- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-09
- Bylos Nr.
- 1S-128/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Svajūnas Knizleris
- Kaltinamasis
- D. V.
- Advokatai
- Gediminas Bukauskas
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo D. V. gynėjo advokato Gedimino Bukausko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. kovo 9 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, tuo, kad jis 2013 m. balandžio 7 d., apie 7.30 val., iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilkpėdės g. 3, Vilniuje, pagrobė vilkiką be puspriekabės DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 72 900 eurų (kas atitinka 251 505 Lt), priklausantį Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „G (duomenys pakeisti)“, taip padarydamas įmonei “G“ 251 505 Lt turtinę žalą.
D. V. taip pat kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, tuo, kad jis 2013 m. balandžio 7 d., apie 13.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kirtimų g. 41, Vilniuje, su pagrobtu vilkiku be puspriekabės DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei “G“, privažiavo prie Baltarusijos Respublikos piliečio H. H. vairuojamo vilkiko MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir su H. H. susitarė, kad pastarasis iš savo vilkiko parduos jam 700 l degalų po 1 eurą (kas atitinka 3 Lt 45 ct) už litrą, bendrai 2 415 Lt sumai, bet kuomet pastarasis perpylė degalus į vilkiką be puspriekabės DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis padavė H. H. ne mažiau 7 vnt. po 100 JAV suvenyrinių dolerių, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, H. H. priklausantį 2 415 Lt vertės turtą.
D. V. taip pat kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte, tuo, kad jis 2013 m. balandžio 7 d., apie 13.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kirtimų g. 41, Vilniuje, su pagrobtu vilkiku be puspriekabės DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei “G“, kai atsiskaitė su H. H. už dyzelinį kurą suvenyriniais JAV doleriais, o pastarajam pastebėjus apgaulę, vieną kartą iššovė iš revolverio ALFA Nr. (duomenys neskelbtini) į H. H. pusę, bet nepataikė, bei pastūmė jį po vilkiku DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir juo pervažiavo H. H. dešinės kojos blauzdą, padarydamas plėštinę žaizdą dešinės blauzdos srityje su dešinio blauzdikaulio daugiafragmentiniu segmentiniu lūžiu (atviru) ir dešinio šeivikaulio lūžiu, odos nubrozdinimus kairio kelio srityje, tokiu būdu siekdamas pasišalinti iš įvykio vietos ir nuslėpti kitą nusikaltimą sunkiai sutrikdė H. H. sveikatą.
D. V. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas 2013 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams, kurio terminas to paties teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 4 d. nutartimi kaltinamajam D. V. taikomo suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, nustatęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo taikymo pagrindus, t. y., kad būdamas laisvėje, jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, įtvirtintus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
Šalies argumentai
Kaltinamojo D. V. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį.
D. V. gynėjas nurodo, kad vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, gresianti bausmė ir inkriminuojamų nusikaltimų sunkumas yra tik viena iš daugelio aplinkybių, į kurias turi atsižvelgti teismas, sprendžiantis suėmimo paskyrimo klausimą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė tam tikrais atvejais gali būti pakankamu pagrindu skirti asmeniui suėmimą ar tęsti jo terminą, tačiau tai vertintina visų kitų BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių kontekste, nei vienų atskirų aplinkybių nenuvertinant ir nesuteikiant pernelyg daug reikšmės. Pasak D. V. gynėjo, apygardos teismas šališkai vertino aplinkybes, susijusias su kaltinamojo socialiniais ryšiais ir pragyvenimo šaltiniu, neįsigilinęs į baudžiamosios bylos medžiagą, perrašydamas ankstesnių nutarčių pratęsti kaltinamajam suėmimo terminą motyvus ir nenurodydamas jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo baudžiamojo persekiojimo. D. V. yra neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nors jis yra išsituokęs, tačiau turi sužadėtinę, palaiko artimus ryšius su tėvais ir broliu, todėl vien ištuoka negali rodyti kaltinamojo socialinių ryšių nebuvimo. Priešingai nei teigia teismas, kaltinamasis iki suėmimo turėjo legalų pragyvenimo šaltinį. Nagrinėjant kaltinamajam suėmimo termino pratęsimo klausimą, teismui buvo pateiktas bendrovės „A (duomenys pakeisti)“ raštas, patvirtinantis, kad D. V. iki suėmimo dirbo šioje bendrovėje. Kadangi teismas, kiekvieną kartą priimdamas nutartį pratęsti suėmimo terminą kaltinamajam, kartoja šią klaidą, tai leidžia daryti išvadą, kad teismas neįsigilina į bylos medžiagą. Be to, byloje yra dokumentas, kuris įrodo, kad D. V. šiuo metu būtų priimtas į vadybininko pareigas kitoje bendrovėje. Tai rodo, kad kaltinamasis ne tik turėjo, bet ir tebeturi galimybę gauti legalių pajamų. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad D. V. turi ryšių užsienyje, nes tokių duomenų nėra bylos medžiagoje. Teismas klaidingai nurodė, kad kaltinamasis gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro, nes byla šiuo metu yra perduota į teismą ir jis yra tik teismo žinioje.
D. V. gynėjas skunde taip pat nesutinka su skundžiamos nutarties padaryta išvada, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. D. V. praeityje neteistas, jo nusikaltimai padaryti tą pačią dieną, kaltinamasis iki suėmimo turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, duomenų apie lėšų pragyvenimui gavimą iš nusikalstamos veikos nėra, liudytojų ar kitų asmenų parodymai nepatvirtina D. V. polinkio daryti nusikaltimus.
D. V. suėmimo terminas yra tęsiamas beveik metus, todėl vien anksčiau aptartos aplinkybės nėra pakankamos daryti išvadą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ar darytas naujus nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo gynėjo manymu, ginamajam paskirta griežčiausia kardomoji priemonė šioje proceso stadijoje yra aiškiai per griežta, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti toliau jam taikant vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones nei suėmimas.
Teismo posėdyje D. V. gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo D. V. gynėjo advokato Gedimino Bukausko skundas atmetamas.
BPK 121 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis (kaltinamasis) galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinis teismas, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog suėmimo terminą pratęsęs apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje tinkamai įvertino surinktų duomenų pakankamumą. Byloje esantys faktiniai duomenys – nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, iš dalies paties D. V. parodymai, duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros, kelių eismo įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose, specialisto išvada ir kiti faktiniai duomenys, užfiksuoti bylos medžiagoje, leidžia manyti, kad kaltinamasis D. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismas pagrįstai pratęsė kaltinamajam D. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais pagrindais.
BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Priešingai nei teigiama skunde, spręsdamas klausimą dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimo, apygardos teismas įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes. Visų pirma, P. V. yra kaltinamas padaręs tris tyčines nusikalstamas veikas, tarp jų ir priskiriamas sunkių bei labai sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 178 straipsnio 3 dalis ir 135 straipsnio 2 dalies 11 punktas). Baudžiamasis įstatymas už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo padarymą įtvirtina tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtina BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Pasak D. V. gynėjo, kaltinamasis turi sužadėtinę, palaiko artimus ryšius su tėvais ir broliu, tačiau jis yra išsituokęs. Bylos duomenimis, D. V. nedirbo Lietuvoje ir neturėjo jokio kito legalaus pragyvenimo šaltinio, taip pat negyveno deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Visa tai rodo, kad kaltinamasis nėra susaistytas itin tvirtais socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka Lietuvoje. Skunde teigiama, kad byloje esantis bendrovės “A“ raštas patvirtina, jog D. V. iki suėmimo turėjo legalų pragyvenimo šaltinį. Šiame rašte nurodyta, kad kaltinamasis nuo 2011 m. liepos 25 d. dirba bendrovėje vairuotoju ir gauna 6,25 svarų sterlingų valandinį atlyginimą, tačiau jis 2013 m. spalio 8 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad “A“ yra draudimo bendrovė, turinti autoservisą, o D. V. funkcijos šioje bendrovėje pasireiškė tik tuo, kad kartą per mėnesį jis šiai bendrovei veždavo automobilių detales iš Lietuvos (t. 2, b.l. 179). Iki paminėto teismo posėdžio nei D. V. gynėjas, nei pats kaltinamasis neužsiminė, kad kaltinamasis dirbo minėtoje bendrovėje, kas, iš tiesų asmeniui dirbus, yra nelogiškas ir nenaudingas elgesys, o 2013 m. balandžio 9 d. įvykusio teismo posėdžio metu sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo D. V. nurodė, kad jis du mėnesius dirba UAB „S (duomenys pakeisti)“ vairuotoju, nors „Sodros“ duomenimis, D. V. niekada nedirbo UAB „S“, be to, kaltinamasis teigė, kad jis yra įsteigęs draudimo bendrovę Londone (t. 2, b.l. 148), tačiau duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra. Tokie nenuoseklūs D. V. paaiškinimai dėl jo darbo vietos leidžia abejoti, kad jis iki suėmimo dirbo “A“ ir turėjo legalų pragyvenimo šaltinį. Todėl apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl kaltinamojo darbinės veiklos iki suėmimo. Pats D. V. teismo posėdžiuose pripažino, kad jis turi ryšių užsienyje, nes iki suėmimo reguliariai lankydavosi Jungtinėje Karalystėje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena jo šeimos nariai. Remdamasis nurodytų aplinkybių visuma, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, D. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šio pagrindo buvimo nepaneigia D. V. gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, turi galimybę įsidarbinti, be to, jis yra anksčiau neteistas.
BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu ir yra duomenų, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti naujų šioje baudžiamojo proceso įstatymo normoje nurodytų nusikaltimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. D. V. inkriminuotas sunkus ir labai sunkus nusikaltimas patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą. D. V. galimai padarė nusikalstamas veikas tą pačią dieną, kas leidžia daryti išvadą, kad jo neteisėti veiksmai, tarp jų ir smurtinio pobūdžio, nebuvo atsitiktiniai, bei rodo kaltinamojo didesnį pavojingumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. V. anksčiau buvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn užsienio valstybėse, jis daug kartų baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės taip pat neigiamai apibūdina kaltinamojo asmenybę. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje, D. V. gali daryti naujus nusikaltimus, įtvirtintus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Suėmimas suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja maksimalių kaltinamajam taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminų, kai byla yra perduota nagrinėti į teismą, o byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti, jog bylos teisminis nagrinėjimas būtų vilkinamas. Todėl pripažintina, kad pratęsus D. V. kardomosios priemonės – suėmimo teminą, nebuvo pažeisti proporcingumo ar nekaltumo prezumpcijos principai. Vien kaltinamojo gynėjo nesutikimas su jo ginamajam taikoma kardomąja priemone neleidžia konstatuoti, kad šiuo atveju buvo pažeisti BPK reikalavimai.
Skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodyta, kad D. V. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro, nes byla šiuo metu yra perduota į teismą ir jis yra tik teismo žinioje, tačiau ši aiški rašymo klaida nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad kaltinamajam kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas neteisėtai ir nepagrįstai.
Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam D. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams, nepažeidė nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Kaltinamojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo D. V. gynėjo advokato Gedimino Bukausko skundą atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.