Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 ir 9 p. laisvės atėmimu penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. spalio 18 d. laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų - turėdamas tikslą pagrobti V. G. priklausantį turtą, namų valdos, kur gyveno nukentėjusioji, kieme, tyčia vartojo fizinį smurtą, mediniu pagaliu sudavė keturiolika kartų V. G. į įvairias kūno vietas, dėl ko nukentėjusiajai padarė muštinę žaizdą dešinės plaštakos II-o piršto galiniame pirštakaulyje, kairės plaštakos II-o piršto lūžimą pamatiniame pirštakaulyje, kraujosruvas abiejų plaštakų nugariniuose paviršiuose ir kairės plaštakos II-o piršto pamatinio pirštakaulio nugariniame paviršiuje, kraujosruvą kaktos dešinėje pusėje, muštines žaizdas kairės ausies kaušelyje, kairio momens, pakaušio, dešinio momens bei dešinio smilkinkaulio speninės ataugos srityse, daugybines masyvias tarpusavyje susiliejančias kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose ir smilkininiuose raumenyse, kaukolės skliauto lūžimą kairio smilkinkaulio žvyno srityje bei kaukolės pamato kaulų lūžimą riboje tarp vidurinės ir užpakalinės duobių, galvos smegenų sukrėtimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais dangalais galvos smegenų kairio pusrutulio sferiniame paviršiuje bei į galvos smegenų abiejų pusrutulių šoninius skilvelius, šiais fizinio smurto veiksmais sukėlė V. G. didelį skausmą bei fizines kančias, kurie tęsėsi nuo keliolikos minučių iki kelių valandų, kol dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio daugybinėmis kraujosruvomis bei muštinėmis žaizdomis galvos minkštuosiuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimu, galvos smegenų sukrėtimu su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į galvos smegenų skilvelius, išsivystė su gyvybe nesuderinamas organizmo funkcijų sutrikimas ir nukentėjusioji mirė, tokiu būdu itin žiauriai nužudė V. G.. Po pavartoto fizinio smurto įsibrovė į V.G. gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų patalpas, iš kurių bei gyvenamojo namo kiemo pagrobė V.G. priklausiusius įvairius daiktus, bendros 1912 Lt vertės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė V. G. nužudymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad A. B. kaltė dėl tyčinio nukentėjusiosios nužudymo yra neginčijamai įrodyta.

Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl kaltės, veikos juridinio įvertinimo bei paskirtos bausmės dydžio nepaneigia.

Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti jį kaltu dėl tyčinio nukentėjusiosios nužudymo, teigdamas, jog V. G. nužudė kiti asmenys.

Kolegija daro išvadą, kad ši nuteistojo versija pirmosios instancijos teisme buvo tiriama ir pagrįstai bei motyvuotai atmesta.

Byloje nustatyta, kad šią versiją nuteistasis iškėlė tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, nurodydamas, jog nukentėjusiąją nužudė vienas iš trijų asmenų, atvykusių raudonos spalvos automobiliu ,,VW Passat“. Šis asmuo kumščiu ir pagaliu sudavė smūgius ir jam į galvą, nugarą, ranką. Paminėti vyrai sukrovė nukentėjusiajai priklausančius daiktus į vežimą ir liepė nuvežti į mišką. Jis iš baimės sutiko tai padaryti, tačiau daiktus nuvežė ir paslėpė prie I. G. ir savo sodybos (2 t. 131-132 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat neigė savo kaltę ir papildomai paaiškino, kad vienas iš užpuolikų išmušė jam porą dantų (2 t. 173-175 b. l.). Šie nuteistojo parodymai yra neįtikinami. Be to, jie prieštarauja kitiems skundžiamame nuosprendyje aptartiems ir tinkamai įvertintiems įrodymams, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolui (1 t. 3-38 b. l.) bei liudytojų R. K. parodymams, iš kurių matyti, kad V. G. sodyboje automobilio ratų pėdsakų nėra; J. G. parodymams, iš kurių matyti, jog kiti žmonės V. G. ūkio darbų atlikti nepadėdavo; V. S. parodymams, iš kurių matyti, kad sulaikytas A. B. prisipažino nužudęs žmogų; specialisto išvadai (2 t. 11 b. l.), iš kurios seka, kad jokių sužalojimų galvos srityje A. B. nepadaryta, dantys neišmušti.

Šie aptarti įrodymai pilnai sutampa su ikiteisminio tyrimo pradžioje duotais A. B. parodymais, tarp jų ir su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (2 t. 17, 38-44, 107-108 b. l.) bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Pastarojo procesinio veiksmo metu A. B. detaliai paaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. smurto pobūdį, lavono ir pagrobtų daiktų slėpimo vietas (2 t. 19-35 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai jais vadovavosi.

Taigi, skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų, kurie papildo vienas kitą ir sudaro nuoseklią seką, visuma leidžia daryti išvadą, kad apelianto kaltė dėl tyčinio kvalifikuoto nukentėjusiosios nužudymo yra neginčijamai įrodyta, o ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir pirmosios instancijos teisme A. B. keliama versija, esą V. G. nužudė trys nepažįstami asmenys - paneigta.

Apelianto teiginiai apie lėtą darbų atlikimą, ėjimą pas nukentėjusiąją „atidirbti“ ir atsiprašyti arba neturi jokios reikšmės sprendžiant A. B. kaltės, veikos juridinio įvertinimo ir atsakomybės klausimus, arba yra paneigti jau paminėtais liudytojos J. G. parodymais.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl nužudymą kvalifikuojančių aplinkybių buvimo. Kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais veikos juridinio įvertinimo motyvais, todėl plačiau jų neaptarinėja, juo labiau, kad apeliaciniame skunde nesutikimo su veikos kvalifikavimu argumentai nėra išdėstyti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė labai sunkų nusikaltimą, esant dvejoms nužudymą kvalifikuojančioms aplinkybėms), kaltininko asmenybę (baustas administracine tvarka, linkęs girtauti, kelti buitinius konfliktus), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) bei kitas turinčias reikšmės bausmės dydžiui aplinkybes. Nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis tik nežymiai viršija nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d., sankcijos vidurkį. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.