- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-22
- Bylos Nr.
- 2S-193-212/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Zina Mickevičiūtė (pran.), Birutė Jonaitienė
- Pareiškėjas
- kreditoriaus UAB, „SNORO lizingas“
- Kreditorius
- UAB „SNORO lizingas“
- Skolininkas
- K. S.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-193-212/2009
teisėja Rita Dambrauskaitė Procesinio sprendimo kategorija: 122.4
2009 m. balandžio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės (ir pranešėja), Laimanto Misiūno, Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ rizikos valdymo departamento direktorės L. S.-D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-1888-589/2009 pagal kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą skolininkui K. S. dėl įsiskolinimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 9 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko K. S. UAB „SNORO lizingas“ rizikos valdymo departamento direktorei L. S.-D. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrė 3 000 Lt baudą. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme nuolat nagrinėjamos pareiškėjo iškeltos civilinės bylos. Atskirose civilinėse bylose teismas daug kartų atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo tuo pagrindu, kad pateiktas žyminio mokesčio dalies mokėjimo nurodymo išrašas jau buvo pateiktas kitose civilinėse bylose. Tačiau pareiškėjas ir toliau teikia pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo, pateikdamas jau buvusius pateiktus žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo išrašus. Faktas, kad pareiškėjas neatsiima teismo nutartimi jam grąžinto žyminio mokesčio, nesuteikia teisės pakartotinai teikti tą patį žyminio mokesčio mokėjimo nurodymą. Nurodė, kad teismo nutartis dėl žyminio mokesčio grąžinimo yra galiojanti, todėl privaloma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. CPK 434 str. 2 d. analogijos taikymas sudarytų pagrindą neteisėtai praturtėti valstybės sąskaita ar neteisėtai išvengti mokestinės prievolės. Iš visų šių aplinkybių padarė išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl UAB „SNORO lizingas“ rizikos valdymo departamento direktorei, pasirašančiai pareiškimus, skyrė piniginę baudą.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 26 d. nutartimi atmetė L. S.-D. prašymą dėl baudos panaikinimo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti jai pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą. Teismas visiškai nepasisakė dėl jos argumento, jog bauda buvo paskirta netinkamam asmeniui. Manant, kad bendrovė piktnaudžiavo savo, kaip kreditoriaus, procesinėmis teisėmis ir atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį yra reikalinga skirti baudą, tuomet ji turėtų būti skiriama bendrovei, kaip juridiniam asmeniui, o ne juridinio asmens atstovui, fiziniam asmeniui. Mano, kad teismas pažeidė CPK 14 str. 3 d., nes nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, o tai pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p. vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Baudos paskyrimą teismas motyvavo tuo, jog bendrovė, kreipdamasi su pareiškimu dėl skolos priteisimo iš skolininko, pateikė teismui netinkamus mokėjimo nurodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą. Nurodė, kad nėra vienareikšmiškai aišku, ar kreditoriaus pateikinėjami mokėjimo nurodymų išrašai ir jų kopijos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultacijoje nurodytą kredito įstaigos ieškovui išduotą dokumentą. Mano, kad pareiškėjo teismui pateikti mokėjimo nurodymai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-23 konsultacijoje nurodytus reikalavimus, t. y. mokėjimo nurodymas, kuriuo sumokėtas žyminis mokestis, yra išduotas kredito įstaigos, AB banko „SNORAS“, ant mokėjimo nurodymo yra banko darbuotojo antspaudas ir parašas, aiškiai nurodyta atlikta operacija, sumokėto žyminio mokesčio suma, mokėtojo ir žyminio mokesčio gavėjo rekvizitai. Bendrovė, kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo iš skolininko K. S. pagal išperkamosios nuomos sutartį, 2007-10-30 sumokėjo CPK 80 str. 1 d. 3 p. nustatyto dydžio žyminį mokestį. Nepavykus prisiteisti skolos ir teismui priėmus nutartį grąžinti bendrovei sumokėtą žyminį mokestį, bendrovė žyminio mokesčio nesusigrąžino, nes laikė tai bendrovės teisė, bet ne pareiga. Pakartotinai bendrovė kreipėsi į teismą ne dėl kito skolininko, o dėl K. S. ir pagal tą pačios išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį, tai yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir tarp tų pačių šalių. Teismo argumentas, kad tas pats kvitas panaudojamas skirtingose bylose dėl skolos išieškojimo iš to paties asmens, tačiau dėl kitokio dydžio taip pat yra nepagrįstas. Bendrovė nėra gavusi ir neturi jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jai iš skolininko būtų priteistas sumokėtas žyminis mokestis. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms bendrovė gali pateikti teismui jau sumokėto žyminio mokesčio nurodymą, nes toks draudimas įstatymais nenumatytas. CPK nenumato senaties termino sumokėtam žyminiam mokesčiui ir normų, kuriose būtų nustatyta proceso šalies pareiga susigrąžinti teismo nutartimi grąžintą žyminį mokestį. Mano, kad teismas negali įpareigoti bendrovę susigrąžinti žyminį mokestį. Ir todėl teismo argumentas, kad žyminis mokestis skirtingose bylose yra grąžinamas po kelis kartus, nors sumokėta būna tik viena įmoka į valstybės biudžetą, yra nepagrįstas. Iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-12-08 rašto matyti, kad bendrovė niekada nėra susigrąžinusi žyminių mokesčių, sumokėtų Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas baudą skyrė CPK 95 str. pagrindu, t. y. už šalies piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Tačiau bendrovė, laikydamasi CPK 7 str. įtvirtintu proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo, kaip tik siekė bylą išnagrinėti greitai ir teisingai, nes dėl skolos priteisimo į teismą buvo kreiptasi CPK XXIII skyriuje numatyta supaprastinto proceso tvarka. Bendrovė pakartotinai kreipėsi į teismą nesusigrąžinusi žyminio mokesčio dėl tos pačios skolos priteisimo iš to paties skolininko, t. y dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nes žyminio mokesčio susigrąžinimas bei pakartotinis jo sumokėjimas į valstybės biudžetą užtruktų. Teisės normų, draudžiančių kreiptis į teismą pakartotinai nesusigrąžinus žyminio mokesčio nėra, todėl toks bendrovės kreipimasis į teismą yra teisėtas. Be to, bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama už piktnaudžiavimo veiksmus, atliktus konkrečiame procese. CPK 14 str. įtvirtintas betarpiškumo principas taip pat įpareigoja teismą savo sprendimą grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo tirti byloje. Teismo argumentas, kad ir kitose civilinėse bylose, kuriose pareiškėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo, jis nuolat teikia netinkamus žyminio mokesčio mokėjimą patvirtinančius dokumentus, nesuprantamas.
Atskirasis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl baudos panaikinimo išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-02-09 nutartimi atsisakė priimti UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko K. S. Ta pačia nutartimi teismas pareiškėjo atstovei L. S.-D. paskyrė 3 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesine padėtimi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „SNORO lizingas“ iš skolininko K. S. skolos ieško pagal išperkamosios nuomos sutartį. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007-11-27 nutartimi panaikino 2007-11-06 teismo įsakymą ir UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą paliko nenagrinėtą (b. l. 3). Pakartotinai Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-12-08 nutartimi atsisakė priimti UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš K. S. ir nurodė, kad pareiškėjas prie pareiškimo pateikė 11 Lt žyminio mokesčio mokėjimo nurodymą Nr. 30938, kuris jau buvo pateiktas civilinėje byloje Nr. L2-6951-739/2007, kurioje teismo įsakymas panaikintas (b. l. 6). Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalauja sumokėti žyminį mokestį, kurio pareiškėjas neatsiėmė pagal teismo nutartis, atmestini. Teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, kad pareiškėjas negali pateikti to paties žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo, kuriuo sumokėtas sumas nutarta jam sugrąžinti konkrečia teismo nutartimi, arba kai pareiškimas grąžinamas be sprendimo. Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami suinteresuoto asmens pareiškimu ir, kaip teisingai nurodo apeliantas, tai yra jo teisė, tačiau ši teisė ribojama laiku (CPK 87 str. 4 d.). Nors žyminio mokesčio mokėjimo ir grąžinimo tvarka įstatymo pilnai nesureguliuota, tačiau sistemiškai aiškinant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidas, žyminio mokesčio įskaitymas galimas tik įstatymo numatytais atvejais (CPK 426, 434 str. 2 d.) ir analogija nėra numatyta. Taigi, pareiškėjas negali iš naujo pateikti teismui jau grąžinto žyminio mokesčio.
Šaliai, kuri piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, t. y. nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali paskirti baudą (CPK 95, 106 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-02-12 nutartimi 3 000 Lt baudą paskyrė ne bylos šaliai, kreditoriui UAB „SNORO lizingas“, bet jos atstovei L. S.-D., kuri yra pasirašiusi teismui pateiktą pareiškimą dėl skolos iš R. L. priteisimo (b. l. 2, 7–8). Įstatymas reglamentuoja, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas. Juridinių asmenų atstovais teisme gali būti atitinkamų juridinių asmenų darbuotojai (CPK 55 str.). Nagrinėjamojoje byloje kreditoriaus pareiškimą teismui pasirašė jo darbuotoja, rizikos valdymo departamento direktorė L. S.-D. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė nėra bylos šalis, o kreditoriaus atstovė, todėl ji neturi savarankiškų procesinių teisių ir negali jomis piktnaudžiauti ir sąmoningai veikti prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl bauda jai paskirta nepagrįstai. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria atmestas apeliantės prašymas panaikinti baudą, paskirtą 2009 m. vasario 9 d. nutartimi, naikintina kaip neteisėta ir bauda naikintina.
Motyvuojamoji dalis
Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi vertinant skundžiamosios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl jie neanalizuojami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: L. S.-D. 3 000 Lt baudą, paskirtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartimi, panaikinti.