- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-18
- Bylos Nr.
- eAS-634-575/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02041-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- J. M.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. M., atstovaujamos advokatės A. R., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M., atstovaujamos advokatės A. R., skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokatės A. R., kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gegužės 4 d. raštą Nr. (32.41-GPM)RM-14083 ir pripažinti neteisėta pareiškėjai nustatytą prievolę sumokėti 5 559 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui pateikti ir prijungti administracinę bylą Nr. eI-3644-968/2017 prie šios bylos. Pareiškėja skunde paaiškino, kad dar 2017 m. gegužės 9 d. su analogišku skundu kreipėsi į teismą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-3644-968/2017 atsisakė priimti pareiškėjos skundą ir nurodė kreiptis į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK). Atsižvelgiant į tai, 2017 m. gegužės 23 d. skundas buvo pateiktas MGK, tačiau pastaroji, konstatavusi, kad pareiškėjos skundo nagrinėjimas nėra priskirtas jos kompetencijai, skundą paliko nenagrinėtą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. nutartimi (b. l. 11–13) atsisakė priimti pareiškėjos skundą.
Teismas nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog skundas administraciniam teismui gali būti paduotas tik dėl tokių viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurie sukelia asmeniui teisines pasekmes, t. y. daro įtaką asmens teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog pagal pateiktą metinę GPM deklaraciją pareiškėjai nustatyta prievolė sumokėti 5 559 Eur GPM už 2016 m. Pareiškėja per atstovą 2017 m. balandžio 12 d. kreipėsi į VMI, prašydama paaiškinti, kokiu pagrindu jai atsirado ši mokestinė prievolė. Atsakydama į paklausimą, VMI 2017 m. gegužės 4 d. pateikė raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (32.41-GPM)RM-14083, kuriame paaiškino Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas, reglamentuojančias gyventojo turto pardavimo pajamų apmokestinimą, nurodė atvejus, kada nekilnojamojo turto pardavimo pajamos neapmokestinamos šiuo mokesčiu. VMI taip pat rašte nurodė faktines aplinkybes, kurios turėjo įtakos pareiškėjos mokestinės prievolės už 2016 m. atsiradimui, teisinį pagrindą, kuriuo remiantis apskaičiuota mokestinė prievolė. Be to, VMI 2017 m. gegužės 4 d. rašte informavo, kad jos teikiamas paaiškinimas mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios ir išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų reglamentuojamais klausimais. Taigi, įvertinęs ginčijamo akto turinį, teismas padarė išvadą, kad tai informacinio pobūdžio dokumentas, jame jokie imperatyvaus pobūdžio patvarkymai pareiškėjos atžvilgiu nėra nustatyti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamas VMI raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjos skundą dėl VMI 2017 m. gegužės 4 d. rašto Nr. (32.41-GPM)RM-14083 panaikinimo atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėja J. M., atstovaujama advokatės A. R., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 15–17), prašydama panaikinti minėtą nutartį ir priimti naują sprendimą – priimti pareiškėjos skundą nagrinėti teisme. Pareiškėja mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas, nenagrinėdamas bylos iš esmės ir atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, jau skundo priėmimo stadijoje išsprendė skundo pagrįstumo klausimą. Be to, pareiškėja nesutinka, kad jos keliamas ginčas dėl jai nustatytos prievolės sumokėti 5 559 Eur GPM yra mokestinis. Šiuo aspektu pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, jog ji dėl to ikiteismine tvarka jau kreipėsi į MGK, tačiau pastaroji pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą, todėl pareiškėja savo teises gali ginti tik teismine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Kartu pabrėžtina, kad tuo atveju, jeigu suinteresuotam subjektui aiškinama, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai, teikiama informacija, tai iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2009 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-308/2009 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).
Atitinkamai, pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VMI 2017 m. gegužės 4 d. rašto Nr. (32.41-GPM)RM-14083, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šiame rašte, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jai privalomų elgesio taisyklių, jos teisių ir pareigų, šiuo raštu pareiškėjos atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, minėtas raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime, priešingai, nei tvirtina pareiškėja, nesukeliantis jai apibrėžtų materialinių teisinių pasekmių. Be to, įvertinus pareiškėjos skundo turinį, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nesutinka būtent su jai tenkančia prievole sumokėti 5 559 Eur GPM, tuo tarpu jokių nesutikimo su minėtu raštu, jame pateiktos informacijos (ne)išsamumu ir pan. ar šio rašto priėmimo procedūra argumentų pareiškėja nenurodo. Todėl šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisminis procesas pagal pareiškėjos suformuluotą skundo dalyką dėl VMI 2017 m. gegužės 4 d. rašto Nr. (32.41-GPM)RM-14083 panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Pasisakydama dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti neteisėta jai nustatytą prievolę sumokėti 5 559 Eur GPM, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog minėta prievolė pareiškėjai atsirado jos pačios pateiktos metinės GPM deklaracijos už 2016 m. pagrindu, t. y. būtent dėl pačios pareiškėjos atliktų veiksmų vykdant pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalies ir 73 straipsnio 1 dalies bei GPMĮ 25 ir 27 straipsnių nuostatas jai tenkančią prievolę apskaičiuoti ir deklaruoti priklausančius mokėti mokesčius, o ne dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo mokesčių mokėtojui apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis. Pažymėtina, kad pareiškėja šių aplinkybių neginčija. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjos reiškiamas reikalavimas atsakovui VMI dėl jai tenkančios prievolės sumokėti 5 559 Eur GPM nėra kildinamas iš VMI veiksmų, kadangi šiuo klausimu VMI, kaip nurodo pati pareiškėja, nėra priėmusi jokio sprendimo, o pareiškėja per atstovą į VMI 2017 m. balandžio 12 d. kreipėsi tik prašydama paaiškinti, kokiu pagrindu jai atsirado minėta mokestinė prievolė, į šį kreipimąsi VMI pareiškėjai atsakė jau minėtu 2017 m. gegužės 4 d. raštu Nr. (32.41-GPM)RM-14083. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Todėl suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remiantis minėtomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundą dalyje dėl reikalavimo pripažinti neteisėta jai nustatytą prievolę sumokėti 5 559 Eur GPM taip pat atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ir šioje dalyje. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą šioje dalyje, nurodė klaidingą pagrindą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tai nelaikytina esmine aplinkybe ir savaime nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad MAĮ 66 straipsnio 1 dalis, be kita ko, numato, jog pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Atitinkamai, pagal MAĮ 80 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas, todėl pareiškėjos atskirojo skundo teiginys, jog nagrinėjamu atveju ji savo teises gali ginti tik teismine tvarka, atmestinas kaip nepagrįstas.
Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. M., atstovaujamos advokatės A. R., atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.