Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Punys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarimo, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. ir vadovaujantis LR ATPK 33 str. paskirta subendrinta galutinė nuobauda - 2200 Lt (637 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nubaustas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 6 d., apie 22.45 val., Bebrų g., Vilniuje, vairavo automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po to nepateikė vairuotojo pažymėjimo, vengė blaivumo patikrinimo, tuo savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 ( red., galiojusi pažeidimo padarymo metu), 18 p. reikalavimą policijos pareigūno reikalavimu Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, 16 p., numatančio, kad motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti nustatytosios formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę, transporto priemonės registravimo ir privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą, reikalavimus. Šiais savo veiksmais jis padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d.

Atsikirtimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

A. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog A. Z. padarė jam inkriminuotus teisės pažeidimus. Esminių pažeidimų nenustatyta.

A. Z. neigia vairavęs automobilį neblaivus ir nurodo, kad automobilį vairavo kitas asmuo, tačiau tokią apelianto versiją aukštesnės instancijos teismas vertintina, kaip pasirinktą gynybos būdą, siekį išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą ir tai prieštarauja administracinio teisės pažeidimo byloje surinktiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas A. Z. kaltu pagal ATPK 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir priešingai nei nurodo apeliantas, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismas pagrįstai sukritikavo A. Z. parodymus ir pripažindamas jį kaltu rėmėsi administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniais pranešimais,

liudytojų – policijos pareigūnų E. J., A. Ž., M. J., D. S. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnai E. J. ir A. Ž. atvykę pagal iškvietimą, matė, kaip A. Z. įsėdo į automobilį, kuris trukdė pravažiuoti ir pavažiavęs jį pastatė. Minėti liudytojai nuosekliai teigė, kad įsėdo į automobilį ir juo važiavo būtent A. Z., kad atstumas buvo nedidelis ir jie sumaišyti negalėjo. Be to minėti liudytojai, o taip pat ir vėliau į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai M. J., D. S. parodė, kad A. Z. buvo neblaivus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli, tikrintis alkotesteriu A. Z. atsisakė. Tuo tarpu A. Z. nurodo, jog vairavo automobilį ne jis, kitas asmuo, tačiau, koks tai asmuo – nenurodo. Kaip jau minėta, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų policijos pareigūnų E. J. ir A. Ž. parodymais, netikėti tokiais pareigūnų parodymais aukštesnės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareigūnai siektų apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti apeliantą ar kitaip būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Tuo tarpu apelianto keliamos versijos nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių jog A. Z. būdamas neblaivus automobilį vairavo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Apeliaciniame skunde nėra svarių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atlikti kokius nors papildomus procesinius veiksmus ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės taikymu bei paskirta nuobauda pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. Z. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.