- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-588-567/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė (pirm.), Algirdas Auruškevičius, Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- G. L.
- Atsakovas
- M. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Z. C., VĮ Registrų centrui
- Advokatai
- Danutė Puzirauskienė, Birutė Rutkauskienė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-805-294/2008 pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams M. K. , Z. C. , Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui dėl nuosavybės teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė G. L. 2007-01-16 pateikė ieškinį ir patikslintą ieškinį, prašydama:
1) pripažinti negaliojančia 1976-07-15 teisinę registraciją, kad A. K. yra namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas;
2) pripažinti negaliojančiu Tarybų rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1976-08-19 sprendimą, kuriuo K. A. P. pripažintos asmeninės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini);
3) pripažinti negaliojančiu 2005-11-25 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 19683, kurio pagrindu ginčo namo savininkėmis įregistruotos M. K. ir Z. C. ;
4) pripažinti negaliojančiu 2005-11-25 nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo dalies namo savininke pripažinta M. K. ;
5) pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teises į namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodė, kad ieškovės senelis A. Z. laikotarpyje iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 19,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime ir šioje žemėje esantį medinį namą su priklausiniais, (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius). Nekilnojamąjį turtą jis paveldėjo iš savo tėvo, 1918 m. mirusio M. Z. . 1951-10-02 ieškovės senelis, kaip nekilnojamojo turto savininkas, su šeimos nariais buvo ištremtas iš Lietuvos į spec. gyvenvietę Tomsko srityje. Neteisėtų dokumentų pagrindu ieškovės seneliui priklausančiame name buvo apgyvendintas atsakovių tėvas A. K. (pastarasis 2003-02-09 metais mirė). Atsakovės savo daiktines teises į ½ dalį minėto namo įregistravo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. A. K. savo daiktines teises į ginčo namą įregistravo 3 pažymų, išduotų 1976 m., pagrindu. 2006-11-24 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo administracija paaiškino, jog daiktinės teisės į ginčo pastatą buvo įregistruotos 1976-07-15, tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių teisinės registracijos pagrįstumą ir teisėtumą. A. K. nuosavybės teisės į ½ ginčo namo registracijos pagrindas Registrų centre nurodytas 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264, kuriuo nuspręsta įregistruoti A. K. asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurio naudingas plotas 65,76 kv.m., ir 1976-06-14 pažyma Nr. 71, kuri tik patvirtino, jog buvo mokami draudimo mokesčiai. 1976-07-15 teisinė registracija buvo atlikta neteisėtai. 1956-12-28 pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu ginčo namas buvo perduotas trečiajam asmeniui, šalimi buvo K. P. A.. Iš šios sutarties K. A. P. neatsirado jokia teisė, todėl neaišku, kokiais dokumentais remdamasis techninės inventorizacijos biuras nustatė jam ½ namo priklausymą nuosavybės teise. A. K. nebuvo ginčo namo savininkas. Minėtas DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264 buvo priimtas vėliau negu atlikta pati A. K. nuosavybės teisės registracija. Be to, sprendimas nepagrįstas jokiais dokumentais, jokiais teisiniais argumentais. Tokiu būdu 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 26 ginčo namas, nuosavybės teise valdytas ieškovės senelio, neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 163 str. reikalavimus, atiduotas trečiajam asmeniui. Toks DŽDT vykdomojo komiteto veiksmas, kuriuo be jokio pagrindo A. K. suteikta nuosavybės teisė į svetimą turtą, pagal tuo metu galiojusio CK 47 str. turėtų būti vertinamas kaip niekinis sandoris. Apie dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruotos A. K. daiktinės teisės į ginčo namą, ieškovė sužinojo tik 2006 m. lapkričio pabaigoje. Kadangi A. K. nebuvo ½ minėto namo savininkas, jis neturėjo teisės jo palikti įpėdiniams. Dėl šios priežasties 2005-11-25 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 19683 bei 2005-11-25 nuosavybės teisės liudijimas Nr. 19682 turi būti pripažinti negaliojančiais. Ginčo namą 1995-11-30 dovanojimo sutarties pagrindu ieškovė gavo iš savo motinos G. Z. (1922 m. RTFSR CK 66 str., 185 str., 1964 m. CK 47 str., 163 str., 2001 m. CK 1.138 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2005-09-29 Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A50 -269/2005 nurodyta, kad ½ dalis namo nuosavybės teise pagal 1956-12-28 pirkimo-pardavimo sutartį priklauso A. K. , t.y. ginčas dėl A. K. nuosavybės teisių į pusę ginčo namo išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, turinčiais prejudicinę galią. Ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiu visą Tarybų rajono Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1976-08-19 sprendimą Nr.264. Tačiau ieškovės interesus įtakoja tik šio sprendimo dalis ir ieškovė galėtų prašyti sprendimą pripažinti negaliojančiu tik dalyje. Pagal Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtintą Instrukciją, prieš atliekant pastato (duomenys neskelbtini) dalies registravimą A. K. vardu, buvo patikrinta visa medžiaga, susijusi su pastato valdymu nuosavybės teise bei su galimybe registruoti A. K. vardu, todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264 buvo priimtas ir nuosavybės teisės buvo įregistruotos neteisėtai. Be to, ieškovė nenurodė nei vieno skundžiamo akto panaikinimo pagrindų. Šioje byloje turi būti taikyta ieškinio senatis. Dovanojimo sutartis tarp G. Z. ir ieškovės buvo sudaryta 1995-11-30. Vadovaujantis tuo metu galiojusios CK 84 str., bendrasis ieškinio senaties terminas buvo treji metai. Ieškinio senaties terminas pasibaigė dar 1998 metais. Šiuo atveju netaikomas nuo 2001-07-01 įsigaliojusio CK nustatytas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas, nes trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi dar iki naujojo CK įsigaliojimo. Aplinkybę, kad ieškovė žinojo apie ginčijamą DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą, įrodė ir tai, jog Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad vienas iš A. K. nuosavybės teisės registravimo pagrindų buvo 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, todėl nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų. Šios aplinkybės patvirtino, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs (CK 1.2 str., 1.5 str. 1 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d., 2d., LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.).
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė reikalavimą pripažinti negaliojančia 1976-07-15 teisinę registraciją A. K. vardu reiškia kaip išvestinį iš reikalavimo pripažinti negaliojančiu vieną iš šios registracijos atlikimo juridinių pagrindų – vykdomojo komiteto sprendimą. A. K. registracija atlikta ne tik ginčijamo vykdomojo komiteto sprendimo, bet ir kitų dokumentų pagrindu. Siekiant panaikinti teisinę registraciją, turi būti nuginčyti visi jos atlikimo pagrindai. Pateiktame ginčo statinių registro išraše nurodyta, kad A. K. vardu 1976-07-15 buvo įregistruota nuosavybės teisė į pusę ginčo gyvenamojo namo. Šios registracijos metu galiojo Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija. Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras, vadovaudamasis minėta instrukcija, 1976-07-15 surašė išvadą, nurodydamas reikalaujamus duomenis, bei pateiktus biurui dokumentus ir klausimą dėl galimybės atlikti registraciją A. K. vardu perdavė spręsti vykdomajam komitetui. Vykdomasis komitetas, taipogi vadovaudamasis minėta instrukcija, priėmė 1976-08-19 sprendimą Nr. 264. Tai reiškia, kad ginčijama teisinė registracija buvo atlikta pateiktų dokumentų visumos pagrindu, nepažeidžiant minėtos registravimo instrukcijos reikalavimų, todėl yra teisėta ir pagrįsta. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-12-02 sprendime, Vilniaus apygardos teismo 2005-09-29 nutartyje teismai yra pasisakę dėl ½ dalies ginčo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausomybės A. K. . Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl A. K. nuosavybės teisių į pusę ginčo statinio jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, todėl ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti. Ieškovė apie dokumentus, kurių pagrindu registruotos A. K. teisės, turėjo sužinoti dar iš Lietuvos Aukščiausio Teismo 1994-04-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-48/1994, kurioje buvo pasisakyta apie šioje byloje ginčijamą vykdomojo komiteto sprendimą bei A. K. nuosavybės teises į ½ dalį ginčo nekilnojamojo turto, bei nurodyta, jog ieškovė G. Z. (G. L. motina) turi teisę ginčyti šį vykdomojo komiteto sprendimą ir jo pagrindu atliktą registraciją (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d., 2d.).
Atsakovės M. K. ir Z. C. atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad civilinės bylos Nr. 2-1173-16/04 medžiaga pilnai įrodė, kad ieškovė G. L. nuo 1996-03-05 žinojo apie 1976-08-19 Tarybų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 264, jo neginčijo, nors tokia teisė jai buvo išaiškinta Lietuvos Aukščiausio Teismo 1994-04-11 nutartyje. Ieškinio senatis šiam reikalavimui suėjo 1999-03-06.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008-02-26 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės G. L. 1060 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai ir atsakovėms M. K. ir Z. C. 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad ieškovė apie ginčijamą VŽDT Vykdomojo komiteto 1976-08-19 sprendimą žinojo žymiai anksčiau nei 2006 m., nes LR Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos nutartyje buvo išaiškinta ieškovės motinai (vėliau toje pačioje byloje pagal įgaliojimą atstovavusiai ieškovei) teisė ginčyti minėtą vykdomojo komiteto sprendimą, nes jo nenuginčijus ir toliau atsakovų tėvas/vyras lieka teisėtu savininku. Teismas pažymėjo, jog duomenys Nekilnojamojo turto registre yra vieši ir ieškovė, atstovaudama kitoje civilinėje byloje savo motiną (ginčijant teises į namą), turėjo ir galėjo su jais susipažinti. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad ½ dalies namo savininku nurodomas A. K. ir jo įregistravimo pagrindas – tas pats ginčijamas Vykdomojo komiteto sprendimas. Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad apie pažeistą teisę ieškovė sužinojo tik 2006 m. Teismas nustatė, kad ieškovės ieškiniui pareikšti ieškinio senatis suėjo 1999 m. Teismas pažymėjo, jog šią aplinkybę įrodė nagrinėjamos civilinės bylos ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1173-16/04 medžiaga. Teismas konstatavo, jog byloje taikytinas 1964 m. CK 84 str. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju netaikomas nuo 2001-07-01 įsigaliojusio CK nustatytas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas, nes 3 metų ieškinio senaties terminas baigėsi dar iki naujojo CK įsigaliojimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad visi atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, ir į tai, kad pagal byloje esančius įrodymus ieškinio senatis buvo praleista, ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad kiti reikalavimai: dėl teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia, dėl paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės liudijimų pripažinimo negaliojančia, dėl nuosavybės teisės pripažinimo yra reikalavimai, neatsiejamai susiję su ginčijamu sprendimu, atmetus pagrindinį reikalavimą dėl vykdomojo komiteto sprendimo pripažinimo negaliojančiu, atmetė ir visus kitus ieškovės byloje pareikštus reikalavimus. Kadangi ieškinio senaties terminas praleistas, teismas dėl kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių nepasisakė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinys atmestas, ieškovei nepriteisė žyminio mokesčio ir jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kadangi ieškovės prašymu žyminis mokestis byloje buvo atidėtas, teismas iš ieškovės valstybei priteisė 1060 Lt žyminio mokesčio (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., 1964 m. CK 84 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d. ir 2 d., CPK 93 str., 96 str., 98 str., 178 str.).
Šalies argumentai
Ieškovė G. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-02-26 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas: neteisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžios momentą, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Be to, pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį ir nenagrinėdamas ieškinio reikalavimų, nepagrįstai atmetė ieškinį. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Žinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokė, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK 84 str. nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, nepagrįstai netaikė nuo 2001-07-01 įsigaliojusio CK 1.125 str. nustatyto 10 metų termino, todėl neteisingai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas baigėsi 1999 m. Dėl valstybinių institucijų kaltės, sąmoningai slepiamos, klaidinančios informacijos tik 2006 m. lapkričio pabaigoje (po to, kai 2006-11-24 ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą) ieškovė faktiškai suvokė, kas konkrečiai pažeidžia jos teises, t.y. sužinojo tikrąsias su namo registracija susijusias aplinkybes. Registrų centro informacija yra prieštaringa ir neatitinkanti tikrovės. 1956-12-28 pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta K. P. A. nusipirko visą namą. 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 264 A. K. nuosavybėn perleistas taip pat visas namas. Tokia pati informacija yra ir 1990-03-22 Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro pažymoje Nr. 165 bei namų valdos techninės apskaitos kortelėje. Tuo tarpu Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše tokia informacija neužfiksuota: nurodyta, kad A. K. nuo 1976-06-14 yra tik ½ namo savininkas. Koks yra likusios ½ namo dalies teisinis statusas nuo 1976-06-14 iki 1994-06-10, neaišku – jokie duomenys apie tai Registrų centre neskelbiami. Registrų centro centriniame duomenų banke nurodyta, kad nuo 1976-07-15 A. K. turėjo nuosavybės teisę į ½ namo, t.y. visas namas jam niekada nepriklausė. Ieškovė, nuolat klaidinama valstybės institucijų pareigūnų, objektyviai negalėjo suvokti, kokiu pagrindu buvo atlikta 1976-07-15 teisinė registracija. Ankstesnėse bylose, kuriose ieškove buvo G. L. mama, tiek ji, tiek ieškovė buvo klaidinamos, jog minėtos teisinės registracijos A. K. vardu pagrindas buvo 1956-12-28 pirkimo – pardavimo sutartis (kurios šalimi, kaip paaiškėjo, A. K. net nebuvo, kadangi sutartis buvo sudaryta K. P. A. vardu), kurią jos ir ginčijo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog tikrąją padėtį atspindinčią informaciją ieškovė gavo tik 2006-11-24, t.y. tik tada sužinojo, kad konkrečiai ieškovės teises pažeidžiančios teisinės registracijos pagrindas yra būtent 1976-06-14 pažyma Nr. 71, o ne 1976-08-19 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 264. Dėl šios priežasties, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2006-11-24, todėl taikytinas CK 1.125 str. nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Ginčo namas yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t.y. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo veiklos teritorijoje. Tuo tarpu byla buvo nagrinėjama Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, pažeidžiant išimtinio teismingumo taisykles. Tai sudaro savarankišką pagrindą naikinti sprendimą, kadangi yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsiliepimas
Atsakovės M. K. ir Z. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir VĮ Registrų centras atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Įstatymų leidėjas numatė, kad ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Nuosavybės teisės priskiriamos daiktinėms teisėms, pasireiškiančiomis teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises.
Tarp šalių kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių (priskiriamų daiktinėms teisėms) į gyvenamąjį namą gynimo ir ieškinys turi būti pareikštas nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui pagal išimtinio teismingumo taisykles, t.y. ieškinys turi būti pateikiamas nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui.
Šiuo atveju ginčo namas - (duomenys neskelbtini), Vilniuje – yra Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos teritorijoje, priklausančioje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo veiklos teritorijai, todėl ieškinys yra teismingas šiam teismui (http://www.teismai.lt/teismai/teritorijos.asp).
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išspręsdamas bylą, kurioje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išnagrinėjo šiam apylinkės teismui neteismingą bylą, tuo pažeisdamas išimtinio teismingumo taisykles (LR CPK 31 str.). Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Šis procesinis pažeidimas sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pagal išimtinį teismingumą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Tai negali būti pripažįstamas formaliu pažeidimu, nes yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 str.). Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas pilna apimtimi, ir tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytą procesinį pažeidimą ir ištyrus visas aplinkybes, spręstini byloje pareikšti reikalavimai (LR CPK 2 str., 8 str., 13 str., 31 str., 177 str. - 179 str., 312 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008-03-17 nutartimi (b.l. 140) atidėjo ieškovei G. L. žyminio mokesčio mokėjimą už apeliacinį skundą iki apeliacijos proceso pabaigos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad skundžiamas sprendimas naikinamas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo ieškovei mokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nes įstatymų leidėjas numatė, kad panaikinus sprendimą dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, yra grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 84 str., 87 str.).
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. vasario 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pagal teismingumą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.