Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-13 · Administracinė byla Nr. A-143-2932-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-13
Bylos Nr.
A-143-2932-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00722-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
L. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus
Advokatai
Algaudas Kirša
Administracinė byla Nr. A143-2932/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00722-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui L. G.,pareiškėjo atstovui advokatui Algaudui Kiršai,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. G. skundą atsakovams Vilniaus 2-iesiems pataisos namams (šiuo metu Vilniaus pataisos namai), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. G. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 1–6), kurį patikslino (T 1, b. l. 40–42), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 28-121; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 2S-525 ir įpareigoti išsamiai ištirti jo skundą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. (R. U.) Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose atlikdamas tarnybines pareigas, įeidamas į gyvenamąsias 1-205 nuteistųjų patalpas, atlikdamas nuteistųjų apiešką nedėvėjo skiriamojo asmens krūtinės ženklo, nedėvėjo pareigūno uniformos. Be to, R. U. melagingai apkaltino jį, kad gyvenamojoje patalpoje rastas telefonas yra jo, pataisos namų direktoriui pateikė melagingus duomenis – atlikto tyrimo išvadas, dėl to Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius priėmė 2010 m. vasario 4 d. klaidingą sprendimą Nr. 28-121 ir nepagrįstai paskyrė jam nuobaudą. Kalėjimų departamentas atsisakė patenkinti jo skundą dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų sprendimo. R. U. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Pareiškėjo nuomone, neteisėtas bausmės skyrimas ir privertimas ją atlikti suteikia jam teisę į moralinės žalos atlyginimą. Atliekant bausmę 15 parų baudos izoliatoriuje, jam buvo atimtos ir ribotos teisės į lygtinį paleidimą, nuobauda apsunkina jo teisių padėtį prieš teismą, atimta teisė į pasimatymus su artimaisiais, smulkiųjų paketų ir laiškų gavimą, siuntimą, telefoninius pokalbius – taip ribojami jo socialiniai ryšiai. 15 parų jis buvo nuolatinės streso būsenos, padidėjo psichologinė įtampa, irzlumas. Buvo apribota teisė į sportą, parduotuvės lankymą, gryną orą, televizijos laidų žiūrėjimą, naudojimąsi biblioteka.

Atsiliepimas

Atsakovai Vilniaus 2-ieji pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 76–78) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai Vilniaus 2-ieji pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu. Pažymėjo, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. 2010 m. sausio 23 d. apie 10.50 val. gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-205 atliko dalinę asmens kratą 2-ojo būrio nuteistajam pareiškėjui, kurios metu pastebėjo, jog šis nuteistasis kaire ranka prispaudęs prie liemens laiko mobiliojo ryšio telefoną, o, pabandžius telefoną paimti, pareiškėjas jį dar stipriau prispaudė ranka prie liemens. Nurodžius pareiškėjui atiduoti telefoną, jis šoko į šalį ir numetė telefoną ant grindų, po to nuo grindų ir buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 2610“ su „Tele2“ SIM kortele, be baterijos. Dėl šio įvykio Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Pokalbio metu, o taip pat ir raštu pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. sausio 23 d. apie 11.00 val. į jo gyvenamąją patalpą įėjo R. U. ir iš karto atliko jo asmens kratą, o, nieko draudžiamo neradęs, paėjo keletą žingsnių ir iš po lovos, nuo grindų, pakėlė telefoną. Pareiškėjas pareiškė, kad jis jokio telefono neturėjo ir kad taip teigdamas R. U. nori jį apšmeižti. Atkreipė dėmesį, kad K. G. paaiškinimuose pateikiama prieštaringa informacija. 2010 m. sausio 26 d. paaiškinime K. G. teigia, jog bandė išeiti su mobiliuoju telefonu, tačiau 2010 m. vasario 1 d. paaiškinime Nr. 49-8 K. G. nurodo, jog kol buvo atliekama pareiškėjo krata, jis išėjo iš sekcijos ir telefono jau nebeėmė iš po lovos. Toks nenuoseklus ir painus informacijos pateikimas leidžia manyti, jog K. G., meluodamas administracijai ir prisiimdamas sau kaltę, galėjo norėti pagelbėti pareiškėjui, kaip gyvenamosios patalpos draugui. K. G. neturi nei vienos drausminės nuobaudos, o jo laisvės atėmimo bausmė baigėsi 2010 m. vasario 27 d. Kiti nuteistieji, gyvenantys vienoje gyvenamojoje patalpoje su pareiškėju, tarnybinio tyrimo metu teigė nežinantys, kaip paminėtas telefonas atsirado ant grindų ir kam jis priklauso. Nurodė, kad 2010 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme vyko posėdis, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, o gauta nuobauda už nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus būtų apsunkinusi jo padėtį dėl lygtinio paleidimo. Kadangi gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-205 atliekant dalinę asmens kratą 2-ojo būrio nuteistajam pareiškėjui, Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. pastebėjo, kad šis nuteistasis kaire ranka prispaudęs prie liemens laiko mobiliojo ryšio telefoną, pareikalavus jį atiduoti, pareiškėjas šoko į šalį ir numetė telefoną ant grindų, todėl darytina išvada, kad mobiliojo ryšio telefonas, rastas 2010 m. sausio 23 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-205, priklausė pareiškėjui. Tuo nuteistasis pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktą. Dėl žalos priteisimo nurodė, kad pareiškėjas nepateikė žalą patvirtinančių įrodymų, t. y. kaip Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos veiksmai ar priimti sprendimai dėl skunde nurodytų faktų jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą ir t. t. Atkreipė dėmesį į tai, jog ilgalaikiame pasimatyme pareiškėjas buvo 2009 m. lapkričio 12 d., tokie pasimatymai planuojami ateinančiam mėnesiui. Sausio mėnesį administracija nebuvo gavusi nė vieno pareiškėjo prašymo skirti ilgalaikį pasimatymą. Paskutinį kartą trumpalaikiu pasimatymu pareiškėjas naudojosi 2009 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam pareiškėjui nepadarė jokios žalos.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 50–52) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, nurodė, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius 2010 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 28-121 pagrįstai paskyrė pareiškėjui nuobaudą – uždaryti į baudos izoliatorių 15 parų, nes pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktą. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti šio sprendimo nėra pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikia jokių objektyvių, tai patvirtinančių įrodymų. Iš surinktos dokumentinės medžiagos matyti, kad nei Kalėjimų departamentas, nei Vilniaus 2-ieji pataisos namai jo teisių nepažeidė, todėl neturtinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu (T 2, b. l. 13–18) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašo (toliau – Sąrašas) 6 punktu, Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalimi, 112 straipsnio 4 dalimi, 142 straipsnio 1 dalimi, 143 straipsnio 2 dalimi. Teismas nustatė, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. 2010 m. sausio 23 d. apie 10.50 val. gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-205 atliko dalinę asmens kratą 2-ojo būrio nuteistajam pareiškėjui. Pareigūno 2010 m. sausio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jis kratos metu pastebėjo, jog paminėtas nuteistasis kaire ranka prispaudęs prie liemens laiko mobiliojo ryšio telefoną, o, pabandžius telefoną paimti, pareiškėjas jį dar stipriau prispaudė ranka prie liemens. Nurodžius pareiškėjui atiduoti telefoną, jis šoko į šalį ir numetė telefoną ant grindų, po to nuo grindų ir buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 2610“ su „Tele2“ SIM kortele, be baterijos. Dėl šio įvykio Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Tos pačios aplinkybės užfiksuotos ir 2010 m. sausio 23 d. protokole Nr. 51-93. Tokius pat parodymus liudytojas nuosekliai pakartojo ir teisme. Liudytojo 2010 m. sausio 25 d. tarnybinio pranešimo pagrindu buvo pradėtas tarnybinis tyrimas ir surašyta Tarnybinio tyrimo dėl rasto gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-205 mobiliojo ryšio telefono 2010 m. vasario 2 d. išvada Nr. 33-18. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nutarta laikyti patikimais R. U. parodymus ir atmesti gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų parodymai, kad R. U. telefoną rado ant grindų, bei K. G. parodymai, kad telefonas priklausęs jam. Toks sprendimas priimtas remiantis tuo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. sausio 28 d. posėdyje sprendė dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo, o K. G. laisvės atėmimo bausmės laikas baigėsi 2010 m. vasario 27 d., jis neturėjo nei vienos drausminės nuobaudos, nepasitikėti R. U. nėra pagrindo. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų drausmės komisija 2010 m. vasario 3 d. teikimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 40-29 siūlė pataisos įstaigos direktoriui nuteistajam pareiškėjui skirti nuobaudą – 15 parų baudos izoliatoriuje. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus 2-ųjų pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-205 rastas mobilusis telefonas buvo ne jo. 2010 m. sausio 25 d. paaiškinime Nr. 49-73 pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. sausio 23 d. apie 11.00 val. į jo gyvenamąją patalpą įėjo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus darbuotojas R. U. ir iš karto atliko jo asmens kratą, o, nieko draudžiamo neradęs, paėjo keletą žingsnių ir iš po lovos, nuo grindų, pakėlė telefoną, visa tai matė tuomet buvę patalpoje gyvenantys nuteistieji. Pareiškėjas teigė, kad jis jokio telefono neturėjo ir kad taip teigdamas R. U. nori jį apšmeižti. Analogiškai įvykio aplinkybes pareiškėjas aiškino ir teismo posėdžio metu. K. G. 2010 m. sausio 26 d. paaiškinime nurodė, kad 2010 m. sausio 23 d. apie 11 val. į jų gyvenamąją patalpą įėjo darbuotojas R. U. Kol pastarasis atliko pareiškėjo kratą, K. G. bandė išeiti su mobiliuoju telefonu „Nokia“, kuris jam netyčia iškrito po lova. Telefoną, priklausantį K. G., rado R. U. 2010 m. vasario 1 d. paaiškinime Nr. 49-89 K. G. pareiškė, kad 2010 m. sausio 23 d. apie 11 val., jam lipant iš lovos, ant grindų iškrito jam priklausantis mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“. Kol R. U. padarė pareiškėjo kratą, K. G. išėjo iš sekcijos ir telefono jau nebepaėmė iš po lovos. Telefonas – juodos spalvos „Nokia“ su SIM kortele. 2010 m. sausio 28 d. paaiškinimuose A. K., A. I., L. P., T. T. nurodė, kad jie nežino, kam priklauso rastas telefonas ir kaip jis atsirado ant žemės. Panašiai šie asmenys įvykio aplinkybes dėstė ir apklausos teismo posėdyje metu. Teismas pažymėjo, jog esminė bylos išnagrinėjimo užduotis yra išsiaiškinimas faktinių aplinkybių, ar liudytojo R. U. rastas mobilaus ryšio telefonas priklausė pareiškėjui. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, faktas dėl telefono priklausymo pareiškėjui yra patvirtinamas tik kratą atlikusio pareigūno R. U. parodymais. Kiti įvykį matę asmenys – gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-205 buvę ir kratą stebėję asmenys, pateikia priešingus paaiškinimus, kuriais palaiko pareiškėjo įrodinėjamą versiją, kad mobilaus ryšio telefonas jam nepriklausė ir buvo rastas ne jo asmens kratos metu, o po kito nuteistojo lova. Šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus. Visų pirma, jie priklauso vienai socialinei grupei – nuteistiesiems, kuri yra priešinga pataisos namų administracijai. Be to, jie turi tarpusavio ryšius, gyvena vienoje patalpoje, kartu atlieka bausmę, tvarko ūkinius, kitus su bendru gyvenimu susijusius reikalus. Todėl noras trukdyti pataisos namų administracijai, siekis padėti kartu esančiam panašios padėties asmeniui gali būti stipresni už norą sakyti tiesą. Be to, visi įvykio liudytojai buvo apklausti tik praėjus dviem dienoms po įvykio. Gyvendami kartu per dvi dienas jie galėjo susitarti dėl vienodų parodymų davimo, kadangi būsimo patikrinimo atlikimas dėl apžiūros metu rasto mobilaus ryšio telefono buvo akivaizdus. Teismas taip pat pažymėjo, jog R. U. iš pataisos namų administracijos pusės kratos metu buvo vienas ir niekas kitas iš pareigūnų įvykyje nedalyvavo. Nebuvo imtasi reikalingų priemonių įrodymams užtikrinti – pakviesti kitus pareigūnus į įvykio vietą, iš karto po įvykio apklausti gyvenamojoje patalpoje buvusius nuteistuosius. Tuo teisingas faktinių aplinkybių nustatymas buvo sukomplikuotas. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl telefono radimo fakto, įvertino ir gautų įrodymų šaltinį, šiuo atveju – asmenis, kurie davė paaiškinimus. R. U. yra pareigūnas, davęs priesaiką Lietuvos Respublikai, kuriam yra patikėtos labai atsakingos pareigos. Kiti įvykio liudytojai yra asmenys, kurie savo elgesiu parodo visuomeninių elgesio taisyklių, net ir užtikrintų teisės normų, nesilaikymą ir negerbimą. Visi jie yra teisti už kriminalinius nusikaltimus. Iš K. G. registravimo kortelės išrašo matyti, kad jis yra teistas 5 kartus ir nuo 2001 m. nuolat teisiamas vykdo vagystes. Šis liudytojas teismo šaukimu kviestas dalyvauti posėdyje neatvyko, neatvykimo priežasčių nepranešė ir paaiškinimuose esančių parodymų nepatvirtino liudytojo apklausos, davus priesaiką, metu. Todėl K. G. rašytiniai paaiškinimai turi menkesnę įrodomąją reikšmę nei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų. Tikėtina, kad K. G., nurodydamas, jog telefonas „Nokia“ priklauso jam, siekė prisiimti sau atsakomybę, nes įvykio metu jis buvo beveik atlikęs bausmę (bausmės pabaiga 2010 m. vasario 27 d.), drausminės nuobaudos jam negalėjo trukdyti anksčiau baigti bausmės atlikimą. K. G. nepaaiškino telefono įsigijimo aplinkybių, kurios būtų reikšmingos šiai bylai. Esant priešingiems parodymams, teismas rėmėsi R. U. kaip asmens, atsakingo prieš valstybę bei visuomenę, parodymais, o ne parodymais tų asmenų, kurie atlieka valstybės ir visuomenės interesams priešingus veiksmus. Be to, pareiškėjas teigė, kad, turėdamas tikslą jį apšmeižti, R. U. nepagrįstai nustatė, jog kratos metu rastas telefonas priklausė jam. Apklausęs kaip liudytoją R. U., teismas nenustatė, kad pastarasis būtų siekęs apšmeižti pareiškėją ir pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai, kad pareiškėjas buvo teismui apskundęs R. U. atlikto tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo A. D. sužalojimo 2009 m. išvados Nr. 33-93 pagrindu gautą nuobaudą, nesudaro pagrindo vertinti, kad R. U. gali keršyti pareiškėjui. Lygiai taip pat galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas gali siekti pakenkti pareigūnui, nes dėl šio pareigūno veiksmų gauna drausmines nuobaudas, kurios menkina jo galimybes anksčiau laiko baigti realų bausmės atlikimą. Pareiškėjas teigė, kad R. U. nedėvėjo skiriamojo asmens krūtinės ženklo ir pareigūno uniformos įeidamas į gyvenamąsias 1-205 nuteistųjų patalpas, atlikdamas nuteistųjų apiešką. Tokie pažeidimai pareiškėjui jokios žalos padaryti negalėjo, nes jis asmeniškai pažinojo pareigūną. Teismas pripažino, kad išvada, jog pareiškėjo asmens kratos metu paimtas mobilaus ryšio telefonas buvo šio turimas, yra pagrįsta. Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis nereikalauja, kad uždrausti daiktai būtų turimi nuosavybės teise. Pažeidimui konstatuoti pakanka, kad daiktas būtų rastas pas nuteistąjį. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus diskrecijos teisė skirti drausminę nuobaudą nuteistajam už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Šiuo atveju, atlikus tarnybinį tyrimą, Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius paskyrė pareiškėjui nuobaudą – 15 parų baudos izoliatoriuje. Teismas tokį nuobaudos parinkimą pripažino tinkamu, nepažeidžiančiu Bausmių vykdymo kodekso 143, 144 straipsnių reikalavimų. Pažeidimas, atsižvelgiant į dažną telefonų panaudojimą nusikalstamoje veikloje, vertintinas kaip pakankamai sunkus. Teismas, spręsdamas bylą, taip pat vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.250 straipsniu, 6.271 straipsnio 1, 2 dalimis. Nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą, kuri buvo padaryta Vilniaus 2-ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento neteisėtais veiksmais. Remdamasis CK 6.271 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažino, kad už Vilniaus 2-ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmais padarytą žalą yra atsakinga valstybė. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2010 m. vasario 4 d. nutarimas Nr. 28-121 ir Kalėjimų departamento sprendimas laikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl, nenustačius atsakovų veiksmuose neteisėtų veiksmų, negali būti tenkintinas pareiškėjo reikalavimas atlyginti jam patirtą neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 36–37) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nevisapusiškai ištyrė ir išsiaiškino Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininko R. U. elgesį ir veiksmus.

2. Liudytojai, su kuriais jis kartu atlieka laisvės atėmimo bausmę, visi be išimties patvirtino, kad jis neturėjo telefono, o šis telefonas priklausė kitam asmeniui. Įkalbėti duoti vienokius ar kitokius parodymus arba kitaip daryti poveikį liudytojams jis neturėjo galimybės.

3. Teismas nesigilino į liudytojų parodymus, kad R. U. ne pirmą kartą inicijuoja jo asmens kratas ir kitus tikrinimus be teisėto pagrindo, nes nemėgsta kaip žmogaus, jam kerštauja.

4. Vieno pareigūno tarnybinis pranešimas negali būti pakankamas įrodymas, kad asmeniui būtų pritaikyta sankcija, nes kiti įrodymai buvo išvestiniai iš šio tarnybinio pranešimo. Net laikantis versijos, kad jis turėjo rankoje telefoną, tai visiškai nereiškia, jog telefonas jam priklausė nuosavybės teise ar jis kitaip juo disponavo, ar turėjo galimybę juo disponuoti. Telefono aparatą į kamerą galėjo įnešti ir R. U., kuris nepagrįstai vėliau jį dėl to apkaltino.

5. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, neobjektyvus ir neteisėtas. Teismas rėmėsi teismo posėdyje nepatikrintais įrodymais ir pareigūno parodymams suteikė prejudicinę galią. Byloje nebuvo apklaustas kaip liudytojas K. G. Nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsiliepimas

Atsakovai Vilniaus 2-ieji pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 48) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai Vilniaus 2-ieji pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, nurodo, kad teismas įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė, įvertinęs abiejų šalių parodymus ir paaiškinimus, visą byloje surinktą dokumentinę medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų įrodymų ar argumentų. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgus į byloje esančių įrodymų visumą, Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracija nagrinėjamoje situacijoje veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam pareiškėjui nepadarė jokios žalos. Įvykio aplinkybės buvo tinkamai išnagrinėtos, atlikus tarnybinį tyrimą, užfiksuotas pareiškėjo pažeidimas, už kurį jam paskirta adekvati nuobauda. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas yra atmestinas, Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2010 m. vasario 4 d. nutarimas Nr. 28-121 yra teisėtas ir pagrįstas, priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą nėra jokio pagrindo. Pažymi, jog sutinka su tokia teismo pozicija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad jame yra pareikšti du tarpusavyje susiję reikalavimai: 1) reikalavimas dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos - uždarymo į baudos izoliatorių penkiolikai parų – pripažinimo neteisėta (ši nuobauda pareiškėjui paskirta jo skundžiamu Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010-02-04 nutarimu); 2) reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, be kita ko, jo yra siejamas su paminėtos nuobaudos paskyrimo neteisėtumu. Todėl šiuo aspektu šis reikalavimas laikytinas išvestiniu iš kolegijos išskirto pirmojo reikalavimo.

Pasisakydama dėl pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo, kolegija pažymi, jog jis pareiškėjo yra grindžiamas, pirma, tuo, kad atsakovo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U., pagal pareiškėją, melagingai apkaltino jį tuo, jog 2010 m. sausio 23 d. gyvenamojoje patalpoje rastą telefoną turėjo jis – pareiškėjas, ir, antra, tuo, kad iš tikrųjų šis telefonas priklausė ne jam, o kitam asmeniui – nuteistajam K. G. Tai reiškia, kad (kalbant apie pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą) nagrinėjamoje byloje yra keliamas ir ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu bylai yra reikšmingas fakto nustatymo, o ne teisės taikymo klausimas. Todėl byloje esantys paminėto pareigūno R. U. 2010 m. sausio 23 d. tarnybinis pranešimas bei jo parodymai teisme laikytini ir vertintini tik kaip įrodymai administracinei bylai reikšmingo fakto nustatymo aspektu ir negali būti vertinami pareigūno veiklos teisėtumo aspektu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys tarnybiniai pranešimai, paaiškinimai bei liudytojų parodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Aiškindama šias nuostatas, kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina, teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, šalindamas byloje apklaustų liudytojų parodymų tarpusavio prieštaravimus, kolegijos manymu, galėjo ir turėjo įvertinti šiuos parodymus ir patikimumo aspektu. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas nelaikytinas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytos taisyklės dėl neleistinumo suteikti įrodymams išankstinę galią pažeidimu.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta jų analizė yra išsami ir visapusiška. Todėl, sutikdama su teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei jų nekartodama, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo šių įrodymų įvertinimo išvadomis. Tuo pačiu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad aukščiau nurodytą mobilųjį telefoną turėjo su savimi pareiškėjas. Bausmių vykdymo kodekso taikymo požiūriu, tai yra pakankamas pagrindas paskirti jam nuobaudą už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (112 str. 4 d., 142 str. 1 d. 4 p., 1 priedo 6 p.). Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl paminėtos nuobaudos pripažinimo neteisėta, pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra išvestinis iš pirmojo, kolegijos aptarto ir pripažinto nepagrįstu reikalavimo dėl nuobaudos pripažinimo neteisėta. Todėl kolegija konstatuoja, kad ir šis skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir paliktinas nepakeistu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas