Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2008-12-22 · Administracinė byla Nr. I-3794-580/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-12-22
Bylos Nr.
I-3794-580/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūra Marija Strumskienė
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Vilniaus apskrities priešgaisrinei
Trečiasis asmuo
Priešgaisrinės apsaugos
Advokatai
Kęstutis Džiautas
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU(S)2008 m. gruodžio 22 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė,sekretoriaujant Neringai Pustovit,dalyvaujant pareiškėjui D. M.,pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Džiautui,atsakovo atstovei Brigitai Trepšienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai (anksčiau – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba), tretysis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl kompensacijos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. M. prašė teismo panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2005-07-28 atsisakymą išmokėti kompensaciją Nr. 3-6-1353 bei įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą (anksčiau – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba) priimti sprendimą išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo pareiškėjui bei priteisti iš atsakovo neišmokėtą kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo – 56 760 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo 2005-06-23 įsakymu Nr. TE-136 buvo atleistas iš tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės. Centrinė medicinos ekspertizės komisija išvadoje nurodė, kad jo susirgimas susijęs su vidaus tarnyba, o 2005-06-27 pareiškėjui suteikta antra invalidumo grupė, kuri atitinka 60-70 procentų darbingumo netekimą.

Pareiškėjas 2005-07-04 raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti kompensaciją, tačiau atsakovas 2005-07-28 raštu Nr.3-6-1351 atsisakė, motyvuodamas tuo, kad tarp pareiškėjo susirgimo ir tarnybos nėra priežastinio ryšio. Pareiškėjo manymu, atsakovas atsisakė išmokėti kompensaciją nepagrįstai, nes Centrinės medicinos komisijos išvadoje yra nurodytas priežastinis ryšys, jog pareiškėjo susirgimas susijęs su vidaus tarnyba. Atsakovas rėmėsi tik trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, o ne Centrinės medicinos komisijos išvadoje nurodytu priežastiniu ryšiu. Kompensaciją skaičiavo už 48 mėnesius daugindamas iš 2005 birželio mėnesį buvusio 1182,50 Lt vidutinio darbo užmokesčio. Pareiškėjo manymu, neišmokėta kompensacija yra su tarnybos santykiais susijusi išmoka ir senaties terminas tokioms išmokoms yra 3 metai. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, raštu atsisakydamas išmokėti kompensaciją, pareiškėjui neišaiškino teisės apskųsti atsisakymą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, kuo buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (anksčiau – Vilniaus miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2005 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu Nr. TE-136 buvo atleistas iš tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės) bei remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus ligoninės medicininės ekspertizės komisijos 2005 m. birželio 17 d. ligos liudijimu Nr. 106. Sutinkamai su Vidaus tarnybos statuto 57 straipsniu jam išmokėta išeitinė kompensacija.

Motyvuojamoji dalis

Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi iki 2006-05-01) 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, išmokama nuo vienerių iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 6 dalies 5 punkte nurodoma, kad šiame straipsnyje nurodytos kompensacijos nemokamos, jeigu pareigūno sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus ligoninės medicininės ekspertizės komisijos 2005-06-17 ligos liudijimu Nr. 106, kadangi ši komisija sprendimus, ar susirgimas susijęs su tarnyba vidaus reikalų sistemoje, formuluoja vadovaudamasi 1996 m. gegužės 30 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 500 patvirtintomis taisyklėmis, kuriose nurodyta, kad susirgimas susijęs su tarnyba vidaus reikalų sistemoje tada, jei susirgta tuo metu, kai asmuo tarnavo, arba susirgimas progresuodamas tarnybos laikotarpiu pasiekė tokį laipsnį, kad pareigūnas tapo netinkamas arba tinkamas tarnybai su apribojimais. Tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kurioje nurodoma, kad faktas, ar pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, nustatoma vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. IV-138 patvirtintomis „Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu” taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 4 punktą priežastinis ryšys tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir tarnybos gali būti nustatomas (konstatuojamas) tik atlikus tarnybinį patikrinimą. Taisyklių 5 punktas įpareigoja nukentėjusįjį pareigūną nedelsiant tarnybiniu pranešimu informuoti tiesioginį vadovą apie jo sveikatos pakenkimą t. y. apie bet kurį įvykį, dėl kurio galėjo būti sutrikdyta jo sveikata. Tačiau pareiškėjo tarnybos metu nebuvo gauta jokio pranešimo apie kokį nors poveikį pareiškėjo sveikatai ar jo susirgimą, nebuvo užfiksuotas nelaimingas atsitikimas tarnyboje, o jo susirgimas nebuvo nelaimingo atsitikimo pasekmė bei pasireiškė ne dėl priežasčių (įvykio), susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu ar dėl tarnybos. Susirgimai galėjo pasireikšti per ilgą laiko tarpą. Tai patvirtina ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus ligoninės medicininės ekspertizės komisijos 2005 m. birželio 17 d. ligos liudijimu Nr. 106 nustatyti susirgimai dėl kurių D. M. ir buvo pripažintas netinkamu vidaus tarnybai. Pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją pareiškėjas pripažintas netinkamu tolimesnei vidaus tarnybai pagal susirgimus 125.2 (persirgtas (senas) miokardo infarktas) bei 120.8 (kitos krūtinės anginos formos).

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatas klausimas dėl kompensacijų išmokėjimo gali būti sprendžiamas tik nustatyta tvarka atlikus tarnybinį patikrinimą ir jo metu konstatavus priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo ar tarnybos. Todėl Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus ligoninės medicininės ekspertizės komisijos 2005-06-17 ligos liudijimas Nr. 106 negali būti tuo dokumentu, kurio pagrindu pareigūnui gali būti išmokama Statuto 40 str. 3 d. numatyta kompensacija. Asmens sveikatos sutrikimas ar susirgimas arba sužeidimas (sužalojimas) turi būti priežastiniu ryšiu susiję su įvykiu (trauma, nelaimingu atsitikimu), kuris atsitiko vykdant tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, ir būti šio įvykio pasekmė. Tačiau per pareiškėjo tarnybos laiką toks įvykis nebuvo užfiksuotas.

Pabrėžė, kad pareiškėjas taip pat nesikreipė į Vilniaus miesto priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą su prašymu, kad būtų atliktas tarnybinis patikrinimas turint tikslą nustatyti, ar jo susirgimas yra susijęs su tarnyba (nustatyti priežastinį ryšį). Pareiškėjas tik 2005-07-05 pateikė prašymą išmokėti jam kompensaciją dėl sveikatos sutrikimo.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalis nustato, kad pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija Vyriausybės nustatyta tvarka. Komisija D. M. nenustatė sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus ligoninės medicininės ekspertizės komisijos 2005-06-17 ligos liudijime Nr. 106 nėra žymos apie sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymą, nėra konstatuota, kad D. M. nustatyti susirgimai yra sunkios ligos, kuriomis jis susirgęs eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos. Pabrėžtina, kad šių susirgimų nėra ir Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1130 patvirtintame „Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąraše”. Invalidumo pažymėjimas D. M. buvo išduotas remiantis jau minėtu 2005-06-17 ligos liudijimo Nr. 106 pagrindu ir atskirai invalidumo priežastis nebuvo nustatinėjama. Tai patvirtina ir invalidumo pažymėjimo Nr. 231760 skiltyje „invalidumo priežastis” nurodytas jau minėto ligos liudijimo numeris.

Remiantis Komisijos 2005-06-17 ligos liudijimo Nr. 106 pagrindu nustatytu invalidumu, pareiškėjas galėjo reikalauti, kad jam būtų paskirta valstybinė invalidumo pensija, numatyta Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje. Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjui dar nebuvo nustatytas invalidumas. Atleidžiamiems iš tarnybos dėl sveikatos būklės pareigūnams taikomos socialinės garantijos, numatytos Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje, jam buvo išmokėta išeitinė kompensacija. Pareiškėjas per įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą terminą šio įsakymo neskundė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos skundą prašė atmesti. Paaiškino, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalį pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, remdamasi Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo patvirtinimo”. Pagal minėtų taisyklių 10 punktą Centrinė medicinos ekspertizės komisija nustato, ar yra medicinos mokslu pagrįstas padarinių pareigūno sveikatai ir pasireiškusio sveikatos sutrikdymu fizinio, cheminio, fizikinio, biologinio ar ergonominio veiksnio tarpusavio ryšys; nustato sunkų, apysunkį arba lengvą sveikatos sutrikdymo laipsnį, išskyrus tuos atvejus, kai sunkaus, apysunkio arba lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo nėra; įvertina po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno sveikatos būklės tinkamumą tolesnei tarnybai. Pareiškėjui Centrinė medicinos ekspertizės komisija nenustatė sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio. 2005-06-17 ligos liudijime Nr. 106 nėra konstatuota, kad D. M. nustatyti susirgimai yra sunkios ligos, kuriomis jis susirgęs eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos. Šių susirgimų nėra ir Vyriausybės nutarimu Nr. 1130 patvirtintame Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąraše. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalį, ar pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, nustatoma Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Tokia tvarka patvirtinta Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. IV-138 „Dėl Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių patvirtinimo ir vidaus reikalų ministro 2000 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. 366 1.2 punkto pripažinimo netekusiu galios”. Pagal šias taisykles pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį bei priežastinį ryšį tarp mirties ir sveikatos sutrikdymo nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, remiantis įvykio, sukėlusio sužeidimą ar ligą įvertinimu ir tarnybinio patikrinimo išvada, kurių nagrinėjamu atveju nebuvo.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareigūno medicininio tikrinimo metu turi nustatomas ligos, susirgimo, sužeidimo, traumos priežastinis ryšys su tarnyba. Pagal Vidaus reikalų ministro 1996 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 500 patvirtintas Centrinės medicininės ekspertizės komisijos veiklos taisykles, sprendime apie ligos (susirgimo) priežastingumą atsispindi, kad susirgimas susijęs su tarnyba, jei susirgta tuo metu, kai tarnavo arba susirgimas, progresuodamas tarnybos laikotarpiu, pasiekė tokį laipsnį, kad pareigūnas tapo netinkamas arba tinkamas tarnybai su apribojimas, bet susirgimas nesusijęs su tarnybos pareigų atlikimu (6.16 punktas). Pagal Vidaus tarnybos statuto nustatytą reglamentavimą klausimas dėl kompensacijos sveikatos sutrikdymo atveju gali būti sprendžiamas tik nustatyta tvarka atlikus tarnybinį patikrinimą ir jo metu nustačius priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo ar tarnybos. Tuo tarpu D. M. nebuvo sužalotas, nes jo tarnybos metu nebuvo jokių pranešimų apie kokį nors poveikį jo sveikatai, nebuvo užfiksuotas nelaimingas atsitikimas tarnyboje.

Skundas atmestinas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005-06-23 įsakymu Nr. TE-136 (b.l. 17) buvo atleistas iš tarnybos nuo 2005-06-24, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai bei vadovaujantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus ligoninės Medicininės ekspertizės komisijos 2005-06-17 ligos liudijimu Nr.106. Šiuo liudijimu pareiškėjas buvo pripažintas netinkamu vidaus tarnybai, o jo susirgimai, žymimi šifrais 125.2 ir 120.8 – susijusiais su tarnyba (b.l. 14).

Pareiškėjas 2005-07-04 raštu (b.l. 5) kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo. Atsakovas 2005-07-28 raštu Nr. 3-6-1351 (b.l. 4) atsisakė tenkinti prašymą remdamasis Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. IV-138 patvirtintomis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu taisyklėmis ir nurodydamas, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinė medicininės ekspertizės komisija patvirtino Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM Respublikinės Vilniaus ligoninės medicinos ekspertizės komisijos sprendimą, kuriame nenurodomas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo tarnybos metu atliekamų pareigų ir sveikatos sutrikdymo. Toks raštas buvo parengtas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2005-07-18 išaiškinimo pagrindu (b.l. 6).

Vidaus tarnybos principus, sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 6 dalies 5 punkte nurodoma, kad šiame straipsnyje nurodytos kompensacijos nemokamos, jeigu pareigūno sveikata sutriko dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu arba profesiniu ar įvadiniu mokymu. Ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjo sveikata sutriko 2005-02-16, kai jį ištiko miokardo infarktas (b.l. 52). Žalos sveikatai atsiradimo metu galiojusi Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies redakcija numatė teisę gauti kompensaciją asmenims, kurie susirgo sunkia liga eidami tarnybines pareigas arba dėl tarnybos; 40 straipsnio 6 dalies 5 punkto bei 5 dalies nuostatos nekito nuo jų priėmimo dienos.

Vidaus reikalų ministras 2004-04-23 įsakymu Nr. 1V-138 patvirtino Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu taisykles, kurių privaloma laikytis vykdant Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Remiantis Taisyklių 2.1. punktu, sveikatos sutrikdymu laikomas pareigūno sužalojimas ar susirgimas sunkia liga. Pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, kai tarp jo mirties ar jo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos šių taisyklių nustatyta tvarka yra nustatytas priežastinis ryšys (Taisyklių 3 punktas). Esant pareigūno sveikatos sutrikdymui atliekamas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir tarnybos (Taisyklių 4 punktas). Šių taisyklių nuostatų nebuvo laikytasi. Dėl D. M. sveikatos sutrikdymo tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas. Nei pats pareiškėjas, nei kiti pareigūnai dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo nesikreipė. Ligos liudijimas Nr. 106 buvo išduotas atlikus sveikatos patikrinimą pagal Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2005-06-10 siuntimą (b.l. 57) patikrinti sveikatą, nes darbe nebuvo daugiau nei 120 dienų. Teisme specialistu apklaustas Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro centrinės medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas S. R. pažymėjo, jog išduodant 2005-06-17 ligos liudijimą Nr. 106 nebuvo nustatinėjamas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo ligos bei tarnybinių pareigų atlikimo. Įrašas ligos liudijime buvo padarytas remiantis Vidaus reikalų ministro 1996-05-30 įsakymo Nr. 500 6.17.9 punktu, atsižvelgiant tik į tai, jog asmuo susirgo dirbo Vidaus tarnyboje metu. Vadinasi, neatlikus tarnybinio patikrinimo ir nenustačius priežastinio ryšio tarp susirgimo ir tarnybinių pareigų atlikimo buvo nesilaikyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalies bei 6 dalies 5 punkto reikalavimų.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo laipsnį nustato Centrinė medicinos komisija. Vykdydama šią funkciją komisija turi remtis Vyriausybės tvirtinamu vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu. Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1130 patvirtintos „Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklės” reglamentuoja vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje. Remiantis šių taisyklių 4 punktu, pareigūnas siunčiamas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją, kai vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka nustatoma, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu. Pareigūną į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją siunčia vidaus reikalų statutinė įstaiga, vidaus reikalų profesinio mokymo įstaiga ar Vidaus reikalų ministerija (5 punktas). Pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnis nustatomas vadovaujantis vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu, patvirtintu tuo pačiu nutarimu.

Šiame sąraše nėra paminėti susirgimai, kurie Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus ligoninės Medicininės ekspertizės komisijos 2005-06-17 ligos liudijime Nr.106 buvo nustatyti pareiškėjui. Tai rodo, kad teisės aktai nenumato galimybės pareiškėjo patirtą susirgimą laikyti tokiu, už kurį mokamos Vidaus tarnybos statute numatytos kompensacijos.

Taigi atsakovo atsisakymas mokėti kompensaciją pripažįstamas pagrįstu, jo naikinti nėra pagrindo.

Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja taikytinų senaties terminų. Tokių terminų nenumatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme, todėl byloje taikytini senaties terminai, kurie numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis numato bendrąjį ieškinio senaties terminą trejus metus. Terminas skaičiuotinas nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos. Skundas teismui paduotas treji metai nuo pareiškėjo atleidimo iš darbo dienos, todėl terminas nepraleistas. Pareiškėjas atleistas nuo 2005-06-24, skundas paduotas 2008-06-25 (2008-06-24 nedarbo diena). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. Ap-1123/2007 priimtoje 2007-12-14 nutartyje spręsdamas pareikštą reikalavimą panaikinti atsisakymą mokėti kompensaciją bei priteisti kompensaciją taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir netaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyto 1 mėnesio terminas.

Esant tokioms aplinkybėms teismas skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniu teismas

nusprendė:

Pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jūra Marija Strumskienė