Šiaulių apygardos teismo nutartis

P. F. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 16 d., apie 2.45 val. Šiaulių r., Kuršėnų m., (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą atėmė galimybę nukentėjusiajam D. R. priešintis ir pagrobė svetimą, D. R. priklausantį, 105 Eur vertės turtą, būtent jis pargriovė nukentėjusįjį ant grindų, sudavė jam kumščiais į veidą ne mažiau 10 smūgių, taip padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą – nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą nosies dešiniame sparnelyje, kraujosruvą kairiame paakyje, iš nukentėjusiojo kelnių ir striukės kišenių ištraukė bei pagrobė 70 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S3 Mini“ su Tele 2 SIM kortele, 5 eurų vertės piniginę bei 30 eurų, tuo padarydamas nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

1.1. Be to, jis tuo pačiu metu, 2017 m. balandžio 16 d., apie 2.45 val., Šiaulių r., Kuršėnų m., (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. R. pagrobė iš nukentėjusiojo ir tokiu būdu neteisėtai įgijo nukentėjusiojo vardu išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – AB banko DNB mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, tuo padarydamas nusikalstamą veiką pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.

1.2. Be to, jis tuo pačiu metu, 2017 m. balandžio 16 d., apie 2.45 val., Šiaulių r., Kuršėnų m., (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. R. pagrobė iš nukentėjusiojo jo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas nusikalstamą veiką pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. F. prašo išteisinti jį pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, nes jis šių nusikaltimų nepadarė, bei prašo paskirti švelnesnę bausmę. Apeliaciniame skunde nurodo, kad, jis pripažįsta kaltę pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tačiau nei bankomato kortelės, nei asmens tapatybės kortelės jis nepanaudojo. Taip pat nurodo, kad nukentėjusysis negali patvirtinti, jog apeliantas buvo paėmęs ir pasinaudojęs minėtais dokumentais, todėl apylinkės teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį. Teismo posėdžio metu nuteistasis P. F. ir jo gynėja advokatė N. Lanzbergienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš nuteistojo P. F. apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčija savo kaltę dėl veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. neigia, kad pagrobė nukentėjusiojo D. R. piniginę ir taip neteisėtai įgijo jo vardu išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – AB banko „DNB“ mokėjimo kortelę, bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – PIN kodą ir nukentėjusiojo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, taip pat skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo P. F. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei šių veikų kvalifikavimo yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagrobė, ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 214 straipsnio 1 dalį numatyta tam, kas gamino vieną ar daugiau netikrų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų dalių ar suklastojo vieną ar daugiau tikrų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, arba gamino, įgijo, laikė, perdavė ar realizavo techninę įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ar tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti. Be to, pažymėtina ir tai, kad mokėjimo instrumentas (banko kortelė, elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenys, kt.), nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai (nagrinėjamu atveju, tai AB bankas „DNB“) bei pagal mokėjimo instrumento naudojimosi sutartį tik jo turėtojui yra suteikiama teisė naudotis mokėjimo instrumentu, todėl kiekvienas trečiajam (kitam) asmeniui jis yra svetimas BK 214 straipsnio prasme.

P. F. ikiteisminio tyrimo metu (II t., b. l. 117–120, 143–146) ir pirmosios instancijos teisme (III t., b. l. 90–91) kaltu prisipažino tik iš dalies, pripažino, kad jis išgertuvių metu prieš nukentėjusįjį D. R. panaudojo fizinį smurtą ir nukentėjusiajam sudavė smūgius, tuo padarydamas jam kūno sužalojimus. Tačiau P. F. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme neigė tuo pačiu metu pagrobęs nukentėjusiojo daiktus: mobilųjį telefoną, piniginę su asmens tapatybės kortele, banko kortele bei PIN kodus, joje buvusiais pinigais. P. F. ikiteisminio tyrimo pradžioje visiškai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tačiau surinkus neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo neteisėto disponavimo nukentėjusiojo daiktais, faktinių aplinkybių dėl mobiliojo ryšio telefono pagrobimo nebeginčijo. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas P. F. parodymus vertino kaip nepatikimus, nes P. F. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, keitė parodymus, pagrįstai tai buvo vertinta kaip nuteistojo siekis išvengti ar sušvelninti sau baudžiamąją atsakomybę. P. F. kaltę įrodo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. viso proceso metu duoti nuoseklūs ir informatyvūs parodymai (I t., b. l. 43, 150–151, 154–155, 158–161, 168–170, 177–181), (III t., b. l. 91–92), kuriuose jis nurodė, kad visus savo daiktus laikė kišenėse, telefonas buvo šoninėje striukės kišenėje, o piniginė – galinėje kelnių kišenėje, nurodė, kad piniginė buvo ištraukta, tai patvirtina ir nukentėjusiojo protokolas – pareiškimas, iš kurio matyti, jog nukentėjusysis aiškiai apibūdina savo turtą, kurio pasigedo (I t., b. l. 43), liudytojo K. K. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad nukentėjusysis turėjo pinigų (II t., b. l. 88–91, 100–103), (III t., b. l. 92), liudytojų V. K. ir A. B. parodymais, kurie nurodė, kad paryčiais atvykus į įvykio vietą rado 4–5 asmenis, o nukentėjusiojo telefono, kito jo turto nerado (III t., b. l. 137–138), įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad įvykio vietoje nebuvo rasti nukentėjusiojo daiktai (I t., b. l. 52–57). Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog išdėstytų įrodymų visuma paneigia nuteistojo P. F. parodymus, jog jis nepagrobė nukentėjusiojo piniginės, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, banko kortelė su PIN kodais, 30 Eur. Be to, P. F. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad, jei būtų paėmęs piniginę, tai būtų bandęs nuimti pinigus, nes matė, kad ant banko kortelės buvo PIN kodas (III t., b. l. 90), o, kaip nurodė pats nukentėjusysis, banko kortelė su PIN kodais, jo asmens tapatybės kortelė ir 30 Eur buvo toje pačioje piniginėje, kuri buvo jo kelnių galinėje kišenėje, piniginės jis pamesti negalėjo, o ji jam buvo ištraukta fizinio smurto panaudojimo momentu ir tai padarė P. F., nes jis prieš jį smurtavo vienas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog šis nuteistojo P. F. teiginys patvirtina, kad nuteistasis nėra nuoširdus, jo parodymai nenuoseklūs, buvo nuolat keičiami, derinant gynybinę poziciją prie bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį nuteistojo P. F. teiginį vertino kaip patikimą įrodymą ir juo rėmėsi darydamas išvadą, kad tik neteisėtai užvaldydamas nukentėjusiojo piniginę galėjo pamatyti šiuos PIN kodus, o kad jais jis nepasinaudojo, kaltinamojo veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.