nuosavybės teisės atkūrimo procese, kontekste, leidžia daryti išvadas, kad tokį pareiškėjų pasirinktą pasyvų elgesį sąlygojo ne minėtas (tariamas) suklydimas, o kitos priežastys, kurios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio taikymo prasme negali būti pripažintos svarbiomis.
Taigi pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pareiškėjų prašomų atnaujinti terminų praleidimo priežasčių ir jų svarbumo negali būti pripažintos pagrįstomis. Teismo priimtas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, o pareiškėjų skundas (išskyrus teismo išskirstą jo dalį) atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 143 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 24 d. sprendimą, išskyrus jo dalį dėl H. B. pareiškimo išskirimo į atskirą bylą, panaikinti, o pareiškėjų G. B., H. B., V. M. ir S. G. prašymą dėl termino atnaujinimo atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.