Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 31 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ skundą dalyje dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. A-2708 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“ ir jį panaikinti, o likusioje dalyje skundą priimti atsisakyta.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ginčo žemės sklypo plane nurodyti žemės naudojimo būdai –komercinės paskirties objektų teritorijos 87 proc. ir inžinerinės infrastruktūros teritorijos 13 proc.; yra inventorizuoti saugotini želdiniai (14 vnt. medžių saugoma), neprieštarauja Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui. Atkreipė dėmesį į tai, jog, pareiškėjo teigimu, skundžiamu įsakymu suformuotas 2915 kv. m. žemės sklypas yra teritorijoje, kuri pagal atitinkamus suderinimus ir projektus, turint reikiamus leidimus, yra užstatyta asfaltuota kelio danga ir šioje teritorijoje yra pakloti bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklai. Pareiškėjas nurodo, kad asfalto danga yra teisėtai uždengta pagal statybos leidimą, nors nėra įregistruota, bet pastatyta pareiškėjo lėšomis. Parkavimo aikštelė yra kelio dalis. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė duomenų apie statinių, esančių už jam priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini), ribų, sukūrimo (statybos) teisėtumą ir nuosavybės teisių į juos įregistravimą. 2000 m. lapkričio 20 d. Statybos leidimas Nr. 1105-6-00 išduotas statyti autosaloną ir šaldytuvo pastatą bei inžinerinius tinklus: vandentiekį, nuotekas, lietaus nuotekas ir dujas, adresu (duomenys neskelbtini). Leidime ties grafa „statytojas privalo“ įrašyta: „automobilių parkavimo aikštelė – be teisinės registracijos“. Duomenų, kurioje vietoje ir kokius veiksmus privalo atlikti statytojas su minėta aikštele, nėra. Autosalonas ir šaldytuvas pripažinti tinkamais naudoti 2001 m. rugpjūčio 3 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, po rekonstrukcijos – 2008 m. liepos 1 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Aikštelės ir šaligatvio kadastro duomenys, adresu (duomenys neskelbtini), su akivaizdžiu neaptartu raidės „H“ taisymu, nustatyti 2009 m. gegužės 29 d. Taip pat, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie inžinerinių tinklų, kurie, jo teigimu, baigiasi visuomeniniams poreikiams skirtoje ginčo žemėje, sukūrimo (statybos) teisėtumą ir nuosavybės teisių į juos įregistravimą. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie parkavimo aikštelės, inžinerinių tinklų jo vardu įregistravimą nekilnojamojo turto registre, darytina išvada, kad jie nėra registruoti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis; Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (ginčui aktuali nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 5 ir 23 punktai). Teismas pažymėjo, jog ginčo sklype nesant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų statinių, nėra pagrindo jų eksploatacijai suformuoti žemės sklypą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktą statiniu laikoma visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Tačiau ginčo atveju sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo galimybę statinį būtina vertinti teisiniais kriterijais, apibūdinančiais statinį kaip daiktą, kurio naudojimui reikalingas žemės sklypas. Statinio naudojimo galimybę nustato jo sukūrimo teisėtumas. Tokia nuostata kyla iš Civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1 dalies, pagal kurią daiktai registruojami, jei jie suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamųjų daiktų suformavimo procedūras nustato Statybos įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas bei poįstatyminiai teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-689/2009). Tačiau, kaip akcentavo teismas, aikštelės, inžinerinių tinklų suformavimo teisėtumą patvirtinančių duomenų byloje nėra.

Teismo nuomone, pareiškėjo teisės ginčijamu administraciniu aktu nėra pažeidžiamos, nes nėra apribojama galimybė patekti į jo nuosavybės teise valdomą sklypą, kadangi, ginčo plane yra numatyti servitutai (kelio ir požeminėms bei antžeminėms komunikacijoms tiesti). Kaip teigiama skunde, iki priimant ginčijamą administracinį aktą, pareiškėjas patekdavo į savo žemės sklypą per valstybinę žemę. Taigi iš esmės nėra skirtumo, kam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (valstybei ar fiziniam asmeniui), jei jame yra nustatytas servitutas ir pareiškėjas yra viešpataujančio daikto savininkas. Tai, kad ginčijame plane yra suplanuotas servitutas būtent pareiškėjo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui, pagrindžia pats planas, kurio grafinėje dalyje pavaizduotas, o aprašomojoje dalyje nurodytas kelio servitutas (kodas – 203, plotas – 1484 kv. m.) – teisė važiuoti transporto priemonėms per žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iki žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas). Analogiškai yra numatytas servitutas tiesti požemines ir antžemines komunikacijas tiems patiems viešpataujantiems daiktams. Ginčijamo administracinio akto 3.3 punktu siūloma Kauno apskrities viršininkui nustatyti servitutus pagal patvirtintą žemės sklypo planą, vadovaujantis Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289. Vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais ir išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, jog ginčo įsakymas neprieštarauja aukštesnės galios teisėms aktams; pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos; ginčo teritorija nėra priskirta valstybės išperkamai žemei, o vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 3 punktu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė motyvą: „Bendrajame plane ginčo teritorijoje nėra numatyta gatvės ar kelio“. Tačiau, anot pareiškėjo, analizuodamas Kauno miesto bendrojo plano sprendinius, Kauno apygardos administracinis teismas visiškai nepagrįstai ir be jokių motyvų neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo pateikto SĮ „Kauno planas“ 2010 m. kovo 29 d. rašto Nr. 2010-438, kuriame Kauno miesto bendrojo plano rengėjas SĮ „Kauno planas“ išaiškino, jog „Bendrojo plano sprendiniais <...> nesprendžiamas detaliųjų planų lygmens klausimas – patekimas į privačius sklypus. Bendruoju planu yra nustatoma A, B ir C kategorijų gatvių reikmė ir parametrai (vadovaujantis STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“). Tikslesnė ir detalesnė minimos teritorijos paskirtis turi būti sprendžiama detaliaisiais planais“. Šis raštas yra pagrindas teigti, kad srautų paskirstymo į smulkias teritorijas funkciją atliekanti „D“ kategorijos „Pagalbinės gatvės“ Biruliškių DP pažymėta gatvė, esanti ginčo teritorijoje, pagrįstai nėra pažymėta Kauno miesto bendrajame plane, nes šių sprendiniai, susiję su šiomis gatvėmis, nėra bendrojo planavimo dalykas.

3. Pirmosios instancijos teismas, esant pateiktiems įrodymams apie tai, kad ginčo teritorija yra užstatyta ir naudojama inžineriniams įrenginiams, taip pat neatsižvelgęs į galiojantį vietovės Kauno miesto Biruliškių vakarinės dalies detalų planą, nepagrįstai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti ir sukūrė prielaidas atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją.

4. Skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė motyvu, jog pareiškėjas neva neįrodė, kad skundžiamas aktas pažeidžia UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ subjektines teises. Šie teismo motyvai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes skundžiamu aktu suformuotas 2915 kv.m. dydžio žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje yra įrengtas privažiavimo kelias ir aikštelė su asfalto danga, naudojamas patekti į pareiškėjos statinius. Be to, byloje nekilo ginčo, kad šis kelias yra naudojamas patekti į pareiškėjos žemės sklypą ir statinius, taip pat ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų statinių, pastatytų žemės sklypuose: (duomenys neskelbtini). Ši teritorija, pagal atitinkamus suderinimus ir projektus, turint reikiamus leidimus, yra užstatyta asfaltuota kelio danga ir taip pat šioje teritorijoje yra pakloti bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklai. Todėl apelianto interesus tiesiogiai pažeidžia naujo žemės sklypo suformavimas, kuris apriboja apelianto galimybę patekti į savo žemės sklypus ir nusavina sukurtą nekilnojamąjį turtą – statinius, esančius naujai suformuotame žemės sklype – asfalto aikštelę, pravažiavimą, automobilių stovėjimo aikšteles.

5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymą nepagrįstai ir neteisėtai atsisakydamas vadovautis Biruliškių DP. Kadangi teismas nesivadovavo galiojančiu Biruliškių DP, buvo pažeista imperatyvi teisės norma, jog detalieji planai, jų sprendiniai yra privalomi vykdyti visiems (Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai atsakovas neturėjo teisės teikti nurodymus nustatyti kitą kelio tikslinę paskirtį, būdą ir pobūdį, nei, kad yra nustatyta Detaliuoju planu. Be to, negali būti jokio įpareigojimo nustatyti žemės servitutus kelio vietoje, nes gatvė – tai viešojo naudojimo objektas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ skundą ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. A-2708 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia, kad nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas, pagal kurį teritorija, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, yra užimta arba numatoma joje įrengti visuomeninės paskirties objektus, atitinkančius minėtos teisės normos reikalavimus, yra valstybės išperkama, o žemės sklypas negrąžinamas natūra pretendentams, už jį jiems kompensuojant kitais Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Pažymėjo, jog toks šios teisės normos aiškinimas bei taikymas yra įtvirtintas ir ankstesnėje administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-276-04; Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 151-177; Administracinė byla Nr. A11-263-03; Administracinių teismų praktika Nr. 8, p. 497). Nurodė, jog iš Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo 2 straipsnyje ir šio įstatymo normas įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ 1.1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad įvairaus pobūdžio teritorijų planavimo dokumentai, tarp jų – ir detaliųjų planų projektai, yra pripažįstami teritorijų planavimo dokumentais Teritorijų planavimo įstatymo taikymo prasme, jeigu jie atitinka šias sąlygas: 1. nustatyta tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos; 2. juose yra numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės; 3. iki 1997 m. kovo 30 d. buvo įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre. Konstatavo, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamas Biruliškių DP atitinka minėtas sąlygas, nes jis buvo patvirtintas teisės aktų, galiojusių iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos, nustatyta tvarka; šį projektą patvirtino kompetentinga institucija; šiuo projektu yra išspręsti ginčo teritorijos žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos ir kiti klausimai, ginčo žemės sklypą priskiriant tenkinti visuomeninį poreikį – tiesti gatvę; šis projektas iki 1997 m. kovo 30 d. buvo įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre. Pažymėjo, jog byloje duomenų, kurie paneigtų minėtas aplinkybes, nesurinkta, tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas, kuris iš esmės ir pripažįsta, kad šis projektas yra galiojantis, o duomenų, kad šis projektas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka buvo pakeistas, papildytas ar panaikintas, taip pat nėra. Pridūrė, jog byloje nesurinkta įrodymų ir apie tai, kad šio projekto sprendiniai, kiek tai susiję su ginčo žemės sklypu, prieštarauja vėliau, 2003 m. gegužės 29 d., Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Pažymėjo, jog iš bendrojo plano sprendinių matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams (gyvenamoms, visuomeninėms) priskirtą teritoriją bei – kad bendrojo plano sprendiniais nesprendžiamas patekimo (įvažiavimo) į kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus klausimas. Akcentavo ir tai, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1-4 dalyse pateiktas bendrojo ir detaliojo plano bei jų planavimo sąvokas, bendrojo plano sprendiniais yra nustatoma tik atitinkamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir naudojimo bei apsaugos principai, o detaliojo plano sprendiniais nustatomos konkretaus žemės sklypo ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, t. y. bendrojo plano sprendiniai yra koncepcinio bei principinio pobūdžio, kurie konkretizuojami detaliojo planavimo procese. Pridūrė, jog šis bendrojo ir detaliojo planų pobūdis nagrinėjamu atveju lemia, kad minėto bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja aptariamo projekto sprendiniams, nes patekimo (įvažiavimo) į kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus klausimas paliktas išspręsti (konkretizuoti) detaliojo plano sprendiniais. Padarė išvadą, jog Biruliškių DP Teritorijų planavimo įstatymo prasme yra teritorijų planavimo dokumentas, atitinkantis galiojančio detalaus plano statusą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl aptariamo projekto legitimumo, netinkamai pritaikė bei išaiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias ginčo dalyką, dėl ko padarė neteisingas išvadas dėl šio teritorijų planavimo dokumento statuso ir jo reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Konstatavo, jog nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas, pagal kurį teritorija, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, yra užimta arba numatoma joje įrengti visuomeninės paskirties objektus, yra kliūtis šį žemės sklypą grąžinti natūra pretendentams bei turi būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, todėl ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. A-2708 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, kuriuo buvo suformuotas 2914 kv. m. dydžio žemės sklypas nuosavybės teisių natūra atkūrimui, yra neteisėtas, nes prieštarauja Biruliškių DP, kaip detalaus plano, sprendiniams.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas išvadą, jog Biruliškių DP atitinka detaliojo plano statusą ir turi būti paisoma jo sprendinių, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus ginčo teritorijoje, priėjo tik formaliai įvertinęs aplinkybes, tačiau visiškai nesiaiškindamas ir nepasisakydamas, o kaip gi nagrinėjamu atveju pasireiškia realus bei pagrįstas visuomenės poreikis konkrečiai ginčo žemei. Tikina, jog tokiai išvadai prieiti nepakanka vien formalaus nagrinėjamo projekto sprendinių, suformuluotų dar 1995 m. gruodžio 19 d., vertinimo, kadangi nagrinėjami sprendiniai neatspindi šios dienos realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio ginčo žemės sklypui, o tokio realaus ir pagrįsto poreikio nesant, vien detalaus plano buvimas neužkerta kelio žemės grąžinimui, dėl ko ne kartą yra pasisakęs tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Konstitucinis Teismas. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju, ginčo žemei nėra realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio, ji yra laisva (ginčo žemės sklype nėra registruotų nekilnojamųjų daiktu, o tik kelio servitutas), todėl ji grąžintina natūra, o teismas savo sprendimu vykdė tik formalų teisingumą.

5. Administracinėje byloje Nr. A438-2358/2011 apeliacinės instancijos teismas iš viso nei taikė, nei aiškino STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (Žin., 1999, Nr. 27-773) 1.6. ir 1.7. punktų nuostatų, nors privalėjo. Nurodo, jog Biruliškių DP ginčo sklypui tenkantis sprendinys – „<...> tiesti gatvę <...>“ – pripažintinas susisiekimo planavimo sprendiniu, todėl ši aplinkybė, formaliai vertinant, apskritai eliminuoja galimybę taikyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir ginčo žemės sklypus priskirti valstybės išperkamai, nes šis sprendinys paprasčiausiai negalioja, nebėra į ką atsižvelgti. Priduria, jog duomenų, kad ginčo Biruliškių DP susiekimo planavimo sprendinių galiojimas būtų pratęstas byloje nėra, ir ginčo teritorijai nebuvo rengtas susiekimo infrastruktūros specialusis planas, kas kartu patvirtina, kad realus visuomenės poreikis tokių sprendinių įgyvendinimui neegzistuoja.

6. Tai, kad ginčo teritorijoje galioja tik tie Biruliškių DP numatyti susiekimo planavimo sprendiniai, kurie yra detalaus suplanavimo projekte numatyti susiekimo planavimo sprendiniai, kurie yra realiai įgyvendinti ar numatomi įgyvendinti vėlesniuose teritorijų planavimo dokumentuose, t. y. Kauno miesto Bendrajame plane, specialiuosiuose planuose ar konkrečių žemės sklypų planuose, kurių pastarieji prilyginami teritorijų planavimo dokumentams Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pagrindu, dar kartą patvirtina tas faktas, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrius 2011 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 40-2- 2455 „Dėl informacijos pateikimo“, be kita ko, buvo nurodyta, kad Biruliškių rajono vakarinės dalies išplanavimo brėžinyje, kuris apima teritoriją tarp (duomenys neskelbtini), be kitų sprendinių yra numatytos ir išspręstos susiekimo sistemos – skersinė jungtis tarp (duomenys neskelbtini), išilginė jungtis tarp (duomenys neskelbtini), pravažiavimai, įvažiavimai, automobilių parkavimas. Tik skersinis pravažiavimas ir kiti įvažiavimai, anot Kauno miesto savivaldybės administracijos, galėtų būti priskirti prie pagalbinių gatvių (D kategorija). Pažymi, jog dauguma sprendinių, kurie numatyti Biruliškių rajono vakarinės dalies išplanavimo brėžinyje, neįgyvendinti, o Biruliškių rajono vakarinės dalies išplanavimo brėžinyje esantys susiekimo planavimo sprendiniai niekada nebuvo detalizuojami. Atitinkamai ginčo teritorija Kauno miesto Bendrajame plano sprendiniuose numatyta kaip komercinės paskirties objektų teritorijos, o Kauno miesto Susiekimo infrastruktūros plėtros brėžinyje ginčo teritorijoje nebuvo numatyta naujų gatvių, pravažiavimų. Ginčo teritorijai atskirai nebuvo rengtas specialusis planas, tačiau ginčo teritorija patenka į išnagrinėtus ir patvirtintus kitus specialiuosius planus: Kauno miesto degalinių išdėstymo specialųjį planą, Aukštybinių pastatų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialųjį planą, Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Kaune specialųjį planą. Taigi, ginčo teritorijai nebuvo rengtas susiekimo infrastruktūros specialusis planas bendrojo plano teiginiams tikslinti. Priduria, jog šį faktą taip pat patvirtina tai, jog Kauno savivaldybės įmonė „Kauno planas“ 2011 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 2011-435 „Dėl dokumentu pateikimo“, be kita ko, nurodė, kad Biruliškių DP nebuvo derintas su visuomene, projektu buvo suplanuota susiekimo sistema – vidaus pravažiavimai, tačiau taip niekada ir nebuvo įrengta, projekte numatytus pravažiavimus, esant jų poreikiui, buvo siūloma keisti konkrečių žemės sklypų kelio servitutais, o rengiant laisvos žemės sklypų schemas buvo remiamasi Kauno miesto Bendruoju planu (patvirtintas 2003 m. gegužės 29 d.), Biruliškių rajono vakarinės dalies detalaus suplanavimo projektu (patvirtintas 1995 m. gruodžio 19 d.) ir Kauno miesto centrinės dalies vystymo koncepcija (patvirtinta 1997 m. balandžio 8 d.).

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę tokio tipo bylose ir nustatė, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu, kad tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagristas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar ši žemė yra laisva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A10-640/2007; Nr. A502-927/2008; Nr. A146-1063/2011; Nr. A63-3210/2011). Priduria, jog palyginus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadas, prieitas 2011 m. spalio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-2358/2011 bei 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-3210/2011, matyti, kad jos reikšmingai skiriasi aiškinant bei taikant vieną ir tą pačią materialinės teisės normą, vertinant vieną ir tą patį teritorijų planavimo dokumentą, jo sprendinius, nes 2011 m. spalio 3 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Biruliškių DP atitinka detaliojo plano statusą, pagal projekto sprendinius matyti, kad ginčo žemės sklypas yra priskirtas tenkinti visuomenės poreikius – tiesti gatvę, todėl ginčo žemės sklypas yra valstybės išperkamas <...>, o 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-3210/2011 teismas konstatavo, jog Biruliškių DP atitinka detaliojo plano statusą, pagal projekto sprendinius matyti, kad ginčo žemės sklypai yra priskirti tenkinti visuomenės poreikius – tiesti gatves, tačiau ginčo žemės sklypai nėra valstybės išperkami, nes „<...> nepakanka, jog jie tokiais apibrėžiami pagal detaliojo plano sprendinius. Būtina nustatyti, ar tokiai žemei yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant šį nuosavybės objektą <...>“.

8. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad ginčo sklypui adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat nėra Biruliškių DP buvusio numatyto visuomenės poreikio, ginčo žemės sklype Kauno miesto savivaldybė nėra numačiusi tęsti naujos gatvės, o yra nustatytas tik kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis per ginčo žemės sklypą iki žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ žemės sklypo) ir (duomenys neskelbtini) bei yra numatyta teisė tiesti šiems sklypams požemines ir antžemines komunikacijas, kas leidžia daryti išvadą, kad ginčo žemės sklypas galėjo būti natūra grąžintas M. Š., todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai naikino Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą bei Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. A-2708 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“.