- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-12-06
- Bylos Nr.
- A-438-3362-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- I. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. O. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl pažymos panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – CMEK) 2008 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 1130 patvirtintą išvadą, kad sveikatos sutrikdymo laipsnis nenustatytas, neteisėta ir ją panaikinti; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrą (toliau – ir atsakovas) iš naujo atlikti jos sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo procedūrą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad, vykdydama savo pareigas, buvo užkrėsta židinine plaučių tuberkulioze. Dėl šio įvykio buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2006 m. spalio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažinta, kad ji susirgo židinine plaučių tuberkulioze tarnybos metu, todėl nuspręsta siųsti ją į CMEK susirgimo laipsniui bei tinkamumui tolesnei tarnybai nustatyti. CMEK 2006 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. 4863 buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-1198/2007, CMEK iš naujo vertino jos sveikatos sutrikdymą ir 2008 m. balandžio 7 d. surašė pažymą Nr. 1130 (toliau – ir Pažyma), kurioje konstatuota, jog susirgimas nesukėlė didelių anatominių pakitimų ir negrįžtamų funkcinių sutrikimų, kurie nulemtų netinkamumą vidaus tarnybai, todėl funkcijos sutrikimo nėra (ji tinkama tolesnei tarnybai). Pareiškėjos manymu, CMEK išvada nepagrįsta, nes, jai sergant židinine plaučių tuberkulioze, funkcinis sutrikimas objektyviai egzistavo ir laikinasis nedarbingumas truko ilgiau nei 21 dieną. CMEK nepagrįstai jos susirgimą įvertino tik pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 1.29 punktą, nors pagal Sąrašo 2.3 punktą jos sveikatos sutrikdymas priskirtinas prie apysunkių. Susirgimas atsirado tarnybos metu, priežastinis ryšys tarp pareigų vykdymo ir susirgimo yra konstatuotas, teisės aktų nustatyta tvarka nepaneigtas, todėl, pareiškėjos manymu, pažyma, kurioje pateikta išvada, jog sveikatos sutrikdymo laipsnis nenustatomas, nepagrįstai užkerta kelią jai įgyvendinti teisę į kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė Sąrašo 1.29, 2.3 punktus ir pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog medicininių tyrimų pagrindu buvo konstatuota, jog pareiškėjai diagnozuota pavojinga žmonių užkrečiamoji liga (tuberkuliozė) negali būti priskirta prie Sąrašo 1.29 punkte nurodytų atvejų, nes nėra būtinos sąlygos, kad toks susirgimas pareiškėjai sukeltų didelių anatominių pakitimų ar negrįžtamų funkcinių sutrikimų, kurie lemtų tarnybinį kaitumą arba netinkamumą vidaus tarnybai dėl sveikatos būklės. CMEK išvadą patvirtina ir viešosios įstaigos Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės gydytojų pulmonologų-ftiziatrų konsiliumas. Pažymėjo, kad pareiškėjos susirgimas neatitinka Sąrašo 2.3 punkte nustatytų sąlygų – prie išorinių priežasčių poveikio padarinių priskiriami sukėlę negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų, 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą arba tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą, arba tarnybinį kaitumą dėl sveikatos būklės. Pavojingos žmonių užkrečiamosios ligos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 278, į šį punktą neįtrauktos, todėl konstatavo, kad šis punktas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Atkreipė dėmesį, kad minimo punkto sąlygos – išorinių priežasčių poveikio padariniai (vidutiniškas suluošinimas), sukėlę negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų – neapima pavojingų žmonių užkrečiamųjų ligų. Sąrašo 2.3 punkte nustatyta sąlyga suprantama kaip vientisa ir yra reikšminga dėl pareigūno patirto sužeidimo, traumos ar kito sveikatos sutrikdymo (pvz., susirgimo) apysunkio sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti (taip pat 21 dienos ir daugiau susirgimo laikotarpis). Pabrėžė, kad pareiškėjos susirgimas buvo įvertintas pagal taisyklėse nustatytus medicininius kriterijus ir nustatytas specialiąsias žinias turinčių medikų, todėl, vertinant juos teisės taikymo požiūriu, jie gali būti paneigti ar jais gali būti suabejota tik jei byloje būtų pateiktos specialistų išvados, neatitinkančios nustatytųjų. Tokių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė, todėl vien jos teiginių apie CMEK išvados nepagrįstumą teismas nepripažino pakankamu pagrindu nesutikti su pareiškėjos skundžiamame sprendime padarytomis įvertinimo išvadomis. Teismas konstatavo, kad surašant CMEK išvadą lėmė asmens medicininiai dokumentai, fiksavę susirgimo ir gydymo procesą, teisės aktų nuostatos taikytos teisingai. Nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir pažymėjo, kad įstatymas ne visus procedūrinius pažeidimus vertina kaip lemiančius priimto administracinio akto neteisėtumą, tuo atveju, kai procesinių taisyklių pažeidimas galiojančių teisės aktų tiesiogiai nesiejamas su priimto administracinio akto neteisėtumu, būtina įvertinti, ar toks pažeidimas galėjo turėti įtakos teisingam faktinių aplinkybių nustatymui ir įvertinimui, t. y. priimto akto pagrįstumui. Konstatavo, kad CMEK, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą, 2008 m. balandžio 14 d. surašė raštą Nr. 45R-823 dėl CMEK sprendimo pagrindimo ir išsiuntė pareiškėjai. Jame išsamiai buvo išdėstyti CMEK sprendimo priėmimo motyvai, suformuluotos išvados dėl pareiškėjos sveikatos būklės ir šias išvadas pagrindžiantys objektyvūs pareiškėjos sveikatos tyrimo duomenys, t. y. motyvai, kurių pagrindu yra padarytos išvados. Todėl teismas padarė išvadą, kad tai, jog sprendimo priėmimo motyvai išdėstyti atskirame dokumente, negali būti traktuojama kaip taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino CMEK 2008 m. balandžio 7 d. pažymos Nr. 1130 išvadą, kad sveikatos sutrikdymo laipsnis nenustatytas, bei įpareigojo CMEK iš naujo įvertinti pareiškėjos sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl CMEK 2008 m. balandžio 7 d. pažymos Nr. 1130 teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog Sąrašo 2.3 punkte nustatyta, kad apysunkiams sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami išorinių priežasčių poveikio padariniai (vidutiniškas suluošinimas), sukėlę negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų, 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą arba tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą, arba tarnybinį kaitumą dėl sveikatos būklės. Aptariamoje nuostatoje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant sužeidimas, trauma ar kitas sveikatos sutrikdymas konstatuojamas kaip apysunkis, jeigu: 1) sukėlė negrįžtamų anatominių ar funkcinių sutrikimų; 2) sukėlė 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą; 3) sukėlė tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą ir 4) sukėlė tarnybinį kaitumą dėl sveikatos būklės. Taigi šis nutarimo punktas nepateikia baigtinio sužeidimų, traumų ir kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo. Nustačius bent vieną iš šių sąlygų, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sužeidimas, trauma ar kitas sveikatos sutrikdymas turi būti traktuojamas kaip apysunkis. Teismas nustatė, kad pareiškėja tarnybos metu užsikrėtė ir susirgo židinine plaučių tuberkulioze, kurios gydymas lėmė 143 dienas (nuo 2006 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d.) trunkantį laikinąjį nedarbingumą. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos susirgimas patenka į 2.3 punktą, trukmė atitinka reikalavimą (sąlygą), kad dėl tokio susirgimo asmuo turi būti nedarbingas ne mažiau kaip 21 dieną. Be kita ko, netgi ginčijamoje pažymoje konstatuota, kad 2006 m. gruodžio 7 d. po sveikatos sutrikdymo išlieka riboti (minimalūs) rentgenologiniai pakitimai (2006 m. lapkričio 2 d. rentgenogramoje Nr. 3651 matyti pavieniai židinėliai tvirtėjimo fazėje, o kvėpavimo funkcijos sutrikimų nėra; 2008 m. balandžio 7 d. išlieka minimalūs rentgenologiniai pakitimai (2008 m. sausio 17 d. rentgenogramoje Nr. 263/01-14: dryželė apie 5 mm S2/0 iš dešinės), o kvėpavimo funkcijos sutrikimų nėra). Tos aplinkybės, kad nėra nustatyta negrįžtamų anatominių ir (ar) funkcinių sutrikimų bei į šį punktą neįtrauktos pavojingos žmonių užkrečiamosios ligos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 278, nutarimo 2.3 punkto taikymo prasme nėra reikšmingos. Patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neteisingai išaiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas patenkintas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, priimant naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Pažymėjo, jog pareiškėjos prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtinas, nes ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo kokių nors su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.
IV.
Atsakovas 2010 m. kovo 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1487/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tenkindamas atsakovo prašymą, 2010 m. liepos 30 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Nutartyje, kuria atnaujintas procesas, pažymima, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. sprendime, aiškinant Sąrašo 2.3 punktą (pagal kurį, apysunkiams sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami išorinių priežasčių poveikio padariniai (vidutiniškas suluošinimas), sukėlę negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų, 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą arba tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą, arba tarnybinį kaitumą dėl sveikatos būklės), padaryta išvada, kad šioje teisės normoje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant sužeidimas, trauma ar kitas sveikatos sutrikdymas konstatuojamas kaip apysunkis, jeigu: 1) sukėlė negrįžtamų anatominių ar funkcinių sutrikimų; 2) sukėlė 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą; 3) sukėlė tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą ir 4) sukėlė tarnybinį kaitumą dėl sveikatos būklės; šis punktas nepateikia baigtinio sužeidimų, traumų ir kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo; nustačius bent vieną iš šių sąlygų, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sužeidimas, trauma ar kitas sveikatos sutrikdymas turi būti traktuojamas kaip apysunkis (šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė esant sąlygą, kad pareiškėjos laikinasis nedarbingumas truko ilgiau kaip 21 dieną). Tuo tarpu atsakovo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-431/2010, be kita ko, konstatuota, kad traumos kvalifikavimas pagal Sąrašo 2.3 punktą vien dėl laikinojo nedarbingumo trukmės negalimas, nes kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta sveikatos sutrikdymo priskyrimą atitinkamam sveikatos sutrikdymo laipsniui lemianti Sąraše numatytų sąlygų visuma. Konstatuota, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo klausimas, aiškinant ir taikant Sąrašo 2.3 punktą.
Procesas byloje atnaujintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, o atnaujinta administracinė byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2008 m. balandžio 7 d. pažymos Nr. 1130 teisėtumo ir pagrįstumo. Minėta pažyma iš esmės ginčijama ta apimtimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 2.3 punkte, kuris apibrėžia, kokie sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai priskiriami apysunkiams, numatytų sąlygų. Pareiškėja prašė panaikinti CMEK pažymą Nr. 1130 ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti jos sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Centrinė medicinos ekspertizės komisija pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiame kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog vertinant Centrinės medicinos ekspertizės komisijos priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, aktualios ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) nuostatos. Atsižvelgiant į CMEK veiklos ir jos priimamų dokumentų tvarkos teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad CMEK sprendimų turinys turi atitikti esminius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, t. y. išvada turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiomis teisės aktų normomis, joje turi būti aiškiai išdėstyta, kokie klausimai buvo sprendžiami ir kaip jie išspręsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1356/2010). Spręsdamas ginčus dėl CMEK sprendimų, teismas turi vertinti ne tik į Specializuotos medicininės ekspertizės pažymą įrašytą sprendimą, kuris įrašomas į šią pažymą iš Medicininio tikrinimo akto 4-osios dalies, tačiau turi remtis visu Medicininio tikrinimo aktu, kurio 2−3 dalys yra sprendimo ir pateiktų išvadų motyvuojamoji dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1026/2009). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju sprendimo išsamus pagrindimas išdėstytas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 45R-822 (t. I, b. l.144−151).
Atsižvelgus į paminėtą, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visų pirma vertins, ar ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiomis teisės aktų normomis, kaip to reikalaujama pagal nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką.
Minėta, jog pareiškėja iš esmės ginčija atsakovo išvadą, kad jos patirtas sveikatos sutrikdymas neatitinka sąlygų, numatytų Sąrašo 2.3 punkte, kurias nustačius pripažįstama, jog pareigūno patirtas sužeidimas, trauma ar kitas sveikatos sutrikdymas (pvz., susirgimas) yra apysunkis.
Pagal Sąrašo 2.3 punktą, apysunkiams sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami išorinių priežasčių poveikio padariniai (vidutiniškas suluošinimas), sukėlę negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų, 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą arba tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą, arba tarnybinį kaitumą dėl sveikatos būklės.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja tarnybos metu užsikrėtė ir susirgo židinine plaučių tuberkulioze, kurios gydymas lėmė 143 dienas (nuo 2006 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d.) trunkantį laikinąjį nedarbingumą. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra.
Taigi pagal sveikatos sutrikdymo trukmę, pareiškėjos patirtas sveikatos sutrikdymas atitinka apysunkių sutrikdymų sąraše nurodytą laikinojo nedarbingumo trukmę, tačiau tam, kad sveikatos sutrikdymas būtų priskirtas apysunkiam, jis turi atitikti Sąrašo 2 punkte nustatytų sąlygų visumą. Kitaip tariant, būtina, kad sveikatos sutrikdymas patektų į Sąrašo 2.3 punkto nuostatų taikymo sritį ne tik pagal nustatytą sveikatos sutrikdymo trukmę, bet ir sveikatos sutrikdymo pobūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu, negrįžtami anatominiai pakitimai ir (ar) funkciniai sutrikimai yra ne savarankiškas pagrindas, kurį nustačius, sužeidimas, trauma ar kitas sveikatos sutrikdymas pripažįstamas apysunkiu, bet viena iš būtinų sąlygų, kurią konstatavus kartu su kitomis būtinomis įstatymų leidėjo nustatytomis sąlygomis asmens patirti sveikatos sutrikdymai galėtų būti pripažinti apysunkiais. Vertinant, ar tam tikri sveikatos sutrikdymai gali būti priskiriami apysunkiams, negrįžtami anatominiai pakitimai ir (ar) funkciniai sutrikimai yra ne alternatyvi, o kumuliatyvi sąlyga.
Aiškinant Sąrašo 2.3 punkte įtvirtintas nuostatas lingvistiškai, matyti, kad tam, jog 21 dienos ir ilgiau trunkantis laikinasis nedarbingumas galėtų būti pripažįstamas kaip savarankiškas apysunkių sužeidimų pagrindas aptariamoje nuostatoje po žodžių junginio „sukėlę negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų“ turėtų būti pavartotas papildomas jungtukas „arba“. Nagrinėjamu atveju minėto jungtuko nebuvimas, teisėjų kolegijos vertinimu, parodo kumuliatyvų šios sąlygos pobūdį.
Nors lingvistinis teisės aiškinimo metodas yra vienas svarbiausių, tačiau tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, jog apsiribojant vien šiuo metodu tikroji teisės prasmė gali likti neatskleista. Todėl aiškinant ginčijamas Sąrašo 2.3 punkto nuostatas, reikia atsižvelgti ne tik į jų formuluotes, bet ir kontekstą bei reglamentavimo, kurio dalis jos yra, tikslus. Iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatų matyti, kad vienas iš kompensacijos pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais tikslų yra kuo labiau asmeniui kompensuoti patirtą žalą, kuri kyla dėl rizikos, atliekant tarnybines pareigas. Ši kompensacija ir atitinkamas jos dydis (18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio) mokamas ne dėl bet kokio sveikatos sutrikdymo, o apysunkio, t. y. tokio pobūdžio, kuris sukelia atitinkamus konkrečiai teisės normose numatytus sveikatos sutrikdymo padarinius.
Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kokie sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai Sąrašo 2 punkto nuostatų taikymo prasme laikytini apysunkiais. Apysunkiams sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriamos būklės yra grupuojamos atsižvelgiant į anatominių pakitimų ar funkcinių sutrikimų pobūdį ir trukmę: 1) sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai, sukėlę anatominių pakitimų ar funkcinių sutrikimų, kurie lėmė 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą arba tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą dėl sveikatos būklės (2.1.1−2.1.15 p.); 2) sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai, sukėlę anatominių pakitimų ar funkcinių sutrikimų, kurie lėmė tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą dėl sveikatos būklės (2.2.1−2.2.8 p.); 3) išorinių priežasčių poveikio padariniai (vidutiniškas suluošinimas), sukėlę negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų, 21 dieną ir ilgiau trunkantį laikinąjį nedarbingumą arba tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą, arba tarnybinį kaitumą dėl sveikatos būklės (2.3 p.); 4) užsikrėtimas šiame punkte išvardytomis ligomis, kuris lėmė laikinąjį nedarbingumą ir (ar) tinkamumo vidaus tarnybai sumažėjimą dėl sveikatos būklės (2.4 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Sąrašo 2.1, 2.2, 2.3 ir 2.4 punktuose įstatymų leidėjo įtvirtinti sveikatos sutrikdymai turėtų sukelti panašias, lygiavertes sveikatos sutrikdymo pasekmes, tam, kad juos būtų galima pripažinti apysunkiais, o bet kurio iš minėtų punktų aiškinimas taip, kad jis numato išskirtinai lengvesnius sveikatos sutrikdymus, neturi jokio objektyvaus pagrindo.
Priešingas vertinamos nuostatos aiškinimas, t. y. teigimas, jog užtenka, kad asmuo, patyręs išorinių priežasčių poveikio padarinius (vidutinišką suluošinimą), būtų nedarbingas ilgiau nei 21 dieną ir jo sveikatos sutrikimas galėtų būti pripažįstamas apysunkiu, t. y. nereikalaujant tenkinti negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų sąlygos, nepagrįstai praplėstų apysunkių sveikatos sutrikimų sąrašą ir prilygintų mažiau žalingas sveikatos problemas rimtiems susirgimams ir traumoms, o tai prieštarautų teisingumo principui.
Dar daugiau, teisėjų kolegijos nuomone, negrįžtami anatominiai pakitimai ir (ar) funkciniai sutrikimai yra būtent tas požymis, kuris padeda atriboti apysunkius sveikatos sutrikdymus nuo kitų (sunkių ir lengvų) sveikatos pažeidimų. Pavyzdžiui, Sąrašo 1.29 punkte nustatyta, kad sunkiems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams, be kita ko, priskiriami išorinių priežasčių poveikio padariniai (sunkus suluošinimas, nepataisomas kūno, veido subjaurojimas), pavojingos ir ypač pavojingos žmonių užkrečiamosios ligos, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, sukėlusios didelių anatominių pakitimų ar negrįžtamų funkcinių sutrikimų, kurie lėmė tarnybinį kaitumą arba netinkamumą vidaus tarnybai dėl sveikatos būklės.
Tokį ginčijamos nuostatos aiškinimą formuoja ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Administracinėje byloje Nr. A146-431/2010 teisėjų kolegija konstatavo, kad traumos kvalifikavimas pagal Sąrašo 2.3 punktą vien dėl laikinojo nedarbingumo trukmės negalimas, nes <...> kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta sveikatos sutrikdymo priskyrimą atitinkamam sveikatos sutrikdymo laipsniui lemianti Sveikatos sutrikdymų sąraše numatytų sąlygų visuma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-431/2010). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėja patyrė negrįžtamų anatominių pakitimų ir (ar) funkcinių sutrikimų. Iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad atlikus pareiškėjos gydymą ir reabilitaciją buvo nustatyta, jog sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių tokiu mastu, kuris reikalaujamas pagal Sąrašo 2.3 punkto nuostatas, neliko. CMEK pažymos Nr. 1130 2 punkte nurodyta, kad susirgimas nesukėlė didelių anatominių pakitimų ar negrįžtamų funkcijos sutrikimų. Ginčijamoje pažymoje konstatuota, kad 2006 m. gruodžio 7 d. po sveikatos sutrikdymo išlieka riboti (minimalūs) rentgenologiniai pakitimai (2006-11-02 rentgenogramoje Nr. 3651 matyti pavieniai židinėliai tvirtėjimo fazėje, o kvėpavimo funkcijos sutrikimų nėra; 2008-04-07 išlieka minimalūs rentgenologiniai pakitimai (2008-01-17 rentgenogramoje Nr. 263/01-14: dryželė apie 5 mm S2/0 iš dešinės), o kvėpavimo funkcijos sutrikimų nėra (t. I, b. l. 6). Pareiškėja buvo pripažinta visiškai tinkama tolesnei vidaus tarnybai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. V., be kita ko, patvirtino, kad gydymas vyko gana sklandžiai, ligos sukėlėjai buvo neatsparūs, todėl sunkių pasekmių nebuvo (t. I, b. l. 191). Liudytoja D. S. G. pažymėjo, kad pareiškėjos gydymas buvo efektyvus, negrįžtamų anatominių pakitimų ir funkcinių sutrikimų nėra, <...> nes nustatyti pokyčiai per maži. Liudytoja patvirtino, kad jei židinukai yra kelių milimetrų, tai jie išnyksta ir anatominių sutrikimų negali būti (t. II, b. l. 5). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus parodymus ir pateiktą medžiagą, sprendžia, jog pareiškėjos atveju Sąrašo 2.3 punkte numatytų negrįžtamų padarinių nekilo.
Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog atsižvelgiant į teisinio reguliavimo kontekstą, į kurį patenka ginčijamos Sąrašo 2.3 punkto nuostatos, ir šio teisinio reguliavimo tikslą, pareiškėjos susirgimo kvalifikavimas pagal Sąrašo 2.3 punktą vien dėl laikinojo nedarbingumo trukmės negalimas, nes, kaip minėta aukščiau, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta sveikatos sutrikdymo priskyrimą atitinkamam sveikatos sutrikdymo laipsniui lemianti Sąraše numatytų sąlygų visuma.
Vertinant ginčijamo sprendimo atitiktį teisės aktuose nustatytiems administracinių aktų formos reikalavimams, atkreiptinas dėmesys į tai, kad CMEK veikos specifika ir šios veiklos teisinis reguliavimas lemia, jog komisija savo išvadas turi pateikti įrašydama jas į patvirtintų formų dokumentus. Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos priimamų administracinių aktų pobūdį ir formą, kuri jai yra privaloma, nustato šios institucijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Tuo tarpu Viešojo administravimo įstatyme yra išdėstytos tik taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Taip pat nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Centrinės medicinos ekspertizės komisijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai, sąveikoje su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, vertintini, kaip poįstatyminiai teisės aktai, kuriais yra įgyvendinami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies reikalavimai (žr. šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1026/2009).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, sprendžia, jog atsakovo priimtas sprendimas atitinka teisės aktų (Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 515 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomybės tvarkos“ 1-ojo priedo „Privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų, pildomų sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir saugojimo terminai“ 9 skyriaus „Pataisos reikalų departamento prie LR VRM įstaigų medicinos padaliniai ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie LR VRM medicinos ekspertizės komisijos“ 256 ir 258 punktai) nustatytus specializuotos medicininės ekspertizės pažymai ir aktui taikomus formos reikalavimus (CMEK sprendimas įrašytas į du dokumentus: Medicininio tikrinimo akto 4-ąją dalį (t. I, b. l. 140) ir juo remiantis surašytą 2008 m. kovo 7 d. pažymą Nr. 1130 (t. I, b. l. 141)). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendimo išsamus pagrindimas išdėstytas, be kita ko, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 45R-822 (t. I, b. l.144−151). Rašte nurodoma, kokia medicininė informacija buvo vertinama, priimant sprendimą. Pažymima, kad atsakovas, nustatydamas sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, remiasi Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, nuostatomis. Rašte, be kita ko, nurodoma, kokiomis konkrečiomis teisės normomis remiamasi ir kaip jos taikytos pareiškėjos atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad sprendimo priėmimo motyvai išdėstyti atskirame dokumente, negali būti traktuojama kaip taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas.
Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, konstatavęs, jog pareiškėjos patirtas susirgimas neatitinka Sąrašo 2.3 punkte numatytų sąlygų, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismui teikė prašymą į teismo posėdį iškviesti specialistą, kuris, jos teigimu, galėtų atsakyti į bylai reikšmingus klausimus, tačiau pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją dėl bylos aplinkybių, užduoti klausimus iškviestiems liudytojams ir ginčyti jų parodymų tikslumą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 61 straipsnio 1 dalį, specialistas kviečiamas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti bei įvertinti. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog parodymai teismo posėdžio metu buvo duoti kompetentingų asmenų. Teismo posėdžių metu liudytojais buvo apklausti Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus ekspertas D. V. ir VšĮ Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės profesorė, gydytoja pulmonologė-ftiziatrė D. S. G. Specialisto nuomonė yra labai svarbi, jeigu byloje surinkti duomenys yra prieštaringi. Tuomet galima teigti, jog yra rimtų priežasčių papildomai apklausti išvadą paruošusius ar kitus specialistus viešame teismo posėdyje tam, kad byla, kuriai išspręsti iš tiesų reikia specialių žinių, būtų išnagrinėta teisingai. Vis dėlto pažymėtina, kad specialistų išvados yra tik tam tikros kompetentingos nuomonės, pateiktos iš skirtingų mokslo sričių perspektyvos, klausimu, kurį, kaip teisinį, galiausiai turi išspręsti tik teismas. Atsižvelgus į tai, kad liudytojų duoti parodymai iš esmės yra išsamūs ir neprieštaringi, teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju tenkinti pareiškėjos prašymą nėra tikslinga.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimas naikintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimas, pakeitus jo motyvus šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.