Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Šumskas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininko apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla dėl pažeidimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 50 str., J. G. atžvilgiu nutraukta, nesant jo veikoje šio administracinio teisės pažeidimo sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2015 m. liepos 31 d. apie 11.55 val. būdamas policijos komisariate, esančiame Vilniaus g. 39, Širvintos, pasisavino koridoriuje ant stalo gulėjusį svetimą mobilųjį telefoną LG, kurio vertė 50 eurų, t.y. J. G. kaltinamas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje.

Apeliantas savo skunde įvertina aplinkybę, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo mobilaus ryšio telefoną rado darbo dienos viduryje, policijos komisariato pirmame aukšte ant koridoriaus gale esančio stalo. Pažymi, kad jis turėjo visas galimybes telefoną atiduoti policijos pareigūnams, o ne veikti savavališkai. Apelianto teigimu, tuo metu kabinetų, kuriuose dirbo pareigūnai, durys buvo atviros, todėl jis telefoną galėjo perduoti bet kuriam iš jų. Apeliantas pažymi, jog išeidamas iš policijos komisariato J. G. turėjo pereiti visą koridorių iki galo, todėl nepastebėti dirbančių pareigūnų jis negalėjo.

Apelianto nuomone, toks J. G. elgesys prieštarauja jo išdėstytai versijai, kad telefoną jis ketino grąžinti savininkui. Nurodo, jog mobilaus ryšio telefoną administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo grąžino tik sulaukęs pareigūnų skambučio.

Apelianto manymu, tai, jog J. G. prisipažino, kad telefonas ne jo tik sulaukęs policijos pareigūnų skambučio ir suvokęs iš to kilsiančias pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta arba nenumatė, jog gali kilti tokios pasekmės. Šiuos veiksmus apeliantas vertina pagal ATPK 11 str. kaip administracinį teisės pažeidimą padarytą dėl neatsargumo. Nurodo, kad J. G. paimtą telefoną išsinešė iš policijos komisariato patalpų, visiškai jį pasisavindamas (BK 178 str.).

Vadovaudamasis baudžiamųjų bylų praktika apeliantas nurodo, kad bešeimininkiu nepripažįstami daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose.

Apeliantas sutinka su ATPK 30¹ str. nuostatų taikymu J. G. atžvilgiu ir mažesnės nei sankcijoje numatyta minimalios baudos arba įspėjimo paskyrimu, tačiau kategoriškai nesutinka, kad administracinė byla jo atžvilgiu būtų nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju J. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl ATPK 50 str. numatyto pažeidimo padarymo.

ATPK 50 str. nustatyta, kad smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, – užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki dviejų šimtų šešiasdešimties eurų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų.

J. G. duodamas paaiškinimus policijos pareigūnams, savo kaltę neigė, nurodydamas, jog mobilaus ryšio telefono pasisavinti neketino, taip pat nurodė, jog ketino grįžęs namo paskambinti bet kuriuo telefone rastu numeriu ir surastą telefoną grąžinti (b.l.4-5). Bylos nagrinėjimo teisme metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodė, kad telefoną norėjo grąžinti, tačiau policijos komisariate su savimi neturėjo akinių, todėl ketino grįžęs namo paskambinti ir susitarti dėl jo grąžinimo. Nurodė, kad policijos pareigūnams paskambinus į surastąjį mobilųjį telefoną jis atsiliepė, paaiškino, kur randasi ir telefoną grąžino (b.l.15).

Nors Širvintų rajono apylinkės teismas skundžiamame nutarime nurodė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog J. G. ketino pagrobti svetimą turtą, kad J. G. policijos pareigūnams atsiliepė rastu telefonu, nurodė, jog telefoną rado, pasakė kur atvykti ir telefoną pasiimti, tačiau šios teismo nurodytos bylos aplinkybės nepatvirtina fakto, jog J. G. neketino pagrobti svetimo turto.

Patikrinus byloje esančius duomenis pilnai sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kad J. G. mobilaus ryšio telefoną rado darbo dienos viduryje, policijos komisariato patalpose pirmame aukšte ant koridoriaus gale esančio stalo. Šio fakto neneigia ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo.

Pažymėtina, kad bešeimininkiu nepripažįstami daiktai, kurie neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose (prekybos centruose, kavinėse, teatruose, poliklinikose ir pan.), kur rastus daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims. Todėl J. G. pateikta įvykio versija, kad jis norėjo grąžinti mobilaus ryšio telefoną niekaip nesiderina su jo paties veiksmais. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas savo skunde J. G. turėjo visas galimybes telefoną atiduoti policijos pareigūnams, darbo dienos viduryje būnant policijos komisariate tai tikrai nebuvo sudėtinga padaryti. Be to, komisariato budinčioje dalyje pirmame aukšte, netoli įėjimo į komisariatą durų visuomet budi pareigūnas, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginiai, jog policijos komisariate nebuvo žmonių ir jis nesurado kam atiduoti telefoną laikytini neįtikinamais ir prieštaraujančiais bylos aplinkybėms. Pažymėtina ir tai, kad J. G. delsė ir nesiėmė veiksmų telefono savininkui rasti, neatidavė jo pareigūnams, o mobilųjį telefoną grąžino tik sulaukęs policijos pareigūnų skambučio. Tai, kad J. G. policijos pareigūnams prisipažino tik jiems paskambinus į rastąjį mobilųjį telefoną, sudaro pagrindą manyti, jog jis tuomet suprato kilsiančias teisines pasekmes ir dėl tik dėl to prisipažino. Pasisavindamas telefoną pastarasis lengvabūdiškai tikėjosi, kad teisinių pasekmių bus išvengta. Tai, kad J. G. mobilųjį telefoną pasisavino tyčia abejonių nėra neaiškus yra tik tokių veiksmų tikslas, kuris jo veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi.

Kita vertus, atsižvelgiant į teigiamą J. G. charakteristiką (jis dirbantis, neteistas, būdamas 59 metų amžiaus administracine tvarka nebaustas, pasisavintas mobilaus ryšio telefonas grąžintas nukentėjusiajai, pastaroji pretenzijų jam neturi, todėl laikantis teisingumo bei protingumo kriterijų, už J. G. padarytą administracinį teisės pažeidimą, paskyrus pakankamai didelę piniginę nuobaudą, netgi minimalios ATPK 50 str. sankcijoje numatytos baudos

(86 Eur) paskyrimas, būtų akivaizdžiai neteisingas, todėl laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju aukščiau išdėstytos aplinkybės yra ta aplinkybių visuma, kuri sudaro galimybes taikyti nubaustojo atžvilgiu ATPK 30¹ str. ir ATPK 50 str. numatytą nuobaudą paskirti mažesnę, nei numatyta straipsnio sankcijoje.

Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas (ATPK 30¹str.) numato galimybes esant reikalui skirti ir mažesnes nei numatytos ATPK 50 str. sankcijoje nuobaudas, tuo pačiu yra galimybės nepažeidžiant įstatymų reikalavimų bei teisingumo principų paskirti tinkamas nuobaudas ir šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininko Vlado Butkaus apeliacinį skundą tenkinti.

Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą: J. G., pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 50 str., ir skirti jam įspėjimą.

Nutartis neskundžiama.