Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – J. G. skundą atsakovams – Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Pažymėtina, kad Seimui priėmus 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, Vilniaus apskrities VPK kilo pareiga taikyti pareigūnų darbo užmokesčiams 70 proc. ribojimą, kai priedų ir priemokų suma faktiškai viršijo 70 proc. pareiginės algos.

Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies darbo užmokesčio, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas reguliavimas nebūtų nustatytas; tai reiškia, jog, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, jog pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė ir dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai. Teismas, išsprendęs šią bylą, turi priteisti prašomą sumą iš tinkamo atsakovo.

II

Atsakovas – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–18) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, taip pat prašo taikyti senatį už 2006 m. ir 2007 m. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.

1. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui taikomų apribojimų, išmokant darbo užmokestį, teisėtumas. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus apskrities VPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant, ar Vilniaus apskrities VPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas.

2. Remiantis Įstatymo 23 straipsniu (ginčijamų santykių laikotarpiu galiojusi 2002 m. balandžio 23 d. redakcija), valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai); Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Šioje byloje kilo ginčas dėl 70 proc. taikomo apribojimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2005 m. gegužės 13 d. ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodytas trūkumas dėl 70 proc. ribojimo netaikymo, t. y. kad Eskortavimo rinktinėje, Vilniaus m. VPK ir Utenos rajono policijos komisariate, nesilaikant Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams priedų ir priemokų suma viršijo 70 proc. pareiginės algos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 20 straipsnio nuostatomis, audituotas subjektas per 30 kalendorinių dienų ar per kitą valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojų nustatytą terminą, bet ne trumpesnį kaip 30 kalendorinių dienų, informuoja Valstybės kontrolę apie sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų pašalinimą, nurodymų, teikimų ir siūlymų vykdymą, privalėjo nustatytus trūkumus ištaisyti.

3. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime taip pat konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena iš pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatyme; teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis; nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė.

Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003).

Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, vadovautasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi, kol neteks galios arba tol, kol Konstitucinis Teismas konstatuotos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus apskrities VPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.

Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtas, ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-256/2008), kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima.

4. Svarbi yra aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vilniaus apskrities VPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5, 7 straipsnius, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį Vilniaus apskrities VPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kuris turi tam tikras įstatymuose numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Policijos departamentas 2010 m. sausio 7 d. rašte Nr. 5-S-93 informavo, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą.

Valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui.

Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 proc. ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus apskrities VPK, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos valstybei skirti tam reikalingus asignavimus.

Pažymėtina, kad valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu kaip analogiją taikant 2006 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“.

5. Pareiškėjas prašo priteisti 1 474,90 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, ginčo dėl įvardytos sumos nėra. Remiantis pateiktais suvestiniais atsiskaitymo lapeliais, 2006 m. pareiškėjui 70 proc. ribojimas taikytas liepos–rugsėjo, gruodžio mėn., suma – 292,66 Lt, 2007 m. 70 proc. ribojimas taikytas vasario, kovo, liepos–rugsėjo mėn., suma – 380,50 Lt, 2008 m. 70 proc. ribojimas taikytas kovo, birželio mėn., suma – 801,74 Lt.

6. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos (neišmokėtos) 2006 m. (292,66 Lt) ir 2007 m. (380,50 Lt), iš viso 619,10 litų, tačiau šioje dalyje pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, atstatyti praleisto termino neprašo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu, minėta aplinkybė sudaro pagrindą bylos nutraukimui.

7. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. spalio 14 d. nutarime Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“ konstatavo, kad 2008 m. pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės.

Vilniaus apskrities VPK yra įgaliotas išmokėti darbuotojams darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Policijos departamento 2010 m. sausio 7 d. rašte Nr. 5-S-93, nurodė, kad tokių išmokų priteisimo atveju policijos įstaiga šias sumas turės dengti iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties pareiškėjo ir kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį, tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo skundą, teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams.

III

Vilniaus apskrities VPK, atstovaujantis atsakovę – Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–28) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti senatį už 2006 m. ir 2007 m., pateikia tokius argumentus.

1. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, skųsdamas Vilniaus apskrities VPK veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką.

1.1. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalga, įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997 m., Nr. 7).

1.2. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 konstatavo, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį; Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo; iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo.

2. Taigi, pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jeigu atsakovas, po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, toliau taikytų Įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas.

3. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos (neišmokėtos) 2006 m. ir 2007 m., tačiau šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, praleisto termino atstatyti neprašo, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu, tai sudaro pagrindą bylos nutraukimui.

IV

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–12) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Pagal Įstatymo 4 straipsnį 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams Įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus Įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos.

2. Pažymėtina, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

3. Pagal Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, tačiau ši nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui; jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Todėl darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 proc. pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus apskrities VPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taigi, nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – J. G. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariate (b. l. 4, 5, 6, 21–25).

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Iš byloje esančių Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2006 01–2006 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 4) bei Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2006 01–2006 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 21–22) matyti, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 292, 66 Lt (du šimtai devyniasdešimt du litai ir šešiasdešimt šeši centai) priemokų ir priedų. Iš byloje esančių Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2007 01–2007 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 5) bei Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2007 01–2007 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 23) matyti, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 380, 50 Lt (trys šimtai aštuoniasdešimt litų ir penkiasdešimt centų) priemokų ir priedų. Iš byloje esančių Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2008 01–2008 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6) bei Suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2008 01–2008 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 24–25) matyti, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 801, 74 Lt (aštuoni šimtai vienas litas ir septyniasdešimt keturi centai) priemokų ir priedų. Iš viso pareiškėjui buvo neišmokėta 1 474,90 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt keturi litai ir devyniasdešimt centų), kuriuos pareiškėjas prašo jam priteisti iš atsakovų – Vilniaus apskrities VPK bei Lietuvos valstybės solidariai.

2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

3. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

5. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Ypač pabrėžtina, kad nors pareiškėjas savo skundą grindžia Civilinio kodekso nuostatomis, nes, esą, jam, neišmokėjus priemokų ir priedų, buvo padaryta žala bei ją prašo atlyginti solidariai iš atsakovų – Vilniaus apskrities VPK bei Lietuvos valstybės, tačiau tai nėra pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas šiai administracinei bylai, yra konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, pabrėžta, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkamu atsakovu yra laikytinas Vilniaus apskrities VPK.

6. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.

Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.

7. Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus apskrities VPK sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra iš dalies neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju J. G. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. gruodžio 29 d. Pabrėžtina, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 m., 2007 m. ir 2008 m., todėl ieškininės senaties terminas nepriemokos daliai už 2006 m. bei 2007 m. buvo praleistas, o už 2008 m. – nebuvo praleistas. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimai priteisti nepriemokas už 2006 m. bei 2007 m. negali būti tenkinami, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2008 m. sausio 1 d.–2008 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjui – J. G. iš Vilniaus apskrities VPK priteistina 801,74 Lt (aštuoni šimtai vienas litas ir septyniasdešimt keturi centai), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.

Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

8. Minėta, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK prašo teismą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.

Remiantis administracinių teismų praktika (žr. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011), taip pat atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“), atsakovo – Vilniaus apskrities VPK prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo – J. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 801,74 Lt (aštuonis šimtus vieną litą ir septyniasdešimt keturis centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.