Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės ir Petro Jaržemskio,

dalyvaujant ieškovei B.M. Č.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. M. Č. ir atsakovo VŠĮ „Mūsų Ignalina“ apeliacinius skundus dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės B. M. Č. ieškinį atsakovui VŠĮ „Mūsų Ignalina“ dėl garbės ir orumo gynymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog likusioje dalyje, t.y. teiginiuose „<...> ilgai kentėjusios vis bauginamos moterys <...>“, „<...> barami bei užgauliojami vaikai <...>“, „<...> apdergtos altoriaus juostos <...>", „<...> net savojo nesugeba prižiūrėt - seniūnė V. M. siunčia darbininkus, kad aprautų dilgėles ir žoles <...>“, „<...> Negana, kad buvusį kleboną kiaule ir kvailiu vadino <...>", „<...> Išmušė plytą iš kamino, o suvertė bėdą ant jo <...>" paskleistos žinios atitinka tikrovę. Atsakovas neįrodė, kad Vidiškių kaimo seniūnė V. M. būtų kada nors siuntusi darbininkus rauti piktžoles prie ieškovės namų. Ši informacija paremta tik gandais, nors ją buvo labai paprasta patikrinti pasiklausius pačios seniūnės. Žurnalistė šiuo atveju neįvykdė Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos pareigos teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Teismo nuomone, akivaizdu, kad atsakovas, nepatikrintos informacijos pagrindu padaręs nepagrįstą ir tikrovės neatitinkančią išvadą, jog ieškovė nesugeba prižiūrėt savo namo, paskelbė ją, pažeisdamas ieškovės garbę ir orumą. Visuose aukščiau išvardintuose teiginiuose esanti informacija visuomenėje suprantama vienareikšmiškai neigiamai, todėl yra žeminančio pobūdžio. Teismas taip pat nurodė, jog nors nagrinėjamuose teiginiuose nėra aiškiai nurodyta, jog šiuos veiksmus atliko ieškovė, tačiau iš viso publikacijos konteksto, kuriame kalbama tik apie ją, ir kaip netinkamas nagrinėjamas vien tik jos elgesys, yra aišku, kad šių neteisėtų ir negarbingų veiksmų atlikimas priskiriamas būtent ieškovei. Atsakovas neturėjo pareigos skelbti ginčo informaciją apie ieškovę, todėl, savo valia nusprendęs ją skelbti, turėjo būti objektyvus bei apdairus, suvokti galimą atsakomybę už tikrovės neatitinkančios bei žeminančios informacijos apie ieškovę paskelbimą. Nagrinėjamu atveju žurnalistė tinkamai nepatikrino gautos informacijos, dėl ko viešosios informacijos rengėjas paskelbė duomenis, kurių neįrodė. Viešosios informacijos rengėjas neįrodęs, kad nagrinėjamuose teiginiuose paskleista informacija atitinka tikrovę, laikomas pažeidęs pareiškėjos garbę ir orumą.

kyla abejonių, ar bylą buvo galima nagrinėti toje dalyje, kurioje ieškovė reiškė neturtinius reikalavimus. Teigia, jog ieškovė iš viso sumokėjo 450 Lt žyminį mokestį tik nuo turtinio reikalavimo. Tačiau ieškovė reiškė ir neturtinį reikalavimą pripažinti publikacijos fragmentus neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovės garbę ir orumą, bei įpareigoti paskelbti atitinkamą paneigimą. Taigi ieškovė iš viso turėjo sumokėti 580 Lt ( 450 + 130 ) žyminio mokesčio. Kadangi dalis ieškinio reikalavimų nebuvo apmokėta žyminiu mokesčiu, byla toje dalyje negalėjo būti nagrinėjama. Nurodo, jog turėjo būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus – toje dalyje ieškinys paliktas nenagrinėtu;dėl duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais ieškovės garbę ir orumą apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino žinia žodžius: „ilgai kentėjusios vis bauginamos moterys“. Tai yra tik sakinio fragmentas. Atsižvelgiant į visą sakinį „Tik ilgai kentėjusios vis bauginamos moterys nebeiškentė, kad jas žeminusi vargoninė dar ir policininką į namus „užsiundė““ akivaizdu, jog tai yra asmenų, kurie kreipėsi į žurnalistę, nuomonė. Žmonės turėjo pagrindo susidaryti tokią nuomonę, kadangi aplinkybę, jog kreipėsi į apylinkės inspektorių S. K. , savo paaiškinimuose pripažino ir pati ieškovė. Be to, apelianto teigimu, teismo sprendimas šioje dalyje yra prieštaringas. Nors teismas pripažino, kad netinka tikrovės ir žeminas ieškovės garbę ir orumą publikacijos fragmentas: Ilgai kentėjusios vis bauginamos moterys“, tačiau kitoje pastraipoje teismas konstatavo, kad teiginys „jiems grasina“ iš esmės atitinka tikrovę. Tačiau atsakovo teigimu taip negali būti, kad tas pats teiginys vienu metu ir atitinka tikrovę, ir jos neatitinka;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad neatitinka tikrovės bei žemina ieškovės garbę ir orumą publikacijos „Jau ketverius metus Vidiškių bažnyčioje velnias šoka“ teksto fragmentai <“barami bei užgauliojami vaikai <...>“, „<...> apdergtos altoriaus juostos <...>", „<...> net savojo nesugeba prižiūrėt - seniūnė V. M. siunčia darbininkus, kad aprautų dilgėles ir žoles <...>“, „<...> Negana, kad buvusį kleboną kiaule ir kvailiu vadino <...>", „<...> Išmušė plytą iš kamino, o suvertė bėdą ant jo <...>". Teigia, jog atsakovas nėra atsakingas už šios publikacijos teksto dalies turinį. Nurodo, jog pas apeliantą į laikraščio redakciją užeidavo Vidiškių gyventojai, kurie pasakodavo apie ieškovės sudėtingus, konfliktiškus santykius su parapijų aptarnaujančiais kunigais, taip pat su kitais parapijiečiais. Siekdama geriau išsiaiškinti situaciją, žurnalistė L. R. nuvyko į Vidiškius, kur kalbėjosi su vietos gyventojais. Apelianto nuomone, jis nepiktnaudžiavo savo teisėmis, veikė sąžiningai, siekdamas informuoti skaitytojus apie padėtį Vidiškių parapijoje. Teigia, jog publikacijoje yra aiškiai atskirta, kur pateikiamos gyventojų kalbos ir mintys, o kur yra žurnalistės sukurtas tekstas. Taigi apeliantas tik siekė informuoti savivaldybės bendruomenę apie Vidiškių parapijoje susiklėsčiusią situaciją. Be to, apie, tai, kad atsakovas tik siekė sąžiningai informuoti visuomenę, spręstina ir iš to, kad apelianto žurnalistė L. R. laikėsi reikalavimo išklausyti abi puses ir prieš išspausdindama straipsnį kreipėsi į ieškovę. Tačiau ji atsisakė kalbėti Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad neatitinka tikrovės publikacijos fragmentas ‚<...> barami bei užgauliojami vaikai<...>. Ši žinia atitinka tikrovę, kadangi pati ieškovės teismo posėdyje pripažino, kad bardavo vaikus. Šiuo atveju nėra reikšmingos priežastys, kodėl ieškovė bardavo vaikus, o reikšmingas pats vaikų barimo faktas, kuris atitinka tikrovę. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad neatitinka tikrovės publikacijos fragmentas: < Negana, kad buvusį kleboną kiaule ir kvailiu vadino>“. Žinia atitinka tikrovė, kadangi tai teismo posėdyje patvirtino ir liudytojai. Be to, ir šioje dalyje teismo sprendimas prieštaringas. Nors teismas pripažino, kad netinka tikrovės ir žeminas ieškovės garbę ir orumą publikacijos fragmentas: < Negana, kad buvusį kleboną kiaule ir kvailiu vadino>, tačiau kitoje pastraipoje teismas konstatavo, kad teiginys „<negana, kad buvusį kleboną kiaule ir kvailiu vadino, tai dar ir zakristijoną visiems girdint šiais žodžiais apšaukė>“ iš esmės atitinka tikrovę. Tačiau atsakovo teigimu taip negali būti, kad tas pats teiginys vienu metu ir atitinka tikrovę, ir jos neatitinka;Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad neatitinka tikrovės publikacijos fragmentas: „<...> net savojo nesugeba prižiūrėt - seniūnė V. M. siunčia darbininkus, kad aprautų dilgėles ir žoles <...>“. Tačiau žinia, kad apie ieškovės kieme stovintį kryžių pašaliniai asmenys ravėjo piktžoles, atitinka tikrovę. Šiuo atveju nėra esminio skirtumo tarp to, ar pašaliniai asmenys piktžoles apie kryžių ravėjo savo iniciatyva, ar siųsti seniūnijos, kadangi garbę ir orumą turėtų žeminti teiginys, kad kieme auga piktžolės, kurias neapsikentę rauna pašaliniai asmenys, o ne tai, kieno palėpimu jie tas piktžoles ravėjo, kadangi faktinio pobūdžio informacija šiame teiginyje yra ta, kad pašaliniai asmenys ravėjo piktžoles ieškovės namo kieme, o ne tai, kieno siųsti jie ten atėjo. Tai patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad neatitinka tikrovės publikacijos fragmentas: „<...>apdergtos altoriaus juostos <...>". Tačiau iš šio fragmento nematyti, kad šis fragmentas liečia ieškovę. Čia rašoma, kad altoriaus juostos buvo apdengtos, t.y. rašoma, kad materialūs daiktai turėjo tam tikrą savybę – buvo apdergti. Tačiau kaip ši materialinių daiktų savybė susijusi su ieškove ar kad ieškovė kokia nors forma ir apimtimi susijusi su tuo, kad altoriaus juostos buvo apdergtos. Be to, ieškovė neprašė paneigti žinios, kad ji apdergė altoriaus juostas;Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad neatitinka tikrovės publikacijos fragmentas: „<...>Išmušė plytą iš kamino, o suvertė bėdą ant jo <...>". Nurodo, jog kaip matyti iš ieškovės pateikto Utenos APGV Ignalinos PGT 2009-01-30 rašto, atlikus Vidiškių bažnyčios priešgaisrinį techninį patikrinimą, buvo nustatyta, kad eksploatuojamas kieto kuro krosnies dūmtraukis neatitinka priešgaisrinę saugą reglamentuojančių normų reikalavimų, dėl ko Vidiškių bažnyčios klebonui buvo surašytas ir įteiktas protokolas dėl kietojo kuro krosnies eksploatavimo uždraudimo. Kadangi už tvarką bažnyčioje atsakingas zakristijonas, natūralu, kad visi priekaištai dėl netvarkingo dūmtraukio buvo skirti jam, t.y. bėda buvo suversta ant zakristijono J. V. ;dėl paneigimo apeliantas pabrėžia, jog nurodyto paneigimo tekstas neatitinka teismų praktikoje keliamų reikalavimų paneigimui. Teigia, jog šiuo atveju teksto fragmentai „< ilgai kentėjusios vis bauginamos moterys>“, „< barami bei užgauliojami vaikai>“, „< apdergtos altoriaus juostos“ ir kt. yra pernelyg abstraktūs, nerodo sąsajumo su ieškove, t.y. neparodo ieškovės elgesio nepriimtinumo;dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliantas pažymi, kad apeliantas negali būti atsakingas už kitų asmenų mintis, nuomones, bei pasakytus žodžius, kurie publikacijoje nebuvo iškraipyti ar kitaip pakeisti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismo sprendimo dalį, kuria teismas pripažino nuomone žodžių junginius „<...> „apsėstos" moteriškės, kuri sėja nesantaiką, kursto parapijiečius <...>", „<...> ji piktžodžiauja, kelia skandalus ir pina įvairias intrigas <...>", ,,<...>B. Č. visai pašėlo<...>“, taip pat nuomone pripažįstama frazė ,, <...>ilgai kentėjusios vis bauginamos moterys <...>“. Kita ginčijamos informacijos dalis yra duomenys, kuriuos galima patikrinti, taikant tiesos nustatymo kriterijų, todėl likusioje publikacijos dalyje aktualus paskleistų duomenų atitikimo tikrovei nustatymas.

Dėl paskleistų duomenų atitikimo tikrovei įrodytumo.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą tuo aspektu, ar tam tikrų duomenų atkitimas tikrovei yra įrodytas, o būtent, ar tam tikros aplinkybės iš tiesų egzistavo, ar jos buvo tokios, kaip nurodoma publikacijoje, ar teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl apelianto (atsakovo) argumento, jog jis apskritai nėra atsakingas už teksto dalį, prasidedančią žodžiais ,,Nuolat pertvarkomos visos gėlės“ ir besibaigiančią fraze ,,vienas per kitą guodėsi, stebėjosi ir piktinosi Vidiškių parapijiečiai...“, iš kurios neatitinkančiomis tikrovės pripažintos žinios ,,<barami bei užgauliojami vaikai <...>“, „<...> apdergtos altoriaus juostos <...>", „<...> net savojo nesugeba prižiūrėt - seniūnė V. M. siunčia darbininkus, kad aprautų dilgėles ir žoles <...>“, „<...> Negana, kad buvusį kleboną kiaule ir kvailiu vadino <...>", „<...> Išmušė plytą iš kamino, o suvertė bėdą ant jo <...>" nes tai esą tiesiogiai perteiktos gyventojų kalbos ir mintys, šioje publikacijos dalyje nėra jokio žurnalistės teksto, komentarų, vertinimų. Apeliantas nurodo tik siekęs sąžiningai informuoti savivaldybės bendruomenę apie Vidiškių parapijoje susiklosčiusią situaciją. Šie apelianto (atsakovo) argumentai nepripažįstami pagrįstais dėl tos priežasties, kad remiantis Civilinio kodekso 2.24 str. 2 d., kai tikrovės neatitinkantys duomenys yra paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, tai pareiga paneigti tokius duomenis tenka visuomenės informavimo priemonei, o to paties straipsnio 5 d. numato visuomenės informavimo priemonės pareigą atlyginti neturtinę žalą. Atvejai, kada visuomenės informavimo priemonė atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, numatyti Civilinio kodekso 2.24 str. 5 ir 6 dalyse bei L. R. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo ieškovės atveju taikyti Civilinio kodekso 2.24 str. 6 d. nuostatas, nes ji nėra viešas asmuo. Dėl to paties straipsnio 5 d. pažymėtina, jog jame kalbama apie visuomenės informavimo priemonės atleidimą nuo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo esant tam tikroms sąlygoms, taigi, šioje normoje numatyti pagrindai negali būti taikomi sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės už paskleistų duomenų paneigimą. Tuo tarpu remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. 1 d. 7 p., viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Nagrinėjamoje situacijoje negalima šios teisės normos taikyti visam aptariamam straipsniui, o taip pat jos daliai, kurioje žurnalistė kabutėse įvardijo Vidiškių parapijiečių nusiskundimus, nusistebėjimus ir pasisakymus apie ieškovės elgesį, dėl to, kad, visų pirma, informacijos šaltinis nebuvo nurodytas tiksliai, t.y. nebuvo nurodyti konkretūs asmenys, kurie pateikė tam tikrą konkrečią informaciją, duomenis, antra, ne visas šis tekstas gali būti vertinamas kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas: teismas aiškiai atribojo, kur yra nuomonė, komentarai bei vertinimai, o kur- duomenys (žinios), ir atsakomybės už nuomonės, komentarų bei vertinimų paskelbimą visuomenės informavimo priemonei netaikė, tuo tarpu toje dalyje, kurioje buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys, pagrindo atleisti visuomenės informavimo priemonę nuo šių duomenų paneigimo apelianto nurodytu pagrindu nėra.

Ieškovė (apeliantė) nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas, remdamasis liudytojų parodymais konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog teiginiuose „<...> jiems grasina <...>“, „<...> Dingo iš Lenkijos parvežtos naujos kamžos, o paprašius grąžinti, netikėtai atsirado sunešiotos, apdriskusios ir visai ne tos <...>“, „<...> Buvo nupirkti parapijiečių lėšomis kilimai, bet netikėtai vietoj kai kurių naujų atsirado jau padėvėti, kiti <...>", „<...> barami bei užgauliojami žmonės <...>“, „<...> su laidais išluptas elektros įtaisas, kurį paspaudus, varpas skambindavo pats, „<...> Arkivyskupijos namuką perdavus zakristijono J. V. globon, B. Č. visai pašėlo, norėjo jį gauti pati <...>“, „<...> Kai zakristijonas pradėjo jį tvarkyti, tai ši puolė žmogų šmeižti ir visaip užgaulioti <...>", „<...> Negana, kad buvusį kleboną kiaule ir kvailiu vadino, tai dar ir zakristijoną visiems girdint šiais žodžiais apšaukė <...>", „<...> Išmušė plytą iš kamino, o suvertė bėdą ant jo <...>", „<...> Ir sutapk tu man taip - drąsiai belipant zakristijonui visai neseniai perdarytais laiptais, viena jų dalis staiga nulūžo ir šis vos ranka spėjo užsikabinti už aikštelės <...>" paskelbta informacija iš esmės atitinka tikrovę, todėl jos paskelbimu nepažeidė ieškovės garbės ir orumo. Ieškovės nesutikimas su šia teismo sprendimo dalimi grindžiamas iš esmės tuo, kad liudytojai sakė teisme netiesą, liudytojų E. R. , J. V. , E. L. , B. L. parodymai teisme buvo abstraktūs, nepatvirtinantys nei vienos aplinkybės, patvirtinančios paskleistas apie ją žinias, jie turėtų būti vertinami kaip kerštas ir panašiai. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojų parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė, tokio pobūdžio bylose yra leistina (Civilinio proceso kodekso 177 str. 2 d.), be to, pažymėtina ir tai, jog kai kurių aplinkybių, kurias prašė paneigti, egzistavimą, pripažino ir pati ieškovė, kai kurie duomenys buvo patvirtinti ir rašytiniais įrodymais. Aplinkybė, kad apeliantės (ieškovės) įvardijami liudytojai liudijo nepalankias ieškovei aplinkybes, nereiškia, jog jais teismas negali remtis, kaip įrodymais. Be to, pažymėtina, jog kai kurias šių liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje esantys įrodymai (rašytiniai įrodymai, kitų liudytojų parodymai). Kaip antai, aplinkybę, kad ieškovė paėmė vieną iš naujai nupirktų kilimų, vietoje jos anksčiau pakloto, paliudijo ne tik liudytoja R. L. , bet ir liudytoja G. B. (b.l. 148). Tai, kad žurnalistei papasakota situacija vyko seniai (ieškovė nurodo, jog prieš dvylika metų), paskleistų duomenų tikrumui įtakos neturi: straipsnyje nebuvo rašoma, kad viskas, dėl ko skundžiasi žurnalistei tam tikri vidiškiečiai, įvyko trumpu laikotarpiu. Priešingai, straipsnyje nurodoma, jog konfliktinė situacija, aprašomi įvykiai yra užsitęsę, trunka gana ilgą laiką. Aplinkybės, kad vienai iš parapijiečių (R. L. ) ieškovė sakė, jog ji netvarkinga, dvokia šlapimu neginčijo ir pati ieškovė (b.l. 34), ji tik nurodė, esą pasakiusi tai asmeniškai R. L. , niekas kitas to negirdėjo. Tuo tarpu liudytoja R.B. L. nurodė, kad ji buvo viešai išvadinta ,,smaradu“ (b.l. 32, 34). Vertinant žodžius ,,barami bei užgauliojami žmonės“ nėra labai svarbu, ar užgauliojimas vyksta akis į akį, ar viešai. Žmogus gali būti užgautas ir tuomet, kai tam tikri nemalonūs dalykai jam pasakomi asmeniškai; tokiu atveju svarbu kaip yra pasakoma. Pažymėtina, jog ir žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime nurodoma, kad žurnalistų etikos inspektoriui pateiktame skundo papildyme pareiškėja nurodė, kad viena iš choro dainininkių vartoja alkoholinius gėrimus, o apsvaigusi nuo jų nelaiko urinos, todėl nuo jos sklindantis kvapas yra sunkiai toleruotinas. Šios moters ne kartą buvo prašyta nusiprausti (b.l. 29). Taigi, pati ieškovė neneigia, jog yra išvadinusi vieną iš chorisčių nešvaria, netvarkinga, dvokiančia. Dėl to nepagrįstai nesutinka su teismo išvada, jog tokie pasikasymai gali būti vertinami kaip barimas, užgauliojimas ir kad paskelbta atitinkamo turinio informacija atitinka tikrovę. Pažymėtina, jog ir kitais atvejais ieškovė neginčija tam tikrų faktų, aplinkybių egzistavimo, tačiau jos vidinis šių faktų vertinimas nesutampa su vertinimais žmonių, kurie juos išsakė žurnalistei, tačiau tai nereiškia, jog būtent ieškovės pasakojami įvykiai atitinka tiesą, o liudytojai E. R. , J. V. ir kiti, melavo, neteisingai nurodė faktus bei aplinkybes. Remiantis šiais argumentais, teismo sprendimas toje dalyje, kuria pripažinta, kad atsakovas įrodė tam tikrų duomenų atitikimą tikrovei, yra pagrįstas, įrodymai įvertinti nepažeidžiant Civilinio proceso kodekso 185 str. nuostatų: toje dalyje, kur liudytojų parodymai byloje nagrinėjamoms aplinkybėms nebuvo reikšmingi, teismas jais nesirėmė, tačiau toje dalyje, kurioje buvo liudijama apie straipsnyje aprašytus įvykius, liudytojų parodymai apie juos nėra paneigti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Dėl frazės ,,apdergtos altoriaus juostos“ atitikimo tikrovei atsakovas įrodymų nepateikė. Dėl argumentų, kad straipsnyje nebuvo nurodyta, kad juostas apdergė ieškovė, yra pasisakyta nutarties motyvuose dėl paskleistos informacijos liečiamumo. Neįrodžius, kad altoriaus juostos buvo tokiu būdu sugadintos ir kad ieškovė su tuo kaip nors yra susijusi, teismas pagrįstai šią informaciją pripažino neatitinkančia tikrovės ir įpareigojo ją paneigti, nors atsakovo apeliacinio skundo motyvas, jog šios frazės paneigimas nėra informatyvaus pobūdžio, yra pagrįstas. Tačiau taip pat pažymėtina, jog tuo atveju, kai iš pakankamai didelės apimties ginčijamos publikacijos dalies tik nedidelė dalis pripažįstama duomenimis, o dar mažesnė dalis- neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovė garbę bei orumą duomenimis, paskelbtos neatitinkančios tikrovės informacijos paneigimo tekstas gali būti koreguojamas teismo, tačiau tik tokiu būdu, kad nebūtų iškraipyta paskelbtos informacijos prasmė. Todėl, nors straipsnyje nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad ieškovė yra susijusi su apdergtomis altoriaus juostomis, atsižvelgiant į tai, kad, minėta, visi straipsnyje aprašyti parapijiečių bei klebono nusiskundimai, neigiami vertinimai buvo susiję su ieškovės asmeniu, frazės ,,apdergtos altoriaus juostos“ paneigimas performuluojamas tokiu būdu: ,,B.M. Č. susijusi su apdergtomis altoriaus juostomis“.

Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog atitinka tikrovę duomenys „net savojo nesugeba prižiūrėt - seniūnė V. M. siunčia darbininkus, kad aprautų dilgėles ir žoles“. Apeliantas nurodo, esą liudytojų parodymais yra įrodytas faktas, kad pašaliniai žmonės prie ieškovės kieme stovinčio kryžiaus ravėjo piktžoles, o būtent tai ir yra ieškovę neigiamai apibūdinanti informacija, kuri atitinka tikrovę, todėl visiškai nesvarbu, kieno iniciatyva šie darbai buvo vykdomi. Toks paskelbtos informacijos bei jos turinio vertinimas nėra pagrįstas. Aplinkybė, kad seniūnė siuntė žmones tvarkyti ieškovės kiemą turi savarankišką neigiamą atspalvį, kadangi sustiprina įspūdį, jog netvarka buvusi tokia didelė, akivaizdi, badanti akis, kad net valdžios atstovė (seniūnė) neapsikentusi nusiuntė darbininkus. Kad ši informacija neatitinka tikrovės, byloje nustatyta neginčijamai. Tuo tarpu dėl pirmosios šios informacijos dalies pažymėtina, kad apelianto nurodyti liudytojai įvardijo vienintelį faktą, kada esą dvi moterys ravėjo žoles ieškovės kieme, tačiau toks vienkartinis tvarkymas, jeigu jis ir egzistavo, nepatvirtina paskleistos žinios turinio- kad ieškovė nesugeba prižiūrėti savojo namo (ar kiemo), be to, pažymėtina, kad viena iš liudytojos R.B. L. įvardintų kaip tuokart ravėjusių moterų J. P. (b.l. 125) paneigė tokį faktą, kad kada nors būtų ravėjusi žoles B.M. Č. kieme (b.l. 147). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra įrodytas paskleistų apie ieškovę duomenų atitikimas tikrovei, o jų neigiamas pobūdis taip pat įvertintas teisingai: negebėjimas susitvarkyti savo aplinką, apsileidimas vertinami neigiamai, turi žeminantį pobūdį.

Ieškovė ypatingai akcentuoja Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo svarbą bei įrodomąją reikšmę šioje byloje, nurodydama, kad nei teismas, nei ginčo šalys nėra specialistai žurnalistų etikos srityje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog bylos dėl garbės ir orumo gynimo esminis nagrinėjimo dalykas yra: 1) informacijos paskleidimo fakto nustatymas; 2) paskleistos informacijos įvertinimas tuo aspektu, ar jis liečia ieškovą; 3) paskleistos informacijos įvertinimas atribojant duomenis (žinias) nuo nuomonės; 4) paskleistų duomenų atitikimo tikrovei nustatymas; 5) neturtinės žalos dydžio nustatymas. Aplinkybė, ar žurnalistas, platindamas tam tikrą informaciją, elgėsi etiškai, nagrinėjama tik tuo aspektu, ar saviraiškos laisvė nebuvo viršyta, ar ji buvo įgyvendinama nepažeidžiant etikos reikalavimų. Į šias aplinkybes atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį. Bylų dėl garbės ir orumo gynimo nagrinėjimas priskirtas teismo kompetencijai ir būtent teismas sprendžia visus paminėtus faktus, tuo tarpu žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas yra vienas iš įrodymų byloje (Civilinio proceso kodekso 177 str. 2 d., 197 str. 1 d.). Teismas juo rėmėsi tiek, kiek jame nurodytos ir konstatuotos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjant bylą, tačiau jokie įrodymai, taigi ir šis, teismui neturi iš anksto nustatytos, išskirtinės galios (Civilinio proceso kodekso 185 str. 2 d.).

Pripažinus, jog dalis apie ieškovę paskleistos informacijos yra duomenys (žinios) ir jie neatitinka tikrovės bei žemina ieškovės garbę ir orumą, atsiranda pagrindas neturtinei žalai atlyginti (Civilinio kodekso 2.24 str. 3 d.). Minėta, jog atsakovo apeliaciniame skunde keliamas atleidimo nuo atsakomybės klausimas, todėl svarstytina, ar yra pagrindas netaikyti VšĮ ,,Mūsų Ignalina“ atžvilgiu civilinės atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 2.24 str. 5 d. nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog žurnalistė, rinkdama informaciją straipsniui, turėjo pareigą ir galimybę patikrinti jai pateiktos informacijos patikimumą iš keleto šaltinių: kaip antai, tam tikrų aplinkybių egzistavimu galėjo įsitikinti, pasikalbėjusi su seniūne, kitais parapijos žmonėmis, kurie kilusioje konfliktinėje situacijoje laikėsi priešingos pozicijos, negu su žurnaliste bendravę parapijiečiai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija remiasi Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu, kuriame nurodyta, jog viešosios informacijos rengėjas konkrečiu atveju neturėjo pareigos skelbti ginčo informaciją apie ieškovę, todėl nusprendęs ją skelbti, turėjo būti objektyvus ir apdairus, suvokti galimą atsakomybę už tikrovės neatitinkančios bei žeminančios informacijos paskelbimą. Gavęs informaciją, žurnalistas privalo ją patikrinti, laikydamasis profesinei veiklai keliamų reikalavimų. Tokia informacija privalo tapti tiek jo, tiek viešosios informacijos rengėjo tyrimo objektu (b.l. 31). Kadangi viešosios informacijos rengėjas turėjo pareigą gautą informaciją patikrinti jos patikimumo, atitikimo tiesai aspektu, tačiau šios pareigos neįvykdė, pripažįstama, jog nėra pagrindo jį atleisti nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą remiantis Civilinio kodekso 2.24 str. 5 d..

Nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgia į Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nurodytus kriterijus, į patenkintų neturtinio pobūdžio ieškinio reikalavimų apimtį, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes. Neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais ieškovės garbę bei orumą duomenimis pripažįstama labai nedidelė dalis iš ieškovės prašytos paneigti informacijos. Įrodymų, kad dėl atsakovo veiksmų pašlijo ieškovės sveikata, ji teismui nepateikė, todėl pagrindas neturtinei žalai atlyginti gali būti tik jos pačios patirti dvasiniai išgyvenimai. Tačiau dėl šios aplinkybės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pati ieškovė, labai jautriai reaguodama į jos adresu išsakomus neigiamus vertinimus, kritiką, sakomą netiesą, pati nevengia aštrių pasisakymų, vertinimų kitų asmenų atžvilgiu (tai atspindi ir jos apeliacinio skundo turinys, nepagarbūs išsireiškimai liudijusių jai nepalankiai asmenų atžvilgiu). Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia ir į atsakovo nurodytą aplinkybę, kad žurnalistė rengdama straipsnį siekė pabendrauti su ieškove, tačiau ši atsisakė. Pati ieškovė neneigia, kad žurnalistė L. R. skambino jai ir siūlė pasikalbėti. Šiuo atveju nesvarbūs motyvai, dėl kurių ieškovė atsisakė bendrauti su žurnaliste: įvertinant tai, kad ieškovei buvo siūloma pasinaudoti replikos teise, t.y. ji turėjo galimybę dar iki straipsnio pasirodymo išsakyti savo poziciją bent jau žurnalistei, tačiau savo valia tuo nepasinaudojo, nustatytinas minimalus neturtinės žalos dydis- 500 Lt., pripažįstant jog neatitinkančios tikrovės informacijos paneigimu ir tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimu, ieškovės asmeninės neturtinės teisės į garbę bei orumą bus pakankamai apgintos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Minėta, kad ieškovė, paduodama ieškinį, nebuvo apmokėjusi byloje pareikšto neturtinio pobūdžio reikalavimo. Tačiau paduodama apeliacinį skundą, ji šį reikalavimą apmokėjo du kartus (b.l. 191 ir 192), todėl laikytina, kad ieškinys tinkamai apmokėtas žyminiu mokesčiu ir jo papildomai nereikia priteisti.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, turi būti perskirstytos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 str.). Už ieškinyje pareikštą turtinį reikalavimą ieškovei iš atsakovo priteistina 15 Lt. Taip pat ieškovei iš atsakovo priteistina 1/10 dalis atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, t.y. 100 Lt, iš viso 115 Lt., atsakovui iš ieškovės priteistina 9/10 dalys atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, t.y. 1080 Lt. Tokios proporcijos nustatomos, įvertinant tai, kad ne reikalavimas priteisti neturtinę žalą ir jos dydis yra esminis tokio pobūdžio byloje. Pagrindinis klausimas yra garbės ir orumo gynimas, todėl patenkintų ieškinio reikalavimų proporcija nustatoma, atsižvelgiant į prašytos paneigti informacijos ir paneigtinų duomenų santykį, jų reikšmingumą. Kadangi šie reikalavimai vienarūšiai, galimas jų tarpusavio įskaitymas, galutinai priteisiant atsakovui iš ieškovės 965 Lt bylinėjimosi išlaidų už pirmąją instanciją.

Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo iš dalies tenkinamas, ieškovei jos turėtos bylinėsimos išlaidos apeliacinėje instancijoje neatlyginamos. Atsakovui iš dalies atlygintinos jo turėtos šioje instancijoje bylinėjimosi išlaidos: 65 Lt žyminio mokesčio už byloje pareikšto turtinio reikalavimo patenkintą dalį ir 65 Lt (1/2 dalis) žyminio mokesčio už patenkintą apeliacinio skundo dalį neturinių reikalavimų dalyje, t.y. iš viso 130 Lt žyminio mokesčio bei 1000 Lt atstovavimo išlaidų (atsižvelgiant į tai, kad atsakovo skundas iš dalies tenkinamas, o ieškovės skundas atmetamas).

Remiantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92 ir 96 str., iš ieškovės taip pat priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos, kurios pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą sudarė 5,80 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis L. R. Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad atsakovo VšĮ „Mūsų Ignalina" laikraščio„Mūsų Ignalina“ 2008-01-09 numeryje Nr. 2(399) apie ieškovę B. M. Č. paskleistos žinios „<...> apdergtos altoriaus juostos <...>", „<...> net savojo nesugeba prižiūrėt - seniūnė V. M. siunčia darbininkus, kad aprautų dilgėles ir žoles <...>“, Išmušė plytą iš kamino, o suvertė bėdą ant jo <...>", neatitinka tikrovės, žemina ieškovės B. M. Č. garbę ir orumą.

Įpareigoti laikraščio „Mūsų Ignalina“ leidėją VšĮ „Mūsų Ignalina" per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo adekvačiu paskelbimui būdu, t.y. pirmame laikraščio puslapyje, tokiu pat šriftu, paskelbti tokio turinio paneigimą: „2009 m. sausio 9 d. laikraštyje „Mūsų Ignalina“ Nr. 2 (399) pirmame ir antrame puslapiuose, rubrikoje „Kaip gyvename“, išspausdintoje L. R. publikacijoje „Jau ketverius metus Vidiškių bažnyčioje velnias šoka ..." apie B. M. Č. paskelbti duomenys, kad B. M. Č. yra susijusi su apdergtomis altoriaus juostomis, kad ji nesugeba prižiūrėti savojo namo - seniūnė V. M. siunčia darbininkus, kad aprautų dilgėles ir žoles, kad ji išmušė plytą iš kamino, o suvertė bėdą ant zakristijono J. V. , neatitinka tikrovės“.

Priteisti ieškovei B. M. Č. iš atsakovo VšĮ „Mūsų Ignalina" 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitas ieškinio dalis atmesti.

Priteisti VšĮ ,,Mūsų Ignalina“ iš B. M. Č. 965 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovui VšĮ ,,Mūsų Ignalina“ iš ieškovės B. M. Č. 1130 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini) , įmokos kodas 5660) iš B. M. Č. 5,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.